Garsioji Goštautų giminė seniau ir dabar

Autorius: Data: 2018-12-10 , 16:13 Spausdinti

Garsioji Goštautų giminė seniau ir dabar

 

Goštautų susitikimas, Milvydai, iš kairės – Nicolas GACHTOVTT, PIERR GACHOVTT, FRANCOIS GACHOVTT

Dalia SAVICKAITĖ, Ignalina

Goštautai – viena įtakingiausių lietuvių kilmės LDK didikų giminė, kuri nuosekliai siekė Lietuvos savarankiškumo didžiojoje Europos politikoje, savo veiksmais ją įgyvendino. Pirmasis išgarsėjo Goštautas, 1364 m. Veliuonos pilyje žuvęs nuo kryžiuočių rankos. Tais laikais giminė telkėsi apie Ašmeną. Didžiuliai vėlesniojo – Jono Goštauto – Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio nuopelnai tiek Lietuvai, tiek giminei. Siaurame įtakingiausių šalies didikų rate Goštautai galutinai įsitvirtino jo laikais.

Garsiausias giminės atstovas – Albertas GoštautasVilniaus vaivada ir LDK kancleris, I-ojo Lietuvos Statuto sudarytojas. Albertas buvo faktinis Lietuvos valdytojas karalienės Bonos laikais. Dėl savo reikšmės kunigaikštystės politinėje arenoje varžėsi tik su Kęsgailomis, vėliau su Radvilomis. Galingų Kęsgailų ir Radvilų giminių atstovai valdė dvylika tūkstančių valstiečių ūkių, o vienas Albertas Goštautas – 7 500… Pirmuosius gyvenimo dešimtmečius Albertas praleido kelionėse po LDK žemes, lankydamas gausias tėvonijas Ašmenos paviete ir Palenkėje bei valdovo dvarą Krokuvoje, kuriame to meto dvaro ir riterių kultūros papročiu buvo ugdomi diduomenės sūnūs ir dukterys. Šis Goštautas priklausė pirmajai lietuvių diduomenės kartai, kuri gavo intelektualaus lavinimo pamokas. Gyvendamas Krokuvoje, Albertas studijavo pas vietos universiteto profesorius. A. Goštautas buvo ir pirmas didikas, palikęs negausų, tačiau įdomų rašytinį palikimą. 1526 m. jo vadovaujamos LDK Ponų tarybos aplinkoje kilo Lietuvos karalystės sukūrimo idėja. Goštautas sumaniai pagrindė atskiros Lietuvos visuomeninės ir teisinės santvarkos būtinybę: „Lietuviams reikia ginti lietuvių papročius, ir tai tvirtinu ne dėl asmeninių interesų, bet respublikos labui“ bei „Mūsų valstybėje seimai vyksta kitaip nei Lenkijoje: ką nusprendžia Karališkoji Didenybė ir ponai, tą būtinai privalo vykdyti mūsų bajorai. Mes kviečiame į savo seimus bajoriją iš dalies dėl pagarbos, o kita vertus, kad visi žinotų, ką nusprendėme“. Maždaug tuo pat metu buvo sukurta nauja Lietuvos metraščių redakcija (Bychoveco kronika), kuri tapo pirma išsamia Lietuvos istorija, aprašančia Lietuvos praeitį nuo jos romėniškos pradžios. Jo aplinkoje sukurtuose metraščiuose surašytas lietuvių kilmės iš romėnų teorijos variantas. Metraščių autoriai Goštautus kildino iš tos pačios romėniškos Kolomnų (Stulpų) giminės, kuriai priklausė ir Gediminaičiai, po jų – valdovai Jogailaičiai. Goštautas buvo įvairiapusė asmenybė. Savo bibliotekoje turėjo katalikų ir stačiatikių liturginių knygų, lotynišką pasaulio istorijos santrauką, lenkišką Aleksandro Makedoniečio istoriją ir rusišką Kijevo metraštį. Jis kildino save ir kitus lietuvių didikus iš Romos, tačiau buvo vedęs rusėnų kunigaikštytę, su giminaičiais ir draugais bendravo lietuviškai, rusėniškai, lenkiškai ir vokiškai. Goštautas aistringai kovojo su lenkų politine įtaka, bet laiškus savo ranka rašė lenkiškai ir maldas skaitė iš puošnaus Krokuvoje pagaminto lenkiško maldyno, bičiuliavosi su žydų pirkliu, prisidėjo prie jo nobilitacijos.

Goštautų suvažiavimas, Vilnius, 2000

XIV a. politiniai dalykai buvo tvarkomi ir jungiant šeimas. A. Goštautas su Jurgiu Radvila 1530 m. sudarė giminių sutartį. Daugeliui tai atrodė absurdas, bet tuomet buvo sakoma, kad „jei nežinia, dėl ko viskas vyksta, vadinasi, dėl pinigų”. Knygos „Aukso amžiaus damos” autorius K. Janicki teigia kad „Goštautai buvo klasė pati savyje. Giminė, iškilusi dar Jogailos laikais, garsėjanti giliomis tradicijomis ir nusipelniusi visuotinės pagarbos. Savo įtaka nusileido tik viešpataujantiems Jogailaičiams, o turtais seniai juos pranoko”. Radvilos tuomet buvo bajorai be istorijos, prastų manierų, garsėjo plėšimais ir teroru. Sakoma, kad civilizacijos jie „gurkštelėjo” tik Jurgio Radvilos – Lietuvos didžiojo etmono, garsaus karvedžio, kryžiuočių, maskolių ir totorių nugalėtojo, Lietuvos dvaro maršalkos – laikais. Didžiulius Radvilų turtus, siekdama valstybei gražinti jos turtus, labai sumažino Bona Sforca. Gindamiesi nuo represijų Radvilos mokėsi politinės diplomatijos. Galiausiai tapo itin pavojingais, nes iš valdovės pamokų suprato, kad siekiant tikslo reikia draugauti ir su priešais. Aptariamu atveju – nors susipriešinimas buvo didelis – su Goštautais. 1530 m. sudarytos sutarties pasėkoje Lietuvą ėmė valdyti du Radvilos ir Goštautas. Siekdami sunaikinti Bonos planus, sąjungą jie sutvirtino kraujo ryšiu, t.y. Barbora Radvilaitė ištekėjo už senojo Alberto Goštauto sūnaus, Naugarduko vaivados Stanislovo. Karalienė, nejausdama susivienijusių giminių grėsmės, su viskuo sutiko, nes siekė jų pritarimo perduodant Lietuvos valdymą sūnui – Žygimantui Augustui (kuris prieš jos valią vėliau taps antruoju Barboros vyru). Seniesiems politikams Albertui Goštautui ir Jurgiui Radvilai mirus, Barbora ir Stanislovas, taip ir nesuradę tarpusavio supratimo, liko valdyti didžiulio Goštautų turto. 1542 m. staiga mirė ir Stanislovas Goštautas nepalikęs vaikų. Goštautų giminė, o su jais ir Lietuva pradėjo gyventi chaotišką gyvenimą. Į šalį atvyko romantikų plačiai aprašytas karalius Žygimantas Augustas. Valstybę valdyti pradėjo nauja, jauna, nepatyrusi karta… Garsiausia Lietuvoje tapo jo sąjungininkų brolių Radvilų pavardė.

M. Veriovkinos dirbtuvėje

Goštautų giminė pritilo, bet neišnyko. Jie dalyvavo 1831 ir 1863 m. sukilimuose, karuose, daug jų žuvo, daug ištremta į slavų žemes, daug pasitraukė gyventi į vakarus. Likusiems gyventi Lietuvoje, dažniausiai, teko vargti sunkų gyvenimą, išgyventi dar vieną – pokario tremtį. Tėvai visais trėmimų laikotarpiais pasitraukę ar ištremti į rusakalbes žemes savo palikuonims tiesiog neleido mokytis, kad nesurusėtų, nes tikėjosi grįžti. Sėkmingiausiai gyvenimai klostėsi pasitraukusiems į vakarus. Dabar Prancūzijoje, Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Japonijoje ir kitur gyvenantieji Goštautų palikuonys yra pasiekę svarbių mokslo laimėjimų, aukštų politinių postų tų šalių valdžios struktūrose. Šioje giminėje gražiausia tai, kad yra nuolat stebimi pokyčiai giminės genealogijoje, jie registruojami, bandoma palaikyti ryšius, nuosekliai vykdomi tyrinėjimai „į gylį”. Giminės ištakas jau atranda kilmingose Skandinavijos šalių dinastijose net iki IX a. Ir tai nieko nuostabaus, nes dabar vis dažniau pasirodančiose, Lietuvos istoriją pristatančiose knygose, nebebijoma mūsų kilmę sieti su seniausiomis pasaulio civilizacijomis, atsivėrus sienoms istorikams tapo pasiekiami patys rečiausi ir seniausi pasaulio archyvų slėpiniai. Lietuvoje Goštautus suburia Krakės – miestelis Kėdainių r. teritorijoje. Už 2 km – Milvydai. Miestelį galime vadinti jų tėvonija, bet galingoji vikipedija tarp įžymių ten gyvenusių žmonių Goštautų palikuonių nemini… Gaila vien jau todėl, kad Milvyduose 2000 m. gyveno tik 48 žmonės, o tais pat metais Goštautų atminimui iškilo kryžius, pastatytas gyvų, dažniausiai dar net tą pavardę nešiojančių, 104 žmonių iš viso pasaulio rankomis… Yra žinoma, kad šiaurrytinis Lietuvos pakraštys taip pat buvo Goštautų žemės, netoli Ceikinėlių minimas Barboros Radvilaitės (pirmoje santuokoje – Goštautienės) brukas, Daugėliškyje – bažnyčia (Ignalinos r.), tuoj už Ignalinos atominės, net Baltarusijoje, taip pat jų buvusios valdos. Gražiuosius giminės šaknų, paplitimo ir gyvųjų paieškų darbus atliko Prancūzijoje gyvenantis katalikų vienuolis Stephane’as Gasztowttas drauge su pusbroliu, Nanto universiteto profesoriumi Yves’u Bernard’u  Gasztowttu.

Sofija Koreiva-Goštautaitė

XXI amžius. Kas vyko tais jau tolimais 2000 m.? Ignalinoje buvo organizuotas Goštautų kongresas, kurio tikslas – prisiminti, prikelti ir įamžinti Goštautų istorinį vaidmenį, sudaryti galimybes išsklidusiai po pasaulį giminei prisiliesti prie šaknų, jauniesiems papasakoti tai, kas yra žinoma ir į XXI a. keliauti visiems drauge. Kongreso organizatoriaiː Stasys Goštautas iš Bostono (JAV), Pierre’as Goschtovttas iš Paryžiaus (Prancūzija), Stasė ir Vytautas Goštautai su dukromis iš Zarasų (Lietuva). Tame sambūryje dalyvavo ir ignalinietė Vanda Goštautaitė su sūnaus Aleksandro šeima. Kodėl apie tai rašau – čia jau kaip pasakoj – ir aš ten buvau tik ne kaip giminaitė, o kaip vedanti ekskursiją po Aukštaitijos nacionalinį parką… Praėjo gan ilgas laiko tarpas, bet įspūdžiai neišblėso. Juos visai netikėtai atgaivino… popiežiaus vizitas. Gal tiksliau – žmonių reakcija į jį pasitikusią tamsiaodę mergaitę. Situacija kažkaip priminė tame gausiame atvykusių Goštautų būryje regėtą juodaodę merginą… Tuomet tai iš viso buvo unikalus reiškinys Lietuvoje, o čia dar tokia giminė… Tam didžiuliam giminės būriui ji nekėlė jokios nuostabos. Nors įvairiose žiniasklaidos „formose” laikas nuo laiko „išlenda” įvairūs Goštautų pasisakymai įvairiausiomis temomis, bet tie žmonės man nepasiekiami. Pasiryžau surasti to susitikimo organizatorių šeimą – Zarasų Goštautus ir tuometinę dalyvę ignalinietę Vandą Goštautaitę, pasidomėti jų požiūriu į šį Lietuvoje kontraversiškai vertinamą popiežiaus pasitikimo faktą. Tolerantiški abiejų šeimų atstovai mano, kad pasaulis ir žmonės jame gyvena savo gyvenimus, meilės jausmą iš viso sunku „reguliuoti”, o ir ką, pavyzdžiui, turėtų daryti Australijoje gyvenantis Goštautų palikuonis, jei ten vienai moteriai šeši vyrai… Kinta genetika, kinta odos spalva, o procesas tikrai jau nesustabdomas… Svarbu – žinoti, gerbti ir puoselėti giminės šaknis, pasakoti apie Lietuvą, tikėtis tarpininkavimo populiarinant šalį pasaulyje ir kiek įmanoma domėtis vieniems kitais. Besibaigiant jubiliejiniams Lietuvai metams, pasinaudojau proga ir pasidomėjau, ką šios šlovingos giminės palikuonys mena apie protėvius, kaip klostėsi jų gyvenimai paskutiniame Lietuvos šimtmetyje.

Stanislovas Goštautas, 1820–1882

Garsiosios giminės žmonės per pastaruosius 200 metų už dalyvavimą sukilimuose -1831, 1863 m., po I-o ir II-o pasaulinių karų buvo tremiami ar turėjo slėptis užsienyje. Kad lengviau atskirtų kurios kartos atstovai yra, vieną savo atšaką vadina trumpiniu – sukilėliai. Tai 1831-ųjų tremtiniai daugiausiai nuo Radviliškio. Didelis tremtinių ir pabėgėlių skaičius liudija, kad garsioji giminė niekad nebuvo Lietuvos politinio gyvenimo nuošalėje. Nors dabar kartais sakoma, kad bajorystės atstatymas tik tuštybė, bet negali nepastebėti to, kad iš kartos į kartą keliauja kažkokia pakylėta pilietinė pozicija. Gal tai yra tas nematomas išskirtinumas, kuris atskiria ką tik į didmiestį persikėlusį gyventi kaimo žmogų nuo tikrinio miestiečio? Tai lyg kažkokia išskirianti vidinė bajoriška inteligencija nekintanti nuo to, kad gyvenimas privertė išgyventi gausybę nemalonių patirčių atokiose vietovėse ar tremtyje…

V. Goštautaitės dėdė prabilęs tarmiškai

Vanda Goštautaitė giminę kildina iš Radviliškio apylinkių, giminės šaknis randa Jono Goštauto ir Teklės Mačiulytės sūnų Stanislovo, Jono ir Juozo šeimose. V. Goštautaitės (gim. 1936 m.) senelis Juozas turėjo 7 vaikusː Aleksandrą, Genovaitę, Ildefonsą, Petrą, Marjaną, Mykolą, Juozą. Didžioji dalis jų nespėjo pabėgti į užsienį, buvo išvežti į tremtį. Jos tėvo Aleksandro šeimoje augo 4 vaikaiː Valerija, Stanislovas, Birutė, Vanda. Giminės kilmė buvo slepiama nuo vaikų, nes tuomet trimetei Vandutei tai dar buvo nesuvokiama, o pokariu galėjo baigtis proletariato inicijuotu sunaikinimu… Į Ignaliną iš Šiaulių šeima atvyko gyventi 1939 m. kuomet Vilniaus kraštą užėmė lenkai. Tuomet į šį pakraštį buvo kviečiami lietuviai iš visų regionų. Čia valsčiaus sekretoriumi jau dirbo šeimos draugas – Raila. Jis rašė, kad Ignalinoje vyksta gražūs turgūs, kad galima užsidirbti, kad nėra kepyklos. Vandos tėvas I-ojo karo metu buvo įgijęs kepėjo kvalifikaciją, tad ir sutiko atvažiuoti. Gerovė ilgai netruko, keitėsi valdžios, keitėsi pinigai ir beverčiai jų maišai mėtėsi palėpėje, o žaliavų duonos kepimui nebuvo už ką pirkti… Kita vertus, kad išvengti paėmimo į armiją, dauguma Ignalinos vyrų, kaip ir jos tėvas, įsidarbino geležinkelyje. Šeima gyveno name šalia dabartinės „Kamelijos” vaistinės. Mažajai Vandutei teko matyti šalia jų namo esančia pagrindine, tuomet tik smėlėta gatve varomus žydus. Atmintin įsirėžė jų raudos. Apylinkių žmonės gyveno labai skurdžiai, pamena, kad tėvą labai papiktino, kad kai kurie atvažiavėliai ėjo paskui išvaromuosius ir grobstė iš vežimų arba tiesiog apsiėmė „pasaugoti” iki jų grįžimo  turtą… Kad ir didelė šeima, kad ir skurdus gyvenimas, bet toks elgesys tėvui atrodė žeminantis… Goštautukai mokslinosi savais pinigais, o ne už „pasaugojimą” uždirbtais… Toje pat gatvėje gyvendama pirmą kartą pamatė lėktuvus. Gražu, bet iš jų pabiro bombos… Nuo jų slėpdavosi dabartinės vaistinės rūsyje. Reikėjo nuolat saugoti brolį, nes berniukams vis magėdavo kokį sprogmenį išardyti… Su broliu žaidęs kaimynas Povilas Vitkauskas, vėliau tapęs VU istorijos profesoriumi, ardė granatą ir žiauriai susižalojo… Atėjus rusams name buvo operuojami sužeistieji. Per plonas sienas nuolat sklido aimanos. Tuomet šeima išsikėlė į Vainilų namą Budriuose. Jame glaudėsi jie ir dvi mokytojos. Vanda pamena, kad ten nuolat buvo šaudoma. Kaip vėliau paaiškėjo, namo palėpėje buvo slepiami ginklai, o kariaujančios pusės tykojo viena kitos… Vėliau persikėlė gyventi į geležinkeliečių namą prie II-os pervažos. Kraupūs prisiminimai, ir šiandien išspaudžiantys ašarą, persekioja ir iš ten. Įranga, esančia šalia jų namų, pumpuodavo vandenį į bokštą šalia stoties. Juo buvo išplaunamos anglys, likusios garvežių katiluose. Kartu su vandeniu ant pabėgių ištekėdavo ir karšti angliukai. Visas geležinkelio ruožas nuo pervažos iki pervažos būdavo nugultas besitraukiančių karo pabėgėlių, nes angliukai dar kurį laiką būdavo šilti…

V. Goštautaitės senelio pažymos faksimilė

 

Jų mokykloje, dabartinėje pasieniečių „vadavietėje”, buvo įkurta rusų ligoninė. Mirę kariai buvo užkasami čia pat po mokyklos langais… amputuotos galūnės metamos į šulinį… Jau pasibaigus karui, vykstant pamokoms, palaidotieji buvo atkasami ir vežami perlaidoti į mišką, o šulinį tiesiog užpylė… Kažin kas šiandien būtų pedagogams, leidusiems vaikams į tai žiūrėti… Įdomus nutikimas įvyko 1971 m. Iš tremties Machačkaloje grįžo tėvo brolis Petras. Jo dokumentuose buvo įrašyta, kad jis esąs ukrainietis, bet įdomumas tame, kad jis visai nekalbėjo lietuviškai, o kai prisiminė, nors niekas aplinkui taip nekalbėjo, jis kalbėjo tarmiškai – lyg nuo Radviliškio…

V. Goštautaitės tėvo tremties dokumento faksimilė

 Nebajoriški vaizdeliai… bet gal todėl p. Vanda iki šių dienų tvirta, itin šviesios atminties, padedanti visiems, nenusilenkusi tuometinei vadovybei, visą gyvenimą vaikščiojusi tiesia nugara. Tiesa, buvo ir silpnumo akimirkų, kuomet norėjo nuo skurdo, nuo atsiminimų pabėgti. Baigusi Vilniaus pedagoginį, paskyrimą pasiėmė į Klaipėdos rajoną. Situacija privertė sugrįžti ir, kaip juokaudama sako, paskyrė ją dirbti į tėvoniją – Daugėliškį, kur, kaip pasakoja žmonės, bažnyčios statybą fundavo Goštautai… Vėliau už „blogą elgesį” – nesilankstymą vadovams – buvo ištremta dirbti į tautiškai margą Rimšės mokyklą. Nors tėtis puikiai kalbėjo gražia lenkų kalba, ten dirbdama ji siekė, kad bent pamokose būtų kalbama lietuviškai. Apie bajorišką kilmę sužinojo 1947 m., kai lankėsi pas tėvo gimines Radviliškyje. Tuomet tai nepasirodė aktualu, be to ir neįtikėtina. Tėvas dokumentus buvo palikęs broliui ir prašė perduoti jai kai užaugs. Nutiko taip, kad pusserė bajorystę „atsistatė”, o ji jau nemato prasmės, nors augindama sūnų vis drausmindavoː nepadaryk gėdos giminei… 2000-ųjų Goštautų susitikime ją sužavėjo ori giminaičių laikysena. Savo mieliems anūkams surinko visą jame dalintą informaciją – genealoginį medį, kilmės aprašus, straipsnius, giminės pradininkų reikšmingumą liudijančius sąrašus. Gaila, kad dalis literatūros – prancūzų kalba, bet gal anūkai norės ir išsivers… Tėtis ir kiti šeimynykščiai palaidoti Palūšėje. V. Goštautaitės gyvenime bajoriška tai, kad darbinės veiklos pabaigoje ji dirbo organizacijoje „Gelbėkim vaikus”. Visos visų laikų bajoraitės rūpinosi labdara ir jaunąja karta…

V. Goštautaitės tėvai Ignalinos kepykloje-parduotuvėje, 1940 m.

Zarasiškis Vytautas Goštautas į ilgas kalbas nesileido – delegavo savo ambasadorę – žmoną Stasę. Jie – jau kitos patirties žmonės, nes gimę šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje. Detalesnė šlovingos vyro giminės istorija iki Stasės „atėjo” organizuoto susitikimo metu, skaitant knygas ir dokumentus, palaikant giminių bendravimą. Kam jai tokia informacija? Atsakymas lakoniškasː vaikams ir vaikaičiams, o tuo pačiu ir Lietuvai. To ją išmokė mama. Dabar dažnai ji net gailisi, kad būdama jauna vis stengdavosi nutraukti mamos prisiminimus, nes laukė kiti patyrimai. Jai būnant  vos 10 metukų atkakli mama liepė piešti šeimos genealoginį medį, suspėjo išaiškinti apie jos protėvį linkuviškį Igną Brazdžiūną, per metus įkūrusį iki dabar veikiančią, jau šimtametę mokyklą, apie dėdę – Povilą Spudą, buvusį 1924 m. Seimo narį, apie senelę – paprotinio teismo teisėją kaime, aktorę, knygnešių globėją, apie tremtyje iki 1974 m. buvusį tėvą… Pagarbos praeičiai ji moko ir savo dukras Joaną, Juliją, Laurą (Joana jau tapo ignaliniete). Su būsimu vyru Stasė susipažino praktikos metu Biržuose. Geriau susipažinę prabilo ir apie šeimų istorijas. Vytautas pasakė, kad mamos mergautinė pavardė – Urbšytė, kad jos dėdė – garsusis ministras Juozas Urbšys, apie jo bendražygę žmoną, rašytojo P. Mašioto dukrą Mariją, apie neįtikėtiną jų meilę, sutvirtėjusią kalint Rusijos gilumoje… apie tai, kad mama sakė, jog jie esantys Stanislovo Goštauto (Stanislovas→Jonas→Vytautas→Henrikas→Vytautas) šakos palikuoniai. Tarybmečiu tiek jos pačios, tiek vyro šeimos istorijos buvo mažiausiai reikalingos viešinimo. Tai buvo tiesiog nesaugu, bet vienijo situacijos supratimas ir meilė. Susirinkę giminaičiai nutarė, kad paskyrimus jaunieji turėtų pasirinkti į  gražius ir neutralius Zarasus. Taip ji tapo Goštautiene. Poros gyvenimas pradžioj nebuvo lengvas, pradėjus verslauti dirbdavo iki tos minutės kol reikėdavo važiuot susilaukti vaikelio ir tuoj po to, bet dabar viskas šviesiau. Trys dukros jau suaugusios, krykštauja pulkelis anūkų, o šeima vis dažniau tampa kultūros renginių rėmėjais.

Stasio Šalkauskio atvaizdas, pašto ženklas, 2011 m.

Prisiminėme 2000 m. Goštautų susitikimo akimirkas. Viskas prasidėjo 1998 vasario 16 d. kai, pradedant atsigniaužti tarybinių suvaržymų kumščiui, šeima, remdamasi jau vykusiu susirašinėjimu, išvyko paviešėti į Paryžių pas Pierre’ą. Vežė pačių sudarytą genealogiją, senas nuotraukas. Ten ir sutarė dėl susitikimo. Pierre’as , nuolat domėjęsis šeimos genealogija ir jau tuomet naudojęsis kompiuteriu, apsiėmė sukviesti visus, o jie – organizuoti sambūrio programą, kurioje buvo ir Krakių, ir Kryžių kalno, ir Vilniaus bei Trakų, Aukštaitijos NP lankymas, mišios, kryžių statymai, vakaronės su „Ratilio”, giminės istorijos studijos, kulinarinio paveldo degustacijos ir 5 dienų bendravimas siekiant geriau susipažinti. Kai jau žinojo, kad atvyksta 104 giminaičiai iškilo problemaː kur tiek žmonių apgyvendinti ir pamaitinti? A.a. E. Kondrotienės siūlymu buvo pasirinktas Ignalinos žiemos sporto centras. Tuomet gyvenimo standartai užsienyje ir Lietuvoje labai skyrėsi… aukštos inteligencijos žmonės, dažniausiai, būna labai pakantūs, bet, pačiai prisiminus pro stogą matomas žvaigždes, plaukai piestu stoja… Bene linksmiausia tai, kad Prancūzijos avialinijos pamanė, kad sugedo kompiuteriai, nes visus ten gyvenančius Goštautus kelionėn pakvietęs Pierre’as, kartu visiems ir bilietus pirko. Kuomet giminėlė pradėjo registruotis skrydžiui, pasirodė, kad visų pavardės vienodos… žmonės išsaugojo savastį, nors tiek vandens nuo priverstinių išvykimų nutekėjo…

V. Goštautaitės tėvo fotografija

Bendravimas vyko anglų kalba. Stasei pavyko su  Pierre’u išsiaiškinti kai kuriuos giminės charakterio ypatumus. Jis juokaudamas sakė, kad Goštautų sėkmė – jų moterys. Patys būdami gana inertiški, ramūs jie iš kartos į kartą nesąmoningai vedyboms pasirinkdavo labai aktyvias, ūkiškas, puikiai strateguojančias moteris. Net jei pradžioje jos net nežinodavo kaip verda vanduo (Stanislovo sūnaus Jono žmona), tai vėliau tapdavo ne tik puikiomis šeimininkėmis, bet ir sukilėlių rėmėjomisː rūbų siuvėjomis, maisto tiekėjomis, gydytojomis. Iš savo patirties Stasė žino, kad šeimos moterys labai mėgdavo puoštisː tokia nuotraukose ir didingoji Barbora Goštautaitė-Šalkauskienė, užauginusi 9 vaikus (tame tarpe ir Stasį), jos vyro senelė, anyta, moša. Giminės istorijos studijų metu  Pierre’as Goschtovttas kiekvienam pageidaujančiam dovanojo giminės istorijos aprašymus, genealoginio medžio santraukas, o zarasiškiams paliko bene 20 metrų ilgio popieriaus lankstinį su visu geneologiniu medžiu… Jį studijuojantiems praverstų specialieji gebėjimai… Susitikime dalyvavo ir garsiojo, nepakartoto Lietuvos filosofo, pedagogo, Goštautų palikuonio Stasio Šalkauskio sūnus Julius. Apie S. Šalkauskį V. Rimkus rašė „Pabrėžtina, kad įžymių žmonių vardai ir jų veikla tampa gimtinės, miesto, tautos savastimi, jie apsigaubia visuotinumu, tampa simboliais. […] o to simbolio turinys gali turėti ir, be abejo, turi kokių nors vietinių niuansų, kurie įgyja bendratautinę, o gal ir dar platesnę prasmę.” Žvelgiant į šių dienų aktualijas, įdomiai skamba ir sūnaus Juliaus, analizavusio tėvo Stasio, gyvenusio 1886-1941 m. darbus, žodžiai „Be pažangos šioje srityje (švietime-aut. past.) sunku būtų tikėtis, kad politinė, socialinė ir net ekonominė padėtis galėtų pagerėti, nes dabar bet kuri pažangos iniciatyva greit susikerta su įtakingų grupių egoistiniais interesais ir anksčiau ar vėliau yra sustabdoma. […] Kalbant apie inteligentiją, iškyla pedagoginė psichologinė problema, susijusi su tuo, kad inteligentiškumas dažniausiai, matyt, priklauso nuo paveldėjimo, t.y. nuo genetinio asmenybės plano.” Goštautų geneologiniame medyje randamos ir Koreivų pavardės.

Barbora Goštaut-Šalkauskienė

Susitikus sužinojo ir dar apie vieną žymią Goštautų palikuonę, itin įdomią asmenybę – tapytoją Marianą Veriovkiną (1860–1938). Ji – Stanislovo sūnaus Kazimiero palikuonių dukra, aktyviai veikusi netoli Utenos esančiame Vyžuonėlių dvare. Dailininkė modernistė buvo intelektualė, tikra europietė šiandienine šio žodžio samprataː augo daugiakultūrėje aplinkoje Vilniuje, Liubline, Sankt Peterburgo aukštuomenėje, Vokietijos ir kitų šalių miestuose, pažino kultūrų savitumus. Pasaulyje ji vertinama kaip klasikinis moters menininkės tapatybės paieškų pavyzdys, originali feministė, jos ankstyvieji ir vėlyvesnio periodo modernistiniai darbai saugomi daugelyje vakarų pasaulio galerijų. Feministinės menotyros tyrinėtoja R. Berger rašė „Veriovkinoje vaikas neigė suaugusįjį, amazonė-meilę, mergelė-seksualumą, vyras-moterį”. Lietuvai ji svarbi, kaip tapytoja, suardžiusi kaimiškos, valstietiškos to meto Lietuvos kultūros stereotipus ir atvėrusi pasauliui dar menkai pažįstamo krašto kultūros puslapį. Ji lyg jungianti grandis tarp skirtingų meninių kultūrinių aplinkų. M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi, mažai kam iš jos kūrybos tyrinėtojų žinomi laiškai liudija, kad garsusis Ilja Repinas iki Daugpilio (Dvinsko) atvykdavo geležinkeliu, o į Vyžuonėlių dvarą, dar kitaip vadinamą „Blagodat” atvykdavo atsiųstu kinkiniu. Dvare lankėsi jos gyvenimo kūrėjas ir griovėjas Aleksejus Javlinskis, daugybė kitų žymių menininkų. M. Veriovkina dabar būtų vadinama ir kultūrinio bei piligriminio turizmo pradininke… nes pati labai žavėjosi dvaro apylinkėmis ir krašto žmonių papročiais, darbštumu ir su svečiais net keliaudama pėsčiomis lankydavo kaimų ir miestelių šventes, cerkves ne tik dabartiniuose Utenos, bet ir Anykščių, Zarasų, o gal ir Ignalinos rajonuose. Garsiosios dailininkės šeima, taip pat fenomenaliː tėvas Vladimir‘as Veriovkin‘as buvo Petropavlovsko tvirtovės komendantas, užėmė kitus svarbius postus, dvarą jam dovanojo po 1863 m. sukilimo (giminės paradoksai!). Su broliu Vsevolodu ypatingų ryšių nepalaikė dėl jo pirmosios žmonos (Pažaislio dvarininkės), o su broliu Piotru, vadovavusiu ir Vilniaus, ir Kauno gubernijoms, trečiame dešimtmetyje patarinėjusiu Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, gynusiu kitataučių teises, Utenoje pastačiusiu cerkvę, pieninę santykiai buvo itin šilti. Įdomu, kad baigiantis I-am pasauliniam karui jis su Vilniaus gubernatūra evakavosi į Dysnų miestelį (dab. Ignalinos r.- gal jam apie tokią galimybę buvo pasakojęs netoliese gimęs A. Voldemaras?). Piotro sūnus Vladimiras yra palaidotas dvaro parke. Veriovkinų šeima atstovauja to laiko rusų kultūrai Lietuvoje. Veriovkinų dvaro knygos ir archyvas pateko Kauno centrinę, vėliau perduotas M. Mažvydo bibliotekai. Gal dvaro likučiai galėtų būti atstatyti ir tapti tautinių mažumų kultūros Lietuvoje respublikiniu centru, juk prieškariu jis buvo taip įdomiai (jei sakytų M.Veriovkina, -baisiai gražiu) pavadinimu Linksmučių-Vyžuonėlių dvaru pavadintas…

Po Goštautų sambūrio. Kaip giminaičių bendravimas atrodo dabar? S. Goštautienė sako, kad svarbiausia mokėti kalbas. Jie svečiavosi Amerikoje ir apstulbo šeimininkų namuose pamatę M. Veriovkinos ir kitų Rusijos meno mecenatų (net tiesusių geležinkelį per rytinę Lietuvos pusę) nuotraukas. Tampriausi ryšiai su Goštautais iš Prancūzijos. Ji didžiuojasi, kad kasdien lyg į darbą 88 metų sulaukęs Pierre’as Goschtovttas eina prie savo kompiuterio, susisiekia su Upsalos universiteto ir net Amerikoje esančia Mormonų biblioteka, kitais archyvais ir tęsia giminės istorijos tyrimus, kad netingi socialiniuose tinkluose pasidžiaugti jos dukrų pasiekimais. Pierre’as savo anūkes krikštijo Lietuvoje. Jie nemėgsta skubos, todėl jau prieš metus tam pradėjo ruoštis. Zarasiškiai talkino organizaciniuose dalykuose. Šiemet Vytauto pusserės sūnus Dižone (Burgundijoje) laikė pirmąsias mišias. Jie taip pat vyko, norėjo sutikti daugiau giminaičių. Tuo pačiu pasidžiaugė, kad ten gyvenančių Goštautų draugai daug žino apie Lietuvą, apie draugų kilmę. Stasė sako, kad norint ryšius palaikyti juos tiesiog reikia palaikytiː reikia vykti į susitikimus, reikia priimti atvykstančius į Lietuvą ir giminaičius, ir jų draugus. Dabar ji užsiėmusi Juozo Ereto Brukline 1960 m. leistos knygos „Stasys Šalkauskis” paieškomis, nes ten tikisi rasti daugiau informacijos apie gentį. Būtų dėkinga, jei kas patartų kur jos ieškoti. Siekdama bendrystės dukras skatino mokytis prancūzų kalbos. Dviejų jau ištekėjusių dukrų vyrai žino, kokias kilmingas paneles „paėmė” į žmonas, jų vaikučiai dar per maži suprasti istorinius kataklizmus… Gal kiek gaila, kad pavardės „užsidengė”… bet gal jaunėlė Laura sutiks išsaugoti šlovingą pavardę? Kaip situaciją bevertinsi, bet aišku, kad pavardę saugo, giminės ryšius puoselėja giminės moterys… Gal Laurai teks ta sunki dalia suburti Lietuvos Goštautus?

Naudota literatūra

Laima Laučkaitė, Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina, V., 2007.

Mūsų ŠALKAUSKIS, sud. R. Šalkauskienė, A. Nistelienė, V. Rimkus, Šiauliai, 2016.

Juozas Urbšys, Atsiminimai, K., 1990.

Juozas Urbšysː gyvenimu liudiju istoriją, sud. V. Kavaliauskas, V., 2017.

Julius Lozoraitis, „Didikų palikuonis šildo giminės galybė“, in: Lietuvos rytas, 2000 08 07, Nr. 184.

Gintautas Juozas Janušonis, Mūšos kraštas, K., 2007.

Istorija Savickaitė Dalia , , , , ,



Komentarai


Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com