Ignas Meškauskas. Penki kalavijai į vieną širdį

Autorius: Data: 2017-09-24, 13:00 Spausdinti

Ignas Meškauskas. Penki kalavijai į vieną širdį

Mindaugas Lukošaitis. Lietuvos partizanai ir jų archyvas. Iš piešinių ciklo „Rezistencija“.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Motiekaičiai nuo seno gyveno toje pačioje vietoje, Vabalių kaime  tuokėsi, augino vaikus, mylėjo savo žemę, laistė ją prakaitu, arė, prieš berdami grūdą pabučiuodavo pilką jos grumstą, kad duotų gausesnį derlių, kad darbas nenueitų niekais.

Kazimieras Motiekaitis, prieš kurdamas šeimą, nutarė išvažiuoti į svetimas šalis užsidirbti pinigų ir sutvarkyti ūkį pagal savo svajonę. Grįžęs iš Argentinos kavos plantacijų, padidino tėvo paveldėtą žemės sklypą, pastatė mūrinius tvartus ir pradėjo tvarkingą ūkininko gyvenimą. Šeimoje gimė penki sūnūs ir dvi dukterys. Apie šeimą buvo atsiliepiama tik geru žodžiu: darbšti, religinga. Kėlėsi anksti, sekmadienius šventė. Šeimininkas buvo prie pinigo.

Kai 1940 m. sulėkė raudonomis žvaigždėmis rusų tankai, vyriausias sūnus Aleksandras jau buvo aktyvus šaulys, grojo šaulių orkestre, turėjo ne tik šautuvą, bet ir šaunią šaulio uniformą. Jis šaipėsi iš suvargusių rusų kareivių, iš jų apdaro, iš jų apavo – “obmotkių”. Šaulių organizacija buvo nuginkluota, paleista, nes ji ugdė tautinę sąmonę, savigarbą. Už tai kilus karui Kazimieras su savo būriu “paragino” rusus nešdintis iš mūsų krašto. Kai po keturių metų sugrįžo tie patys rusai, į jų kariuomenę pagal amžių jau tiko keturi Kazimiero sūnūs. Motiekaičių šeima puikiai orientavosi, už ką verta lieti savo kraują. Boikotavę į kariuomenę nutarė neiti. Juo labiau, kad miško kampas beveik siekė sodybą. Rusai su vietiniais pastumdėliais sugebėjo įvertinti, kad keturi vyrai iš vienos šeimos yra ne su jais, bet prieš juos. Todėl nuo kareivių bei stribų nespėdavo užsidaryti durys. Rusams užteko proto suvokti, kad sūnūs palaiko ryšį su namais. Tokiomis nervinės įtampos sąlygomis praėjo pirmoji žiema. Išaušo 1945 m. pavasaris. Gyvenimas nesustojo. Nekreipiant dėmesio į nuolatinį persekiojimą, reikėjo prižiūrėti ūkį. Valdžia reikalavo pyliavų, mėsos, kiaušinių, pieno, net medžių iš miško ištempti, o darbo rankos laikė  šautuvą. Ilgai gegutė, sodams pražydus, vargus rokavo, visus mįslingai graudeno. Visi tylėjo, suprato, kad vargo jūros prieš akis. Motina sakė, kad tėvas vakarais  verkia sode po žydinčia obelim. Nenujautė šeima, kad neužilgo neteks jaunėlio sūnaus Leono, vienintelės likusios tėvo paspirties. Juk jam stuktelėjo tik keturiolikti metai.

Taip priartėjo birželio 24 d. Tėvas buvo areštuotas. Sėdėjo Baisogaloje.

- Kur vaikai? – neatstojo stribai.

Jaunėlis ryte į pieninę nunešė pieną, kur suplaukia iš ryto ne tik pienas, bet ir naujausios žinios. Ten sužinojo, kad naktį kaime iššaudyti komunistai. Vaikis tuoj suvokė, kad dėl to sukviesti kareiviai ir stribai. Grįžęs namo jis skubėjo į mišką pranešti broliams, kad šie pasitrauktų toliau nuo pavojaus. Vaikui perspėjus brolius, grįžtant lėtesniu, palengvėjusių žingsniu iš miško, pamiškėje šūktelėjo rusiškai: “Stok!”. Netoliese pamatė rusų kareivį. Šis trumpas žodelis tapo storu juodu brūkšniu, atskyrusiu dar vėlyvoje vaikystėje nuo savųjų, nuo šio pasaulio… Atsirado daugiau kareivių, čia pat iškratė. O kartu buvę stribai atpažino, kad tai Motiekaičių jauniausias sūnus, keturių partizanų brolis.

Šiandien sunku nustatyti, kaip jį mušė, kankino ir reikalavo parodyti, kur jo broliai, tik žinoma, kad jį vedžiojo po mišką, kol susidūrė su kitų partizanų būriu.  Įvyko kautynės. Jėgos buvo labai nelygios – žuvo 10 partizanų. Žuvo ir rusų kareivių. Šiandien sunku atspėti, ar keršydami už žuvusius rusų kareivius, ar dėl to, kad partizanų brolis, ar tiesiog tautos genocido tikslais sušaudė Leoną ir kartu bevaikštant sulaikytą beginklį, A.Vaičiūną iš Vabalių kaimo. Baisogaloje ant grindinio per šv. Joną suguldė 12 vyrų, tarp jų ir keturiolikmetį žalsvais marškinėliais, basą Motiekaičių Levaniuką.

Motina norėjo eiti prašyti, kad atiduotų palaidoti, karste, su kunigu, bet bijojo. Prašė apylinkės pirmininko, bet jis taip pat bijojo ir patarė geriau neiti ir neprašyti. Kur skųsiesi, kai nebėra Lietuvos? Vėliau ji iš stribų sužinojo, kad sūnus kvietė juos namo, sakė, kad motina turi daug samagono, kurį stribai taip mėgo su kiaušinienės užkanda. Nors to namuose ir nebuvo, bet vaikis tikėjosi, kad mama jį kaip nors išgelbės. Bet stribai buvo ne vieni, su kariuomene, ir savavaliauti bijojo.

Sušaudžius beginklį nepilnametį Leoną, netrukus iš Baisogalos kalėjimo paleido tėvą.

- Važiuok sau, ir ramiai gyvenk, – pasakė jam.

Tėvas stribų paguodoje įžvelgė klastą, bet kur ji atidengs savo veidą, negalėjo nuspėti. Visko prisigalvojo, bet kad bus tremiamas – neatspėjo, nes dar trėmimų tuo metu nesigirdėjo. Kartais namuose nemiegodavo, kad stribai naktį nesumuštų ar kokios kitos niekšybės neiškrėstų.

1945 m. liepos 25 naktį miegojo visi namuose. Tėvas su mama gryčioje, o duktė Vanda svirne. Kada valdiškai pasibeldė į duris, tėvas bėgo į vieną pusę – į mišką, o motina čia pat, į rugius. Tėvą pagavo, o motina nušliaužė tolyn per rugių lauką. Kareiviai rado klėtyje ir dukrą Vandą, kurią atsivarė į gryčią ir pasodino šalia tėvo. Rusų kareivis sėdėjo už stalo ir rašė. Tėvas tyliai pasakė, kad motina pabėgo. Šitie tėvo žodžiai ir Vandą įkvėpė bėgti. Ji tyliai pravėrusi atsidarė langą, žiūri – už kampo stovi kareivis. Tada mėgino kitaip: pasiėmė grūdų dubenį ir eina į tvartą. Nieko. Kareivio, stovinčio už kampo, nesimato. Taip ji nuėjo už tvarto prie šiaudų krūvos. Ji priėjusi prie tvarto neina į jį, bet eina už tvarto. Už tvarto šiaudų stirta ir prie jos stovi kareivis, bet jis apsimeta nematąs. Tik toliau paėjus, netoli krūmų, pasigirdo šūvis ir kieme stovinčio kareivio reikalavimas sustoti. Bet Vanda jau krūmuose. Stribai, kurie pirmiausia ėjo pas kaimynus, išvaryti į pastotį turtui išvežti, paliko vienus kareivius, kurie praganė dukterį ir motiną. Stribai sužinoję, kad Vanda pabėgo į mišką, šoko ant arklio vytis ir po to skubėjo viską krautis į vežimus, nes jie sakė, jog duktė nubėgo pranešti broliams ir gali jie greitai čia atbėgti. Pakrovę į kaimynų vežimus paju­dėjo iš kiemo į Sibirą, į tremtį. Liko atlapos durys, lauke pririšti gyvuliai. Liko ir visas išsvajotas gyvenimas.

Kokiomis mintimis tėvas paskutinį kartą pažvelgęs į sodybą išvažiavo, lakios vaizduotės nereikia. Daugiau tėvas jos nematė.

Vanda skubiai nubėgo pas brolius pranešti, kas dedasi namuose: Tuomet buvo dar dideli partizanų būriai. Ryžosi pastoti kelią ir tėvą atimti. Tačiau nuleido ginklus įsitikinę, kad gali žūti ne tik tėvas, bet ir kaimynai, su arkliais išvaryti vežti turtą. Kokią graužatį gali užsitraukti, jei tavo kulka atims tėvui gyvybę! Tėvas atskirtas nuo šeimos, badaudamas po dvejų metų mirė Sibire. Jo kapo niekas nežino. Liko iš namų pabėgusios duktė Vanda ir motina. Abi tik naktiniais marškiniais, kurie, motinai bešliaužiant rugių lauku, prakiuro. Liko keturi sūnūs miške. Visa šeima po mėlynu dangumi – o sodyboje buvo visko, bet į sodybą net iš tolo buvo nesaugu pažvelgti. Joje pasalavo ir laukė stribai. Jos gyvendavo, tiksliau, vargdavo, miške ir pas įvairius žmones, kuriuos nurodydavo ir surasdavo sūnūs. Dažniausiai ten, kur ir patys prisiglausdavo. Visi sūnūs buvo ginkluoti automatais.

 1947 m. vasario 20 d. žuvo vyriausiasis sūnus Aleksandras. Jis ėjo su draugu pas pažįstamą į Pakiršinio kaimą, netoli Baisogalos, ir susidūrė su būriu stribų. Jo draugas atsišaudydamas pasitraukė, o Aleksandrą pakirto vietoje. Baisogaloje ant grindinio gulėjo vienas. Jo draugas pranešė motinai skaudžią žinią, kad sūnus žuvo jo akivaizdoje ir atiteko į stribų rankas..

Adolfas žuvo 1948 m. rudenį Lopų kaime, taip pat prie Baisogalos. Naktį žygio metu susidūrė su enkavedistais Buzos sodyboje. Čia aršiose kautynėse nukovė leitenantą,  bet pats žuvo. Partizanai, apsigynę nuo enkavedistų, juos nuvijo. Be Adolfo, sužeistas Dūda Kazys iš Vabalių kaimo. Partizanai, nustūmę enkavedistus, susirinko sužeistuosius, pasiėmė žuvusį Adolfą. Pasikinkę ūkininkų arklį, išvažiavo. Žuvusį Adolfą paslėpė po šiaudais pakelėje pas Praninską Daukainių kaime, o K. Dūdą atvežė pas Vandą, kuri gyveno pas Mundeikį Vilaikių kaime. Dūdai buvo peršauta krūtinė. Pasikankinęs tris valandas, auštant mirė. Saugumo sumetimais suvyniojo Kazį į audeklą ir paslėpė lauke, runkelių krūvoje. Naktį to paties kaimo gyventojas Rimkus padarė du karstus, trečią naktį surinko abu žuvusiuo­sius ir išvežė laidoti į Vilaikių mišką. Rimkus, palaidojęs draugus, žuvo. Ir šiandien nežinia, kur ilsisi jų kaulai. Spėjama, kad dabar ten stovi elektros pastotė.

Nuo motinos Adolfo žūtį ir laidojimą nuslėpė, nenorėjo skaudinti. Sunku ją būtų išlaikyti nuo dalyvavimo laidotuvėse ir tai būtų papildomas rūpestis. Apie sūnaus mirtį jai buvo pasakyta vėliau.

Vytautas – “Papartis” žuvo 1948 m. sausio 6 d. Vabalių kaime, čia pat, prie tėviškės. Žuvo Stasiulionio sodyboje, kur gyveno dvi Stasiulionio dukterys. Jos mezgė partizanams kojines ir pirštines. Atėjo Vytautas su draugu “Dagiliu” – Jurgaičiu Vladu kojinių, kurias buvo numezgusios dukterys. Atvyko nurodytą dieną. Atėjusiems paruošė vakarienę. Bebūnant išgirdo kieme kažką vaikštant, įtarė kažką negero, bet šeimininkai nuramino.  Kai pradėjo įžūliai belstis, suprato pavojų ir vienas šoko pro vieną langą, kitas – pro kitą. Šokant Vytautas ir buvo mirtinai pakirstas. Jurgaitis Vladas, pasinaudojęs tamsa, laimingai pasitraukė. Šeimininką išvarė vežti Vytautą į Baisogalą. Pakelėje buvo sustoję, rodė jį giminėms, kaip Vytautas pasnigtame lauke guli ant šiaudų vežime, nukarusiomis kojomis, basas. Ir šiandien neaišku, kodėl pasitikėjo Stasiulionio kiemo saugumu žinodamas, kad 1940 m. vyresnė duktė buvo komjaunuolė, gerai jas pažino, juk beveik tas pats kaimas. Nesigirdėjo, kad Stasiulionius būtų  tardę, laikę Baisogalos rūsyje, kaip kitus panašiais atvejais.

Ilgai gulėjo žiemos šaltyje Vytauto palaikai ant grindinio. Buvo palikę prie tvoros gąsdinti praeivius.

Kazimieras – “Banga”, vyriausias sūnus, žuvo 1947 m. rugsėjo mėnesio 8 d. Avižiškių kaime, Jarašiūno sodyboje. Naktį atėjo būrys ir pasiliko. Apie pietus apsupo kareiviai su stribais. Kautynėse žuvo šeši: K. Motiekaitis, St. Steponavičius, V. Sadauskas, V. Šemerys, B. Sabeckis, V. Rudys. Kovėsi ilgai, kol turėjo šovinių. Kazimieras, kaip šaulys buvo būrio vadas, Tai penktas ir vyriausias, paskutinis Motiekaičių sūnus. Visi gulėjo Baisogaloje ant grindinio. Penki sūnūs – penki kalavijai į motinos širdį. Paskutinis sūnus žuvo  per Šilines Šv. Marijos gimimo dieną kurios sūnų jos akivaizdoje nukrykžiavo, už tai, kad vaikščiodamas dulkėtais Pelestinos keliais skelbė, kad tavo, žmogau turtai Dievo akyse nieko verti Po kiekvieno sūnaus žūties motinos širdis iš naujo kraujuodavo. Meldėsi ir verkė, verkė ir meldėsi. Suskilusios, suaižėjusios lūpos liovėsi šypsotis. Pati pavirto tartum nusvirusio, verkiančio gluosnio šakele. Pavasariais, pražydus sodams, kai visur tiek daug spurdesio, nuo ašarų patindavo akys. Iš  penkių sūnų motinos liko vaikščiojantis skausmas, judantis skeletas

  Nuo pat ryto, sėdėdavo ant suoliuko, vis žvelgdavo pro langą į vingiuojantį keliuką Gal apsiriko, suklydo, juk nei vieno nepalaidojo..

 Jau sunkiai sirgdama, gulėdama mirties patale, nebepasikeldama, vis prašydavo pažiūrėti pro langą…  – atviravo likusi iš gausios šeimos vienintelė duktė, Vanda Steponavičienė.

Gaila, kad nėra tautos panteono, kur butų įrėmintos motinos, kurios  šventesnės už visus šventuosius.

Rezistencija , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra