Ignas Meškauskas. Šaulių vėliava tebelaukia reabilitacijos

Autorius: Data: 2019-05-18 , 11:09 Spausdinti

Ignas Meškauskas. Šaulių vėliava tebelaukia reabilitacijos

1923-IEJI. Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas apeina kariuomenės rikiuotę Klaipėdos Turgaus (dabar – Teatro) aikštėje. Jį lydi Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. Makso EHRHARDTO (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.

Ignas MEŠKAUSKAS, advokatas, šaulys, www.voruta.lt

Amžiaus žygdarbiui nei ordinų nei fanfarų

Tauta daug šimtmečių kantriai laukė, kol artojų tauta šiaudinėse pastogėse pagimdys amžiaus riterius, kurie, išmušus palankiai valandai, suburs tautinį Sąjūdį  atsiimti teutonų užgrobtas  žemes.

Nėra abejonės, kad Lietuvos šimtmečio pats sėkmingiausias politinis – karinis žygdarbis – Klaipėdos krašto prie Lietuvos prijungimas.

Nūdienos gyvenimo ritmo vejami mažai susimąstome apie šimtmečio žygdarbį, kuris įtakoja mūsų kasdienybę. Tai ne 23 km ruoželis su Šventosios žvejų uostu, o trečias pagal dydį miestas su neužšąlančiu uostu, išėjimu į pasaulį, su jūrinės valstybės statusu, politiniu ekonominiu potencialu, poilsiui, sveikatai, komfortui turintis reikšmės regionas.

Pralaimėjus karą Vokietijai, pagal Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštą buvo  numatyta  prijungti prie Lietuvos. Jį laikinai buvo pavesta administruoti Prancūzijai.

1922 metais padėtis tapo kritiška. Paaiškėjo, kad speciali komisija, turėjusi nulemti Klaipėdos krašto likimą, netrukus priims sprendimą, nepalankų Lietuvai. Iškilo būtinybė nedelsiant veikti. Susidariusią padėtį svarstė patriotinė Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė. Sušaukusi slaptą Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdį su Klaipėdos krašto atstovais 1922 metais lapkričio 16 d.,  nutarė siūlyti vyriausybei vykdyti Klaipėdos aneksiją, imituojant vietos gyventojų sukilimą.

Apie šaulių nutarimą informuotas Ministrų tarybos pirmininkas Ernestas Galvanauskas  ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys. Šaulių nutarimas stūmė Vyriausybę ryžtingiems veiksmams veikti, nes šaulių vadovybė baiminosi, kad uždelstos dienos gali palaidoti šimtmečių puoselėtas viltis.

Šaulių vadovybės forsavimas davė rezultatų

Po keturių dienų, 1922 lapkričio 20 dieną  Ernestas Galvanauskas šaukia Ministrų tarybos posėdį, kuriame svarsto pasiūlymą ir tą pačią dieną pasišaukia  Vincą Krėvę  bei perskaito Ministrų tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai rodo nuomonių skirtumą, bet iš esmės pripažįstamas ir remiamas Šaulių sąjungos  rengiamas sukilimas.

Ministrų tarybos nutarime rašoma: „Ministrų taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo  sukilimo būdu, todėl už to sukilimo įvykius nesiima atsakomybės ir palaiko vieną reikalą – Šaulių sąjungos iniciatyvas. Jeigu   įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir perduoti teismo atsakomybėn.“

Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai Rimkuose. 1923 m. sausis

Iš  Ministrų tarybos nutarimo aišku, kad Ministrų taryba šaulius pripažįsta iniciatoriais ir  vykdytojais, bet ginklais  ir lėšomis atsisako remti ir nurodo: jei operacija nepavyktų prijungiant  Klaipėdos kraštą prie Lietuvos  aneksijos būdu, jos iniciatoriams ir vykdytojams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Nors Vyriausybės nutarime dėstoma, kad Vyriausybė negali padėti nei ginklais nei lėšomis, bet šauliai sumanymo neatšaukia – tikisi suburti į patriotinį Sąjūdį ginkluotas ir neginkluotas patriotines jėgas.

Šauliai neturi nei ginklų, nei pinigų

 

Šaulių sąjungos vadui Vincui Krėvei su  kapitonu Pranu Klimaičiu per rezistencinę ukrainiečių organizaciją pavyko rasti kelius dėl audiencijos su Vokietijos generolu, kariuomenės vadu Hansu von Seecktu. Slapto pasitarimo kabinete metu išgirdo, kad jis, Hans von  Seectas, užtikrina, kad nei vienas  žandaras nepaleis šūvio į sukilėlį, taip pat, jo nuomone, prancūzai Klaipėda nesuinteresuoti ir galvų dėl jos nedės. Susitarė dėl ginklų tiekimo. Kadangi Antantės buvo uždrausta pardavinėti ginklus, sudarė sąlygas pirkti per privatų asmenį Milerį ir dargi lengvatinėmis sąlygomis: 1500 šautuvų, 5 kulkosvaidžių, šovinių, kuriuos slaptai gabeno į Kauną. Jais  apginklavo kovotojus.

Grįžęs iš kelionės Krėvė Mickevičius surengė pasitarimą su bendraminčiais. Informavo Ministrų tarybos pirmininką Ernesta Galvanauską apie sėkmę, jis kelionės  rezultatais buvo patenkintas.

Vyriausybei lėšomis sukilėlius remti atsisakius, reikėjo ieškoti šaltinių. Vincas Krėvė dėstė Kauno universitete, kuriame dėstė ir Antanas Smetona, o pastarasis rėmė Vinco Krėvės iniciatyvas, tad susisiekė su banko valdytoju Juozu Vailokaičiu. Jis taip pat pritarė žygiui ir paskyrė 15 000 dolerių. Dalį lėšų surinko  lietuviai, amerikiečiai.

Prieš žygį iš Šaulių sąjungos  pirmininko Vinco Krėvės kabineto šauliams į visus kampelius skriejo  šifruota telegrama: pinigus surinkti į vieną vietą. Telegramos siuntimas ir jos turinys patvirtina, kad šaulių vadovybė ne tik iškėlė idėją forsuojant aneksuoti pamarį, bet ir vykdė konkrečius veiksmus tikslui pasiekti, o eiliniai šauliai vykdė kovines operacijas.

Neobjektyvu būtų tvirtinti, kad šaulių vadovybė iškėlė aneksijos idėją, organizavo priemones ir įvykdė aneksiją. Ją rengė ir vykdė patriotinė tautos dalis, neįvardintas Sąjūdis – savanoriai, karininkai per  ypatingos paskirties rinktinę  Kaune.

Tarp šaulių ir prisidėjusių prie aneksijos patriotų buvo toks skirtumas, kad  šauliai, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai nesėkmės atveju pagal Vyriausybės nutarimą gali būti suimti ir perduoti teismui, o kitiems  aneksijos dalyviams atsakomybė nenumatyta, nes  jie įsipareigojimų nedavė, buvo neįspėti.

Kiekvieno patriotinio judėjimo siekis be entuziastų turi abejojančių ir tiesiogiai prieštaraujančių. Pačiame Vyriausybės nutarime, pagal kurį Vincas Krėvė imasi žygio, pasakyta, kad „Ministrų taryba nėra vieno nusistatymo“. Kritikos ietys  krito į Vincą Krėvę,  kad jis, eidamas savo dramų personažo Šarūno keliu, rizikuodamas veržiasi į mūšį; gali kompromituoti valstybę. Net diplomatijos vilkas Petras Klimas, bijodamas Antantės, o taip pat Lenkijos, kuri tikėjosi, kad kas nors  nukris jai nuo derybų stalo, prieštaravo rizikingam žygiui. Kapitonas  Jonas Variakojis, sėkmingai kovojęs su bolševikais, buvo paskirtas vadovauti žygiui, bet sutartą žygio dieną neatvyko, persigalvojo. Vietoje jo paskirtas Kontržvalgybos vadovas Jonas Polovinskas, tuo pačiu J. Variakojo pasirinktu slapyvardžiu Budrys.

Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai, 1923 m., Klaipeda | LCVA. P-6603 nuotr.

Vincas Krėvė suprato kad  žygis susijęs su kraujo praliejimu ir kad be bausmės, pralaimėjus teks atlyginti žalą už abiejų pusių žuvusius ir  sužeistus. Žygio vadas Jonas Polovinskas – Budrys, net žygį laimėjus, už vieną žuvusį vokiečių žandarą  sumokėjo 4000 dolerių, o pralaimėjus  žygiui už žuvusius abiejų pusių butų didžiulė suma. Aistringos svajonės ir karšti troškimai nepraleisti progos atsiimti protėvių žemes nugalėjo visas galimų pasekmių baimes.

Faktai yra tiesos įrodymų duona: išlikę dokumentai, ginklų ieškojimo, įsigijimo faktas, lėšų kaupimas rodo, kad Klaipėdos krašto aneksijos įkvėpėjai, forsavimo organizatoriai, buvo tuometinė Šaulių sąjungos vadovybė.

Tačiau kai kurios kontroversijos autoriai teigia, kad žygiui vadovavo generalinis štabas, o politiniu vadovu buvo Ernestas Galvanauskas: jis suorganizavo ir kontroliavo. Šaulių sąjunga tik spaudė vyriausybę imtis veiksmų ir pridengė Vyriausybės veiksmus. Pagal tokią išvadą, pralaimėjimo atveju šauliai nebūtų teisiami, nes jie neinicijavo ir nekontroliavo. Tokia išvada prieštarauja Vyriausybės nutarimo dvasiai – šauliai arba laimi, arba sėda į teisiamųjų suolą. Jie atsakingi už žygio sėkmę. Kitokių sąlygų Vyriausybės nutarime nėra.

Pačiame Ministrų tarybos nutarime pasakyta, kad už  to sukilimo įvykius nesiima atsakomybės ir palaiko  vieną reikalą – Šaulių sąjungos iniciatyvas.

Kam priskirti ginklų, lėšų įsigijimo faktus, kai Vyriausybė atsisakė remti  ginklais ir lėšomis, ir kam pasakyta Vokietijos generolo, kariuomenės vado  Hanso von Seecto žodžiai  kabinete, už odinių durų, kad Klaipėdos žandarai į sukilėlius nepaleis nei vieno šūvio, kas skyrė Joną Polovinską vadovauti žygiui, kai atsisakė  kapitonas Jonas Variakojis?

Kuris didesnį, kuris mažesnį įnašą  įnešė  – istorikų duona. Aišku tik viena, kad be tų dviejų vyrų – VINCO KRĖVĖS MICKEVIČIAUS ir ERNESTO GALVANAUSKO širdžių sąjungos Lietuvai, Klaipėdos krašto neturėtume.

Deramai padėkos, pagarbos nepareikšta nei gyviesiems, nei mirusiesiems

Nesiplečiant, paminėtinų asmenų ratas, kurio negalima užmiršti: Ginkluotųjų pajėgų vadas, kapitonas Pranas Klimaitis, besirūpinęs šaulių apginklavimu, vykęs kartu su V. Krėve į Vokietiją, žygio vadas Jonas Polovinskas – Budrys, majoras Mykolas Kalmantas, kurio būriui aktyviai apšaudant iš kulkosvaidžių, Prefektūros rūmai iškėlė baltą vėliavą ir majoras pirmas įžengė į rūmus, kurio karinis administratorius, komisaras Gabrielius Petisne pareikalavo dokumentų. Tada majoras prisistatė slapyvardžiu Bajoras ir išsitraukė revolverį.  Jis iššaukė    žygio vadą  Joną Polovinską preliminarinėms deryboms, kurias teisininkas Antanas Smetona sėkmingai  tęsė Ambasadorių konferencijoje, pripažįstant Klaipėdos kraštą Lietuvai.

Deja jiems iki šios dienos dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių deramai padėkos, pagarbos nepareikšta nei gyviems, nei mirusiems.

Šaulių sąjungos vėliava. e-tart.lt nuotr.

Liko neįsegtas nuopelnų ženklas į šaulių vėliavą, po kuria priimtas nutarimas forsuoti Klaipėdos krašto prijungimą, liko užmirštas padarytas Vincui Krėvei diskomfortas, atsisakius Vyriausybei padėti ginklais, lėšomis, taip pat paskutinėmis valandomis atsisakius vesti į žygį kap. Jonui Variakojui, o tai pat  šaipokų priekaištai Vincui Krėvei, kad jis  ryžtingai veržiasi į mūšį kaip jo  dramų  personažas Šarūnas.

Puolant, mūsų žuvo 12, prancūzų 2 ir vienas vokiečių žandaras. Dvylika tebeguli kapuose iki šiol pagal  grifą  „slaptai.“

Skubotai, tiesiog iš kautynių lauko surinkti kūnai, slaptai atvežti į Kėdainius, kur iniciatyvą perėmė žuvusiųjų tėvai, broliai, seserys, artimieji.

Tarpukario Lietuvoje dėl tarptautinių komplikacijų žuvusiųjų  neviešino, neminėjo. Liko savųjų  laidojimas, netekties skausmas. Naujai supiltų  kauburėlių viešinimas Lietuvoje – diplomatinė savižudybė – prisipažinimas, kad jokio sukilimo nebuvo, tik paskelbtas popierinis Mažosios Lietuvos išlaisvinimo komitetas, o vyko paprasčiausia  aneksija.

Tik Dotnuvos šaulių kuopa, savo laimingam sugrįžimui paminėti, parke tyliai pastatė paminklą, kuris, atlaikęs visas okupacijas, tebestovi su šaulių vardais iki šios dienos, tiesa, vos nenugriautas  dėl N. Sadūnaitės tėvo, šaulio pavardės… Už tai šiandien Nijolė, skaitydama  pavardę, braukia džiaugsmo ašarą už tėvo jaunystę.

Sunaikinus Lietuvos valstybę, išnykus pasaulio žemėlapyje jos kontūrams, skendo pati valstybė į užmarštį  kartu su mums brangiais  kovotojų vardais.

Šiandien, atgavus laisvę, savo valstybę, kartu su pajūriu, būtų  tautai nuodėmė užmiršti, ką tie vyrai sausio darganotam vidury veikė Klaipėdos krašte. O jie rizikavo savo gyvybėmis, kirto vartus į pasaulį, plėtė Lietuvos plotą. Jie visi guli po juoda žeme, be atminties, nors norėjo gyventi ne mažiau už mus. Tris kėdainiečius palaidojo Kėdainių savanorių  kapinėse, po savanorių kryželiais. Tame tarpe  ir Lukšį Florijoną, Povilo Lukšio brolį: Povilas  žuvo už Lietuvą Taučiūnų laukuose, kovodamas su bolševikais,  Florijonas – ant Klaipėdos grindinio. Kėdainiečiai  jais didžiuojasi. Kol yra kam mirti už Tėvynę, ji išliks. Dėka patriotų mes turim laisvą šalį, turim Klaipėdą.

Ar kitais devyniais jaunais vyrais, o Algirdu  Jasaičiu, vos sulaukusiu šešiolikos, ar kas didžiuojasi? Kur jie palaidoti? Aplaistę netekties ašaromis, artimieji, vienui vieni, be valstybės pagalbos, išsivežė   namo laidoti po visą Lietuvą, arkliukais, prie savųjų, mirtingųjų kapinėse.  Ar šviečia  kauburėliai  dar devynių savanorių, kurie už pajūrį mokėjo vieninteliu nepakartojamu laiko trupinėliu, kurį vadiname gyvenimu, mums ir ateinančioms  kartoms – nežinia. Atsikūrusios valstybės pareiga atsakyti į tuos klausimus.

Surinkti žuvusius į vieną kapą nėra tikslo nei galimybės, bet pavojui praėjus, surašyti visus vardus ant vienos sienos, pagerbti – valstybės prievolė. Kol kas žuvusiųjų vardus skaitome ne ant mūsų laukų granito, o ant balto laikraštinio  popieriaus.

Klaipėdos prijungimui prie Lietuvos Klaipėdos senosiose kapinėse, kurios vėliau pavadintos Skulptūrų parku, 1925 m. pastatytas obeliskas, neadekvatus žygio reikšmei ir didybei, žuvusiųjų pagarbai.  Jame nėra net žuvusių vardų, paminklas  užgožtas kitų paminklų, be erdvės, be pakylėjimo, be to vietovėje, kur nėra žmonių judėjimo, mažai kas žino, mato.

Paminklui priklausytų erdvė, pakylėjimas nuo žemės, praeivių dėmesys. Bene didžiausias keleivių srautas – automagistralės sankryžoje netoli Klaipėdos, kur kadaise peržengę sieną, naktį užsirišo ant kairės rankos raiščius su trimis raidėmis, MLS / Mažosios Lietuvos sukilėliai /.

Sezono metu dalis vyksta Lietuvos į pajūrį ir matytų, kad pajūrys gautas ne dovanai.

Dvylika  užmirštų, užgesus jų rankose ginklui, iškėlę rankas šaukia tautos   atminimo ir teisingumo, o šaulių vėliava, kaip tautos kelrodė žvaigždė laukia visuomenės pagarbos.

Pakankamai patikrinta istorinė tiesa, kad tautos, kurios užmiršta žuvusius,  jų, negerbia yra skirtos pražūčiai.

Istorija , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra