Gimusi būti laike – Marija Gimbutienė

Autorius: Data: 2021-09-12 , 11:03 Spausdinti

Gimusi būti laike – Marija Gimbutienė

Prof. Marija Gimbutienė. Monica Beurer nuotr.

Vilhelmina Urbonienė, Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos mokytoja ekspertė, www.voruta.lt

Pranešimas skaitytas tarptautiniame festivalyje Šilaičiuose, skirtame Marijos Gimbutienės 100-ioms gimimo metinėms. 

2021– ieji – Marijos Gimbutienės metai Lietuvoje ir pasaulyje, UNESCO minima sukaktis.

Atradusi save Lietuvos gimty,

Įamžinta Pasaulio esaty,

Įprasminta gyvenimo būty:

Pašto vandens ženkle,

Knygos lape,

Žmonių atminty,

Kertelėj širdies

Ji ir šiandien ranką kiekvienam išties –

palies,

prisilies,

pažiūrės tyloje į akis:

nepaklausus širdimi atsakys:

viskas tik į gera,

viskas turi pradžią –

viskam nėra pabaigos,

kol žmogaus širdis ir protas ieškos pradžios.

„Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“

dažnai Marija tai kartos.

 

Speiguotą 1921 sausio 23-ąją prieš 100 metų kultūros ir visuomenės veikėjų, akių gydytojos  Veronikos ir pirmos lietuviškos ligoninės Vilniuje įkūrėjo gydytojo, žurnalo „Vilniaus šviesa“ ir laikraščio „Vilniaus žodis“ leidėjo  Danieliaus Alseikų šeimoje, Jogailos gatvėje Nr. 11, Vilniuje gimė ir užaugo Marija Gimbutienė.

Mergaitei buvo Dievo ir likimo suteikta galia tapti viena žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojų, tyrusių Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras bei suformulavusi  Kurganų hipotezę. Lietuvaitė, kuriai buvo lemta atverti naujus mokslo pažinimo vartus į archeomitologiją.

Neužteko smalsiajai mokslininkei tik kasinėti ir radinius aprašinėti. Ji panoro su iškasenomis ir pakalbėti apie papročius, tradicijas anų laikų.

 

TAS GYVYBĖS VANDUO

 tekėjo syvais minties,

tas gyvybės vanduo

nenuplovė vilties –

viskas iš Motinos

Žemės ir Moteries

gauna pradžią dėl ateities.

 

Dar jaunutė būsimoji mokslininkė 1940 rugsėjo 4 dieną savo  rinkinius su baltų mitų, ženklų ir simbolių aprašymu užregistravo  Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose. Dėkinga tyrinėtoja liko Dzūkų kraštui už mintį:

„Kūnas jau numiręs, o šitų dūšių jau perskirsta kitam vaikui, jau kur laukia“.

Likimo verpste tampa nauja mokslininkės knyga „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, suteikianti pradžią lietuvybės išsaugojimui.

Kuklumas – Jos vardas,

Paprastumas – jos rūbas,

Drąsa – jos duona kasdienė,

Tautiškumas – druska,

Kuria gydė žaizdas,

Sūraus prakaito išverktas akių gelmėse.

Ar lemta kiekvienam (ypač dar tos kartos) būti pažymėtam atminimo lentoj Kaune, kad 1932 -1940 šiame name gyveno archeologė, filosofijos mokslų daktarė, pasaulinės reikšmės mokslininkė, Kalifornijos universiteto profesorė, Vytauto Didžiojo universiteto garbės mokslų daktarė.

Dėkingi Profesorei Marijai

už gelmę įžvalgų gausos,

dėkingi už jausmą pradžios,

už suvokimą –

visi neturim teisės išsižadėti savo Šeimos –

Motinos Lietuvos.

Nuo smiltelės gausos, nuo genetinio prado pradžios –

visur matyt prasmę vilties –

tautų medis savo šaknimis tik tvirtės.

Deivės simbolis rytojui švies.

 

Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė pavadino M. Gimbutienę Laimos palytėta: „Žmonija visiškai prarastų orientyrus, jei neatsirastų žmonių, turinčių ypatingą dvasinę įžvalgą, kylančią iš dvasinės sutelkties, vedančią į atvertį. Marijos Gimbutienės įžvalga yra begalinė. Aiškiaregės žvilgsniu ji yra perskrodusi ne tik tebeegzistuojančias, bet ir po žeme nuėjusias civilizacijas“.

 Ar lėmė likimas, ar motinos proto šviesa, kad iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos po pirmų mokslo metų, motinos dėka išvyko į Kauną ir ten baigė mergaičių  „Aušros“ gimnaziją, baigė ir M.K. Čiurlionio sesers Jadvygos Čiurlionytės fortepijono pamokas. Tapo pasaulinės skautų organizacijos nare ir atstovavo Lietuvą Danijoje.

1938 m. VDU pradeda studijuoti lietuvių kalbą, 1940 metais VDU persikėlus į Vilnių, pasirenka archeologijos studijas.

Kas aš be tavęs, mano Mokytojau?

Kuo būčiau, jei nešviestum širdimi,

jei neprisiliestum mintimi,

jei neapdovanotum sava patirtimi.

 

Ačiū,  profesoriai – kalbininke Antanai Saly ir archeologe Jonai Puzine, už šviesą, leidusią atrasti diplominio darbo gynime tema: „Laidojimo papročiai geležies amžiuje Lietuvoje“ prasmę.

Kas mes be meilės,

be šeimos,

be savo tvirto pečio atramos?

Kas mes:

 tik žmonės pavieniui,

o jei kartu – pavėjui.

 

Pavėjui nuo 1942 m. tik kartu su širdies žmogumi architektūros istoriku, inžinieriumi Jurgiu Gimbutu. 1944 m. jau turėdami dukrelę, pabėgo į Austriją, vėliau į Vokietiją. Čia vokiečių kalba baigia studijas ir vokiečių kalba baigia rašyti disertaciją. 1946 m. apsigina, įgyja filosofijos daktarės laipsnį. 1947 m. jau dviejų dukrų mama.

1949 m. Gimbutų šeima jau JAV – Bostone. Čia mokslų daktarė dirba siuvėja, viešbučių valytoja. Vėliau mokslinių tekstų iš rusų kalbos į anglų kalbą vertėja jau Harvardo universitete. 1953 m. trijų dukrų mama.

Nuo 1958 m. dėsto universitete, išleidžia knygas „Rytų Europos priešistorė“, „Senovės simbolika lietuvių liaudies mene“ ir „Baltai“.

Marijos knygos slapta pasiekia Lietuvą, jos verčiamos ir platinamos Lietuvoje. Nuo 1963 m. Marija su dukromis įsikuria Los Andžele,  dėsto Kalifornijos universitete ir sulaukia pasaulinio pripažinimo.1964 m. Marija Gimbutienė tampa Kalifornijos Los Andželo universiteto Europos archeologijos ir indoeuropietiškųjų studijų profesore. Nuo 1965 m. – Pasaulio archeologijos skyriaus kuratore. Gavusi Amerikos fondų paramą, surengia kasinėjimų ekspedicijas  buvusioje Jugoslavijoje, Graikijoje, Italijoje ir atranda senojo meno paminklų šedevrų.

Nauja mokslo šaka

M. Gimbutienė sujungia archeologiją, mitologiją, kalbotyrą ir menotyrą į naują mokslą – archeomitologiją. Mokslininkė įrodė, kad dar nuo 7000-3500 m.pr. Kr., taigi iki indoeuropiečių atėjimo, buvo branginta moteris ir gyvybė. Šios civilizacijos žmonės vertėsi žemdirbyste, garbinę Didžiąją Deivę Motiną, kūrė nuostabius meno kūrinius. Puošni istorija atgula į Marijos Gimbutienės knygas apie deives, dievus, mistinių figūrėlių atvaizdų analizę. Čia sužinome, kodėl tiek dėmesio ir šiandien skiriame žalčiams.

Kas mes be Motinos,

be žemės,

be dangaus?

Kas mes be gurkšnio oro ir vandens?

Kas mes be vyro mylinčios širdies –

Kas sunkią valandą mums savo ranką dar išties…

 

Deja, santuoka neišlaikė mokslinių išbandymų ritmo, tačiau šeimos ryšys išliko. Vyras su anyta atvykdavo į naują profesorės gyvenamąją vietovę Topangą. Palaikoma dukrų, gebėjo skirti visą save moksliniam darbui. Šiandien rankose laikome profesorės knygų keturtomį, sutilpusį į knygą „Senoji Europa“.

Marijos Gimbutienės paskaitų klausosi ne tik jos studentai, žurnalistai, bet ir mokslininkai iš kitų šalių. Profesorei susirgus, už jos sveikatą meldžiasi vienuolijos Amerikoje, Europoje.

Širdis be sienų

1960 m. mokslininkė M. Gimbutienė skaito paskaitas ir Maskvos universitete, tačiau susitikti su mama, pussesere Meile Lukšiene, nepavyksta. Laišku buvo pranešta, kad mama atvyktų į parodą, kurioje dalyvaus ir ji. Po šešiolikos nesimatymo metų salėje jos stebi viena kitą, tačiau priartėti nevalia. Marijos širdis neatlaikė. Ji išdrįso apkabinti mamą, tačiau saugumietis įspėjo dėl nukrypimo nuo dienotvarkės.

Mama,

akių gelmė fiksavo mūsų būtį,

 mintimis paglosčiau kiekvieną tavo veido raukšlę,

liečiau ir smilkinius išpuoštus laiko,

nebeištvėriau…

Atlanto vandenyno nebėra…

O salėje – beribė praraja…

Deja…

Akimirkai į tavo glėbį,

Mama, išdrįsau…pajutau…apkabinau…

GYVA.

PLAKA.

MAN –

MOTINOS ŠIRDIS.

 Ištrauka iš laiško mamai: „Nupirkau tau baltus sportbačius, kuriuos nešiojant kojos neskaudės. Tokius nusipirkau ir sau. Abi dabar vaikščiosim lengvai“. 1968 m. buvo išrinka Los Andželo dienraščio „Times“ metų moterimi. Jai buvo įteikta sidabrinė taurė su įrašu „Už įžymius pasiekimus kaip Tiems metų moteris“.

Marija su dukromis apsigyveno šalia Los Andželo Topangoje, erdvėje sukuriančioje tik jos gyvenimo oazę, vietoje, kur saugu ir gera tik su savais, kur kalnai priminė Alpes, kur galėjo jodinėti kumele vardu Vanita, kur kiekviena diena kūrė naują peizažą. Į Topangą atvykdavo labai daug svečių. 1984 m. viešėjęs Česlovas Milošas Mariją Gimbutienę pavadino viena garsiausia lietuve Amerikoje.

1968 m. Marija  lankėsi ir Lietuvoje:

Gimei, užaugai, įgavai…

Pasiekei, praturtėjai, atvykai…

Salė lūžo, nebetilpo inteligentija,

saugumas dirbo – ji pasaulyje,

bet ne namie dar taip gerai žinoma.

Sakei visiems, kad esi dėkinga likimui už gimtį Vilniuje,

jo grožio slėpinį, atvėrusį pasąmonės duris:

belskis – laikas paslaptį atkakliausiems atidarys.

Įleido, leido prisiliesti.

Įteikti išmintį naujiems laikams:

dėkingi būkime visiems laikams:

Kas aš? Kas tu? Kas mes be vienas kito nuo laikų neolito?

Kas mes be tautosakos „Jonuko ir Gretutės“, kas  mes be Laimos, Gabijos, Perkūno, Žemynos? Kas mes be protėvių pirmykščio pagonybės laužo,

Kas mes be Dievo atramos?

Kas mes, nežiną istorijos savos?

Kas mes be antropomorfijos sklaidos?

Kas mes be santuokos tikros

tarp vyro ir moters?

Atminty

Pripilkim taurę ne vandens,

 pripilkim taurę išminties,

 lai skaito ją po lašą kitos kartos,

 kol plaka,

 kol dainuoja,

 kol gegulė Lietuvoj kukuoja,

 kol bitelė liepų medų neša –

sudėkime po žodį į savo būtį:

atėjau ne tiktai būti.

Atėjau atversti vakar dieną,

praturtėkime kasdieną –

pagarba iš praeities…

kol vaikas mamai ant kelių krykštaus,

tol rugių laukai vešės,

kol laimins tėvo rankos duoną rugio,

tol namolio atviros langinės kvies,

nebijokim netikrumo drugio…praeities nėra – ji istorija gyva.

Palikim pėdsakus tikrus …be dėmių…

tol nebūsime visi be savų Metmenų,

be kultūros, tėvų šaknų, be gimtosios kalbos rašmenų.

1993 m. mokslininkei Marijai Gimbutienei buvo paskirta Enisfildo-Vulfo (Anisfield-Wolf) premija, skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Jos palikimas saugomas Kalifornijos OPUS archyvų ir tyrimų centre Pacifica Graduate institute. Nors prieš kelionę į Ameriką, dar būdama Vokietijoje savo dienoraštyje rašė, kad bijo tos šalies, bijo fabriko ir pačios savęs pasilaidojimo. Pasilaidoti neteko, nes talentas, darbštumas, atkaklumas ir tvirta valia davė didį darbo vaisių. Iš 23 išleistų M. Gimbutienės knygų, tik keturios išleistos lietuvių kalba.

Mirė 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele. 1994 m. gegužės 8 d. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Atsisveikindama Marija svečiams liepdavo sugiedoti savo tautos himną, kad ir ji galėtų parodyti pagarbą svečio šaliai. Atsisveikinimą visada apvainikuodavusi savo tėvynės Lietuvos himno atlikimu.

Mielieji, atlikti himną kviečiu,

Nebūkim savo Tėvynės svečiu,

Širdim girdžiu…

VARDAN TOS LIETUVOS…

Naudota literatūra:

Atradusi laiko ženklus. Marija Gimbutienė

 

Išeivija Lietuva - JAV Naujienos Pasaulis ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra