Gerosios Didžiasalio atminties sergėtoja

Autorius: Data: 2016-09-02, 16:03 Spausdinti

Gerosios Didžiasalio atminties sergėtoja

N. Keraitienė po vakaronės su bendražyge A.Misiūniene ir mokiniais

Dalia SAVICKAITĖ, Didžiasalis, www.voruta.lt

Kito tokio miestelio Lietuvoje nėra. Pradeda byrėti obuoliai, mokytojų keliai vis dažniau pasibaigia mokyklose besiruošiant naujiems mokslo metams. Ar žinote, kokioje Lietuvos mokykloje šviesiausia? Ogi siaubo legendomis apipinto Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje. Kuomet Klaipėdos mokyklų mokiniai rytmečio patamsiais keliauja į mokyklas, didžiasaliečiai jau apie pusvalandį džiaugiasi džiugia dienos šviesa. Šviesoje jokia bjaurastis ilgai neužsibūna. Teko Didžiasaliui patirti negandas, kokių net didžiausiam priešui nelinkėtum. Tikroji bėda, kad valstybė, atradusi molio klodus, pastatė gamyklą, kurioje pagamintų plytų namai stovi net Klaipėdoje, iš kaimyninių valstybių ir aplinkinių kaimų juos „ištuštindami“ sukvietė į ją dirbančiuosius, o, politinėms sąlygoms pasikeitus, paliko industrinį objektą likimo valiai. Iš Vilniaus juk nesimato, kad jaunos šeimos alksta… Bet kietaširdžiams vertelgoms – matėsi. Dėl „aštraus“ jų regėjimo prasidėjo antrasis tragedijos etapas: supirkę priklausomybės ligų kamuojamų žmonių butus jie keitė migracijos srautų kryptis – vežė juos į Didžiasalį, kuriame vienu metu butai kainavo 1 Lt…Anksčiau likimo valiai šiuos žmones palikusi valstybė ir jos „organas atitinkamoje vietovėje“ – savivaldybė – ir šiandien čia reiškiasi nedaug: reikšmingiausia -socialinių išmokų diena ir tik pora kartų per savaitę porai valandų atvykstanti policininkė, besirūpinanti 320 km² plote išsimėčiusių kaimelių reikalais, o iki Ignalinos apie 40 km…Gaila, kad dabartinis policijos generalinis komisaras Linas Pernavas savo gyvenimo istorija susiliečiantis su Didžiasalio istorija, net ir suprasdamas situaciją, nieko negali pakeisti… Europos globa pažįstama tiek, kiek projektų rašytojai juos „atranda“ kaip tikslinę auditoriją, kuriai finansavimas skiriamas prioriteto tvarka, o kad paskaitų turinys dažnokai nepritaikomas realybėje – ne bėda, svarbu „kalbėtojai“ algas gauna… Net Ignalinos r. savivaldybė atsisakė skirti lėšų renovacijai, nes neperspektyvu…bet juk statistikoje minimi pusantro tūkstančio gyventojų – gyvi ir dar ne vieną dešimtmetį gyvens – kažkokia išeitis turi būti. Nors gal ir gerai – nors vienas miestelis Lietuvoje bus savitas, o tai dabar visi vienodi… gal net taps lankytinu objektu. Bet sako, kad vaikai visuomet šauksis motinos, žmonės – gimtinės, kokia negera ji bebūtų…

Nijolė Keraitienė

Nuvažiuokite į šį miestelį šiandien. Jei tik neišsigąsite pamatę pirmąjį namą, kuris lyg koks fortas aklomis akimis primena apie išgyventą siaubą ir galėtų kino kūrėjams tapti Lietuvos apokalipsės pranašu, nustebsite pamatę žavią aplinką, idealiai prižiūrimus gėlynus. Čia žmonės, kaip niekas kitas Lietuvoje, stengiasi ravėti išsisėjusias gyvenimo piktžoles ir gana skurdžią savo buitį puošti stulbinančiai gyvybinga, istoriškai prasminga kultūrine veikla. Istorinės atminties pagalba vizualizuoja šlovingą šio krašto patirtį, tautiniame margumyne tapo Ignalinos krašto tarmės saugojimo lopšiu. Atrodo, kad jie išgyventą blogąją patirtį „pasiunčia“ kurti grožį, lyg priešnuodį negerovėms. Šiame miestelyje vaikai slaviškomis pavardėmis ne tik puikiai kalba gramatine kalba, bet ir vietine tarme. Jie užaugę tikrai bus ne tik Lietuvos piliečiais, bet ir tautiečiais, puoselėjančiais kilnius jausmus gimtinei. Kodėl jie tokie, kaip tokiais tapo, kodėl jų tėvai jaučia poreikį kurti grožį? Visų didžiasaliečių kelias į grožį prasideda mokykloje. Į ją sugrįžtama su vaikais ir anūkais, į jos muziejų atvedami svečiai. Mokykla – Didžiasalio stuburas, padėjęs išlaikyti gyvybingą kūną.

Prie Kristinos Sekonytės – Skrebutėnienės kapo

Būti ryčiausia mokykla šaunu, o ar gera visą gyvenimą būti ryčiausios Lietuvos mokyklos mokytoju? Ar gera būti mokytoju šiuo laikmečiu ir dar tokioje atokioje, skurdą išgyvenusioje vietovėje šalies pasienyje? Didžiasalio mokytojų kolektyvas stebino visais laikais. Lankantis jų renginiuose dar direktoriaujant Tadui Jarmuškai patirdavai puikių įspūdžių, sužinodavai daug naujo. Dabartinė direktorė elegantiškoji Elena Sekonienė renginius nuspalvina motiniška atida. Renginiuose mokytojų lyg ir nesimato, bet visad juntamas orumas. Nelabai šiandienos mokyklose atpažįstamas pojūtis. Gal tik Didžiasalyje apie mokytojus kalba, kaip Smetonos laikais: šviesulys, sektinas, viską žinantis, visad randantis laiko ir dabartiniam, ir buvusiam mokiniui, sugebantis susitvardyti, nedemonstruojantis asmeniškumų, tolerantiškas ir visi kitokie gražūs žodžiai. Net nevertinant žmogiškumo negali ignoruoti džiugaus fakto – ten mokiniai puikiai laiko baigiamuosius egzaminus! Jei tik turi finansinių galių stoja ir įstoja į aukštąsias. Kai peržvelgi mokinių pasiekimus įvairiuose konkursuose, nejučia pagalvoji, kad ta mokytojus lydinti pagarba jaučiama todėl, kad ten neskaičiuojamas darbo laikas, kad būti mokytoju tai – ne pareiga, o gyvenimo būdas. Kaip „prie Smetonos“…

N. Keraitienė su vaikais kelionėje

Ją tiktų vadinti gimnazijos signatare. Kiek artimiau, dar 1995 m., kuomet Ignalinos urėdija ruošėsi leisti knygą „Ignalinos girių paunksmėje“, teko bendrauti su ilgamete šios gimnazijos lituaniste Nijole Keraitiene. Didžiasalio apylinkės nėra miškingos, todėl paprašiau jos pateikti informaciją apie šią rajono pusę. Su kokia meile gimtajam kraštui buvo paruoštas jos tekstas! Kiek visai negirdėtos informacijos ji pateikė apie čia buvusius miškus ir miško verslus, sielių kelią ir kitokius dalykus. Sudomino ne tik tekstas, bet ir jį rašiusioji. Pasirodo N.Keraitienė – kūdikių bumo kartos vaikas, gimusi Ignalinos r. dabartinės Didžiasalio seniūnijos Erzvėto kaime. 1963 m. pradėjo mokytis šalia esančioje Andriejaukos pradinėje mokykloje, iš jos perėjo į Tverečiaus vidurinę, kurią baigė 1974 m. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Studijas baigė su pagyrimu ir galėjo rinktis paskyrimą į bet kurią respublikos vietą, bet pasirinko grįžti į gimtinę.

K. Skrebutėnienė su dukra

Gyvenvietė – miestelis, o tuo pačiu ir mokykla išaugo šalia seno, lietuvybę puoselėjusio Didžiasalio kaimo. Vykstant didiesiems miestelio statybos darbams, buvo statoma ir mokykla. Mokykla augančioje įvairiakalbėje Didžiasalio gyvenvietėje „atsirado“ tik 1978 m. šalia statybinių medžiagų gamyklos. Mokytoja Nijolė nuo 1979 m. iki šiol dirba šioje mokykloje. Tuo metu į jį atvyko gyventi ir daug naujakurių iš buvusios Sovietų sąjungos. Pirmuosius mokyklos veiklos metusji vadina sąstingio, rusinimo metais. Tuomet mokykla buvo dvikalbė, nes ir pačioje gyvenvietėje vyravo rusų kalba, šalia siena su Baltarusija. Tokioje aplinkoje jaunai mokytojai natūraliai iškilo būtinybė ieškoti atsparos, gyvenimo prasmės, savo veiklos krypties. Užaugusi tradiciškai gyvenusioje šio krašto šeimoje, pati būdama šių žemių senbuvė stiprybės ieškojo vietos žmonių patarimuose, pasakojimuose, papročiuose. Jos pasirinkta veiklos kryptis – domėjimasis savo krašto istorine praeitimi, etnine kultūra, jos sklaida visų bendruomenės narių tarpe, jų vienijimas veikloje, išryškinančioje krašto unikalumą ir jo įprasminimui šalies istorinio – kultūrinio gyvenimo kontekste, siekis padėti ir mokytojams, ir mokiniams suvokti savo šaknis, fiksuoti ir palaikyti papročius, tradicijas, įtraukti į šią veiklą kiek galima daugiau įvairių kartų čia gyvenusių ir atvykusių gyventi žmonių. Tokios apimties veiklą jau drąsiai galima vadinti gyvenimo būdu.

N. Keraitienė

Dabar mokykloje dėstoma lietuvių kalba, joje mokosi ir buvusios „rusiškosios“ mokyklos mokinių vaikai, daug moksleivių iš mišrių šeimų. Dėl miestelį užklupusių ekonominių negandų gana daug vaikų iš skurdžiai gyvenančių šeimų. 2012 m. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija buvo akredituota. N.Keraitienei suteiktas mokytojos metodininkės pareigybinė kategorija. Rusinimą pakeitusios kosmopolitizmo tendencijos ir dėl ekonominių priežasčių smukęs Didžiasalio prestižas koregavo išsikeltus uždavinius: ji vėl telkia bendruomenės narius gėrio paieškoms, rodo, kas šviesu ir saugotina gimtajame krašte, ir jauną, ir seną moko pastebėti tai, kuo Didžiasalis gali didžiuotis ir būti išskirtiniu. Dar jaunystėje „atrasta“ kraštietė 1855 m. gimusi Kristina Sekonytė – Skrebutėnienė, Lietuvoje plačiai žinoma, kaip dainų karalienė, jų pateikėja, tapo jos veiklos „ašimi“. Apie šią 25 gyvenimo metais apakusią, 1943 m. mirusią, netolimame Pivorų kaime palaidotą moterį rašė V.Daujotytė, B.Šaknys, S.Geda, J.Aidulis, D.Sauka ir daugybė kitų garsių žmonių, jos pasakojimus analizavo skurdo ir visokiais kitokiais aspektais, p.Nijolei teko jos kapelio prižiūrėtojos, palikto daugiau nei 500 dainų ir smulkiosios tautosakos gyvybingumo palaikymo darbai. Ji kiekvieną jubiliejinę šios moters gyvenimo paminėjimo dieną sukviečia bendruomenę kapelio tvarkymui, paruošia puikius renginius. Štai ir pernai trys „iš pamokų pabėgę“ mokiniai keliavo laiku. Pirmoji banga jų laivą nunešė į laiką, kuriame K.Skrebutėnienė gyveno, vėliau į jos anūkių G.Taluntienės, A.Radžiūnienės, I.Talijūnienės vaikystę, palydėtą jų pačių atliekamomis senelės dainomis. Trečioji banga atplukdė į pirmąją 1984 m. vykusią K.Skrebutėnienės atminimui skirtą vakaronę, apie kurią pasakojo pirmieji jos vedantieji N.Keraitienės mokiniai žurnalistė S.Telyčėnaitė-Genienė ir I.Mikulėnas (VU studentų atstovybės atstovas).

Per 37 darbo metus vakaronių įvairiausioms šviesių krašto asmenybių ir istorinių datų paminėjimams bendruomenei paruošta per 40. Štai ir šią vasarą N.Keraitienė inicijavo ir organizavo knygnešių iš šio krašto – Antano Bielinio ir Aleksandro Telyčėno atminimui skirtą renginį visai Didžiasalio ir apylinkių bendruomenei, sukvietė šių pasiaukojančiai kraštą švietusių knygnešių giminaičius. Ji sugeba senąją informaciją pateikti ir jaunimui patraukliomis formomis. Geriausi jos pagalbininkai – taip pat mokytojaujantis, bendramintis vyras, kolegės A.Misiūnienė, S.Pauliukėnienė, V.Sinkevič, idėjų palaikytoja ir skatintoja – direktorė E.Sekonienė. Mokytojai skaudu, kad retai atsimenamas 1883 m. Dysnos kaime gimęs pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras. Jo seneliai prancūzai šiame krašte užsiliko po Napoleono žygio, 1918 m. lapkričio 23 d. jis pasirašė pirmą įsakymą dėl Lietuvos kariuomenės įkūrimo (o juk dabar šalia – pasienio tarnybos), jis buvo prezidento V.Adamkaus krikštatėvis. Šalia jo gimtinės stovintis akmuo tikrai nusipelno didesnio politikų ir kariūnų dėmesio. Mokytojai mielesnės ne politikų, o kultūrininkų asmenybių atminimo saugojimas. O man nuoširdžiai keista, kad Ignalinoje – rajono centre – nėra nei K.Skrebutėnienės, nei knygnešių A.Telyčėno ir A.Bielinio ir kitų, nei A.Voldemaro gatvių – vis įvairiau gidams būtų pasakoti apie šį kraštą, o tai atrodo, kad krašto istorija prasideda ir baigiasi tik vieno iš dabartinių europarlamentarų darbais ir renovacija…

Mokytoja su mokiniais nuolat dalyvauja respublikiniuose ,,Vilnijos“ draugijos konkursuose ,,Rytų Lietuva – mūsų valstybės centras“; Nacionalinėse jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijose ir respublikiniuose moksleivių darbų konkursuose; Programoje „Žodžiai iš paribio“; Respublikinio Jaunųjų filologų tautosakos sekcijos konkursuose ir visur dažniausiai laimi prizines vietas. Nuolat su savo geriausiais dalyvauja Lietuvos Jaunimo turizmo centro rengiamuose respublikiniuose konkursuose:2010 m. konkurse „Būk pasveikinta, žalioji mūsų planeta!“ laimėjo paskatinamąją premiją už rašinį „Apie žemę mūsų senelių lūpomis“,2011m. – „Tautos dvasios beieškant“ filmas apie kraštietį profesorių Česlovą Kudabą laimėjo trečiąją vietą, 2013 m. projektas „Šis tas apie lietuvių tarmes“ tapo laureatu. Pastaraisiais metais sėkmingai dalyvauja rajoniniuose „Tramtatulio“ konkursuose. Respublikiniame istorinio rašinio konkurse „Lietuviai, lenkai ir jų kaimynai – kelias nuo praeities į ateitį“ A. Bezrodnajos rašinys „Šimtmečiai kitataučių apsupty“ pateko į paskutinį etapą ir gavo konkurso organizatorių sertifikatą. Su vaikais ji parengė lankstinuką „Ryčiausio Lietuvos pakraščio lankytinos vietos“, sukūrė filmą „Šviesūs mūsų krašto žmonės“, išleido knygutę „Lietuviškos mokyklos Tverečiaus krašte: nuo lenkmečio iki mūsų dienų“. N.Keraitienės sukaupta medžiaga yra publikuota knygose „Tverečiaus kraštas“, „Tautosakos darbai“, „Ignalinos girių paunksmėje“. Kiti darbai, kurių visų čia aprašyti neįmanoma, nuo pat N.Keraitienės veiklos pradžios yra tiesiog sukaupti mokyklos muziejuje, naudojami renginiuose ir pamokose. Apie etnokultūrinę veiklą bendruomenėje, apylinkių savitumą N.Keraitienė plačiai rašo rajono ir respublikos spaudoje, skaito paskaitas rajono bibliotekų darbuotojų bendruomenėms, bendradarbiauja su Aukštaitijos NP direkcija  bei kt..

Didžiasalis kuria ją, ji kuria Didžiasalį. Tautinis nusiteikimas padėjo atlaikyti didžiąsias miestelio negandas, padėjo suprasti ne tik tai, ką patiria pasirinkę Didžiasalį gyvenimui žmonės iš kitų kraštų, bet ir padėti jiems atrasti save. Žinant, kad mokytojos N.Keraitienės sesuo mums puikiai pažįstama LR KM Meno ir kūrybinių industrijų departamento direktorė (buvusi Kraštotyros draugijos pirmininkė, Regionų kultūros sk. vedėja) Irena Seliukaitė, gali tik stebėtis, kad kuklioji mokytoja nepasinaudojo galimybe būti nušviesta sesers pareigų pagalba, nepabėgo į kokį didmiestį su jos parama laimės ieškoti. Kukliai, atkakliai, nuosekliai neša savo kryželį į pasaulį išleisdama vis naujas lietuvišką tapatumą išmanančias kartas. Ar lengva būti Mokytoja ryčiausioje, tautiškai margoje, skurdo aplinkoje veikiančioje Lietuvos mokykloje? Tikriausiai – nelengva, bet jei esi Mokytojas, toks, kaip kitąmet šešiasdešimtąjį gyvenimo jubiliejų minėsianti Nijolė Keraitienė, gyvenimuose, žmonių širdyse ir šalies istorijoje palieki ryškų taką, kuriuo lengva eiti kitiems.

Švietimas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra