Dr. Algimantas Bučys. Gretos Skaraitienės nuotr.

www.voruta.lt

Lenkijos karalių šlovė  ir nelaimės

(Iš dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“– Vilnius, 2019).

Nuo Redakcijos

Šias metais pasirodė antrasis ( pirm. 2018 m.) pataisytas ir papildytas  dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė  istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė) leidimas. Veikalas yra skirtas istorinių šaltinių analizei, kuri griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį  ( 1253 – 1263) egzistavusią Lietuvos karalystę. Plačiai dokumentuotas tyrimas  leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: senovės Lietuvos valstybės ir jos valdovų karališki titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istorijos vadovėliuose nuo seno vartojamai tradicijai, pasiskolintai iš  rusų bei lenkų istorikų, pritaikiusių senovės lietuvių valdovams slaviškus kniazių ir ksionžentų  (tai yra – kunigaikščių) titulus, žemesnius tarptautinėje Europos valdovų skalėje. Recenzuodamas naują veikalo leidimą žurnale „Kultūros barai“ ( 2019, nr.5), V. Mikailionis kelia skaitytojams  klausimą, „ar verta kapstytis po senųjų amžių istoriją, aiškintis , ar mūsų valdovai Viduramžiais buvo vadinami karaliais, ar kunigaikščiais. Girdi, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tačiau menkinantys pavadinimai, įvarę nevisavertiškumo kompleksą, vis dėlto „pagadino“ Lietuvos likimą. Kentėjo ir lenkų tauta, nepakeliamą pasaulio gelbėtojos misiją prisiėmusi tikriausiai tam, kad kompensuotų XI-XIII a. patirtą nevisavertiškos valstybės traumą. Todėl būtina žinoti savo tikrąją istoriją, nes abi tautos tik tada, kai išsiaiškins dvasinių kančių bei traumų priežastis, atsikratys pasąmoninių kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius“ ( p.90).

Pateikiame Vorutos skaitytojams sutrumpinto A. Bučio knygos  IV skyriaus ištraukas. 

Ketvirtąją dalį kviečiame skaityti paspaudus šią nuorodą: https://www.voruta.lt/dr-algimantas-bucys-lenkijos-karaliu-slove-ir-nelaimes-iv-dalis/

C. Išvados

Lenkų istorijos šaltiniuose ir kronikose ištisai ir, galima sakyti, be jokių išimčių Lietuvos valdovams taikomas lotyniškas titulas dux, verčiamas lenkų istoriografijoje księžę ir daugiskaita ksiąžęta. Tai dar viena, antroji, Vakarų slavų Tradicija, jei prisiminsime anksčiau aptartą Rytų slavų Tradiciją vadinti, galima sakyti, be jokių išimčių visus Lietuvos valdovus kniaziais.

Rytų slavų Tradicija imta taikyti Lietuvai XIII a., kurio viduryje Rusia atsidūrė mongolų valdžioje ir mongolų valdovai suteikdavo rusų kniaziams po vasališkos priesaikos Didžiojo kniaziaus titulą, tad šitokio titulo nei praktiškai, nei teoriškai negalėjo gauti Lietuvos valdovai, niekad nebuvę Aukso Ordos valdžioje (žr. III knygos dalį).

Vakarų slavų lenkiškoji tradicija vadinti lietuvių valdovus duxais arba ksienžiais ( lietuviški vertiniai kunigaikštis/ kunigaikščiai) atsirado iš senos, anksčiau apžvelgtos dramatiškos lenkų patirties ir dažnai nesėkmingų bandymų gauti karaliaus (rex) titulą po katalikiško krikšto tiktai Romos Popiežiaus ir / arba Šventosios vokiečių Romos imperatoriaus sutikimu bei palaiminimu.

Lenkų tautos istorijoje nuo IX a. iki XIV a. pabaigos tiktai dviem Piastų dinastijos atstovams pavyko legitiminiu požiūriu neginčytinai gauti karaliaus titulą.

Pirmasis lenkų karalius Boleslovas I Narsusis, karūnuotas 1025 m. prieš pat mirtį 1025 m. birželio 17 d., ir jo sūnus Mieškas II – karalius nuo 1025 m. gruodžio 25 d. iki sosto ir karaliaus titulo atsižadėjimo (1032 m. liepos 7 d.) buvo amžininkų apkaltinti sauvališku vainikavimusi be imperatoriaus leidimo ir galimai be popiežiaus sutikimo, uzurpuojant karaliaus sostą ir titulą.

Kiti du Piastų dinastijos atstovai buvo karūnuoti ne tiek visos Lenkijos karaliais, kiek jos istorinių dalių. Paskutinis didžlenkių Piastų linijos atstovas Pšemislas II (Przemysł II) buvo karūnuotas Gniezne (1295 m. birželio 26 d.) kaip Didžiosios Lenkijos karalius, kadangi Mažąją Lenkiją su Krokuva jau buvo pats oficialiai užleidęs (1290 m. spalio 26 d.) čekų karaliui Vaclovui II. Savo ruožtu atsikovojęs Krokuvą kitas Piastų dinastijos atstovas Vladislovas I Lokietka (Władysław I Łokietek) buvo vainikuotas Krokuvoje 1320 m. su popiežiaus sutikimu bei patarimu nepažeisti čekų karalių legitiminių pretenzijų į Didžiąją Lenkiją[1], tad amžininkų būdavo vadinamas „Krokuvos karaliumi “[2] iki pat savo mirties 1233 m.

Juridiniu katalikiškos Europos požiūriu jokių abejonių dėl karaliaus titulo bei statuso gavimo nekėlė tik du Piastų dinastijos atstovai.

Tai Boleslovas II Dosnusis / Narsusis (Bolesław II Szczodry / Śmiały), kuris 1076 m. gruodžio 25 d. Gniezno katedroje, dalyvaujant popiežiaus legatams, buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Deja, Romos kurijos sprendimu, kaip Krokuvos vyskupo šv. Stanislovo žudikas (1079 m. balandžio 11 d.), neteko karaliaus titulo bei sosto, turėjo apleisti Lenkiją ir netrukus (1081 ar 1082 m.) mirė tremtyje.

Jokių juridinių abejonių dėl karaliaus titulo bei statuso gavimo nekėlė ir paskutinysis Piastų giminės atstovas, nepalikęs palikuonių sūnų Lenkijos sostui, Kazimieras Didysis, kuris buvo paveldėjęs savo tėvo Vladislovo Lokietkos titulą, o 1335 m. sutartimis pagaliau išsipirko už 20 tūkstančių kapų čekiškų grašių imperatoriaus Jano Liuksemburgiečio teises į Lenkijos karaliaus karūną. Nuo to laiko Kazimieras III buvo visuotinai pripažįstamu teisėtu Lenkijos karaliumi iki pat savo mirties 1370 m.

Visi paminėti duomenys apie Piastų dinastijos karalius Lenkijoje leidžia, manyčiau, geriau suvokti gana įdomų lenkų karalių chronologijos ir Lenkijos karalystės statuso aspektą, kuomet lenkų istoriografinė Tradicija beveik iki pat XX a. vidurio retrospektyviniu keliu bene visus lenkų valdovus nuo Mieško I laikų iškilmingai tituluodavo karaliais (rex), o Lenkiją – Lenkijos karalyste ne tiek juridiniu pagrindu, kiek patriotiniu pretekstu.

Čia turime savotišką (atvirkštinę) anachronistinę analogiją su Lietuvos valdovų atveju, kuomet bene visi lietuvių valdovai iki XV a. pradžios pagal Rytų slavų Tradiciją būdavo istorikų vadinami kniaziais, o Lietuva – Didžiąja kunigaikštyste (Velikoje kniažestvo), nors istorinių šaltinių duomenys tam neteikė pamato.

Vakarų slavų Tradicija savo krašto istorijoje priešingai, ne žemino, o aukštino lenkų valdovus, dosniai tituluodama juos karaliais be deramo juridinio pamato. Ir atvirkščiai – ta pati lenkiška Tradicija diktavo istoriografinį stereotipą, esą karaliaus titulo niekados negalėjo gauti lietuviai valdovai nekatalikai ir net pravoslavai krikščionys, nepripažįstantys ir vokiečių imperatoriaus valdžios.

Iš čia Tradicijos nuosprendis: lietuvių valdovai nebuvo ir negalėjo būti karaliais iki katalikiško krikšto.

Lietuvos istoriografijoje lietuvių autoriai ilgą laiką ištikimai laikėsi tiek pirmos, tiek antros Tradicijos, mechaniškai versdami slavų ir lenkų titulus į lietuviškus „kunigaikščius“, kurie iki šiolei viešpatauja lietuviškai parašytuose istorijos veikaluose, vadovėliuose, enciklopedijose ir t. t.

Metas iškelti klausimą: o gal egzistavo ir trečia Tradicija, kurią įpratome per ilgus vienokios ar kitokios valstybinės priklausomybės šimtmečius paklusniai ignoruoti, tarsi jos niekad nėra buvę?

Kalbu ne apie atsitiktinius kitokių, ne slaviškų titulų pavartojimus viename ar kitame istoriniame šaltinyje, kalbu apie kitokių titulų ilgaamžį nuolatinį taikymą senovės Lietuvos valdovams iki XV a. pradžios, o tai ir būtų Tradicija. Beje, ne mažiau gerbtina Tradicija, nei abi slaviškos Tradicijos vadinti lietuvių valdovus kniaziais ir ksienžiais.

^[1]        Plačiau šiuo klausimu žr.: Nowacki, Bronisław. Czeskie roszczenia do korony w Polsce w latach 1290–1335. – Wydaw. Naukowe UAM, Poznań, 1987.

^[2]        Szczur, Stanisław. Historia Polski. Średniowiecze. – Warszawa, 2002, p. 342–343.