Giedrė Mičiūnienė. Smalvų bažnyčios istorija

Autorius: Data: 2019-09-24 , 10:08 Spausdinti

Giedrė Mičiūnienė. Smalvų bažnyčios istorija

Autorės nuotraukos

Giedrė MIČIŪNIENĖ, Zarasai, www.voruta.lt

Šiandien – Smalvų Bažnyčios ilgis 25,2 m, plotis 17,6 m, aukštis apie 15 m., liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, registruota Kultūros vertybių registre (unikalus kodas 1789). Šventorius tvora akmenų mūro. Šventoriuje stovi 3 tarpsnių medinė varpinė. Bažnyčios planas stačiakampis, vidaus erdvė trinavė. Bažnyčios priekiniame fasade yra unikalus trijų aukštų portikas. Pirmame aukšte įėjimas, antrame – balkonėlis, o trečiame – frontonas su langeliu.

                 Bažnyčios istorija prasidėjo 1600 m., kai Breslaujos žemės teismo raštininkas Jonas Samsonas Podbereskis Smalvose pastatytai bažnyčiai paskyrė Jurgiškės sklypą, Bagdoniškės ir Pieviškės kaimus.

                 1600 m. įsteigtas ir reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas. Į Bistryčios Atgailos kanauninkų vienuolyną (Lietuvoje jie buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“) buvo įstojęs ir palaimintasis Mykolas Giedraitis. Pirmieji vienuoliai, kuriuos į Lietuvą kvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila, buvo lenkai – jie ilgainiui pritapo, išmoko lietuvių kalbą, skleidė pamaldumą Dievo Motinai Marijai, įsikūrė ir tarnavo rytinėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) – Bistryčioje (dabart. Baltarusija), Medininkuose, Tverečiuje, Smalvose, Salake, Videniškiuose, Papilyje, Paberžėje, Vilniaus vyskupijoje, Užupyje. Lietuvoje veikė 18 Baltųjų Augustinų vienuolynų. XVI a. vienuolynai Lietuvoje atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą Lietuvos provinciją. Ordino istoriją užbaigė carinės Rusijos represijos ir visų Lietuvos vienuolynų uždarymas 1832 m.

                 1674 m. Breslaujos žemės teisėjas Kazimieras Podbereskis koplyčios vietoje pastatė naują medinę bažnyčią. Ją konsekravo pavyskupis Mikalojus Slupskis (1616-1693).

                 1744 m. Vilniuje įvykęs vyskupijos sinodas (Vyskupas – Michał Jan Zienkiewicz) paskelbė 16 dekanatų ir 510 parapijų: į Zarasų (Jeziorosy) dekanatą įtrauktos ir Smalvos.

                 1766 m. bažnyčia perstatyta grafo Pliaterio ir parapijiečių pastangomis. Objektai priklausė LDK teritorijai, prie jų sukūrimo bent iš dalies yra prisidėjęs Antonijus Liudovikas Paraka (ir jo giminaičiai): šalia Naugarduko – Dominikonų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios, Piedrujos – Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir kitų, minima ir Smalvų bažnyčia. (A. L. Paraka kilęs iš senos menininkų giminės, žinomos XVI a. italų miestuose ir už jų ribų. Kaip architektas šiame krašte žinomas 1750–1775 m.).

                 1782-1783 m. kunigas dekanas Andrej Lienartovič atliko Breslaujos dekanato vizitaciją, kurioje pateikia detalų Smalvų bažnyčios aprašymą, smulkiai vardijamas bažnyčios inventorius. 1783 m. Breslaujos dekanato dokumente pažymima, kad Smalvų  parapijoje 8  neaptvertos ir 3 aptvertos kapinės, visos su kryžiais.

                 1784 m. vyko Vilniaus vyskupijos parapijos surašymas, parengtas Krzysztof Jodczyk. Abėcėlės tvarka pateikiamas Smalvų parapijai priklausančių kaimų, ežerų ir kelių sąrašas. Dokumentą pasirašo parapijos kunigas Piotr Żwagin (60 m.), pažymima, kad  jis turi jam padedantį kunigą.

                 1812 m. Prancūzijos kariuomenė apgriovė vienuolyną. Iki tol jam priklausė jurisdika Smalvose, Rotaniškės ir Jurgiškių kaimai.

                 1855 m. Grafas Pliateris Smalvų kapinėse pastatė Šv. Rozalijos Koplyčią.

                 1857 m. Pliateriai su parapijiečiais pastatė dabartinę medinę bažnyčią.

                 1854-1866 m. Mykolas Miežinis (1827-1888), ne tik kunigas, bet ir kalbininkas. Baigęs Varnių kunigų seminariją, kunigavęs Latvijoje, vėliau Šėtoje, Šilalėje, Smalvose, Plungėje, Švėkšnoje. Caro administracijos reikalavimu trejus metus kalintas Raseinių vienuolyne. 1886 m. išleista „Lietuviška gramatika“, 1894 m. išleistas „Lietuvių-latvių-lenkų-rusų kalbų žodynas“. Bendradarbiavo „Aušroje“.

                 Iki 1864 m. Gabrielius Beržanskis (g. apie 1835-1838 m.),  pasiturinčių žemaičių, Lietuvos istorijoje minimų nuo XIX a. pirm. pusės, bajorų ūkininkų sūnus, gyveno Smalvos vienuolyne, Breslaujos apskrityje, po 1863 m. sukilimo, caro valdžiai jį uždarius, perkeltas į Slanimo vienuolyną (įtariamas dalyvavęs sukilime, todėl Gardino gubernatorius nepatvirtino Valpos parapijos administratoriumi). Dideli G.Beržanskio nuopelnai lietuvių kalbai: išvertė ir išleido keletą religinių knygučių.

                 1866 m. Smalvų klebonas Teofilius Rudžius už į atlaidus atvykusių svečių priėmimą klebonijoje nubaustas 50 rb, už išvykimą į Gaidę – 25 rb, 1868 m. už šoninio Altorius įrengimą be valdžios leidimo – 100 rb. 1869 m. ištremtas į Archangelsko guberniją. 1941 m. gegužės 26 d. Čikagos laikraštis „Draugas“ str. „Vyrai, kurie kentėjo ir mirė už Lietuvos žmones“ šį įvykį komentuoja: „T.Rudzkis, Smalvos klebonas per skundus sprauninko Ivašencovo ištremtas į Archangelsko guberniją. Ivašencovas vėliau nusižudė, Rudzkis grįžo iš ištrėmimo.“

                 1876 – 1880 m. Smalvų parapija, kurioje kunigavo Michail Miežitovič (Michał Mieżitowicz), priklausė Žemaičių (Telšių) vyskupijai – Kauno gubernijai  Novo Aleksandrovsko dekanatui. Parapijai priklausė 2 koplyčios: Šv. Rozalijos, esanti Smalvų kapinėse ir Šv.Mauricijaus – Smalvelėse.

                 Kunigas Antanas Gediminas-Beržanskis, kilęs iš kunigaikščių giminės (Skuode pirmosios lietuviškos mokyklos steigėjas, kunigavęs įvairiose Lietuvos parapijose, bendradarbiavęs „Vilniaus žiniose“, 1906 m. „Vienybėje“, „Šaltinyje“, 1917 m. Lietuvos konferencijos Vilniuje dalyvis). Pirmoji žinoma jo kunigavimo vieta – Šiaurės Rytų Lietuvoje, Breslaujos apskrityje, Drūkšių parapijoje. 1890 m. pirmoje pusėje buvo Drūkšių vikaras. Mirus kaimyninės Smalvų parapijos klebonui, A. G. Beržanskis pasiųstas laikinai administruoti Smalvų parapiją (kadangi valdžiai nebuvo lojalus, sukurpus bylą, priimtas sprendimas – nubausti kalėjimu; 1890 m. liepos 7 d. uždarytas Kretingos pranciškonų bernardinų vienuolyną, kuris po 1863 m. buvo paverstas rusų caro valdžiai neįtikusių katalikų kunigų kalėjimu).

                 1886 m. Pastatyti vargonai – jų meistras Friedrich Weissenbor. Ant vidinės vargonų pusės yra išlikęs užrašas: „Diese Orgel wurde im Jahr 1886 von Orgellbaumeister Weissenbor aus Jakobstadt gebaut. Proost war Dombrowski.

                 1889 m. mirė kunigas Vincent Dombrovskij. Palaidotas Smalvų bažnyčios šventoriuje.

                 1897 m. apmūryta parapijos kapinių tvora.

                  1902 m. žaibui trenkus apdegė bažnyčios bokštas.

 

                 XX a. pradžioje bažnyčios interjerą spalvingais augaliniais ornamentais papuošė Aleksandro Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvių meistrai. (1895 m. Šiauliuose įkurtos ir iki Pirmojo pasaulinio karo veikusios A. Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvės XX a. pr. buvo vienos didžiausių Lietuvoje (1908-1912 m. jose dirbo 40, o 1914 m. – 120 darbininkų), garsėjo nagingais meistrais ir dirbinių kokybe (įvairiose parodose apdovanoti 7 medaliais). Jie dirbę Smalvų, Krekenavos, Kamajų, Čedasų, Duokiškio, Upynos, Šiaudinės, Kupiškio bažnyčiose. A. Zaborskio dirbtuvių produkcijoje vyravo neogotikiniai dirbiniai. Ypač puošnūs būdavo bažnyčių Didieji altoriai, pasižymėję sudėtingomis architektūros formomis, puošnia ornamentine drožyba, skulptūromis.

                 1906 metų liepos 24 d. nedėliniame laikraštyje „Nedėldienio skaitymai“ (Nr.11) Iš Žemaičių vyskupijos informuojama: „Jo mylista vyskupas Sufraganas Cirtautas lankys šį metą dar šias parapijas: 1.Smalvą – atvažiuos 31 liep. išvažiuos 3 rugp.   2. Zarasus atvažiuos 2 rugp. išvažiuos 5. “  Minimos  ir kitos Zarasų rajono parapijos.

                 1906 metų rugsėjo 19 d. nedėliniame laikraštyje „Nedėldienio skaitymai“ (Nr.40) rašoma: „Iš daleidymo dvasiškos valdžios statymui naujos bažnyčios Nekalto Prasidejimo Paneles Švenčiausios Mintaujoj per praėjusius metus po parakvijas Žemaičių vyskupijos surinktos sekančios aukos: Smalva – 11r. 80k.“

                 Zarasų miestas, Smalvų ir Imbrado valsčiai buvo ypač sulenkėjusios arba surusėjusios teritorijos. Prasidėjęs lietuvių tautinis sąmonėjimas iškėlė tikslą valyti šias apraiškas iš visų tautos gyvenimo sričių.  1907 m. lapkričio 14 d. įvyko Zarasų dekanato kunigų konferencija, kurioje minimas ir Smalvų klebonas, Kun. K. Tamoševičius. „Šioje konferencijoje buvo svarstoma dvejopa programa: vyskupo pateikta ir pačių konferencijos dalyvių iškelti klausimai. Šioje antrojoje dalyje randame posmą, liečiantį mums rūpimąjį klausimą— būtent: „Zarasų dekanijoj yra keletas mišrių parapijų, kuriose drauge su baltgudžiais gyvena ir lietuviai. Tų parapijų klebonai nesirūpina pasakyti pamokslų bent retkarčiais ir lietuvių kalba. Susivažiavusieji nutarė, kad patys kunigai pasirūpintų šį dalyką sutvarkyti, o nelauktų kolei žmonės, iš šalies kurstomi, pradės reikalauti savo teisių.“

                 1914 m. gegužio 7d. „Draugas“ (Lietuvių Rymo-katalikų federacijos susivienijimo lietuvių R.-K.Amerikoje ir lietuvių R.-K. pilnųjų blaivininkų susivienijimo Amerikoje) katalikų laikraštis rašė: „Pamaldos atsilieka lenkų kalboje, lietuviškai kas šventadienis skaitoma evangelija ir sakomi pamokslai bent didžiąsias šventes. Kitų syk lietuviai bandė reikalauti didesnių tiesų, bet susirašius pasirodė labai maža, dabar, žinoma, rastųsi bent kelis kart daugiaus, vienok abejotina ar pasisektų šistas laimėti. Parapija viena iš tamsiausių. Šviesa jokiu būdu neprigįja, bet mados kerėja.“

                 1916 -1918 m. Kun. Juozas Laurenčikas skiriamas klebonu-administratoriumi į Smalvas. Pirmoji kunigystės vieta – Salako bažnyčia. Paskui skirtas Vidžių parapijos (vadintos Breslaujos pavietu) klebonu. Žemaičių vyskupijos kurijai išsiųstoje telegramoje rašė, kad lenkai į Vidžius neįsileido, buvo žiauriai sutiktas, keletą dienų buvo sulaikę. Su žandaro palyda kunigas su visu gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi buvo grąžintas už demarkacinės linijos. Taip Vidžių parapija liko be klebono.

                 1920 m. testamentu visas Podbereskių turtas užrašytas bažnyčiai.

                 1920 m. spalio 11 d. išlikęs lietuviškas V.R.M. Ežerėnų apskrities Apsos valsčiaus valdybos leidimas Nr. 919. 1920 m. spalio 9 d. Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį, iš okupuotos rytinės Zarasų apskrities dalies sudaryta Breslaujos apskritis, į kurią įėjo Apso, Breslaujos, Drūkšių, Dūkšto, Pliusų, Rimšės, Slabados, Smalvų ir Vidžių valsčiai.

                 1920 m. Smalvos pateko į lietuvių-lenkų kovų fronto liniją. Lenkai stengėsi užimti Vilniaus–Daugpilio geležinkelio liniją; ties Smalvomis įvyko kautynės, po kurių lapkričio 3 d. lenkai paliko vietovę. Tačiau lapkričio 5 d. jie vėl sugrįžo, ir Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija paliko Smalvas lenkų pusėje. 1920 -1939 m. administracinė linija Smalvų parapiją perskyrė į dvi dalis: rytinė dalis su Smalvų gyvenviete liko Vilniaus vyskupijai (Lenkijai), o vakarinė – Panevėžio vyskupijai (Lietuvai). Lietuvos pusėje esančius parapijiečius aptarnavo Pasmalvio dvaro koplyčioje kunigai iš Zarasų.

                 1920-1934 m. parapijos kunigas – Edward Ledziński. Palaidotas Smalvų bažnyčios šventoriuje.

                 Iš Smalvų parapijos bažnyčios buvo išvežti du varpai. 1927 m. buvo grąžintas varpas, vardu Šv. Jonas Krikštytojas, saugotas Roždestvenskio vienuolyne Maskvoje, sveriantis daugiau kaip 20 pūdų, – tai Stankevičių šeimos iš Bernotiškių kaimo auka, klebonaujant kun. Tomaševičiui, 1910 m. A.Vlodkovskio liejykla Vengrove. Varpą puošia dvi išgraviruotos juostos ir, atrodo, Šv. Jono Krikštytojo reljefas, tačiau kitas – virš 30 pūdų svėręs varpas pradingo. Jo įrašas: Paaukotas 1913 m. Šv. Ignaco Lojolos garbei paskirtas už Anelės Lopacinskaitės-Černiauskienės lėšas. A. Vlodkovskio liejykla Vengrove.

                 1934-1935 m. kunigas – Jozef Vladislav Sarosiek.

                 1935- 1944-07-12 kunigas Antoni Aktanarowicz, Lenkijos kariuomenės rezervato kapelionas (nuo 1939 m. Sausio 1 d.), nužudytas kalbant brevijorių prie Bažnyčios. Palaidotas Smalvų bažnyčios šventoriuje.

                 1937 m. veikė Lietuvos šaulių sąjungos būrys, Gyvojo rožančiaus, Katalikų jaunimo būreliai, Maldos apaštalavimo sąjunga ir kitos organizacijos.

                 1939-1946 m. kunigavo Jozef Cirankevič g.1881 m. 1908 m. baigęs Kauno seminariją​​

                 1941 metais Smalvų valsčiuje — 8 mokyklos — 14 mokytojų; Pradžios mokyklų mokytojai per 22 nepriklausomybės metus, tiek laisvoje, tiek ir lenkų pavergtoje Lietuvoje, atliko milžinišką darbą, ne tik švietimo ir auklėjimo, bet ir tautinėje srityje, o ypač sulenkintose vietose, kaip Smalvų valsčiuje, kuris buvo apie 90 proc. sulenkintas.

                 1946 kovo 1d. Čikagos laikraštyje „Draugas“, rubrikoje „Daug bažnyčių liko sugriauta“ rašoma: „Per šį karą Lietuva labai smarkiai nukentėjo, nes jai reikėjo per penkis metus pernešti du sunkius karus. <…> Šakių, apskrity labiausiai nukentėjo Lekėčių, Barzdų ir Griškabūdžio bažnyčios. <..> Iš Zarasų apskr. labiausiai nukentėjo Smalvų, Dūkšto, Degučių ir Salako miesteliai.“

                 1946 m. gegužės 22 d. įsteigtas Dūkšto dekanatas, atskyrus jį nuo Breslaujos dekanato. Naujajam dekanatui teko Dūkšto, Dūkšto stoties, Gaidės, Kazitiškio, Pūškų, Rimšės, Smalvų, Tilžės ir Turmanto bažnyčios.

                 1946 m. liepos mėn. kunigavo MIC Jonas Gylys, baigęs Vilkaviškio seminariją, priklausęs marijonų kongregacijai. Jo dėka 1942 – 1943 m.m. Gervėčių krašte buvo atkurtos lietuviškos pradinės mokyklos, progimnazija (jis direktoriavo, dėstė lietuvių kalbą). 1947 m. suimtas už nelegaliai gyvenusių asmenų slapstymą, antisovietinę agitaciją. Buvo nenuginčijami parodymai, jog padeda partizanams – nuolat lankosi Liepa, Kadugys, Šturmas. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS VRM nubaustas 10 metų bausme ir išsiųstas į lagerius. 1956 04 26 išlaisvintas, grįžo į Smalvas. 1958 m., kadangi Smalvose neseniai buvo miręs vargonininkas, pasikvietė jauną ir gabų devyniolikametį Leonardą Juškėną, baigusį vargonininko mokslus ir gavusį gerą rekomendaciją. L.Juškėnas (dabartinio Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčios klebono Vydo Juškėno dėdė) Smalvose vargonavo tik pusantrų metų – gavo šaukimą į sovietinę armiją. 1958 m. kunigas Jonas Gylys  mirė, palaidotas Smalvų bažnyčios šventoriuje.

                 1947-1948 m. kunigavo Jonas Prišmontas; 1962-1963 Pavelas Jurkovlianiec (1912-1990).

                 1963 m. Smalvų klebonas Juozapas Juodagalvis įšventintas kunigu Romoje. Karo metais – Vilniaus kunigų seminarijos prokuratorius, pokario metais Kauno kunigų seminarijos prokuratorius.

                 1966 02 11 klebonas Julius Baltušis (1927-1992), labai aktyvus, mokėjęs rasti išeitį iš painių situacijų.

                 1969-09-21 – pirmosios klebono Alfonso Merkio Šv. Mišios Smalvų Bažnyčioje. Klebonavo iki 1975 m. (Vėliau iki 1990 metų buvo Turmanto bažnyčios klebonu). Šis dvasininkas, jį pažinojusių atsiminimuose. tapatinamas su Tėvu Stanislovu: buvo labai dvasingas, asketas, mokėjo kelias užsienio kalbas. Žinomas lituanistas Stepas Eitminavičius prisiminimuose rašo: „visus kunigus iki šiol lyginau ir lyginu tik su šiuo žmogumi: altruistu, paprastu, ne pragmatiku, žodžiais gydančio, bet darančio tai neįkyriai. Man atrodydavo jau žymiai vėliau, kai apie kunigą galvodavau jau jam nesant tarp mūsų, kad buvo tikras vienuolis pačia tikriausiąja žodžio prasme. Beje, 1991 m. Lietuvoje pasirodė Antano Maceinos knyga „Saulės giesmė“. Kalbama apie šv. Pranciškų Asyžietį. Skaitydamas įsivaizduoju ir kunigą Alfonsą Merkį.“

                 1974 metais į kunigus įšventintas iš šio krašto kilęs ir dabar tarnaujantis Dusetų Švč. Trejybės parapijoje kunigas kanaunininkas Stanislovas Krumpliauskas, iki šiol  kasmet atvyksta į Smalvas, aukoja Šv.Mišias.

                 1975- 1976-04-03 – Jonas Balčiūnas (g.1928). Palaidotas Smalvų bažnyčios šventoriuje.

                 1978-05-30- 1978-11-22 – labai trumpai klebonauja Tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP dominikonas. Studijavęs filosofiją Walberbergo (Vokietija) dominikonų studijų namuose; teologiją – garsiame prancūzų dominikonų filosofijos ir teologijos institute Le Saulchoir (Kain, Belgija). 1939 m. liepos 16 d. Le Soulchoir vienuolyno bažnyčioje įšventintas kunigu. Tarybų valdžiai uždarius Raseinių vienuolyną, kunigišką tarnystę atliko įvairiose Lietuvos vietose.

                 1978–1982 m., klebonaujant kunMarijonui Savickui, kuris vadinamas Lietuvos paribio kultūros sargu, pristatytas dviejų aukštų atviras prieangis su dvišlaičiu stogu, atstatytas fasadas su kolonomis, per teismą siekė atgauti klebonijos patalpas.

 

                 1979 m. liepos 11 d. Smalvų apylinkės pirmininkas L. Kazlauskas bandė nuo klebonijos sienos nuplėšti kryžių, (namo kitame gale buvo įsikūrusi Smalvų apylinkė). Klebonas kun. Marijonas Savickas buvo iškviestas pas Zarasų raj. VK pavaduotoją, įspėtas, kad per 3 dienas nuimtų kryžių. Po įvykio Smalvų tikintieji kreipėsi į sovietinę valdžią, reikalaudami, kad visas namas būtų atiduotas Smalvų religinei bendruomenei, nes tikrasis jo savininkas — Smalvų parapija. Pareiškimą pasirašė 81 tikintysis. 1980 m. birželio mėn. apie šį įvykį rašė ir Laisvojo lietuvių pasaulio dienraštis „Draugas“.

                 1980 m. birželio 24 d. Kupiškio parapijos jaunimas, ilgai repetavęs religinio turinio spektaklį „Jobo drama“, kartu su kun. Stanislovu Krumpliausku, bažnyčios choristais, procesijos dalyviais atvyko į Smalvų parapiją švęsti Šv. Jono atlaidų. Saugumui tokia šventė nepatiko – keliauninkų laukė nemalonumai. Pagrindinį – kunigo vaidmenį išvykoje į Smalvas vaidino Kupiškio vidurinės mokyklos abiturientas Salvijus Pranskūnas, besirengiantis stoti į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune.

                 1982 m. klebonu tampa kunigas Vladas Černiauskas. 1986 m. susilpnėjus sveikatai, išvyko į Valkininkus.

                 Paskui kunigavo Antanas Valatka, Aldas Antanas Čeponis, Edmundas Kulvietis, Raimundas Varaneckas, Arnoldas Smalkstys.

                 1992-06-15 Smalvų bažnyčia registruota Kultūros vertybių registre.

                 1995 m. birželio 3 d. Kunigas Gintautas Stanevičius paskirtas Visagino parapijos vikaru; dirbo Smalvų  parapijoje.

                 1998-07 Visagino bažnyčios klebonui Vytautui Rapaliui, aptarnaujančiam kaimynines Gaidės, Tilžės, Turmanto parapijas, prijungtos ir Smalvos.

                 Kun. Vidas Smagurauskas paskirtas Smalvų parapijos klebonu, Kun. Stasys Guja – šių parapijų vikaru.

                 2005-09-21 iki 2018 m. klebonauja kun. Jonas Mačiulis.

                 2017 m. Elenos Jabutienės sudarytame „Retesnių XVII-XXa. Krikšto vardų žinyne, yra fiksuojami ir Smalvų bažnyčioje suteikti vardai: 1845 m. Apolonija – m. (1914 m. įrašytas „Ūkininko kalendoriuje“). 1841 m. – Norberta – Bogumila.

                 Kiti retesni vardai rasti LVIA krikšto, santuokos, mirties knygose Smalvose: 1842 m.- Roberta ; 1849 m. – Emerina.

                 2018 m. sausio 9 d. Vilniaus arkivyskupijoje įsteigti du pastoraciniai regionai, jų veiklą koordinuoti paskirti vyskupai augziliarai. Siekdamas geriau pasirūpinti vyskupijoje gyvenančiais žmonėmis ir padėti kunigams jų tarnystėje, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paskyrė vyskupą augziliarą Darių Trijonį Vilniaus Vyskupo vikaru koordinuoti sielovadinę veiklą Vilniaus arkivyskupijos Šiauriniame pastoraciniame regione, į kurį įeina Ignalinos dekantas – o jam priklauso ir Smalvų parapija.

                 Nuo 2018 m. vasaros Smalvų Šv. Mergelės Marijos Rožinės bažnyčią aptarnauja Visagino Šv. apaštalo Pauliaus parapijos kunigai – klebonas Vidmantas Rudokas ir vikaras Miroslav Anuškevič. Zenonas Sinkevičius zakristijonauja Smalvose jau  40 metų.

                 2019-07-20 Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje vėl gaudė vargonai. Juos „prikėlė“ meistras Aloyzas Lizdenis, koncertavo profesionalus vargonininkas Rimvydas Mitkus.       2019-07-28 Smalvų bažnyčioje lankėsi Vyskupas Darius Trijonis, kuris suteiks Sutvirtinimo Sakramentą.

Kultūra , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra