Dr. Algis Kasperavičius. Artimųjų Rytų krikščionių likimas XXI amžiuje: tarp dviejų islamo krypčių ir Vakarų

Autorius: Data: 2020-05-08 , 13:14 Spausdinti

Dr. Algis Kasperavičius. Artimųjų Rytų krikščionių likimas XXI amžiuje: tarp dviejų islamo krypčių ir Vakarų

Dr. Algis KASPERAVIČIUS, www.voruta.lt

Vienas vokiečių filosofas pasakė žodžius: „Pasaulis nėra vienamatis, jis yra daugiamatis.“ Deja, Lietuvos žiniasklaida pasaulio įvykius pateikia labai skurdžiai ir vienamatiškai. Artimųjų Rytų krikščionių tragedija beveik nutylima, koneveikiamas Sirijos diktatorius, jo policinis režimas. Tačiau XXI a. šiems krikščionims yra pasirinkimas ne tarp policinės valstybės ir demokratijos, o tarp gyvenimo policinėje valstybėje ir mirties jai žlugus. Gelbėja krikščionis dabar ne tie, kurie, atrodytų, privalo tai daryti. Galėtume bent užuojautos žodį tarti, juk Lietuva tarsi tebėra krikščioniška šalimi.  

Šių metų spalio 23 d. JAV prezidentas Donaldas Trampas, kalbėdamas per televiziją, be užuolankų pripažino Amerikos politikos Vakarų Azijoje, kitaip Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose, nesėkmes. Karai, vesti XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais Afganistane bei Irake, nedavė tokių rezultatų, kokių tikėjosi Vašingtone. D. Trampas sakė, jog „po visų milžiniškų išlaidų ir žmonių žūties Artimieji Rytai yra mažiaus saugūs ir stabilūs negu iki šių konfliktų pradžios.“

Jis taip pat neigiamai vertino JAV ir kitų Vakarų valstybių pastangas nuversti prezidento Bašaro al-Asado režimą Sirijoje, kaltindamas dėl to savo pirmtaką Baraką Obamą. Tiktai  B. al-Asado valdžios paskelbimo neteisėta ir paramos Sirijos sunitų islamistams iniciatyva priklausė ne prezidentui B. Obamai, o valstybės sekretorei (užsienio reikalų ministrei) Hilari Klinton ir senatoriui Džonui Makeinui.

Sirijos islamistus palaikė taip pat Anglija ir Prancūzija. Palaikė prieš pasaulietišką B. al-Asado valdžią, kuri Sirijos krikščionims pripažino tikėjimo laisvę ir lygias teises su gyventojų daugumą sudarančiais musulmonais. Islamistai persekiojo ir žudė krikščionis. Sirija nustojo buvusi prieglobsčiu pabėgėliams-krikščionims iš Irako. Juos ten islamistai pradėjo persekioti po to, kai 2003 m. JAV ir Anglija karine jėga nuvertė pasaulietišką Sadamo Huseino diktatūrą.

Tiek Irako, tiek Sirijos režimai buvo Vakarų politikų bei informacijos priemonių paskelbti represyviniais, kuriuos būtina nuversti ir įvesti šiose šalyse demokratinį valdymą. Represijas jie iš tikrųjų, ypatingai Irake, vykdė dideliu mastu. Tačiau arabų valstybėse nebuvo ir nėra demokratijos, išskyrus tik mažytį Libaną. Deja, visiškai nesirūpinta, kaip kova už demokratiją atsilieps vietiniams krikščionims. Tokių nėra Afganistane, tad toliau jo neminėsime. Irake gi nuo 2003 m. vasaros musulmonų sunitų ekstremistai pradėjo partizaninę kovą prieš JAV ir kitų Vakarų valstybių ginkluotąsias pajėgas, krikščionys persekioti, teorizuoti. Užsienio kariuomenė nepajėgė jų apginti.

Amerikos žurnalistas knygoje „Globalinis karas prieš krikščionis“ [J. L. Allen Jr., The Global War on Christians], išleistoje 2013 m., rašė: „1991 m. Irake gyveno 1,4 mln. krikščionių. Ligi 2010 m. jų beliko 700 tūkstančių, o 2013 m. – daugiausia 450 tūkst. Kai kuriais duomenimis, realiai Irake dar gyvena vos apie 200 tūkst. krikščionių. Krikščionybė dabartinio Irako žemėse atsirado dar apaštalų laikais. Tad tai kas egzistavo du tūkstančius metų tapo sunaikinta beveik per dešimtmetį.“

Lygiai toks likimas grėsė ir visiems krikščionims Sirijoje, jei būtų nuversta pasaulietiška B. al-Asado valdžia, kuriai pradžią darė 1970 m. perversmas, vadovaujamas jo tėvo. Nuo tada generolas Hafezas al-Asadas (oficialiai prezidentas, o faktiškai diktatorius) valdė Siriją iki savo mirties 2000 metais. Pagrindinė šio režimo atrama buvo alavitų bendruomenė, siejama su šiitų krypties islamu, bet realiai tai – beveik atskira religija, turinti ir krikščionybės bruožų. Alavitai sudarė apie 12% Sirijos gyventojų, o krikščionys – 11%. Kraštutiniai sunitų islamistai skelbė šūkį „Krikščionis į Libaną, alavitus – į dykumą, žudydami ir vienus, ir kitus“.

Sirijos islamistus pinigais ir ginklais rėmė Saudo Arabija, nedidelės, bet, dėka naftos gavybos, turtingos Persijos įlankos pakrantės arabų monarchijos ir Turkija. Savanoriais kariauti „Šventąjį karą- džihadą“ prieš Sirijos valdžią skubėjo jauni islamistai iš Vakarų Europos šalių, daugiausia arabų kilmės. Įvykiai Sirijoje jau nebebuvo pilietinis karas, koks prasidėjo 2011 metais, kada prieš B. al-Asado valdžią stojo ne vien islamistai. Tačiau greitai vadinamosios demokratijos jėgos, išskyrus kurdų organizacijas, siekusios autonomijos, visiškai prarado įtaką islamistų naudai. Vis tik daugelis Vakarų galios centrų politikų ir žurnalistų toliau užsipuldavo Sirijos valdžią, vos retkarčiais prisimindami tragišką krikščionių likimą vad. Islamo valstybės teroristų užgrobtose vietovėse.

Ne išimtimi buvo ir lietuviška spauda, televizija su radijumi. Informacija ir komentarai būdavo pilni prakeikimų Sirijos prezidentui, kuris neleidžia laimėti šalyje islamistams. Tiesa, Lietuvos politikai įvykių tolimoje šalyje nekomentuodavo, kas, turbūt, natūralu. Tik vienas Vytautas Landsbergis vėl praleido progą patylėti. Komentare „Nenoriu karo, tegu jis tęsiasi“, išspausdintame „Lietuvos žinių“ dienraštyje 2013 m. rugsėjo 17 d. (tai reiškia dar iki Rusijos įsikišimo Sirijoje), jis visaip koneveikė B. al-Asadą ir piktinosi JAV prezidento B. Obamos neryžtingumu. Mat pastarasis žadėjo panaudoti karinę jėgą nuversti „žiauriai besiginančiam diktatoriui“, kai šis panaudos masinio naikinimo ginklą – nuodingąsias dujas. Jos buvo mažu mastu panaudotos, nors nėra tikrų įrodymų, kas tai padarė. Matyt, todėl JAV prezidentas ir nedavė įsakymo bombarduoti Sirijos sostinės Damasko. V. Landsbergis rūsčiai klausė galingiausios pasaulio valstybės vadovo: „Tai ką, Barakai Obama, ar laikysies žodžio?“. Tačiau tuometinis JAV prezidentas ir toliau „nesilaikė žodžio“ – nesiėmė karinės jėgos panaudojimo prieš B. al-Asadą, nes tai būtų reiškę tiesioginę paramą teroristinei Islamo valstybei, užgrobiant jai visą Siriją.

Galimai B. Obamos pozicijai padarė poveikį žymaus žydų kilmės JAV istoriko ir politologo Edvardo Liutvako (E. Luttwak) kreipimasis, kuriame jis reiškė nerimą, kad JAV gali būti primesta atsakomybė už galutinį krikščionybės likučių sunaikinimą Irake bei Sirijoje. JAV kariai atsidūrė Sirijoje vėliau, oficialiai su tikslu kovoti su Islamo valstybe, kada ten jau veikė Rusijos aviacija ir specialūs daliniai, padėję B. al-Asado šalininkams. Ir kaip tik amerikiečiams š. m. spalio 26 d. pasisekė sunaikinti Islamo valstybės teroristų vadą Abu Bakrą al-Bagdadį, kurio siaubingi nusikaltimai daug kartų didesni už vadinamojo Hagos tribunolo teistų asmenų, kaip, pavyzdžiui, Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus. Gali kilti klausimas, kaip B. al-Asadas atsilaikė prieš sunitų islamistus iki 2014 m. vidurio, kada Rusija pradėjo remti jį savo ginkluotosiomis pajėgomis. Viena, islamistų pergalės grėsmė sutelkė apie B. al-Asadą alavitus ir kitus šiitus, krikščionis, dalį nuosaikesnių sunitų. Atskirai, bet ryžtingai kovojo su islamistais Sirijos kurdai, panašiai kaip ir jų tautiečiai Irake. Antra, labai svarbi buvo šiitiško Irano pagalba.

Atrodytų neįtikėtina, kad jis – oficialiai vadinamas Islamo respublika – gelbėja pasaulietinį režimą Sirijoje ir tuo pačiu vietinius krikščionis nuo musulmonų ekstremistų. Tačiau tai musulmonų-sunitų ekstremistai, mirtini, jei taip galima sakyti, šiitų priešai. Šiitai sudaro apie 1/10 visų musulmonų, jie sunitų laikomi eretikais. Per daugiau kaip tūkstantį metų tarp sunitų ir šiitų tarpusavio priešiškumas tai susilpnėdavo, tai vėl įsiliepsnodavo. Nuo XX a. pab. dviejų islamo krypčių konfliktas smarkiai paaštrėjo. Irane šiizmas yra valstybinė religija, o jo valdantysis sluoksnis reiškia ambicijas tapti vyraujančia islamo pasaulyje galybe.

Tai susiję ir su persų tautos ilga ir didinga istorija, kurią gal vertėtų priminti. Iranas yra viena iš seniausių pasaulio valstybių, minima Persijos vardu jau Šventajame Rašte. Tada ji valdė didžiules teritorijas Azijoje, Afrikoje ir net Europoje. Amžių bėgyje juos kartais nukariaudavo galingesni kaimynai, bet persai neišnyko, nenutautėjo. Aleksandras Makedonietis sunaikino pirmąją Persijos imperiją, bet jau III a. prieš Kristų persai atkūrė savarankišką valstybę. Ji vienintelė iš visų Senovės Romos kaimynių atsilaikė prieš šią tuometinio pasaulio galybę. Viename iš mūšių persai paėmė į nelaisvę patį Romos imperatorių. Persijoje plito krikščionybė, bet vyraujančia religija liko zoroastrizmas, kurio pagrindu buvo pusiau legendinio pranašo Zaratustros mokymas.

Persų tapatybė patyrė sunkius išbandymus, kai VII a. po Kristaus juos nukariavo arabai. Jie primetė musulmonų tikėjimą ir savąjį raidyną, bet persų tauta ir kalba neišnyko. Panašių senos kultūros tautų yra dar tik keletas – kinų, žydų, graikų, armėnų. Nukariauti arabų, persai islamiškajai kultūrai davė daugiau negu patys arabai. XIII a. šalį nukariavo mongolai. Persijos valstybė buvo atkurta XVI a. ir nuo to laiko gyvuoja nepertraukiamai. Joje galutinai įsigalėjo šiitų krypties islamas, karai su turkų Osmanų imperija turėjo ir religinės šiitų kovos prieš sunitus pobūdį. Šiitai yra gana fanatiški, tačiau jie pakantesni vietiniams krikščionims nei sunitai.

Į Persiją skverbėsi europiečiai, bet ji išvengė pavertimo kolonija ir lėtai modernizavosi. XX a. pradžioje valdovo-šacho galias apribojo įsteigtas parlamentas. Prie naujos Pahlavi dinastijos (nuo 1925 m.) modernizacija paspartėjo, augo naftos gavyba, mat šalies gelmėse glūdi beveik 10% visų pasaulinių  naftos išteklių. 1935 m. Persijos pavadinimas buvo pakeistas į Iraną.

II-ojo pasaulinio karo metais į šalį įžengė Anglijos ir TSRS kariniai daliniai su tikslu užtikrinti nekliudomą sąjungininkų krovinių gabenimą per teritoriją bei naftos verslovių saugumą. Pasibaigus karui, svetima kariuomenė buvo išvesta, bet naftos gavyboje tebevyravo anglų kompanija, kuri Iranui išmokėdavo tik menką dalį savo pelnų. 1951 m. Irano parlamentas priėmė įstatymą dėl naftos pramonės nacionalizavimo. Pritariant šiitų dvasininkijai, vyriausybė šį įstatymą įgyvendino, bet 1953 m. ją nuvertė Irano armija. Perversmo parengimu daugelis Irano visuomenės veikėjų kaltino JAV žvalgybą. Po perversmo buvo uždraustos politinės partijos, bet parlamentas išliko.

Paskutinysis Irano šachas įvedė savo diktatūrą, tęsė šalies modernizaciją. Išaugus naftos kainoms, lėšų tam atsirasdavo pakankamai. Deja, jos dažnai būdavo švaistomos, didėjo korupcija ir pajamų nelygybė. Pasiturinčiųjų sluoksnių prabanga ir vakarietiško gyvenimo būdo mėgdžiojimas kėlė daugumos Irano žmonių, tame tarpe ir studentų, pasipiktinimą. Opozicijos šachui įkvėpėja ir atrama tapo šiitų dvasininkija. Pasirodė, kad beatodairiškas vakarietiškumo diegimas ir religijos tradicijų nepaisymas gali sukelti prieš valdžios politiką beveik visą tautą.

Sostinėje Teherane ir kituose miestuose 1978 m. rudenį prasidėjo milžiniškos demonstracijos, streikai ir kiti veiksmai, kuriuos armija vengė slopinti. Šachas išvyko iš šalies. Šie įvykiai gavo islamo revoliucijos pavadinimą. 1979 m. Iranas buvo paskelbtas Islamo Respublika, o vienas iš aukštųjų šiitų dvasininkų-ajatolų, revoliucijos šauklys R. Chomeinis tapo jos vadovu – fakichu. Turinti didžiulę įtaką platiesiems gyventojų sluoksniams, šiitų dvasininkija įsitvirtino po žiaurios kovos su kitomis revoliucinėmis jėgomis, prieš kurias taikė represijas ir mirties bausmes.

Iranas iš tvirto, nors savarankiško JAV sąjungininko pasidarė jų priešu. Amerika buvo paskelbta „didžiuoju šėtonu“, kurio įrankiu esąs Izraelis. Diplomatiniai santykiai su JAV buvo nutraukti. Pačiame Irane tapo privalomos griežtos tradicinės moralės normos, visiškai uždraustas alkoholinių gėrimų vartojimas, įvestos sunkios bausmės homoseksualams. Moterims vėl būtina viešose vietose nešioti galvos apdangalą.

Tačiau Irane moterys, kitaip nei Saudo Arabijoje, turi teisę balsuoti rinkimuose, dirbti valstybinėse įstaigose, studijuoti universitetuose. 1979 m. referendumo patvirtinta Islamo Respublikos konstitucija šiitų krypties islamą paskelbė valstybine religija „visiems laikams“. Drauge buvo pripažinta teisė išpažinti savo tikėjimą kitų krypčių musulmonams ir religinėms mažumoms: krikščionims, žydams ir zoroastrizmo pasekėjams. Pastarųjų šiek tiek išliko tarp pačių persų, o krikščioniais yra armėnai ir asirai. Jiems, kaip ir žydams, išskirta keletas vietų Irano parlamente. Įdomu, jog Irane, kuris nuo 1979 m. pasidarė Izraelio priešu, negausi žydų mažuma yra saugi. Tiesa, ne musulmonai sudaro tik apie 1% šalies gyventojų, bet konstitucijoje skelbiamos jų teisės įgyvendintos tikrovėje. Tuo Iranas skiriasi nuo daugumos islamo šalių, net Egipto, jau nekalbant apie Saudo Arabiją ar Afganistaną.

Islamo Respublikos galva yra dvasininkų tarybos iš ajatolų renkamas iki gyvos galvos fakichas. Jo įgaliojimai labai dideli, bet valstybės valdymą tiesiogiai atlieka visų piliečių 4 metams renkamas prezidentas su savo skiriamais ministrais. Jo veiklą kontroliuoja ir visuotiniuose rinkimuose išrinktas parlamentas. Prezidento ir parlamento rinkimuose į vieną vietą būna keletas kandidatų su nevienodomis programomis, nors visi jie palaiko esamą santvarką: dvasininkijos vyravimą (teokratiją) su demokratijos bruožais.

Valdžios patikima atrama yra savanoriškas Islamo revoliucijos gynėjų korpusas, dabar turintis sunkiąją ginkluotę ir net karo laivus. Jis pasižymėjo jau Irano-Irako kare 1980-1988 metais. Tada Irako diktatorius Sadamas Huseinas užpuolė Iraną, kuris dėl revoliucijos sumaišties, JAV sankcijų ir naftos gavybos smukimo buvo nusilpęs. Pradžioje Irakui sekėsi, bet, didelių Irano karių nuostolių kaina, priešo pajėgos buvo išstumtos iš Irano teritorijos. Karas sutelkė šalies gyventojus apie naująją islamišką valdžią, kuri vėl aukštino buvusiąją Persijos galybę ir persų kultūrinį pranašumą, lyginant su arabais. Iranas rėmė šiitus užsienyje, kūrė ten savo atramos organizacijas. Žinomiausia iš jų – sukarinta „Hezbola“ organizacija Libane, turinti keliolika tūkstančių gerai ginkluotų kovotojų. Iranas teikia paramą ir Jemeno šiitams jų kovoje prieš sunitų valdžią ir Saudo Arabijos intervenciją.

Irano ambicijos, tame tarpe siekis įsigyti branduolinį ginklą, nėra vien tuščios fantazijos. Iranas – didelė ir gana išsivysčiusi valstybė. Jo plotas – 1,65 mln. km2, gyventojų skaičius – 82 mln. (2018 m. duomenimis), iš kurių beveik 93% yra raštingi. Be to, didelis studentų skaičius technikos universitetuose leidžia paruošti specialistų pramonei, taip pat ginklų gamybai. Dėl Vakarų sankcijų Iranui teko pradėti gaminti daugelį anksčiau importuojamų transporto, ryšio priemonių ir kt. Atominės bombos gamybai gali būti naudojama urano rūda surasta Irano kalnuose.

Palanki Irano valdžios siekiams ir geopolitinė padėtis. Pirma, TSRS suirimas sudarė sąlygas Iranui bendradarbiauti su Rusija kaip lygiam su lygia. Antra, JAV intervencija Irake, Sadamo Huseino nuvertimas leido įtvirtinti Iranui šioje šalyje, kur 4/5 gyventojų yra šiitai, savo įtaką. JAV intervencija Afganistane 2001 m., Talibano valdžios likvidavimas taip pat sustiprino Irano geopolitinį svorį. Žymus JAV politologas ir diplomatas Henris Kisindžeris tokį savo šalies intervencijų rezultatą apibūdino kaip „likimo ironiją“.

Islamo Respublikos politikai nesivadovauja vien religiniais principais. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Iranas faktiškai išgelbėjo Azerbaidžano ir Turkijos užblokuotą krikščionišką Armėniją. Iš Irano gabenamos prekės leido armėnams išvengti bado ir visiško ūkio žlugimo. Įtakai kitų šalių šiitams užsitikrinti Iranas nekreipia dėmesio į jų skirtingas tradicijas. Jemeno vadinamieji husiai, gana abejotini šiitai, dar mažiau atitinka Irano ajatolų mokymą Sirijos alavitai. Tačiau „Hezbola“ kovotojai Irano buvo nukreipti ginti Sirijos sostinės Damasko nuo puolančių sunitų islamistų, o revoliucijos sargybinių korpuso daliniai kovojo prieš Islamo valstybės teroristus Irake ir Sirijoje. Tuo pačiu gindami vietinius krikščionis. Tad Irako siekis sukurti šiitišką geopolitinį lanką ligi Viduržemio jūros – Iranas-Irakas-Sirija-Libano „Hezbola“ – paradoksaliai palankus Artimųjų Rytų krikščionių likučiams.

Šiame regione teokratinis Iranas daro tai, ką privalėtų daryti savo tikėjimo brolių gelbėjami Vakarai. Deja, tai šiuolaikiniai Vakarai, kartais vadinami postkrikščioniškais. Ar Irano politika čia yra tik konjunktūrinė, sąlygota pastarųjų metų situacijos? Tikriausiai ne, juk Irano valdantieji didžiuojasi Persijos imperinėmis tradicijomis, kurių sudėtine dalimi buvo pakantumas skirtingoms religijoms. Taip buvo ikiislaminiu laikotarpiu, taip buvo ir nuo XVI a. islamiškoje (šiitiškoje) imperijoje, despotiškai valdomoje šachų.

1979 m. islamiškoji revoliucija nepakeitė persų požiūrio į savo praeitį, įsitikinimo kultūriniu pranašumu arabų ir turkų atžvilgiu, pasididžiavimo daugiau kaip dviejų su puse tūkstančio metų istorija. Po Ruholos Chomeinio mirties 1989 m. fakichu tapęs ajatola Sajedas Ali Hoseinas Chamenėjus sušvelnino įvairius, kasdieninį gyvenimą varžančius, įstatymus, tame tarpe apribojimus moterims. Irano visuomenė turi daug pagrįstų priekaištų teokratinei valdžiai. Tačiau užmačios sukelti šalyje vadinamąją „spalvotąją revoliuciją“ žlugo. Didelė (o gal ir didžioji) gyventojų dalis vertina valdžios garantuojamą stabilumą ir tvarką šalyje, kurioje gyvenimas yra saugiausias iš visų regiono valstybių, kovą su terorizmu bei nuosaikų islamo tradicijų saugojimą.

Istorija Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra