Dr. Tatjana D. Panova. Kunigaikštienė Elena, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo duktė, ir Maskvos kremlius

Autorius: Data: 2021-12-09 , 14:05 Spausdinti

Dr. Tatjana D. Panova. Kunigaikštienė Elena, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo duktė, ir Maskvos kremlius

 

1 pav. Kremliaus XVII a. pradžioje planas. Serpuchovo kunigaikščių valdos buvo išsidėsčiusios tarp Arkangelo soboro (nr. 12) ir Mstislavskių valdų (nr. 8). Iliustr. iš dr. Tatjanos Dmitrijevnos Panovos asmeninio archyvo

 

Dr. T. D. Panova

Dr. Tatjana Dmitrijevna Panova (д-p Татьяна Дмитриевна ПАНОВА), Maskvos kremliaus muziejaus vyriausioji mokslo darbuotoja, Maskva, Rusijos Federacija

Man, archeologei, dažnai tenka aiškinti, kokiu būdu į Maskvą patekdavo viduramžių materialiosios kultūros daiktai iš tolimųjų šalių – šiaurės ir pietų Europos, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, tarp jų ir Kinijos. Daiktų istorijos visuomet būna paprastos ir neįprastos, galimos paaiškinti arba kartais mįslingos, bet visuomet įdomios. Pastaraisiais metais vis didesnio susidomėjimo sulaukia tų tolimų šimtmečių žmonių likimai. Rusų didžiųjų ir sritinių kunigaikštienių kapų Kristaus Žengimo į dangų soboro Kremliuje nekropolio tyrimas[1] paskatino susidomėti jų gyvenimo aprašymais. Tai pasirodė įdomu, nes leido pažvelgti į konkrečius senovės Kremliaus gyventojus ir įsigilinti į jų likimus. Taip pat suteikė galimybę aprašyti užsieniečių moterų gyvenimą Rusioje XIV–XV a. Mažai kas išsamiai gvildena Maskvos didžiųjų ir sritinių kunigaikščių giminystės ryšius su kaimyninių valstybių valdovais. Tokius kontaktus istorikai paprastai tik pamini. Bet dinastinių ryšių plėtotės nėra vien genealogijos problema.

Po XIII a. vidurio įvykių, kai rusų kunigaikštystės pateko į mongolų-totorių jungą, Rusiai kaip niekada buvo svarbu užimti savo vietą europinių valstybių šeimoje. Šį tikslą įgyvendinti XIV a. padėdavo rusų Riurikaičių dinastinės santuokos su prie vakarinių Rusios sienų galingą valstybę sukūrusių lietuvių Gediminaičių šeima. Istorinė literatūra dažnai mini Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro, Ivano I Kalitos vaikaičio, vedybas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio (Ldk) Algirdo dukterimi Elena. Bet tai tik trumpi priminimai, nes apie šios moters likimą iki šiol nėra išsamios apybraižos. Remdamiesi rašytinių šaltinių duomenimis, pamėginsime sukurti kunigaikštienės Elenos gyvenimo aprašymą.

Amžiaus viduryje kunigaikščių taikos sutartis gana dažnai buvo papildoma ir ją pasirašiusių šalių dinastinėmis vedybomis. Taip atsitiko ir 1370 m., kai Ldk Algirdas (rusų metraščiuose vadinamas Olgerdu) antrą kartą apsiautė Maskvą, o žygyje dalyvavo ir kunigaikštis Kęstutis. Po aštuonių dienų nesėkmingos Maskvos tvirtovės apgulties didieji kunigaikščiai Algirdas ir Dmitrijus nusprendė sudaryti taikos sutartį. Vienu jos punktų ir tapo Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro, Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus pusbrolio, vedybos su Algirdo dukterimi Elena.

Istoriniuose šaltiniuose, deja, nėra duomenų apie kunigaikštytės Elenos gimimo laiką. Nustatant jos amžių, galime remtis bendra viduramžų (ir ne tik) Europos vedybų praktika: tuomet mergaitės buvo ištekinamos 14–15 metų (o kartais ir 13-os!). 1371 m. kunigaikščiui Vladimirui buvo jau aštuoniolika. Šias vedybas rusų metraščiai paminėjo gana trumpai: „Tą žiemą kunigaikštis Volodimeras Andrejevičius vedė, iš Lietuvos kunigaikščio Algirdo paėmė dukterį kunigaikštytę Eleną.“[2] Vedybų ceremonija, be jokios abejonės, įvyko Maskvoje.

Kunigaikštis Vladimiras valdė didelę Serpuchovo kunigaikštystę ir labai draugiškai sugyveno su Maskvos kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi. Dėl vestuvių kunigaikštis Dmitrijus prie savo pusbrolio valdų prijungė miestus Dmitrovą, Galičą ir Radonežą su Švenčiausiosios Trejybės ir šv. Sergijaus laura (vienuolynu). Jo vyresnysis garsusis Sergijus Radonežietis tapo dvasiniu kunigaikščio Vladimiro tėvu ir net krikštijo vieną iš jo sūnų. Be to, sritinis kunigaikštis Vladimiras, kaip artimiausias Maskvos valdovo giminaitis, turėjo dideles valdas Maskvos tvirtovės teritorijoje – Kremliuje (žr. 1 pav.). Todėl jo šeima gyveno tai sritinės kunigaikštystės sostinėje Serpuchove, tai – Maskvoje. Žinynuose tradiciškai išvardyti septynių kunigaikščio Vladimiro ir Elenos vaikų vardai. Bet tik keturių berniukų nurodytos tikslios gimimo datos. Todėl aprašant šios šeimos istoriją reikėtų pateikti kai kurias interpretacijas ir prielaidas.

Atrodo, kad antroje 1370-ųjų pusėje Elenai ir Vladimirui gimė sūnus Andrejus, kuris mirė iki 1401 m. Bent jau kunigaikščio Vladimiro testamente, sudarytame 1401–1402 m., jis neminimas. Metraščiuose išliko daugiau duomenų apie Ivaną, gimusį 1381 m.: „… kunigaikščiui Vladimirui Andrejevičiui gimė sūnus Ivanas, ir jį krikštijo palaimintasis Kiprijanas – visos Rusios metropolitas ir šventasis igumenas Sergijus Radonežskis[3]. Sritinio kunigaikščio sūnaus krikšto apeigas iškilmingoje aplinkoje atliko pats rusų metropolitas!

1401 m., gana vėlai viduramžių laikotarpiui, Ivanas Vladimirovičius Maskvoje vedė Riazanės kunigaikščio dukterį Vasilisą Fiodorovną. Iš šios santuokos Ldk Algirdo vaikaičiui gimė dukra Marija. Jos vardas paminėtas tik viename istoriniame dokumente ir jos likimas nėra žinomas. Kunigaikštis Ivanas išgyveno 41-erius metus ir mirė 1422-aisiais.

Po Marijos Serpuchovo kunigaikščio šeimoje gimė sūnus Semionas – matyt, apie 1385–1387 m. Jaunąjį kunigaikštį apvesdino 16 ar 17 metų, taigi ir šiuo atveju remtasi įprastine viduramžių vedybų praktika. Kronikos rašo, kad savo šeimą kunigaikštis Semionas sukūrė 1404 m. Jo žmona tapo Vasilisa, Černigovo kunigaikščio Semiono Michailovičiaus Novosilskio[4] dukra. Apie šios šeimos vaikus duomenų nėra. Žinoma, kad kunigaikštis Semionas mirė maro pandemijos metu 1426 m.[5] Jį palaidojo Švenčiausiosios Trejybės ir šv. Sergijaus lauros sobore. Prieš mirtį jis spėjo duoti vienuolio įžadus, ir gavo Savos vardą. Tuo metu visoje Europoje siautęs maras, pražudęs ne mažiau nei du trečdalius jos gyventojų, sunaikino ir Serpuchovo kunigaikščių giminę. Apie kunigaikščio Semiono žmonos likimą išliko mažai duomenų; vėliau ji bus trumpai bus paminėta.

1388 m. sausio 18 d. Serpuchovo kunigaikščiui Vladimirui ir Elenai Olgerdovnai (Algirdaitei) vėl gimė berniukas – „sūnus Jaroslavas Dmitrove, o krikšto duotas vardas Afanasijus“[6]. Šis berniukas visą gyvenimą turėjo dvigubą vardą. 1407 m. kunigaikštis Vladimiras sūnų Afanasijų apvesdino su Jaroslavlio kunigaikščio dukterimi, kurios vardo metraštininkai nepaminėjo. Nėra žinoma, kada ji mirė, bet, matyt, gana anksti, nes antrąją santuoką (jos sudarymo metai taip pat nežinomi) Afanasijus Jaroslavas sukūrė su Marija Fiodorovna, kilusia iš Goltiajevų giminės. Ji buvo vaikaitė Fiodoro Koškos, kurio vėlesni palikuonys Rusijai davė carų Romanovų dinastiją. Žinoma tik tiek, kad Afanasijaus Jaroslavo vestuvės įvyko Maskvoje.

Po kunigaikščio Vladimiro Drąsiojo mirties Jaroslavas 1414 m. paliko Rusią ir išvyko į savo motinos gimtinę: „Tą žiemą kunigaikštis Jaroslavas Volodimerovičius išvažiavo į Lietuvą.“[7] Kronikos nenurodo jo išvykimo priežasties. Matyt, jo santykiai su didžiuoju kunigaikščiu Vasilijumi I tapo sudėtingi. Kunigaikštis Jaroslavas gyveno Lietuvoje septynerius metus ir grįžo į Maskvą tik 1421 m. Įdomu tai, kad savo trijuose testamentuose (iki šių dienų išliko trys jų variantai) didysis kunigaikštis Vasilijus I (jis mirė 1425 m.) tarp tų, kurie pavedė rūpintis jo žmona ir vaikais, mini ne tik Ldk Vytautą (žmonos Sofijos tėvą), tris savo brolius, bet ir Vladimiro Drąsiojo sūnus Semioną ir Jaroslavą.

Iš dviejų Afanasijaus Jaroslavo santuokų gimė trys vaikai. Ir šiuo atveju vėl susidurta su sena problema – kronikose nėra duomenų apie jų gimimo datas. Galima tik nurodyti apytikslį laiką, kada tai įvyko, – 1407–1426 m. Tenka savo noru išrikiuoti šių vaikų vardus genealogijos lentelėje ir atkreipti dėmesį į Afanasijaus Jaroslavo dukterį Mariją. Ji gimė veikiausiai apie 1420 m., nes ši Ldk Algirdo proanūkė 1433 m. tapo Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II žmona. Su juo ištvėrė dėl didžiojo kunigaikščio sosto Rusioje vykusio ilgo dviejų Dmitrijaus Doniečio (Dmitrijus Donskojus) įpėdinių giminystės šakų karo metus. Zvenigorodo kunigaikščių šeimai nepavyko užgrobti valdžios. Jos paskutinis atstovas Dmitrijus Šemiaka žuvo 1453 m. Didžiajame Naugarde (Didysis Novgorodas). 1987 m. atlikti jo palaikų tyrimai atskleidė, kad jis buvo nunuodytas arsenu. Šio nusikaltimo užsakovu kronikos įvardija didįjį kunigaikštį Vasilijų II Tamsųjį.

2 pav. 1466 m. apdangalas, sukurtas kunigaikštienės Elenos Jaroslavnos, Ldk Algirdo provaikaitės. Iliustr. iš dr. Tatjanos Dmitrijevnos Panovos asmeninio archyvo

Didžioji kunigaikštienė Marija Jaroslavna tapo vienuole 1478 m.: „Mėnesio vasario 2… didžioji kunigaikštienė Marija Vasilijaus Vasiljevičiaus įsišventino į vienuoles savo valdose Maskvoje, o įšventino ją Kirilovo vienuolyno igumenas ir davė vardą Marfa.“[8] Savo gyvenimo dienas Marija Jaroslavna pabaigė Kremliaus Kristaus Žengimo į dangų vienuolyne, kuriame ir buvo palaidota. Maskvos kremliaus muziejuje saugomas jos sarkofagas iš baltojo kalkakmenio, bet kunigaikštienės Elenos Algirdaitės vaikaitės palaikai neišliko. Ši moteris išgyveno ne mažiau nei 70 metų.

Duomenų apie antrąją kunigaikščio Afanasijaus Jaroslavo dukterį išliko mažai. Elena Jaroslavna tapo Verėjos kunigaikščio Michailo Andrejevičiaus žmona. Iš šios šeimos žinomi trys vaikai. Vienas jų – Vasilijus Udalojus – buvo priverstas bėgti į Lietuvą ir į Rusiją nebegrįžo. Kada mirė ši Ldk Algirdo provaikaitė ir kur palaidota – nežinoma. Jos vyro kunigaikščio Michailo testamente, sudarytame 1482 m., žmonos Elenos vardas jau neminimas. Šios kunigaikščių šeimos nariai amžinojo poilsio dažniausiai atguldavo Roždestvenskio vienuolyne Borovske prie Maskvos. Bet materialiosios kultūros daiktai labai dažnai gyvena ilgiau nei jų kūrėjai. Taip nutiko ir apdangalui, kuris naudojamas per pamaldas cerkvėse. Jį išsiuvinėjo ir Kremliaus Šv. arkangelo Mykolo soborui padovanojo Elena Jaroslavna. Raudono šilko apdangalo viduryje išsiuvinėti trys kančių ciklo siužetai – „Nuėmimas nuo kryžiaus“, „Paguldymas į karstą“ ir „Nužengimas į pragarus“ (žr. 2 pav.). Tradiciškai ant apdangalo yra trys išsiuvinėti užrašai, taip pat ir pažymėtas juos pridėjęs asmuo: „Vasarą 6974 [1466 – aut. pastaba] kunigaikštienė Olena [Elena] išsiuvinėjo šį apdangalą šventajam arkangelui Michailui, kunigaikščiui Michailui Ondrejevičiui, kunigaikštienei ir jų vaikams.“[9]

Kunigaikštienė Elena (Olena) išsiuvinėjo ir padovanojo Kremliaus soborui vertingą apdangalą, kad šioje šventovėje-kriptoje melstųsi už jos vyro, jos ir jų vaikų sveikatą. Neabejotina, kad apdangalas buvo sukurtas Kremliuje, Verėjos kunigaikščių valdose. Mat 1466 m. kunigaikštis Michailas Andrejevičius buvo priverstas savo sritį atiduoti didžiajam kunigaikščiui Ivanui III ir gyveno savo valdose Maskvoje, Kremliuje, šalia Borovickio vartų.

Arkangelo soboras-kripta, 1508 m. Prie jo absidžių prasidėjo Serpuchovo kunigaikščių valdos Kremliuje. Iliustr. iš dr. Tatjanos Dmitrijevnos Panovos asmeninio archyvo

Matyt, XVII a. pradžioje, Didžiosios suirutės laikotarpiu apdangalas buvo pavogtas iš Arkangelo soboro ir atsidūrė Astrachanėje. Čia, laimė, dabar saugomas vietos muziejuje. Buvo restauruotas 1960-aisiais ir tuomet pateko į istorikų akiratį. Šis cerkvėse per apeigas naudojamas apdangalas jau daugiau nei penkis su puse amžiaus saugo vienos iš Ldk Algirdo provaikaičių atminimą.

Žymų pėdsaką XV a. rusų istorijoje paliko tik Ldk Algirdo provaikaitis (Afanasijaus Jaroslavo sūnus) Vasilijus. Pirmą kartą jis minimas 1445 m. įvykių aprašyme. Tuomet mūšyje prie Suzdalės didysis kunigaikštis Vasilijus II patyrė pralaimėjimą ir pateko į totorių nelaisvę. Šiose nesėkmingose rusų kautynėse dalyvavo ir kunigaikštis Vasilijus. Vargu, ar tuomet jam buvo daugiau nei dvidešimt metų. Jis per pilietinį karą dėl Maskvos sosto stojo Vasilijaus II pusėn. Bet 1446 m. jam teko išvykti į Lietuvą, nes kovoje dėl valdžios Maskvoje Zvenigorodo kunigaikščiai laikinai paėmė viršų. Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis perdavė Vasilijui Jaroslavičiui valdyti Briansko, Gomelio, Starodubo ir Mstislavlio miestus. Šie stambūs apdovanojimai suteikė kunigaikščiui Vasilijui galimybę materialiai palaikyti su juo pasitraukusius žmones ir paskui, kartu su šeima grįžus į Rusiją, stoti į kovą didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II Tamsiojo (šiam Dmitrijaus Šemiakos įsakymu buvo atimtas regėjimas) pusėn.

Kunigaikšis Vasilijus Jaroslavičius daug nuveikė, kad Maskvos valdovas grįžtų į didžiojo kunigaikščio sostą. Bet po 1452 m. metraščiai jau nieko nepraneša apie Serpuchovo ir Borovsko kunigaikščio gyvenimą. Vasilijaus II Tamsiojo palankumo savo svainiui nebeliko ir jį 1456 m. už kažkokį suokalbį pasodino į kalėjimą Ugliče: „Tą vasarą liepos mėnesio 10 dieną kunigaikštis Vasilijus Jaroslavičius sugautas didžiojo kunigaikščio Maskvoje ir pasodintas į kalėjimą Ugliče.“[10] Iki šiol istorikai spėlioja dėl vieno artimiausių Vasilijaus II Tamsiojo giminaičio nemalonės priežasčių. Bet valdovai, kurie privalo būti kažkam dėkingi už savo išaukštinimą ar išgelbėjimą, vėliau tokių šalia savęs dažnai nepakenčia. Turbūt nepadėjo ir didžiosios kunigaikštienės Marijos – tikros Vasilijaus Jaroslavičiaus sesers – užtarimas.

Istoriko N. S. Borisovo nuomone, sritinis kunigaikštis susipyko su Švenčiausiosios Trejybės ir šv. Sergijaus lauros – jo valdų teritorijoje įsikūrusio garbinamo vienuolyno – valdžia. Didysis kunigaikštis Vasilijus II Tamsusis, mylėjęs vienuolyną ir rūpinęsis jo vienuoliais, galėjo šį perimti savo žinion. Tai, matyt, ir sukėlė aršią Vasilijaus Jaroslavičiaus reakciją bei tapo didžiojo kunigaikščio nemalonės priežastimi. 1462 m. Vasilijus Jaroslavičius iš Ugličo buvo perkeltas į Vologdą kartu su savo jaunesniais sūnumis[11].

4 pav. Vaizdas į rytinę Kremliaus dalį. Valdose, kuriose gyveno kunigaikštienė Elena, dabar yra sodas. Fotografuota iš Ivano Didžiojo varpinės 1960 m. pradžioje. Iliustr. iš dr. Tatjanos Dmitrijevnos Panovos asmeninio archyvo

Vyresnysis kunigaikščio Vasilijaus Jaroslavičiaus sūnus iš pirmosios santuokos ir antroji kunigaikščio žmona sugebėjo 1456 m. pabėgti į Lietuvą. Mažieji antrosios žmonos sūnūs Ivanas, Andrejus ir Vasilijus mirė, bet jų žūties aplinkybės nežinomos. 1462 m. artimiausios Vasilijaus Jaroslavičiaus aplinkos žmonės bandė išvaduoti savo kunigaikštį iš įkalinimo vietos, tačiau apie sąmokslą sužinojo Vasilijus II Tamsusis. Jis žiauriai nubaudė į nemalonę patekusio kunigaikščio vaikus – bojarinus. Jiems po ilgų kankinimų nukirto galvas: „… įsakė visus suimti ir nubausti, mušti botagu, kapoti rankas ir pjauti kojas, o kitiems nukirsti galvas.“[12] Bandymas išvaduoti kunigaikštį praėjus šešeriems metams po jo įkalinimo byloja, kad jis buvo pelnęs savo aplinkos žmonių pagarbą. Šie nepabijojo bausmės, bandydami jį išvaduoti.

Vasilijus II Tamsusis pelnytai buvo pagarsėjęs savo griežtumu ir žiaurumu. Ldk Algirdo provaikaitis taip įkalintas ir baigė savo dienas 1483 m. jau didžiojo kunigaikščio Ivano III valdymo metais. Bet kunigaikštis Vasilijus Jaroslavičius buvo palaidotas Maskvos didžiųjų kunigaikščių giminių kriptoje – Arkangelo sobore Kremliuje (žr. 3 pav.). Jo kapas yra prie šiaurinių durų šventovės pratęsime. Tradiciškai išilgai šiaurinės sienos laidojo į nemalonę patekusius ar kalėjime mirusius Maskvos dinastijos kunigaikščius.

Dabar dalį antkapio ant Vasilijaus Jaroslavičiaus kapo uždengia XIX a. įrengtas tambūras (nedidelė pereinamoji patalpa tarp durų) ir jis matomas tik iš šono, todėl nematomas ir ant jo esantis atminimo užrašas. Bet jį nurodo pirmasis dar 1792 m. išleistas Maskvos paminklų žinynas: „Vasarą 6670 [1462 m. – aut. pastaba] mirė ištikimasis kunigaikštis Vasilijus Jaroslavičius.“[13] Gaila, kad į publikaciją įsivėlė net dvi klaidos. Kunigaikštis mirė 1483 m., tai būtų 6991 m. po Kristaus gimimo. Ant šoninės kunigaikščio Vasilijaus antkapio pusės pritvirtinta lenta su išraižytu ornamentu ir malda. Po jo, Serpuchovo kunigaikščių šeimos atstovo, mirties ši giminė Rusijoje nutrūksta.

1389 m. sausio 26 d. kunigaikštienė Elena Algirdaitė vėl pagimdė sūnų, kuriam davė Fiodoro vardą. Sprendžiant iš visko, ir jis mirė paauglys – iki 1401 m. Tokią prielaidą galima daryti, nes kunigaikščio Vladimiro Andrejevičiaus testamente Fiodoras jau neminimas.

Kitas Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro sūnus Andrejus gimė 1390 m. pradžioje. Jis buvo vedęs Ivano Dmitrijevičiaus Vsevoložskio dukterį Eleną. Iš šios Algirdo vaikaičio santuokos žinoma viena duktė. Bet genealogijos lentelėje esame priversti ją pažymėti raide N., nes šios mergaitės vardas istorikams nėra žinomas. Kronikose rašoma, jog ją vedė Zvenigorodo kunigaikščių šeimos atstovas, Dmitrijaus Donskojaus vaikaitis, kunigaikštis Vasilijus Jurjevičius. Jis, vykstant žiauriai kovai dėl Maskvos sosto, buvo apakintas didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II. Apie paskutines kunigaikščio Vasilijaus Jurjevičiaus Kosojaus gyvenimo dienas, jo mirties 1448 m. priežastis ir žmonos N. likimą kronikose nieko nerašoma. Jos tėvas kunigaikštis Andrejus Vladimirovičius valdė Radonežo miestą ir 1426 m. lapkričio 5 d. tapo eiline Rusioje siautusio maro auka.

Paskutinį vaiką kunigaikštienė Elena Algirdaitė pagimdė 1394 m.: „birželio 9 gimė kunigaikščiui Vladimirui sūnus Vasilėjus.“[14] Vasilijus buvo vedęs kažkokią Uljaną, apie vaikus iš šios santuokos nežinome. Jis taip pat neišgyveno maro epidemijos ir mirė 1427 m. rudenį: „Maras buvo toks didelis miestuose rusų, tada mirė kunigaikštis Vasilėjus Volodimerovičius ir paguldytas pas Arkangelą Maskvoje.“[15]

Kunigaikščio Vasilijaus našlė buvo dar gyva 1446 m. Taip 1426–1427 m. mirė visi Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro ir jo žmonos Elenos šeimos vyrai, Ldk Algirdo vaikaičiai. Gyvas liko tik jo provaikaitis Vasilijus – mažametis kunigaikščio Afanasijaus Jaroslavo sūnus.

Rusų kronikos Eleną Algirdaitę mini retai. Dėl to pateikti net trumpą šios lietuvių ir rusų kunigaikštienės biografiją gana sudėtinga. Šiuo atveju svarbiausios gairės – Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro šeimoje minimi sūnų gimimai. Elenos Algirdaitės vyras mirė 1410 m., būdamas 57-erių. Kunigaikštienė Elena taip pat sulaukė gana solidaus viduramžių laikotarpiui amžiaus – jai tuomet buvo 53–54 m. Pagal vyro testamentą liko jai paskirtos Serpuchovo kunigaikštystės dalies šeimininke. Iš pirmojo žvilgsnio kai kurios jos vyro testamento formuluotės atrodo tiesiog mandagiomis, nieko nereiškiančiomis frazėmis.

Kunigaikštis Vladimiras savo testamente sūnums rašė: „O jūs, vaikai mano, gyvenkite sutarime, o motiną savo gerbkite ir klausykite.“[16] Ir tikrai, kunigaikštienėms motinoms šeimoje teko svarbus vaidmuo, sprendžiant ginčus ir turtingų kunigaikščių šeimų vaikų turto klausimus.

Rusų kronikos kunigaikštienės Elenos mirtį mini 1437 m. pranešime: „6946 (1437 m. – aut. pastaba) metais rugsėjo mėnesio 15 dieną Dievui sielą atidavė kunigaikštienė Jevpraksija, ir palaidojo ją su psalmėmis ir laidotuvių giesmėmis su visų šventuoju soboru Isidoras, metropolitas Kijevo ir visos Rusios.“[17] Metraštininkas nurodė Serpuchovo kunigaikštienės Elenos vienuolišką vardą. Ji, matyt, įsišventino po savo keturių sūnų mirties nuo maro.

Šiuo vardu ji 1433 m. sausį sudarė testamentą, kuris – retas atvejis – išliko iki mūsų dienų. Šis prasideda taip: „Tėve mūsų ir sūnau, ir šventoji dvasia, šiuo, dievo tarnaitė vienuolė Jevpraksija, rašau šį testamentą savo protu, tvirta atmintimi, būdama gyva.“ Tais metais kunigaikštienei Elenai Algirdaitei buvo apie 80 metų[18].

Šis dokumentas sukelia liūdnų minčių – iš kažkada buvusios didelės šeimos liko tik penki įpėdiniai. Tai buvo vaikaitė, didžioji kunigaikštienė Marija Jaroslavna, kunigaikščių Semiono ir Vasilijaus Vladimirovičių našlės Vasilisa ir Uljana, kunigaikštienės Elenos vaikaitis Vasilijus Jaroslavičius ir dar viena vaikaitė Marija – Ivano Vladimirovičiaus dukra.

5 pav. Kremlius XVIII a. pab. Į dešinę nuo Šv. Mikalojaus Gostunskio šventovės (centre, erelis) iki XV a. pab. buvo įsikūręs Roždestvenskio vienuolynas. Tai – Ldk Algirdo dukros, kunigaikštienės Elenos palaidojimo vieta. Iliustr. iš dr. Tatjanos Dmitrijevnos Panovos asmeninio archyvo

Tradiciškai kunigaikštienė Elena pirmose testamento eilutėse dalį savo nekilnojamojo turto atidavė didžiajam kunigaikščiui Vasilijui II Tamsiajam ir jo žmonai. Tai – garsusis Kolomenskojės kaimas, dabar vienas Maskvos rajonų su parku, muziejumi ir nuostabiais XVI–XVIII a. bažnytinės ir pasaulietinės architektūros paminklais.

Vienintelis giminės vyriškosios linijos atstovas Vasilijus Jaroslavičius testamente paminėtas pirmas, nors 1433 m. dar nepasiekęs savarankiško gyvenimo amžiaus. Iki to laiko, kai jis pateko į nemalonę ir buvo įkalintas, taip pat dar buvo toli. Elenos Algirdaitės sūnų našlės Vasilisa ir Uljana liko savo vyrų valdų šeimininkėmis. Saugoti jas nuo skriaudų ir bėdų vienuolė Jevpraksija prašė didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II Tamsiojo ir jo žmonos – savo vaikaitės Marijos. Šio dokumento pabaigoje kunigaikštienė Elena išvardijo savo administratorius (iždininkus, raktininkus, kurie rūpinosi valdomis, maisto produktų atsargomis ir turėjo raktus nuo patalpų, kuriose šios buvo saugomos, valdytojus ir t. t.), žmones, kurie tvarkė visus jos valdų reikalus, ir jiems visiems ji dovanojo laisvę.

Bet mus domina ta testamento dalis, kuri buvo skirta Švč. Mergelės Gimimo vienuolynui Kremliuje. Jį įkūrė kunigaikštienės Elenos vyro motina Marija dar XIV a. pabaigoje. Unikalus atvejis – Kremliuje vienuolynas buvo įkurdintas privačiose Serpuchovo kunigaikščių valdose. Šios buvo didelės, o tai visiškai atitiko Vladimiro Andrejevičiaus, antrojo asmens valstybėje, vaidmenį Maskvoje XIV–XV a.

Šios valdos užėmė plotą už Arkangelo soboro ir beveik 200 m driekėsi dabartinių Kremliaus Spaso vartų link, jo plotis siekė apie 60 m (žr. 4 pav.). Rytiniame jo pakraštyje ir įsikūrė nedidelis moterų vienuolynas, įsteigtas Serpuchovo kunigaikščio Andrejaus Ivanovičiaus žmonos Marijos, mirusios 1389 m.

Veikiausiai šiame vienuolyne kunigaikštienė Elena ir davė vienuolės įžadus. Jai rūpėjo vienuolyno likimas ir tai atsispindėjo kunigaikštienės, vienuolės Jevpraksijos testamente. Savo vienuolynui palikdama nekilnojamąjį turtą – kaimus ir kaimelius, sodus ir malūnus, kunigaikštienė du kartus nurodė, kad nori būti palaidota jame.

Kunigaikštienė Jevpraksija paliko Švč. Mergelės Gimimo cerkvės popams ir diakonui tuos namus, kuriuose jie gyveno – prie šios šventovės, jos valdose, Kremliaus teritorijoje. Pajamas, gaunamas iš vienuolynui testamentu paliktų kaimų, cerkvės dvasininkai ir vienuolės dalijosi per pusę[19]. Kunigaikštienės Elenos marčios Vasilisa ir Uljana kartu su Vasilijumi Jaroslavičiumi turėjo prižiūrėti, ar vykdomi Elenos Algirdaitės pageidavimai dėl jos palaidojimo vienuolyne. Gali būti, kad šios dvi Ldk Algirdo vaikaičių našlės taip pat buvo palaidotos šių kunigaikščių giminės (žr. 5 pav.) namų vienuolyne.

Kai kuriuos kaimus ir kaimelius kunigaikštienė Elena testamentu paliko Kremliuje esančiam Arkangelo soborui, kuriame palaidojo jos vyrą Vladimirą Andrejevičių ir tris jų sūnus (žr. 6 pav.). Per visų mirusių Serpuchovo kunigaikščių šeimos narių paminėjimą buvo atseikėtas dosnus įnašas ir Kremliaus Čudovo vyrų vienuolynui[20].

Taip susiklostė, kad jau XV a. viduryje didžiulės Serpuchovo kunigaikščių valdos atiteko didžiųjų kunigaikščių Vasilijaus II Tamsiojo, paskui Ivano III šeimų nariams. Bet XVI a. dokumentuose šią už Kremliaus Šv. arkangelo Mykolo soboro esančią dalį dar vadino Jaroslavičių vieta. Tokiu būdu buvo saugojamas Ldk Algirdo vaikaičio Afanasijaus Jaroslavo ir provaikaičio Vasilijaus Jaroslavičiaus atminimas.

XV pab. Roždestvenskio vienuolynas Kremliuje buvo uždarytas ir perkeltas į kitą Maskvos rajoną. Švč. Mergelės Gimimo cerkvė tapo parapijos šventykla ir išliko tvirtovėje iki XVII a. pr. Ji parodyta seniausiame Kremliaus plane pirmais šio amžiaus metais jau kunigaikščių Mstislavskių, Ldk Gedimino palikuonių, valdų ribose. Tai buvo nedidelė 8 x 9 m (4 x 4,5 sieksnių) šventykla. Žinoma, kad ji nukentėjo per didelį Kremliaus gaisrą 1626 m. Apie šventyklos atstatymą duomenų nėra.

XVII a. pab. statant didelį valstybinių įstaigų – senųjų prikazų – pastatą (šis statinys plane yra „P“ raidės formos), šioje vietoje buvę kilmingųjų statiniai buvo nugriauti (žr. 1 pav.). Serpuchovo kunigaikščių šeimos moterų ir vaikų laidojimo vietos buvo galutinai nušluotos nuo žemės paviršiaus.

Taigi, iš kunigaikštienės Elenos testamento žinome, kad ji buvo palaidota Kremliuje, Švč. Mergelės Gimimo cerkvėje, šalia savo vyro motinos ir veikiausiai dviejų anksti mirusių sūnų. Kremliaus Šv. arkangelo Mykolo sobore ir dabar išliko kapai jos trijų sūnų – Ldk Algirdo vaikaičių, taip pat nemalonėn patekusio jos vaikaičio Vasilijaus Jaroslavičiaus. Čia yra ir didžiosios rusų kunigaikštienės Marijos Jaroslavnos – Serpuchovo sritinės kunigaištienės Elenos vaikaitės ir Ldk Algirdo provaikaitės – sarkofagas. Ilgas kunigaikštienės Elenos gyvenimas – nuo vestuvių iki palaidojimo – daugiausia prabėgo istoriniame Maskvos centre – Kremliuje ant Borovickio kalvos.

 

Sutrumpinimai

 

Вып. – Выпуск. ДДГ – Духовные и догорные грамоты великих и удельных князей XIV – XVI вв. М.-Л. 1950. ПСРЛ – Полное собрание русских летописей. РЛ – Русские летописи. СПб. – Санкт- Петербург. М. – Москва. Л. – Ленинград. Т. – том. Ч – часть.

 

Iš rusų k. vertė Ona Kacėnaitė 

Versta iš: д-p Татьяна Дмитриевна Панова, Княгиня Елена, дочь великого литовского князя Альгирдаса И Московский Кремль“ (2021)

_____________________

[1] Žr.: dr. Tatjana Dmitrijevna Panova, „Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietė. 1953 metai“, in: Voruta, Nr. 3 (869), 2020 m. rugsėjis, p. 39–46.

[2] Московский летописный свод конца XV в. // РЛ.T. 8. Рязань. 2000. С. 255.

[3] Ibid., c. 281.

[4] Ibid., c. 317.

[5] Ермолинская летопись // РЛ. T. 7. Рязань. 2000. С. 194.

[6] Московский летописный свод. 2000. С. 292.

[7] Ibid., c. 328.

[8] Ibid., c. 439.

[9] Ibid., c. 374.

[10] Ibid., c. 377.

[11] Борисов Н.C. Василий Темный. M. 2020 г. С. 380–382.

[12] Путеводитель к древностям и достопамятностям Московским. М. 2007 (переиздание книги 1792 m). С. 130.

[13] Львовская летопись // ПСРЛ. T.20. Ч.1. СПб. 1910. С. 211.

[14] Московский летописный свод. 2000. С. 336.

[15] ДДГ. M.-Л. C. 71–73.

[16] Летописный свод XV в. „Материалы по истории СССР“. Вып. II. М. 1955. С. 309.

[17] Лицевой летописный свод XVI в. Голицынский том. С. 227. Л. 469. Факсимильное издание. Kн. 13. M. 2007 г.

[18] ДДГ. M. 1950. С. 71.

[19] Ibid., c. 72.

[20] Ibid., c. 72.

 

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, nr. 3 (873), 2021 m. rugsėjis, p. 39–45.

Istorija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra