„Informacijos“ – Vokietijos lietuvių metraštis beveik 70 metų. Interviu su E. Kislych-Šochiene

Autorius: Data: 2020-08-12 , 09:25 Spausdinti

„Informacijos“ – Vokietijos lietuvių metraštis beveik 70 metų. Interviu su E. Kislych-Šochiene

Leidinio „Informacijos“ viršeliai

Silvija STANKEVIČIŪTĖ, www.bernardinai.lt

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia pasidomėti lietuvių išeivijos žiniasklaida ir skaitytojams Lietuvoje bei visame pasaulyje pristato virtualią parodą „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“

Leidinių istorijos neatsiejamos nuo jų leidėjų, redaktorių, juos rengusių asmenų atsidavimo ir darbo, o jų prisiminimai atveria visapusiškesnį leidinio raidos, lūžių vaizdą. Parodos rengėjos išsikėlė tikslą ieškoti kontaktų ir klausinėti. Taip užmegzti ir atnaujinti ryšiai su leidinių, radijo, televizijos laidų, interneto svetainių redaktoriais ir bendradarbiais, leidusiais geriau pažinti lietuvių išeivijos žiniasklaidos bruožus.

Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) žurnalas „Informacijos“ išsiskiria savo ilgaamžiškumu. Nepaisant istorinių permainų, keičiantis redaktoriams, žurnalas leidžiamas nuo 1951 m. iki šių dienų ir tapo svarbia VLB gyvenimo dalimi. Leidinyje apžvelgiami svarbiausi Vokietijos lietuvių bendruomeninio, ir ne tik, gyvenimo įvykiai, renginiai, apylinkių ir jaunimo, lituanistinių mokyklėlių veikla. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūrai ir menui, atskiriems Vokietijos lietuvių portretams. Apie leidinio viziją, ilgaamžiškumo ir sėkmės matus, iššūkius, su kuriais susiduria leidinio rengėjai, ir daugelį kitų temų kalbėjome su žurnalo „Informacijos“ redaktore EVELINA KISLYCH-ŠOCHIENE.

Evelina, ar galėtumėte papasakoti, kada pradėjote dirbti leidinyje „Informacijos“? Kelintais metais įsitraukėte į darbus ir kodėl nusprendėte imtis redaktorės atsakomybės?

Į Vokietiją išvykau 2014 m. Apsigyvenau Hamburge ir ten savo gyvenimą pradėjau nuo nulio. Vokietija man buvo visiškai nepažįstama šalis, todėl pradžia nebuvo lengva. Esu linkusi bendrauti, o vos tik atvykus nebuvo galimybės kalbėti gimtąja kalba. Žinoma, lietuviškai kalbėjome su vyru smuikininku Algirdu Šochu, tačiau man labai trūko bendravimo bendruomenėje. Pirmą kartą nuvykusi į Hamburgo lietuvių bendruomenės susitikimą labai apsidžiaugiau, nes pajutau, kad net būnant toli nuo Lietuvos yra galimybė kalbėti lietuviškai, yra žmonių, kurie mane supranta. Lietuvių bendruomenė Hamburge mane išgelbėjo nuo sudėtingų momentų, padėjo įveikti dvejones, kai svarsčiau, kad per sunku ir noriu grįžti į tėvynę.

2015 m. buvau pasiūlyta į Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybą ir tapau atstove spaudai. Tuomet pasireiškė mano aktyvus vaidmuo VLB. 2017 m. sužinojau, kad ieškomas naujas VLB leidinio redaktorius. Nors turėjau darbą Vokietijoje, man norėjosi prisiliesti prie lietuviškos veiklos ir apskritai žavėjo leidinio ilgaamžiškumas. Dar nebūdama redaktore pati labai džiaugdavausi, kai į mano namus Hamburge ateidavo lietuviškas leidinys. Tuomet galėjau sužinoti, kas vyksta lietuvių gyvenime, tad nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, dalyvavau pokalbyje su dabartiniu mūsų pirmininku Alfredu Hermanu ir sulaukiau teigiamo atsakymo – pradėjau dirbti leidinio redaktore.

Leidinys „Informacijos“ leidžiamas jau beveik septyniasdešimt metų. Taip pat tai ir vienintelis šiomis dienomis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje. Kas, Jūsų manymu, lemia leidinio sėkmę ir ilgaamžiškumą? Kas skatina išlaikyti leidinio tęstinumą? Kokie pagrindiniai šių dienų „Informacijų“ tikslai, siekiai ir vizija?

Manyčiau, kad vertėtų pabrėžti organizacijos vertybes. Pradžioje žurnalas buvo tarsi metraštis, pagrindinis leidinio, VLB ir apskritai Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) tikslas buvo išsaugoti lietuvių kalbą. Buvo svarbu išsaugoti lietuvišką žodį, nepamiršti kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba aprašyti tai, ką lietuviai daro Vokietijoje, puoselėti lietuviškas tradicijas.

Kitas svarbus dalykas – siekis įamžinti reikšmingus įvykius, istoriją. Buvo regimas didelis noras įamžinti ir išsaugoti skirtingų kartų patirtis, kad jas būtų galima įpakuoti į dėžutę, o atėjus laikui vaikai, nauji bendruomenės nariai jas atvertų ir sužinotų, kaip lietuviai kūrėsi Vokietijoje, ką veikė bendruomenė, kokie žmonės dirbo. Manau, kad leidinio ilgaamžiškumą taip pat lėmė iš bendruomenės organiškai išaugęs tikslas telkti žmones, bendradarbiauti. Tuomet nebuvo elektroninių ryšio priemonių, ir žurnalas tikrai buvo tapęs žmonių gyvenimo dalimi. Man teko dirbti ir PLB žurnale „Pasaulio lietuvis“, tačiau šis žurnalas dėl vienokių ar kitokių priežasčių labiau persikėlė į internetinę erdvę. „Informacijų“ tikslas yra periodiškumas – 10 numerių per metus. Buvo atvejų, kai išleidome ir 11 numerių. Norėjosi, kad VLB žinios kiekvieną mėnesį įkristų į bendruomenės narių dėžutes.

Kodėl iš popierinio leidinio formato buvo nuspręsta kurti elektroninę leidinio versiją? Ar galima sakyti, kad elektroniniai leidiniai tampa konkurencija spausdintai spaudai?

Iki 2017 m. „Informacijos“ buvo leidžiamos tik popieriniu formatu. Nuo 2017 m., man pradėjus dirbti redaktore, skatinome bendruomenės narius skaityti elektroninį leidinio variantą, kad jie galėtų bet kada pasiekti informaciją, tačiau susidūrėme su problema: žmonės, kūrę šį leidinį, nebegalėjo jo skaityti. Vyresnio amžiaus žmonėms nepatogu skaityti telefone, kompiuteryje, jie to tiesiog nedaro, nors labai norėjo žinoti, kas vyksta. 2018 m., Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondui paskelbus konkursą, nusprendžiau dalyvauti ir pasistengti gauti finansavimą spausdintam variantui. 2019 m. pasaulį išvydo ir elektroninė, ir spausdinta leidinio versija. Labai vertinu žmones, kurie sukūrė bendruomenę, leidinį, labai juos gerbiu ir sprendimas leisti spausdintą variantą kilo iš noro suteikti galimybę apie bendruomenės veiklą sužinoti visiems prieinamais būdais.

Leidinio „Informacijos“ vyr. redaktorė Evelina Kislych-Šochienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Leidinyje regimų temų spektras platus: nuo politinių aktualijų iki bendruomenės švenčių ir susirinkimų, koncertų. Kokius kriterijus keliate leidžiamam leidiniui? Kokią tematiką, naujienas ir kodėl Jums atrodo atspindėti svarbiausia?

Pradėjusi dirbti negalėjau atsisakyti panašaus į prieš tai leisto žurnalo formato. Nesu žmogus, kuriam būtų priimtinas posakis „nauja šluota gražiai šluoja“. Labai norėjau, kad žurnalas būtų kiekvienam, dėl to išaugo jo puslapių skaičius. Norėjosi, kad tai būtų žurnalas ne tik jaunimui ar, priešingai, bendruomenės senbuviams.

Temos bėgant laikui išsigrynino. Leidinyje daug dėmesio skiriame aktualijoms, švietimui. Esame periodinis leidinys, tad kas mėnesį yra svarbių temų, kurias privalome aptarti. Kiekviename numeryje kinta tam tikroms temoms skiriamų puslapių apimtis. Viename numeryje daugiau dėmesio skiriama švietimui, kitame – kultūrai. Pastaraisiais metais stebėjau tendenciją, kad Vokietijos lietuviai reiškia pilietiškumą, daug dėmesio skiria Lietuvos politikai, todėl organiškai šios temos plačiau aptariamose „Informacijose“. Matau ryškią tendenciją kalbėti politikos tematika, todėl leidinyje daugiau dėmesio skiriama šiai plotmei. Stengiamės reaguoti į kintančius interesus, tačiau tuo pačiu metu taip pat stengiamės išlaikyti tam tikrą standartinį formatą, nes žmonės prie jo pripranta.

Manyčiau, kad būtų prasminga paminėti, jog į leidinį patenka visi straipsniai. Nepamenu, kad būčiau taikiusi cenzūrą. Žinoma, kai pasisakymai nėra pagrįsti, suformuluoti, įžeidžiantys, straipsnių nespausdiname.

Kokie svarbiausi lūžiai, permainos leidinio gyvenime įvyko Nepriklausomybės metais? Ar galėtumėte pakomentuoti, kokių lūžių, iššūkių (tematikos, siekių, finansų srityje) per laikotarpį nuo 1990 m. iki šių dienų išgyveno leidinys? Ar būtų tokių lūžių, grėsmių, kai manyta, kad žurnalo leidyba gali nutrūkti?

Apžvelgti laikotarpį nuo 1990 m. nelengva. Šio žurnalo leidimas niekada nebuvo nutrūkęs. Labai gaila, kad per laikotarpį, kai esu redaktorė, nepakalbinau kai kurių svarbių žmonių: leidėjų, redaktorių. 2019 m. netekome Bronislavos Lipšienės, kuri rašė straipsnius, leido „Informacijas“. Šiais metais netekome dar vienos iškilios asmenybės – Vinco Bartusevičiaus. Mane visada lydėjo noras paklausti apie žurnalo gyvavimą, tačiau nesuspėjau. Mano subjektyvia nuomone, leidinio sėkmę, tąsą labai lemia valdyba ir jos požiūris. Susidūriau su svarstymais, kai buvo siūloma, galbūt nereikėtų tokio leidinio dažnumo, galbūt jį reikėtų leisti rečiau. Bet tai yra organizacijos vertybė, kuri turi turėti tąsą. „Informacijos“ visada susidurdavo su iššūkiais, kai keitėsi valdyba, redakcija, tačiau gyvavo.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie komandą, su kuria rengiate žurnalą?

Redakciją sudaro 2 žmonės. Aš rašau straipsnius, interviu, darau nuotraukas. Elvinas Venckus yra dizaineris. Žurnalą kuria visa taryba, valdybos nariai, kurių gretose įvairiausių profesijų atstovai. Buvo įdomus momentas, kai lietuviai susijungė su Ukrainos ir Sakartvelo bendruomenėmis ir išsiuntė prašymą Vokietijos valdžiai dėl Pergalės dienos minėjimo. Žurnale išspausdintas teisininko atsiliepimas, ar VLB nariai teisiškai gali tai daryti. Žurnalo kūrėjų yra nemažai, tačiau iššūkis – suderinti jų laiką, pakalbinti vienu ar kitu klausimu.

Paminėjote iššūkius, kylančius darbe. Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susiduriate drauge su komanda rengdama leidinį?

Kiekvienas numeris yra iššūkis. Turinio sukūrimas, informacijos paieška yra iššūkis, nes turi nuolat laikyti ranką ant pulso. Šis darbas yra kasdienis, nes rengi interviu, dalyvauji diskusijose, vyksti į skirtingus Vokietijos miestus dėl renginių. Drįsčiau teigti, kad kyla iššūkių dėl turinio, informacijos. Kai žiūri atsakingai, jaudiniesi, kad kiekvienam žurnalas tiktų, sunkumai neišvengiami. Žurnalas yra archyvas, kuriame fiksuoji, kas svarbaus įvyko. Pandemijos metu buvo iššūkis išleisti naują numerį, nes nebuvo renginių, susitikimų ir atrodė, kad nebus apie ką rašyti, tačiau žmonės dalijosi savo mintimis, planais, ir žurnalas gimė. Vasario 16-osios gimnazijos direktorė pasakoja apie abiturientus, prisitaikymą prie virtualaus mokymosi. Pandemija, mano akimis, buvo iššūkis, tačiau abu numeriai užpildyti ir aktualūs. Kitas iššūkis yra bendruomenė, nes mes visi esame asmenybės. Visų interesai skirtingi, kai kurie nori pakenkti bendruomenės įvaizdžiui, žemina žurnalo turinį, pačią bendruomenę.

Iš kokių lėšų finansuojama „Informacijų“ leidyba? Kiek leidinys kainuoja skaitytojams?

Finansavimas yra beprotiškai svarbus. Leidiniui reikia profesionalumo, laiko. Leidinys visų pirma finansuojamas bendruomenės lėšomis. Net tada, kai organizacijai buvo sunku, būta tam tikro minuso, o žurnalas tapo tarsi prabanga, jis vis tiek išliko. Galbūt buvo kalbama apie dydžio, tiražo pokyčius. Iki šiol bendruomenė rūpinasi leidinio likimu. Kai reikia ko nors papildomai, rašomi projektai. Neturėjome finansų spausdintam leidiniu, todėl rašėme projektą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui. Spausdintas leidinys prenumeratoriams nieko nekainuoja.

Kiek lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, prisideda prie leidinio gyvavimo? Ar Vokietijos lietuviai noriai įsitraukia į bendradarbiavimą rengiant leidinį, dalijasi savo patirtimis, gyvenimo istorijomis? Ar šis leidinys, Jūsų akimis, svarbus Vokietijos lietuvių bendruomenei?

Manau, kad Lietuvoje apie šį leidinį nedaug kas žino. Dažniausiai sužino tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su mūsų bendruomene, Vokietija. Žurnalo turinys vienaip ar kitaip orientuotas į Vokietijos lietuvį. Norėčiau pabrėžti, kad darbo pradžioje kėliau klausimą, ar šį leidinį leidžiame tik VLB nariams, ar visiems Vokietijos lietuviams ir ne tik norėdami dalintis, plėsti turinį, skatinti lietuviškumą. Valdybos tikslas buvo atsižvelgti ir į tuos, kurie nėra VLB nariai, bet daro nuostabius darbus: yra kūrėjai, menininkai, mokytojai ir panašiai. Nors jie nėra bendruomenės nariai, mes turime apie juos kalbėti. Žmonėms tai yra įdomu. Pavyzdžiui, Vokietijoje gyvena nuostabios lietuvių kilmės rašytojos Jolita Herlyn, Lina Ever, Jolita Zykutė, Jutta Noak ir daugelis kitų, interviu su jomis yra mėgstami skaitytojų ir praturtina leidinį. Būdama redaktore matau, kad leidinyje spausdinamos rašytojų mintys apie kūrybą, lietuviškumą yra vertinamos skaitytojų. Interviu su rašytojais, kultūros veikėjais domisi ne tik Vokietijos lietuviai, bet ir Lietuvos visuomenė, todėl stengiamės skirti dėmesio kūrėjams.

Savo darbo pradžioje visiems VLB nariams siunčiau elektroninius laiškus, kuriuose norėjau pabrėžti, kad jie taip pat yra leidėjai. Bandžiau akcentuoti, kad labai svarbi jų pateikiama informacija, jog nuo jų veiklos priklauso žurnalo turinys ir sėkmė. Nepasakyčiau, kad man pavyko tai padaryti, nes žmonės yra labai užsiėmę. Galbūt žurnalo formatas ne visiems labai priimtinas, nes turi savo stilių.

Baigdama pokalbį noriu pasidalyti prisiminimu. 2018 m. PLB organizavo renginį „Sujunkime Lietuvą“. Buvo nuostabus momentas, kai mūsų patrauklus, įdomus leidinys ypač traukė žmonių dėmesį. Žmonės žurnalą graibstė. Buvo labai gera iš žmonių išgirsti, kad bus įdomu paskaityti, ką tie Vokietijos lietuviai veikia. Tai truputį sujungia. Pajutau, kad Lietuvos bendruomenė, kuri priėjo prie stendo, žvelgė atsargiai, bet užsimezgė ryšys. Leidinio atidavimas žmogui tarsi mūsų vizitinė kortelė ir tiltas, sujungiantis bendruomenę.

Visą virtualią parodą pamatysite čia.

Parodos idėjos autorė – Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen. Parodą parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotojos.

 

https://www.bernardinai.lt/informacijos-vokietijos-lietuviu-metrastis-beveik-70-metu-interviu-su-e-kislych-sochiene/

Kultūra , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra