Ignas Meškauskas. Kodėl plyšo obelis?

Autorius: Data: 2017-11-08, 10:10 Spausdinti

Ignas Meškauskas. Kodėl plyšo obelis?

Ignas MEŠKAUSKAS, advokatas, www.voruta.lt

Ne vienas atsitiktinis keleivis, medžiotojas ar grybautojas, radęs Kėdainių rajone, Josvainių apylinkės Ruseinių kaimo miško pakraštyje tarp medžių medinį kryžių, kapo kauburėlį, po juo stabteli ir  susimąsto apie jo atsiradimo priežastis: ar tai nėra  užslėpti kovos ženklai su atėjusiais. Kiekvienam aišku, kad kryžius, kaip kančios simbolis, atsirado ne iš gero gyvenimo. Plyšusi pusiau obelis rodo, kad žemė buvo pritvinkusi skausmo. Likę pamatų akmenys rodo buvus gyvenamąjį namą.

Kartą pas mane atėjo senas ruseiniškis ir papasakojo apie kraupią egzekuciją ir sunkiai įtikėtiną šio kryžiaus atsiradimo istoriją. Žmogus išėjo ir daugiau nebegrįžo.

Tik po keturių dešimtmečių, kai dauguma liudytojų jau buvo po žeme, brėkštant laisvės aušrai, kai suūžė tūkstantiniai mitingai, leidžiantis į kelionę  tragedijos pėdsakais, paaiškėjo, kad ten atsitiko kai kas baisaus.

O buvo taip. Atėjo 1945 m. šarmotas ruduo, kupinas represijų, baimės ir netikrumo. Tęsėsi antroji okupacija. Mato Mažeikos kiemas buvo mėgiamas ir senimo, ir jaunimo. Jaunimą traukdavo pas jo gražias dukteris, pagyvenę – pabendrauti, pasiguosti, pasišne­kėti, naujienų išgirsti. Lapkričio 4 dieną iš Barsukynės kaimo už pastatytą tvartą atsiimi atlyginimo atėjo 45 metų amžiaus trijų vaikų tėvas Kazys Šaras, pakeliui pasikvietęs Jurgį Jankauską. Iš Ruseinių kaimo atėjo 18 metų Vladas Kerza su savo drauge Verute Mažeikaite ir kaimyne Zofija Kunevičiūte, Atėjo tame pačiame kaime pas Pranevičių „ant kampo“ gyvenęs Stuogis Juozas su žmona, visai atsitiktinai pro šalį pas dėdę eidamas užsuko Ferdinandas Dzikas. Šiame kieme kurį laiką prisilaikė iš savo namų išvaryta aštuoniolikos metų Genovaitė Jasaitytė iš Paliepių kaimo. Kartu su gausia septynių asmenų šeima gryčioje buvo aštuoniolika įvairaus amžiaus žmonių. Kai kurių tvirtinimu, tą dieną buvo minimos kažkurio Mažeikų giminaičio mirties metinės. Susirinkusieji šnekučiavosi, gėrė naminį alų, rakavo žuvusius partizanus

         – Pasipylė į trobą šūviai, krito lempa, geso šviesa, – pasakoja likęs gyvas Ferdinandas Dzikas. Iššliaužiau į kiemą. Ra­ketos, šūvių serijos, komandos rusų kalba. Pabėgau griovio link ir pa­jutau, kad peršauta koja. Užrišdamas kareivišku diržu kraujo čiurkšlę, gerai mačiau, kaip kareiviai su šiaudų fakelais uždegė tvartą, kluoną.

Bėgdamas lauku tolyn, sodyboje girdėjo pavienius šūvius. Daro išvadą, kad buvo pribaigiami sužeistieji. Išsivedęs iš tvarto kaimynų arklį nušuoliavo laukais.

Surastas Ferdinandas Dzikas parodė dešinę koją, kurioje iki šiol nešioja kulką, kaip šiurpų prisiminimą. Pasi­gydęs tris mėnesius, pasitraukė į Lietuvos pietinę dalį.

Taip buvo užsimota sunaikinti aštuoniolika žmonių, iš kurių liko tik Ferdinandas Dzikas ir šeimininkas Matas Mažeika, kuris esą pabėgęs į Latviją ir niekas jo daugiau nematė. Jis išsigelbėjo įšokęs į čia pat esančią kūdrą, pasislėpė po kubilu ir nepastebėtas pasitraukė po dūmų prie­danga. Ar buvo tarp užpultųjų miškinių – neaišku. Visi paprasti kaimo artojai, dauguma jų biedniokai. Pats Mažeika kartu su pievomis ir krūmais turėjo aštuonis hektarus žemės, duonos gausiai šeimai ne visada užtekdavo, todėl vaikai uždarbiaudavo pas ūkininkus.

Moteris sudegino vietoje, o vyrų lavonus išvežė į Kėdainių miestą. Tai patvirtino matę ar dalyvavę asmenys.

      – Vežė  nukautuosius mano dėdė Jonas Dzikas, – patvirtina Ferdinandas Dzikas.

      – Išvaryta pastotin vežė mano sesuo, – tvirtino Jonaitienė Ona.

  -Vežė pro Grašvą, apmetę eglių šakomis,-mena Bačiliūnas Antanas.

Kalbama, kad likusias gyvas moteris, bėgančias iš namo, metė atgal. Bet tai tik kalbos. Kaip sudegino moteris, niekas nematė ir apie kruvinosios puotos  eigą niekas nežino..

Ištrūkęs iš  mirties nasrų šeimininkas Matas Mažeika šlapiais drabužiais pirmiausia atbėgo pas partizanus. Sukrėstas artimųjų priešmirtinio kraupaus šauksmo, savo degančios sodybos gaisro, keliais ėjo aplink laužą, rovėsi plaukus, nepradžiūvęs, nei žmoniškai apšilęs, vėl kažkur dingo tamsoje.

– Ieškokite savo vyro Kėdainiuose ant grindinio, – pasakė išsigelbėjęs šeimininkas M. Mažeika, kuris atbėgo rytą šlapias pas Nataliją  Šarienę.

– Visus sušaudė, sodybą sudegino, – sumišęs išskubėjo pro duris.

– Pati girdėjau tą vakarą šaudant, mačiau gaisro pašvaistę. Neužmigau iki ryto. Širdis jautė kažką negero. Šuo staugė visą naktį. Po to šeimininko nesulaukęs, neėdė dvi savaites ir nusibaigė, – skaudžiai  prisimena Natalija Šarienė.

      Tą patį rytą nuskubėjo į Kėdainių turgaus aikštę…

   – Pažinau vyrą iš veido, drabužių. Plataus auksinio žiedo ant rankos nebebuvo,  net to piršto nebuvo, – nušluostė ašarą akių kamputyje sulenktu smiliumi. Jų gulėjo septyni. Pažinau dar Mažeikos Albinuką, kaimyną Jurgį Jankauską.

–  M. Mažeika dar naktį atbėgo pas mano dėdę Šarą Aleksą, kuris mirė prieš keletą metų ir  pasakė, kad mano brolio Kazio nebėra. Sušaudė. Pirmąjį pasikalbėti į kiemą išsivedęs sūnų, septyniolikos metų Albinuką, Teodoras Krutkis  nušovė. Po to staiga pasipylė serijos, gaisras.

–  Kazį iš tolo atpažinau. Gulėjo šalia kitų be batų, be piršto, ant kurio buvo tėvo dovanotas platus amerikoniškas žiedas. Žiūrėdamas į geriausią savo brolį nebegalėjau sulaikyti besiveržiančių ašarų ir bijodamas, kad manęs neatpažintų, staiga nusisukau ir nuėjau. Taip sunku buvo nusinešti jam skirtą, bet neištartą žodį, – perduoda dėdės Alekso pasakojimą J. Štutienė.

Septynetas ant grindinio gulėjo neilgai. Aleksandras Kavalenka, sužinojęs iš liaudies gynėjų, kad paguldyti septyni banditai, nuėjo pažiūrėti į turgaus aikštę. Žiūri – guli jo svainis Kazys Šaras ir kiti to paties krašto žmonės, kuriuos jis gerai pažinojo. Jis, būdamas karo invalidas, kaip vietinis rusas, gerai žinodamas rusų kalbą, drįso pakelti triukšmą, kad tai jokie banditai, o biedniokai, geri žmonės. Nelaimingųjų kūnai tuojau dingo nežinoma kryptimi.

– Kitą dieną  po gaisro nuėjau pas Mažeikus ir radau tik stovinčią vieną klėtį, viskas buvo sudeginta, – prisimena buvusi kaimynė Stasė Dzikienė. Vidury gryčios, netoli krosnies, gulėjo sudegusi motina ir aplink ją susispietę vaikai: Bronė, Viktoras, Izidorius. Viktoriuką atpažinau iš drabužių, likučių, dryžuotų jo kelnyčių. Albinuką, septyniolikos metų, išsivežė kartu su vyrais ant grindinio. Nusigandau ir daugiau nebėjau. Neturiu aš tokios širdies. Iš vakaro buvau kartu su Mažeikaitėmis pirtyje. Jos dainavo, dainavo. Klausiau, kodėl taip liūdnai dainuojat?.. Grįžtant iš pirties pastebėjau krūmuose prilindusių kareivių. Bet ką jie  naktį  pridarys, nepagalvojau…

    Atėjo ieškoti iš vakaro  savo išėjusios dukters Sofijos ir Vincas Kunevičius. Radęs dukters tik kaulus surinko ir visų kaulus bei lavonų likučius, padarė bendrą didelį karstą ir palaidojo Ruseinių kaimo kapinaitėse. Tik vienos Genės Mažeikaitės palaikų pasigedo. Užsižiebė viltis, kad ji gyva. Deja, vėliau buvo rasta po apgriauta krosnimi, kur gulėjo bandydama gelbėti gyvybę. Pirmasis ją atrado Mažeikų šunelis. Jis naktimis staugdavo pasilikęs vienas. Atbėgdavo pas kaimynę S.Dzikienę, cypdavo, savo kalba lyg kažką sakydavo. Pradėjo vyrai ardyti krosnį, pastebėjo šunelio atkastą Genutės drabužių kraštelį. Palaidojo ją ten pat. Bijojo vežti į kapines, nes stribai domėjosi, klausinėjo kas laidojo nelaiminguosius. Kaimynas Antanas Dzikas pastatė savo artojo rankomis padarytą kryžių, aptvėrė kapą medinę tvorele. Kryžius dar stovi iki šių dienų.

   -Mokiausi kartu  su Izidoriuku Ruseinių pradinėjė mokykloje. Tragedijos išvakarėje Mokytoja Zofija Jasaitytė vede pamokas, „Nurašymas iš knygos.“  Mokytoja pati leido pasirinkti iš knygos nurašyti straipsnelį. Mažeikų Izidoriukas pasirinko „Saulėleidį.“ Izidoriukas kitą dieną į mokyklą nebeatėjo. Mokytoja skaitė  vaikams Izidoriuko  nurašytą „Saulėleidį“ ir iš jos akių riedėjo didelės didelės ašaros – pasakoja iš savo vaikystės neužmirštamą įspūdį kėdainiškė  Birute Vaznienė.

       Iš Mažeikų sodybos, jų gausios šeimos, liko tik akmeniniai namo kontūrai ir kryžius palaidotai Genutei. Apleista sodyba užaugo mišku. Kadaise čia buvo pilna gyvybės, bėgiojo, krykštavo vaikai, skambėjo šaukiami vardai. Liko dar vieniša sulaukėjusi obelis – kaip nebylus tragedijos liudytojas – iš skausmo trūkusi pusiau iki šerdies ir apgaubusi savo šakomis Genutės kapą.

     – Labai graži buvo mergiotė, nedidukė, – apgailestauja Ona Jonaitienė iš Barsukynės kaimo.

Apie Ruseinių tragediją, surinktą medžiagą paskelbus vietinėje spaudoje, Kėdainių partijos komitete  kilo erzelis. Kėdainių prokuratūra apklausė eilę liudytojų ir nustatė, kad žuvo apie 20 žmonių. Du tos tragedijos dalyviai buvo gyvi: Ferdinandas Dzikas ir Teodoras Krutkis. F. Dzikas nurodė apytikslį žmonių skaičių, kokia buvo pradžia ir kaip jis išsigelbėjo. Teodoras Krutkis parodė, kad jis nuo 1945 m. tapo saugumo agentu. Pranešė Justinui Rugieniui, Kėdainių Saugumo viršininkui (vėliau ilgą laiką buvo religinių kultų prie LTSR MT įgaliotiniu), kad susirinks pas Matą Mažeiką tuoj po Vėlinių pagerbti žuvusius partizanus. Sudarė planą kad visus, kurie ten ateis, sunaikinti. Susitarė, kad ir jis ten bus ir duos ženklą – uždainuos. Jo žiniomis, tenai turėjo ateiti aštuoni partizanai. Jis nustebo, kad atėjo keturi. Jis rodo, kad M. Mažeikos šeima buvo ryšininkai ir susirinko kiti, taip pat buvę banditai arba ryšininkai. „Aš uždainavau, ir tik man uždainavus NKVD kareiviai atidengė ugnį į Mažeikos namus“. Čia jis nuslėpė, kad prieš uždainuodamas kieme pats nušovė M. Mažeikos vyriausiąjį sūnų Albinuką. Nutylėjo, nuslėpė, kieno komanda, kada ir kaip separavo  nužudytųjų kūnus, ką ant grindinio, ką  sudeginti

Esant tokiai medžiagai, Kėdainių prokuratūros tardytojai nerado pagrindo kelti baudžiamąją bylą. Rajono prokuroras Jonas Pivoras, tvirtindamas tardytojo nutarimą, motyvuoja, jog: „Įvykis Ruseinių km. tuo laiku buvo klasių kovos išdava ir NKVD kareivių sprendimas buvo teisingas. Kaip matyti iš Krutkio ir Dziko pareiškimų, kurie geriausiai žino apie tai, pokario metais pas Ruseiniuose gyvenusį M. Mažeiką buvo padarytas nacionalinis pogrindžio lizdas. Be to, tyrimo metu nepavyko nustatyti to NKVD dalinio… Tokiu būdu tardytojo nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą yra teisingas ir pagrįstas.“

Byloje pridėtas Kėdainių saugumo pranešimas, kad sunaikinta septyniolikos banditų grupė.

Atlietuvėjusi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 1992 m. lapkričio 3 d.  tardytojo nutarimą panaikino ir iškėlė baudžiamąją bylą. Nr.66-2-09392, kurią tyrė Kėdainių prokurorė  Laima Šablevičienė. Tačiau T. Krutkis, pagrindinis tragedijos kaltininkas ir organizatorius, jau buvo pakviestas į Dievo teismą.

 Parengtinio tardymo metu nustatyta, kad 1945 m. lapkričio 4 d. Kėdainių rajone Ruseinių kaime, buvusioje Mato Mažeikos sodyboje, NKVD-NKGB kariškiai sušaudė, sudegino 17-18 vaka­roti susirinkusių lietuvių, įskaitant 6 moteris, 5 vaikus: Juškevičių Tadą, g. 1925 m., Jankauską Jurgį, g. 1905 m., Kerzą Vladą, Stokį Juozą, Šarą Kazį, asmenį – pravarade „Lapiukas“; vaikus: Mažeiką Albiną 1929 m., Mažeiką Izidorių, g. 1932 m., Mažeiką Viktorą, g. 1934 m.; moteris: Jasaitytę Genovaitę, g. 1927 m., Kielytę Genę, Mažeikienę Marijoną, g. 1891 m., Mažeikaitę Bronę, g. 1926 m., Mažeikaitę Genovaitę, g. 1923 m., Stokienę Stefą, g. 1918 m..

Nužudymo planą parengė ir jo įgyvendinimui vadovavo Justi­nas Rugienis (g. 1909 m. Vilkaviškyje), kuris tuo metu ėjo LSSR N KG B Kėdainių apskrities viršininko pareigas, NKVD-NKGB Kė­dainių apskr. operatyvinės grupės viršininkas majoras Todesas Danielius ir Teodoras Krutkis, sovietų užverbuotas slapyvardžiu, „Kibirkštis“, kuris betarpiškai dalyvavo nužudymo operacijoje. Paruoštą žudynių planą įvykdė 4-osios divizijos, 298 šaulių pul­ko 2-jojo šaulių bataliono kulkosvaidininkų būrys, vadovaujamas leitenanto Babilono, kurio kitų duomenų ir gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko. Iš turimų dokumentų matyti, kad minėta operacija buvo rengiama tikslingam žudymui. J. Rugienio slap­tose ataskaitose vadovybei neminima, kiek čekistinės operacijos metu buvo nužudyta vaikų. Dalyvausiančių partizanų sulaikymui, jų atidavimą teismui, pagal to meto įstatymus svarstomas nebuvo. Vie­nintelis minimas tikslas – be  tardymo ir teismo sunaikinti .

 Nužudyti įvardijami kaip banditai ir banditų padėjėjai. Po žudynių į Kėdainių turgaus aikštę buvo atvežti septyni vyrų kūnai, o moterų ir vaikų kūnai buvo sudeginti kartu su sodybos statiniais. Nužudytieji iš­likusiuose archyviniuose dokumentuose įvardijami pavardėmis ir vardais arba pravardėmis, net nežinomi jų tikrieji duomenys, tačiau visi vienareikšmiškai įvardijami banditais ir jų padėjėjais, taip norint pateisinti beprasmišką lietuvių žudymą. Nors buvo nužudyta 17 asmenų, bet dokumentuose nurodomi tik septyni, nežinant, ar jie priklausė kokiai nors politinei grupei, sektai ar partizanams, tik aišku buvo, kad jie lietuviai, kurie kareiviams nekėlė jokio pavojaus. Likęs gyvas Ferdinandas Dzikas taip pat įvardijamas agentu. T. Krutkis parodė, kad iš namo niekas nešaudė. Analizuo­jant dokumentus randama melagingų teiginių – ginklų buvimas Mažeikos sodyboje, „nurodant, kad jie sudegė“, nors jokių ginklų išimta nebuvo. Apšaukus vyrus partizanais, nebūtais pavojais, o moteris ir vaikus sudeginus,  ban­doma pridengti tikslingą, sąmoningą žudymą, apginant naikini­mo politikos moralumą. Visiškai aišku, kad gausus ginkluotas būrys turėjo galimybę atskirti moteris ir vaikus, suimti gyvus  partizanus, jei tokių buvo. Tačiau, kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos, to nebuvo svarstyta, o tik kalbama apie duotą signalą, po kurio pra­dėta šaudyti, kas dar kartą įrodo, kad toks buvo operacijos tikslas – fizinis sunaikinimas…

Iš archyvinių dokumentų matyti, kaip buvo rengiama ir vykdo­ma pati nužudymo operacija. Pirmiausia buvo apžiūrima vietovė, po to vežimuose po šienu ir šiaudais vežami kareiviai. Veikdamas pagal instrukciją agentas T. Krutkis dieną nuėjo pas Matą Mažei­ką pasitikrinti situacijos.

        Tyrimas nustatė, kad  Mažeikų sodyba buvo visų mėgiama, gražios dukterys, kaimy­nai rinkdavosi pabendrauti, pasidalinti naujienomis. Tą aplin­kybę patvirtino apklausti liudytojai… Tą vakarą po Vėlinių susirinkę rakavo apie par­tizanų netektis, vaišinosi naminiu alumi, bendravo. Tai buvo pa­prasti kaimiečiai, daugiausia neturtingi žmonės, kurie, be abejo, užjautė partizanų vargą ir žūtį, kaip ir visa Lietuva. Ivanas Kovalenka pasakojo, kad pamatęs gulin­čius ant grindinio darbiniais drabužiais be trispalvių ant ranko­vių pažįstamus, kurie nebuvo jokie partizanai, nustebo. Staiga žu­vusieji dingo, bet artimieji, būdami kalti be kaltės, nedrįso savųjų ieškoti. Kam jie galėjo skųstis be savos valstybės, be savo namų.

        Iš Teodoro Krutkio paaiškinimo matyti, kad jis 1945 m. iš par­tizano tapo saugumo agentu ir jam buvo pavesta įsiskverbti į Lie­tuvos partizanų būrį, kaip jis nurodo  „banditų gaują“. Paaiškino, sužinojęs, kad pas Mažeikus partizanai susirinks pagerbti žuvu­siųjų ir apie tai pranešė saugumo viršininkui J. Rugieniui bei ins­pektoriui Simsonui. Buvo nutarta, kad T. Krutkis eis pas Mažeiką, kai susirinks partizanai, išėjęs į lauką duos signalą padainuoda­mas. Jis teigė, kad atėjo keturi ginkluoti partizanai bei partizanų ryšininkai, buvo dar 10-11 žmonių. Nurodė, kad buvo laukiamas Dalbokas ir jo būrio partizanai, bet jie neatvyko. Nesulaukęs Dalboko ir jo vyrų apsimetęs girtu išėjo į lauką pasitarti su pasaloje laukusiu NKVD karininku Simsonu, kuriam norėjo pasakyti, kad Dalboko dar nėra, tačiau uždainavo. Paskui kareiviai, vadovauja­mi leitenanto Bobilovo, pradėjo šaudyti į Mažeikos namą. Toliau T. Krutkis pasakojo, kad jis šaukė, kad kareiviai nešaudytų, bet jo niekas neklausė. Iš namo niekas nešaudė ir nebuvo jokio pavojaus ir jokio pagrindo šaudyti į pilną gryčią žmonių Vyrų lavonus iš namo spėjo ištraukti, o moterų lavonai sudegė, nors pats nematė.

     Apie neabejotiną genocido vykdymą patvirtino likęs gyvas Ferdinandas Dzikas, kai 22-23 val. pasipylė šūviai. Į namą šaudė iš dviejų pusių. Iššliaužęs į lauką jis girdėjo rusų kalba šaukiant „ugnis“. Matė, kaip pribėgę kareiviai mėtė į vidų granatas, girdėjo pavienius šūvius, matė, kaip kareiviai padegė kitus pastatus. Su­žeistas, be kaltės, pabėgęs į Suvalkiją, bijojo grįžti į savo kraštą.  Nustatyta, kad tai SSSR vykdytas geno­cidas. Jo objektas buvo politinė ir nacionalinė lietuvių gyventojų grupė. Tyčia su konkrečiai apibrėžtu tikslu – fiziškai sunaikinti gyventojus, priklausančius politinei nacionalinei grupei, kas lei­do asmenų veiklą kvalifikuoti pagal Baudžiamąjį kodeksą 99 str. – kaip genocidą.

Byloje konstatuota, kad pagrindiniai žudynių organizatoriai, sovietų užverbuotas slapyvardžiu „Kibirkštis“, Teodoras Krutkis,  ėjęs  NKGB Kėdainių apskrities viršininko pareigas, Justinas Rugienis, NKVD Kėdainių apskrt. Operatyvinės grupės viršininkas,  ir majoras Danielius Todesas yra mirę. Jiems mirus byla nutraukta.

      Šeimininkas Matas Mažeika pabėgęs  į Latviją po keturių dešimtmečių neatsišaukė. Kaip jo likimas susiklostė, niekas nežino. Tik vienas  F. Dzikas bijojęs pažvelgti į savo kraštą, įleidęs šaknis Suvalkijoje, nešiodamas kulką kojoje, atsišaukė  ir įnešė šviesos.

Iš Mažeikų sodybos, kurioje žmonės gimė, augo, tuokėsi, dirbo ir mel­dėsi, meldėsi ir dirbo, žaidė, krykštavo vaikai, skambėjo šaukiami vardai, liko  namo  pamatai, krauju ir ašaromis pasruvę akmenys. Iš gausios šeimos neliko palikuonių vaikų, vaikaičių, provaikaičių. Sodyba apaugo mišku.

Be kaltės sušaudyti ir sudeginti, norėję gyventi ne mažiau už mus, iškėlę rankas, šaukia teisingumo ir atminimo. Kažkas lyg sudejuoja, giliai  atsidūsta, sušlama  drebulės lapai  ir vėl tyliai bėga laikas

 

Rezistencija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra