Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. I dalis

Autorius: Data: 2019-06-02 , 07:01 Spausdinti

Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė  ir nelaimės. I dalis

Dr. Algimantas Bučys. Gretos Skaraitienės nuotr.

www.voruta.lt

Lenkijos karalių šlovė  ir nelaimės

( Iš dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“– Vilnius, 2019).

Nuo Redakcijos

Šias metais pasirodė antrasis ( pirm. 2018 m.) pataisytas ir papildytas  dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė  istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė) leidimas. Veikalas yra skirtas istorinių šaltinių analizei, kuri griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį  ( 1253 – 1263) egzistavusią Lietuvos karalystę. Plačiai dokumentuotas tyrimas  leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: senovės Lietuvos valstybės ir jos valdovų karališki titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istorijos vadovėliuose nuo seno vartojamai tradicijai, pasiskolintai iš  rusų bei lenkų istorikų, pritaikiusių senovės lietuvių valdovams slaviškus kniazių ir ksionžentų ( tai yra – kunigaikščių) titulus, žemesnius tarptautinėje Europos valdovų skalėje. Recenzuodamas naują veikalo leidimą žurnale „Kultūros barai“ ( 2019, nr.5), V. Mikailionis kelia skaitytojams  klausimą, „ar verta kapstytis po senųjų amžių istoriją, aiškintis , ar mūsų valdovai Viduramžiais buvo vadinami karaliais, ar kunigaikščiais. Girdi, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tačiau menkinantys pavadinimai, įvarę nevisavertiškumo kompleksą , vis dėlto „pagadino“ Lietuvos likimą. Kentėjo ir lenkų tauta, nepakeliamą pasaulio gelbėtojos misiją prisiėmusi tikriausiai tam, kad kompensuotų XI-XIII a. patirtą nevisavertiškos valstybės traumą. Todėl būtina žinoti savo tikrąją istoriją, nes abi tautos tik tada, kai išsiaiškins dvasinių kančių bei traumų priežastis, atsikratys pasąmoninių kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius“ ( p.90).

Pateikiame Vorutos skaitytojams sutrumpinto A. Bučio knygos  IV skyriaus ištraukas.

Lenkijos karalių pergalės ir nelaimės

Klaidinga būtų manyti, kad Lietuva ir Lenkija nuo amžių domino viena kitą. Buvo laikai, kuomet šiedu kraštai vienas kito nepažino ir, atrodytų, nematė jokio reikalo pažinti. Be abejo, geografiniai atstumai senovėje vaidino didžiulį vaidmenį – žinios sklido lėtai, dažniausiai su pirklių ar karių išgirstomis ir perpasakotomis istorijomis.

Dėl to ir Vakarų slavų (lenkų, čekų) istoriniai šaltiniai, jei vertinsime juos lituanikos požiūriu, žymiai skurdesni, negu Rytų slavų – artimiausių Lietuvos kaimynų rusinų – metraščiai. Dėl tos priežasties vėlesnieji lenkų istorikai, rašydami apie Lietuvą, iš esmės naudojosi pirmiausia ir daugiausia būtent Kijevo Rusios, Voluinės, rečiau Šiaurės Rusios metraščiais, dar rečiau – vokiečių kronikomis, o lenkų kronikomis tik retkarčiais, kadangi jose apie Lietuvą beveik nebuvo jokių platesnių žinių.

Netgi toks visoje katalikiškoje Europoje nuskardėjęs įvykis kaip Mindaugo krikštas 1251 m. anuometinėse lenkų kronikose ir analuose paminimas (klaidinga data) tik Dominikonų metraštyje, esą „1252 m. Viešpaties metais Mindaugas, galingiausias lietuvių kunigaikštis, priima krikščionių tikėjimą,“[1] nors krikštas jau buvo įvykęs prieš metus. Vadinamoje „Didžiosios Lenkijos kronikoje“, pažymint Mindaugo „atsimetimą nuo krikščionių tikėjimo“, jis vadinamas Prūsijos karaliumi[2].

Gaila, bet nenuostabu, kad labai miglotas Mindaugo krikšto ir karūnavimo suvokimas ir vertinimas ilgainiui įsitvirtino ir vėlesnėse lenkų kronikose, o dar vėliau net lenkų istoriografijoje imta atvirai menkinti ir ignoruoti pirmąjį Lietuvos krikštą… Visus Lietuvos krikšto nuopelnus norėta prisiskirti lenkų dvasininkijai, paskatinusiai Jogailą, atsisėdusį į Lenkijos sostą, antrą kartą 1387 m. krikštyti lietuvius aukštaičius. Lenkų metraštininkams atrodė, jog anksčiau lietuviai nebuvo priėmę krikšto ir net nieko nebuvo girdėję apie krikščionybę.

Lietuvos pirmojo krikšto istorija – tik detalė.

Net Jogailos karaliavimo laikais Lenkijoje ir daugumoje XIV–XV a. lenkų šaltinių išliko gana miglotas visos Lietuvos suvokimas. Bene pats garsiausias lenkų metraštininkas J. Dlugošas (1415–1480), pradėjęs maždaug 1450 m. rašyti „šlovingosios Lenkijos karalystės“ istoriją nuo seniausių laikų, buvo įsitikinęs ir rašė, jog senovės Lietuvos kraštas – „ištisa dykvietė – kur vien tik žvėrys gali išgyventi“. Anot jo, Lietuvoje viešpatauja (išskyrus du vasaros mėnesius) žiaurūs šalčiai, dėl kurių lietuviai gausiai miršta ir masiškai nušąla nosis. Maža to – jie priversti kūrenti laukuose laužus, idant dirbtinai sukurta šiluma subrandintų kitaip neprinokstančius javus ir t. t. Patys lietuviai, J. Dlugošo teigimu, „pati primityviausia tauta tarp Šiaurės tautų“, tarpusavyje kalbasi lotynų kalba (šiek tiek pagadinta), nes yra kilę iš senovės romėnų. Taigi iki Jogailos atlikto krikšto lietuviai garbinę tuos pačius pagoniškus dievus, kokius garbino lietuvių protėviai – senovės romėnai, kažkada persikraustę iš Romos imperijos į nederlingas Lietuvos žemes[3] ir pan.

Mes dar turėsime progos pasvarstyti, kodėl J. Dlugošui reikėjo taip keistai aprašinėti senovės lietuvius, iš vienos pusės juos visaip menkinant, o iš kitos – pabrėžiant jų garbingą kilmę iš romėnų aristokratų šeimų. Tačiau nuo pat pradžių turime suvokti, jog J. Dlugošo legendos apie lietuvius tėra vėlesnių laikų ideologiniai lenkų politikos dariniai. Jo kronikos teiginiai apie senovės Lietuvą puikiai pademonstruoja, kokius fantasmagoriškus pavidalus gali įgyti vėlesnėse istorikų interpretacijose paskiri istoriniai duomenys ar senesnių metraščių pateiktos žinios..

Bet mums ne tai svarbiausia.

Akivaizdu, kad ne tik XV–XVII a. lenkų kronikų autoriai (J. Dlugošas ir jo vėlesni kompiliatoriai), bet ir visi ankstesni Mažosios Lenkijos, o dar labiau Didžiosios Lenkijos gyventojai menkai pažinojo Lietuvą, senoviškieji istorikai (paleoistorikai) fiksuodavo savo kūriniuose tik nuogirdas apie Lietuvą ir jos valdovus.

Ieškodami seniausiuose lenkų šaltiniuose bent užuominų apie lietuvių valdovų titulus, pirmiausia privalome pasižiūrėti, kokie titulai tuose šaltiniuose taikomi pačių lenkų valdovams.

Tačiau tai tik pusė darbo.

Mums ne tiek svarbu kronikų pranešimų kiekis (jis tikrai labai ribotas), kiek pati kronikose vartojamų titulų sistema. Jau iš pirmųjų istorinių lenkų šaltinių aiškėja, kad Vakarų slavų aukščiausios valdžios titulai ir jų gavimo bei įteisinimo sistema smarkiai skyrėsi nuo Rytų slavų sistemos, kurią mes jau apžvelgėme (žr. III knygos dalį).

Dabar mums teks išsiaiškinti, kokius ir kodėl būtent tokius titulus lenkų istoriniai dokumentai bei metraščiai vartojo siužetuose apie Lenkijos valdovus ir kodėl būtent tuos pačius titulus pagal savąją sistemą taikė kaimyninės Lietuvos valdovams ilgus amžius.

Pirmasis pagoniškas vyslianų kniazius

 

Slavai dabartinės Lenkijos teritorijoje pasirodė gana vėlai, kuomet didžioji slavų migracija (nuo VI a.) ėmė plūsti į rytų germanų (vadinamųjų vandalų, gotų ir kt.) apleistus Vyslos–Oderio kraštus.

Pasirėmęs Marijos Gimbutienės hipoteze, šiuolaikinis anglų istorikas Normanas Davies, parašęs garsiąją, pačių lenkų kartais vadinama geriausiąja, dvitomę Lenkijos istoriją „God`s Playground“ (liet. Dievo žaislas. Lenkijos istorija. I t. – 1998; II t. – 2002), teigia, kad

slavų ekspansija prasidėjo tikriausiai nuo nomadų (klajoklių) persekiojimo ir VII a., žlugus avarų viešpatavimui, peraugo į tikrą antplūdį. „Krito sienos, ir pasipylė slavai.“ Viena jų atšaka patraukė į šiaurę ir rytus, baltų ir suomių teritorijon, kur įkūrė rytinių slavų bendruomenę, iš kurios kilo rusai. Antroji atšaka judėjo į pietus, Balkanų link, iš jų kilo šiandieniniai serbai, kroatai, slovėnai ir bulgarai. Trečioji grupė pasuko į vakarus, į germanų, keltų ir baltų teritorijas… Tai buvo čekų, slovakų, serbų, polabų, pamarėnų ir lenkų protėviai. Pagal šią schemą lenkų protėviai buvo vieni paskutiniųjų slavų, palikusių šiaurės Karpatų žemes ir VII – VIII m.e. a. įsikūrusių Oderio ir Vyslos slėniuose. Nauja slavų kolonizacijos banga priešistorės pabaigoje sunaikino seniausiųjų gyvenviečių liekanas. Pagal šią hipotezę lenkai iš daugelio indoeuropiečių grupių buvo paskutinioji, apsigyvenusi šiandieninės Lenkijos teritorijoje. Tokia išvada gali būti nemaloni daugeliui lenkų skaitytojų, tačiau vargu ar ją galima nuginčyti[4].

Vakarų slavai ėmė traukti į dabartines Lenkijos žemes maždaug V a., o IX a. susikūrė pirmosios karinės ir administracinės genčių organizacijos su savais centrais (lenk. grody).Vieną seniausių, pagal istorines hipotezes, sudarė vadinamieji vyslianai (Wiślanie), vakarų slavų gentis, nusėdusi Vyslos aukštupio žemėse, vėliau pavadintose Mažoji Lenkija (lot. Polonia Minor, pirmasis įvardinimas 1411 m.). Dar būdami pagonys jie čia įkūrė vadinamąją „Vyslianų valstybę“ (Państwo Wiślan), kuri pagarsėjo stipriu valdovu.

Pirmoji ir bene vienintelė žinia apie jį pateikta senąja slavų kalba garsiojo slaviškų rašmenų kūrėjo Metodijaus hagiografijoje „Šv. Metodijaus gyvenimas“, kurį surašė iškart po Metodijaus mirties 885 m. vienas iš jo mokintinių. Vyslianų valdovas hagiografijoje tituluojamas „pagonišku kniaziumi“ (Поганьскъ князь сильнъ вельми, сѣдя въ Вислѣ). Pasak hagiografo, tas „pagoniškas kniazius“ keikė krikščionis ir visokias bjaurastis jiems krėtė, tad Metodijus siuntė pas jį pasiuntinį, per kurį pranešė:

Būtų gerai, jeigu tu, sūnau, savo valia priimtum krikštą savo žemėje, kad netektų tau krikštytis per prievartą svetimame krašte. Atmink mano žodį (Добро ти ся крьстити, сыну, волею своею на своеи земли, да не плѣненъ нудьми крьщенъ будеши на чюжеи земли. И помянеши мя)[5].

Šv. Metodijaus siūlymas buvo grįstas rimtais misionieriškais žygiais slavų christianizacijos istorijoje, kurią keliais žodžiais dera prisiminti, jei norime susivokti slavų valdovų titulų įvairovėje.

Slaviškoji lenkų priešistorė, manau, paaiškina, kodėl pirmosios žinomos lenkų genties valdovas slaviškame šaltinyje tituluojamas slavišku titulu dar pagonybės laikais – Поганьскъ князь (pagoniškas kniazius).

Kitas dalykas, kad lenkai ilgainiui ėmė tolti nuo kitų slavų ne vienu atžvilgiu, o pirmiausia – savo raštijos kalba, taigi ir joje vartojamais valdovų titulais. Tai lėmė pats Vakarų slavų krikšto procesas, netrukus pasukęs kita kryptimi – ne graikų ortodoksų, kaip Moravijoje, Bulgarijoje, Bohemijoje (senovės Čekijoje) ir Rusioje, o Romos katalikų Bažnyčios. Katalikiška christianizacija, kaip matysime, nulėmė ir tolesnį lenkų bažnytinės raštijos atsiradimą tiktai lotynų kalba, o tuo pačiu – ir lenkų valdovų titulinę terminiją taip pat lotynų kalba.

Kaip savo valdovus titulavo patys lenkai iki katalikiško krikšto priėmimo, gana neaišku. Situacija šiuo atveju panaši į lietuvių pagonių raštiškai neužfiksuotus seniausius valdovų titulus.

Vadinamosios „Vyslianų valstybės“ valdovas vadinamas senosios slavų kalbos žodžiu kniazj, kitaip tariant, žodžiu, kuris dar buvo tiesiogiai susijęs su senąja slavų kalba. Pasak mūsų įžymaus kalbininko baltisto Vytauto Mažiulio (1926–2009),

senoji slavų kalba, neretai vadinama senąja bažnytine slavų kalba arba senąja bulgarų kalba, remiasi ano meto makedonų tarme, kuri buvo viena iš senovės bulgarų tarmių. Senąja slavų kalba parašyti raštai (IX a.) anuomet buvo suprantami visiems pietų slavams[6].

Mūsų cituotas Metodijaus hagiografijos kūrėjas rašė IX a. būtent senąja slavų kalba, ir tik vėliau „atsirado keletas senosios slavų kalbos variantų – moravų (čekų-moravų), senovės bulgarų ir senovės rusų variantai, priėmę atitinkamų kalbų tarmybių.“[7]

Įvairiais variantais senoji slavų kalba buvo vartojama, matyt, visuose slaviškuose ankstyvųjų viduramžių kraštuose, dar nesuskilusiuose pagal krikščioniškos religijos schizmą (skilimą) į lotynų katalikų ir graikų ortodoksų šalis.

Dvi tarptautinės kalbos viduramžių Europos raštijoje

 

Plačiai visiems žinoma, jog lotynų kalba, vartota Romos imperijoje, viduramžiais ilgai buvo naudojama įvairių tautų raštijoje, kol maždaug nuo XI a. ėmė kurtis tautinės raštijos, pagrįstos vietinėmis lotynų kalbos atmainomis, pirmiausia – liaudies lotynų, neolotynų ir romanų kalbomis.

Literatūrinės tradicijos gimtosiomis kalbomis radosi anaiptol ne vienu metu: ispanų literatūrinė tradicija prasideda nuo XII a., provansalo trubadūrų[8] – nuo XI a., prancūzų – nuo XI a., italų – tik nuo XIV a., rumunų – nuo XVI a., o iki tol visur vartota raštijoje ir literatūroje lotynų kalba, kuri jau buvo nebegyva (nuo VI a. pabaigos), tai yra – nebe šnekamoji. Tačiau mokslo ir literatūros veikaluose vadinamoji neolotynų kalba visoje Europoje buvo naudojama, kaip tarptautinė grožinės literatūros, mokslo kalba, kol palaipsniui nuo XVI a. ėmė trauktis ir iš ten, pirmiausia – Italijoje, vėliau Prancūzijoje ir Anglijoje, o XVII ir Vokietijoje[9].

Mums svarbu prisiminti, kad visoje Europoje istoriografijos veikalai nebuvo jokia išimtis lotynų kalbos vartojimo areale ir praktikoje, tad Europos valdovų titulai būdavo užrašomi lotyniškai, tik retkarčiais nurodant terminus kuria nors vietine kalba.

Tačiau lotynų kalba viešpatavo ne visur.

Lygiai taip pat ir krikščionybė Europoje plito ne tik lotynų kalba.

Anksčiausiai tarp visų Vakarų slavų krikščionybė buvo priimta pirmoje galingoje slavų valstybėje Didžiojoje Moravijoje, kurią gerą šimtmetį (IX–X a. pradžia) valdė dabartinių moravų ir slovakų protėviai, viešpatavę ne tik dabartinėse Slovakijos ir Čekijos teritorijose, bet ir savo imperijos periferijose, kurias sudarė atskiros dabartinių Vengrijos, Rumunijos, Lenkijos, Austrijos, Serbijos, Slovėnijos, Kroatijos ir Ukrainos teritorijų dalys.

Pirmoji Vakarų slavų valstybė, pasiekusi savo galios viršūnę IX šimtmečio pabaigoje, krikštą buvo priėmusi jau 823 metais pagal katalikų apeigas iš karto po to, kai pagonis moravus nukariavo frankų karalius ir (nuo 800 m.) Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis Didysis (747–814). Prieš tai Karolis Didysis jau buvo kardu priveikęs ir privertęs priimti katalikišką krikštą neklusniuosius „barbarus“, savo gentainius germanus – saksonus ir langobardus. Vėliau Karolio Didžiojo nukariauti moravai pakilo į kovą už nepriklausomybę, sutriuškino Karolio Didžiojo anūką vokiečių karalių Liudviką Vokietį (804–876) ir sukūrė minėtą Didžiosios Moravijos slavų valstybę.

Tačiau moravų sukurta valstybė turėjo paveldėtą iš nukariautojų problemą, kurią mes čia ir svarstome.

O būtent: krikščionys moravai nesuprato ateivių dvasininkų (daugiausia vokiečių) kalbos, o dar labiau – negalėjo suprasti bažnytinių apeigų lotynų kalba.

Slovakų istorikai teigia, kad jau 861 m. Moravijos valdovas Rostislavas (Rostislav, valdė 846–870) kreipėsi į Romos popiežių, prašydamas atsiųsti mokytus dvasininkus (gal vyskupą), kurie parengtų dvasininkus, gebančius pamokslauti vietine moravų kalba. Popiežius Mikalojus I Didysis (858–867), tas pats, kuris vienas pirmųjų paskelbė tezę apie dieviškąją ir nepanaikinamą popiežiaus teisių kilmę, ilgokai nieko neatsakė.

Tuomet Rostislavas nusiuntė pasiuntinius pas Bizantijos imperatorių su tuo pačiu prašymu:

Mūsų žemė pakrikštyta, bet mes neturim mokintojų, kurie mums pamokslautų ir aiškintų mums šventąsias knygas. Mes nepažįstam nei graikų, nei lotynų kalbos, o mokintojai, kurie dabar pas mus gyvena, moko skirtingai, dėl to mes negalim skaityti ir suprasti knygų. Atsiųsk mums mokintojus, kurie mokytų knyginio Šventojo Rašto ir jo supratimo mūsų pačių kalba ir nurodytų mums teisingąjį kelią[10].

Bizantijos patriarchas, garsusis armėnų kilmės teologas Fotijus (gr. Photios; lot. Photius; 810– 893), vienas ryškiausių viduramžių intelektualų rašytojų, atsiuntė moravams du graikus misionierius – minėtąjį Metodijų (815–885) ir jo brolį Konstantiną Filosofą, vienuolystėje Kirilą (827–869). Konstantinas pirmiausia sukūrė graikų alfabeto pagrindu slavų abėcėlę ir po to ėmė versti į senąją slavų kalbą Šventojo Rašto tekstus, būtinus bažnytinėms apeigoms[11]. Kiek vėliau Metodijus ėmėsi ir viso Evangelijos vertimo į senąją slavų kalbą. Taigi, abu misionieriai, nuo seno vadinti šventaisiais Slavų Apaštalais (Slavorum Apostoli) ir popiežiaus Jono Pauliaus II 1980 m. paskelbti visos Europos globėjais, atvyko į slavų gyvenamąsias žemes ir taikiai skleidė Kristaus mokymą Moravijos, Bulgarijos, iš dalies Čekijos žemėse visiems gyventojams suprantama senąja slavų kalba. Jiems nereikėjo nei ugnies, nei kardo, o rezultatai buvo akivaizdūs: Bulgarijos krikštas – 863 m., Čekijos krikštas – 883 m., kai pats Metodijus pakrikštijo pirmąjį istorinį čekų valdovą kunigaikštį Borživojų (ček. Bořivoj) ir kt.

Tačiau visoje krikščionijoje jau ėmė reikštis ir nuolatos stiprėjo konfliktas, pavirtęs krikščionijos skilimu į dvi stambias stovyklas, kurios pripažino ir atlikdavo krikštą bei savo bažnytines apeigas dviem skirtingais būdais: pagal Romos katalikų ir pagal Bizantijos graikų ortodoksų.Kiekvienoje stovykloje ėmė formuotis skirtingo alfabeto raštija, tuo pačiu ir skirtinga terminija bažnytinėse apeigose bei valstybinės valdžios struktūroje.

Plati ir sėkminga Konstantino ir Metodijaus misija buvo vykdoma pagal Bizantijos graikų krikščionių apeigas ir, matyt, dėl to netrukus sukėlė lengvai suprantamą kaimynų vokiečių katalikų nerimą. Vokiečių dvasininkai pradėjo plačią veiklą prieš abu šventuosius misionierius, kurie buvo apkaltinti neteisėtu skverbimusi į vokiškų Moravijos ir Vengrijos vyskupijų teritoriją. Tačiau svarbiausias vokiečių katalikų kaltinimas buvo būtent lingvistinio pobūdžio. Abu misionieriai buvo kaltinami kaip tik dėl to, kad bažnytines apeigas atlikinėjo vietine slavų kalba. Viduramžių katalikų teigimu, Viešpatį galima šlovinti tik trimis kalbomis – žydų, graikų ir lotynų, kuriomis buvo padarytas įrašas ant Viešpaties Kryžiaus. Tuo remiantis ir buvo atliktas 384–405 m. pirmasis Biblijos vertimas iš žydų (Senasis Raštas) ir graikų (Naujasis Raštas) kalbų į „visiems suprantamą“ (lot. vulgata) lotynų kalbą, nors autentišku Biblijos tekstu „Vulgata“ buvo pripažinta tik 1546 m. visuotiniame katalikų Bažnyčios sinode[12].

O viduramžiais visi, kas šlovino Viešpatį kitomis „nešventomis“ kalbomis, buvo skelbiami eretikais, kuriuos reikia deramai nubausti. Tad minėti vokiečių dvasininkai ir baudė: kai 870 m. Metodijus, jau tapęs Vengrijos arkivyskupu, atvyko į vokiečių vyskupų sinodą Bavarijoje, jis paprasčiausiai buvo sumuštas ir įmestas į kalėjimą.

Laimei ir tuometinių popiežių Adriano II (867–872) ir Jono VIII (872–882) garbei, Romos katalikų kurija nepasuko įstatyminio „nesakralinių“ kalbų draudimo keliu. Priešingai – abu minėti popiežiai ilgus metus ir ne vieną kartą kilniai ir ryžtingai gynė šventuosius Bizantijos misionierius nuo vokiečių vyskupų skundų, persekiojimų ir fizinės prievartos. Tik popiežiaus Jono VIII griežtu reikalavimu Metodijus buvo paleistas iš kalėjimo po trejų metų kalinimo. Iki gyvenimo pabaigos jis vertė šventuosius krikščionių tekstus į senąją slavų kalbą, remdamasis oficialiu jam pačiam Romoje įteiktu popiežiaus Adriano raštu, laiminančiu ir įteisinančiu krikščionių apeigas vietine slavų kalba ir šventų knygų vertimus į parapijiečių naudojamą ir suprantamą kalbą.

Tačiau mirus Metodijui (885 m.) vokiečių dvasininkai perkalbėjo popiežių ir pasistengė išvyti iš Moravijos bei Vengrijos visus Metodijaus pasekėjus. Pastarieji bėgdami nuo persekiojimo pasitraukė į Bulgariją, Serbiją ir kitas pietų slavų žemes, sukurdami ten didžiuosius ortodoksinės krikščionijos centrus, kurie pripažino ne lotyniškos Romos, o graikų Bizantijos Bažnyčios viršenybę ir teisingumą – ortodoksiją, pravoslaviją. Kaip tik dėl to Pirmojoje bulgarų imperijoje (Първo българско царство; 681–1018 m.) ir Serbijoje pirmiausia tarp slavų kraštų susikūrė tautinės literatūros senąja slavų kalba. Būtent Bulgarijos imperijoje buvo ištobulinta senoji bažnytinė slavų kalba, kuri tapo tarptautine kalba (lingua franca) viduramžių slavams.

Ji buvo suprantama įvairiuose slavų kraštuose, kur buvo skaitomi pirmiausia pačių bulgarų atlikti slaviški vertimai iš graikų bizantiškosios literatūros, o vėliau senąja slavų kalba buvo rašomi ir mūsų jau aptarti Kijevo bei Šiaurės Rusios metraščiai, vėliau – Lietuvos kaimynų rusinų Haličo–Voluinės metraštis.

Šiek tiek užbėgant į priekį, čia dera priminti, kad žymiai vėliau, kuomet pagoniškoji Lietuva per Jogailos piršlybas sudarė dinastinę sutartį su katalikiška Lenkija, o Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386 m. kovo 4 d.), visi pirmieji Lietuvos valstybės metraščiai vis viena būdavo rašomi ne lotynų, o senąja slavų kalba, atmiešta šnekamosios rusinų kalbos naujovėmis.

Dažnai klausiama ir net priekaištingai stebimasi, kodėl Lietuvos valdovai ir prieš krikštą, ir po krikšto naudojo senosios slavų kalbos, o ne lotynų kalbos alfabetą.

Atsakymas, deja, ne lingvistinio, o politinio pobūdžio: senovės Lietuvos valstybė jau prieš krikštą buvo ir po krikšto pasiliko didžiule daugiataute ir daugiakalbe imperinės struktūros valstybe. Kaip mes jau išsiaiškinome, Lietuvos valstybė XV a. pradžioje ( 1413 m.)  gavo naują valstybinį statusą ir naują pavadinimą – „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“ (1413–1569) – ir turėjo naudotis savo kanceliarijoje daugumai gyventojų suprantama senąja slavų kalba, nuo seno ir plačiai paplitusia toli už titulinės lietuvių tautos gyvenamojo ploto ribų.

Slaviški titulai graikų tikybos kraštuose Europoje

 

Visa tai reiškia, kad lietuvių valdovų titulus metraščių bei kronikų autoriai ir vėlesniųjų viduramžių istorikai mums yra pateikę minėtomis dviem tarptautinėmis kalbomis – senąja slavų ir lotynų.

Mes jau aptarėme lietuvių valdovų titulus pagal Rusios metraščių šaltinius ir nustatėme, kad jie visi priklauso Rusios valdovų titulinei sistemai. Dabar galime pridurti, jog slaviškoji titulų sistema gyvavo ne tik Rusioje, bet ir kituose slaviškuose Europos kraštuose.Iš tos pačios senosios slavų kalbos titulo kъnędzь ankstyvaisiais viduramžiais paplito ir įsitvirtino įvairiomis lingvistinėmis atmainomis šis titulas ir kituose slavų kraštuose, kur iki šiolei bulgarai turi княз, rusai – князь, serbai – кнез, chorvatai – knez, čekai – kněz, slovėnai – knes ir t. t.

Dėsninga, kad visuose metraščiuose, kurie nuo XV a. vidurio buvo pradėti rašyti naujai pavadintoje „Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste“ valstybėje, senovės Lietuvos valdovų titulai taipogi pateikiami senąja slavų kalba pagal slavišką valdovų titulatūros sistemą, naudotą graikų tikybos kraštuose. Turiu galvoje XV ir XVI amžiaus „lietuviškųjų metraščių“ grupę:

1) Trumpasis sąvadas su seniausiais XIV amžiaus pabaigos nuorašais „Lietuviškos giminės pradžia“ arba „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė“;

2) Platesnysis XVI a. antrojo dešimtmečio sąvadas „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika“ ir

3) XVI a. pirmoje pusėje sudarytas Platusis sąvadas „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Žemaičių metraštis“, dar vadinamas „Bychovco kronika“.

Šie ir kiti lietuviški metraščiai[13] yra jau vėlesnės kartos „lietuviškų metraščių“ paveldas, mūsų literatūros istorikų oficialiai pripažįstamas, įjungiamas į lietuvių literatūros istorijas, tačiau mūsų tyrimui neinformatyvūs, kadangi juose vartojami mūsų jau aptarti tradiciniai Rusios valdovų titulai (kniazj, kniazi), pritaikyti Lietuvos valdovams atgaline tvarka iš XV–XVI a. į ankstesniuosius laikus.

Tuo tarpu lenkų istoriniuose šaltiniuose, rašytuose lotynų kalba, mes susiduriame su kitokia valdovų titulatūros sistema.

Lotyniški titulai katalikų lenkų šaltiniuose

 

Vakarų slavai lenkai, IX a. priėmę krikščionybę Romos katalikų apeigomis, pateko į lotynų ir vokiečių kalbų dominavimo zoną. Gal todėl ir jų literatūrinės kalbos tradicija atsirado gerokai vėliau už kitų slavų, egzistavusių Bizantijos bažnytinių apeigų erdvėje, jei prisiminsime jau minėtus bulgarus, moravus, čekus, slovakus, rusinus ir rusus.

Katalikiškoje viduramžių Lenkijos erdvėje lotynų kalba dominavo bažnytinėse apeigose, o vokiečių kalba įvairiomis tarmėmis plito per vokiečių kolonijas Lenkijoje, pirmiausia miestuose.Kuomet Jogaila XIV a. pabaigoje atvyko į Krokuvą vedyboms su Anžu dinastijos Lenkijos karaliene trylikamete Jadvyga, pati nuotaka dar nemokėjo kalbėti lenkiškai, o Krokuvoje visur skambėjo vokiečių kalba.

Dviejų svetimų kalbų – lotynų ir vokiečių – dominavimas viduramžių lenkų raštijoje nulėmė gana vėlyvą, palyginus su Pietų slavais bulgarais bei serbais ir net Rytų slavais Kijevo bei Šiaurės Rusioje, lenkų tautinės raštijos ir literatūros atsiradimą gimtąja kalba. Pirmieji tekstai lenkų kalba pasirodo tiktai XV a. viduryje (jei neskaitysime kalbinių fragmentų religinėje raštijoje, lenkiškų frazių pamoksluose).

Seniausieji lenkų rašytiniai šaltiniai, ypač kronikos ir kasmetiniai bažnytiniai įrašai (analai), būdavo rašomi lotynų kalba. Natūralu, kad lotynų kalbos vyravimas nulėmė ir lotyniškos valdovų titulatūros vartojimą visose lenkų kronikose – nuo XI a. pradžios iki J. Dlugošo ir jo pasekėjų lotyniškai rašytose XVII a. kronikose bei dokumentiniuose Lenkijos istorijos šaltiniuose.

Čia visur viešpatauja lotyniškieji valdovų titulai – dux ir rex, ir valstybinių darinių titulai – ducatus bei regnum.Natūralu, kad lenkų kronikų bei diplomatinių dokumentų rašovai lotyniškus terminus pritaikė ne tik savajai pagoniškai praeičiai iki IX a., bet ir krikščioniškiems laikams. Lygiai taip pat suprantama, kad nuo seniausių laikų rašydami savo kronikose apie Lietuvą, tie patys lotyniškų tekstų autoriai galėjo taikyti ir taikė lietuviams tuos pačius lotyniškus titulus dux ir rex.

Tačiau patys savaime valdovų titulai, vartoti lenkų istoriniuose šaltiniuose, mažai ką arba labai nedaug mums pasako. Mūsų tyrimui svarbiausia yra išsiaiškinti, kokia prasme ir pagal kokią teisinę sistemą vieni ar kiti titulai būdavo vartojami lenkų istoriniuose šaltiniuose.

Štai čia ir iškyla kritinės šaltinių analizės teikiami siurprizai – legitiminiai ir nelegitiminiai valdovų titulai įvairaus pobūdžio tekstuose.

Pirmoji lenkų kronika ir jos geografiniai akiračiai

 

Pirmieji lenkų metraštininkai aprašinėjo vietinius įvykius, per daug nesidomėdami tolimesniais kraštais.

Antai maždaug 1112–1116 m. buvo lotyniškai parašyta vadinamoji Galo Anonimo (Gallus Anonymus; † po 1116 m.) kronika „Chronica et gesta ducum sive principum polonorum“.

Kol kas be jokių komentarų pažymėkime, kad Galo veikalo pavadinimas verčiant į kitas kalbas pateikia panašų titulatūros chaosą kaip ir lietuvių valdovų titulų vertimai: iš lotyniškų „ducum sive principum“ atsiranda ir princai (angl. princes of the Poles), ir hercogai su fiurstais (vok. Herzöge und Fürsten) ir kniaziai (rus. деяния князей и правителей польских), ir kunigaikščiai lietuviškame Galo veikalo vertime ( Lenkų kunigaikščių bei princų kronikos ir poelgiai) ir t. t. Būtų mano valia, lietuviškai tiražuočiau pavadinimą „Lenkų kunigaikščių ir valdovų kronika bei žygiai“.

Simboliška ir kartu dėsninga, kad pirmosios lenkų kronikos pavadinime lenkų valdovams yra pritaikytas titulas dux (vadas, karvedys, valdovas), o ne rex (karalius), paaiškinant, jog dux tai maždaug tas pats (lot. sive – arba), kas princeps (pirmas tarp visų).

Šie titulai viduramžiais buvo tiesiogiai perimti kartu su daugybe kitų lotyniškų terminų iš Romos imperijos, kurioje, pavyzdžiui, garsusis oratorius, filosofas Ciceronas (Marcus Tullius Cicero; 106 m.–43 m. prieš Kristų) vadino politinius valstybės veikėjus tais pačiais žodžiais „duces et principes“ kaip ir Galas Anonimas. Galima spėti, kad seniausios lenkų kronikos autorius Galas, paslaptingas atvykėlis į Lenkiją iš svetur, daugiau ar mažiau buvo susipažinęs su klasikinės lotynų literatūros autoriais, tiksliau – jų tekstų fragmentais, nes tik tiek ir buvo išversta viduramžiais iš senovės romėnų literatūros.

Kitaip sakant, kronikos pavadinimas leidžia manyti, kad jos kūrėjas naudojasi anuomet jau nusistovėjusiais Europoje lotyniškais valdovų titulais – dux ir princeps. Jei spręstume iš pavadinimo, pirmasis lenkų metraštininkas vengia kalbėti apie lenkų karalius (rex, reges), ir vėliau mes pasiaiškinsime, dėl kokių priežasčių vengia.

Tačiau vienas dalykas yra pavadinimas ir visiškai kitas dalykas – beletristinis Galo Anonimo pasakojimas, kuriame lenkų valdovams prisagstyta pačių įvairiausių titulų. Gal toji kronika nebuvo pirmoji (kitos neišliko jokiais nuorašais), bet jinai žymi lenkų literatūros pradžią. Kaip minėta, ją parašė ne lenkas, o svetimšalis, suradęs prieglobstį pas lenkų kunigaikštį Boleslovą. Lenkų senosios literatūros žinovo, vieno iš garsiausių ir įtakingiausių tarpukario Lenkijos humanitarų prof. I. Chrzanovskio (1866–1940) žodžiais tariant,

svetimšalio dėka lenkai gavo pirmą savo kroniką. Jos autorius buvo nežinomas mums nei vardu, nei pavarde vienuolis, kažkoks italas, o gal ir prancūzas, vadinamas Gallus, kuris pabaigoj XI ar pradžioj XII amžiaus atkeliavo Lenkijon ir paskui, kaip rodosi, buvo kunigaikščio Boleslovo Kreivalūpio kancleris. Tad nenorėdamas, kaip jis pats gražiai išsireiškė, „veltui valgyti lenkų duonos“, parašė kroniką, kurioj trumpai nupasakojo savo naujai pasirinktosios tėvynės žygius nuo legendinio Popielio dienų ligi Vladislovo Hermano viešpatavimo pabaigos; užtat labai smulkiai aprašė Boleslovo Kreivalūpio gyvenimą ir valdymo būdą ligi 1113 metų[14].

Ypač plačiai pasakodamas apie savo svarbiausio herojaus, kronikos užsakytojo, kataliko Boleslovo Kreivalūpio (Bolesław III Krzywousty; 1102–1138) taurų gyvenimą, autorius mini ir Boleslovo žygį į Prūsiją, kurią tas „užpuolė ir, mėgindamas rasti priežastį karui, bet neradęs, grįžo iš ten su dideliu grobiu, viską sudeginęs ir parsivaręs daug belaisvių.“[15] Ta proga Galas Anonimas prisimena seną saksų legendą, esą Prūsija nuo seno esanti ne kieno kito, o germanų saksų žemė. Matyt, jis buvo girdėjęs legendą jau anksčiau, nes vadina ją „protėvių pasakojimu“:

Būtent Karolio Didžiojo laikais, kai Saksonija buvo dar maištinga jo atžvilgiu ir nepriėmė nei jo valdžios jungo, nei krikščioniškos tikybos, šios šalies žmonės išplaukė laivais iš Saksonijos ir užėmė šią sritį, ir gavo šios srities [tai yra – Prūsijos] vardą. Taip jie ten ir gyvena iki šiolei be karaliaus ir be Įstatymo šventojo (sine rege, sine lege), ir neužmiršta savo buvusios neištikimybės ir barbarystės[16].

Taigi – baltiškosios prūsų žemės seniausioje lenkų kronikoje priskiriamos germanams saksams, kurie nepakluso germanų frankų karaliui, nepriėmė krikšto ir, išplaukę laivais į Prūsiją, pasivadino prūsais. Nepriėmę krikšto jie ten iki šiolei gyveną be karaliaus ir Šventojo Rašto, todėl kaimynams, tarp jų ir dievobaimingajam Boleslovui Kreivalūpiui visi prūsai tėra teisėtas krikščionių paniekos taikinys, užpuolimų, deginimų ir niokojimų objektas. Per daug nesigilindamas į senovės prūsų (atseit, saksų) krašto istoriją ir pasipriešinimą katalikams lenkams, Galas Anonimas pasitenkina trumpa geografine žinute, esą „tas kraštas yra taip apsaugotas raistų ir ežerų, kaip nebūtų jo apsaugojusios pilys nei miestai, todėl niekas ir negali to krašto nukariauti (non potuit adhuc ab aliquo subjugari), nes niekas negali su kariuomene pereiti tiek raistų ir ežerų.“[17]

Kaip matome, pirmoji lenkų kronika, panašiai kaip seniausieji Kijevo Rusios metraščiai, neskiria savo kaimynų, neišmano jų istorijos, neįvardina ir niekaip netituluoja nekrikščioniškų valdovų, sunkiai įsivaizduoja jų valdomų valstybių santvarką, būtį ir net gamtovaizdį.

Kita vertus, mums svarbu pasiaiškinti, kokius titulus ir kokiais principais taikė Galas Anonimas lenkų valdovams.

Pagoniškieji Piastų dinastijos valdovai (artojiška kilmė)

 

Svetimšalis atvykėlis į lenkų gyvenamas žemes Galas Anonimas pagal tuometinį Vakarų Europos paprotį ir literatūrinę tradiciją stengėsi atkurti savo šlovinamojo minėto Boleslovo Kreivalūpio genealoginę istoriją, suminėti jo garbingus protėvius ir jų valdas.

Deja, rašytinių šaltinių, matyt, nebuvo, tad kronikos autorius, neišmanęs ir negalėjęs išmanyti Lenkijos istorijos, nusprendė iš pačių lenkų pasakojimų sudėlioti pasakojimą apie lenkų valdovų giminės pradžią. Žmonių pasakojimus papildęs įspūdingais bibliniais motyvais Galas Anonimas surašė gražią, betgi daugiau negu kuklią istoriją apie Lenkijos valdovų kilmę.Tuo pačiu, atvirai pasakius, Galas Anonimas, pats tikriausiai to nenumanydamas, pridarė nemãža rūpesčių būsimiesiems lenkų kronikų autoriams ir istorikams, paskelbęs pirmąją Piastų kilmės versiją.

O versija labai paprasta.

Atseit, vieną kartą keliavo per lenkų žemę du svetimšaliai ir negavę prieglobsčio pas anuomet dar pagoniško Gniezno krašto valdovą vardu Popel (dux nomine Popel; lenk. Popiel), labai juo nusivylė ir

pasipiktinę miestiečių nežmoniškumu, patraukė į priemiestį, kur laimingo atsitiktinumo dėka priėjo prie minėto artojo namelio […] Tas varguolis, užuojautos pilnas, pakvietė svetimšalius į savo lūšnelę ir kuo maloniausiai atvėrė jiems savo skurdų vaišingumą. O tiedu su dėkingumu priėmę varguolio kvietimą ir, įžengę į lūšną, ištarė: „Iš tiesų džiaukitės, kad atvykome, nes mūsų apsilankymas galbūt atneš jums gėrybių perteklių, o jūsų palikuonys – garbę jums ir šlovę.“[18]

Kol Piastas ir jo žmona Roputė (Pazt et Repca) vaišino, kuo turėdami, svečius, svetimšaliai stebuklingu būdu (Jėzaus Kristaus evangelinių stebuklų motyvai) pripildė statinaites neišsenkančio alaus, o iš vieno paskersto paršelio pridėjo „dešimt dubenų, slaviškai vadinamų cebrais“. Tų pačių vaišių metu svetimšaliai sudalyvavo senoviškoje pagonių slavų ceremonijoje, palaiminę Piasto ir Roputės sūnaus paauglio Siemovito perėjimą iš vaikystės į paauglystę, taigi iš motinos globos – tėvo žinion.

Po to, kai visa tai įvyko, – tęsia Galas Anonimas, – berniukas Siemovitas, Piasto sūnus [lenk. Siemowit; nuo slaviško siemja – šeima], augo ir stiprėjo diena iš dienos, darėsi vis kilnesnis iki tokio laipsnio, kad Karalių karalius ir Kunigaikščių kunigaikštis (rex regum et dux ducum[19]) su visų žmonių pritarimu paskyrė jį Lenkijos valdovu (Poloniae ducem) ir visiškai išvijo iš karalystės (regnum) ankstesnį valdovą Popielių (Pumpil) su visais jo palikuonimis[20].

Kaip matome, hierarchiniai terminai nelabai rūpi Galui Anonimui, jis leidžia duxui valdyti karalystę (regnum). Išdėstęs visokius „stabmeldžių klaidomis iškraipytus“ prisiminimus, Galas Anonimas pereina, jo žodžiais, „prie tų reikalų, kuriuos įamžino tikroji atmintis“. O būtent – autorius pateikia pirmųjų Lenkijos valdovų genealogiją:

Siemovitas, gavęs vyriausią valdžią (principatum adeptus) visą savo jaunystę praleido ne besilepindamas ar lengvabūdiškai pramogaudamas, o ištvermingai triūsdamas, tad netrukus plačiai pagarsėjo kilnumu ir įgijo didžią šlovę, o savo viešpatavimo sienas (principatus fines) praplėtė toliau, negu bet kas iki jo. Po jo mirties jo vietą užėmė jo sūnus Lestekas (Lestek), kursai savo karo žygiais prilygo kilnumu ir drąsa savo tėvui. Po Lestko mirties sostą paveldėjo jo sūnus Siemomyslas (lenk. Siemomysł), kuris pirmtakų garsą patrigubino tiek kilme, tiek kilnumu. O tas Siemomyslas davė gyvybę didžiajam ir šlovingam Mieškui (Mieszek), pirmajam iš Mieškų[21].

Taigi, taip, atrodo, įsivaizdavo XII a. pradžioje lenkų valdovai ir jų pirmasis metraštininkas savo ištakas – Piastų dinastijos kilmę.

Kaip žinome, Piastų dinastijos atstovai (tiek legendiniai, tiek istoriniai) valdė be pertrūkių  Lenkijos žemes nuo X a. iki pat XIV a. pabaigos, kuomet į Lenkijos karaliaus sostą 1386 m. atsisėdo lietuvių pagonių Gediminaičių dinastijos atstovas Jogaila, kurį lenkų didikai pasirinko vietoje dar egzistavusių kelių šalutinių ir tolimesnių Piastų dinastijos palikuonių, kildinusių save iš vargingo, tačiau labai doro ir vaišingo artojo (arba račiaus) Piasto giminės.

O kokius titulus galėjo turėti artojas arba račius?

Be abejo, jokių.

Tad kyla kitas klausimas – kada ir kaip, jeigu ne tiktai iš paslaptingų Karalių karaliaus ir Kunigaikščių kunigaikščio pasiuntinių, galėjo Piastų dinastijos pradininkai įsigyti kilmingų viduramžių valdovų titulus?

Kita vertus, kai kurie lenkų istorikai šiame epizode įžvelgia

liudijimą apie savotišką viduramžių valstybinį perversmą. Gal tai skamba per daug šiuolaikiškai, tačiau pats būdas, kuriuo Piastai ateina į valdžią, leidžia taip teigti. Piastas, sakytum, pareigūnas kunigaikščio dvare (na dworze ksiąžęcym), vaikų auklėtojas, arba auklėtojas (czyli piastun), o kartu žmogus, žinantis visas dvaro paslaptis bei žmonių nuotaikas, suvokia liaudies nemylimo ir nepopuliaraus kunigaikščio (księcia) padėtį, ir pašalina jį iš valdžios pritariant visiems Polianų valstybėlės (panstewka Polan) gyventojams. Ir šitaip tikriausiai giminė, vėliau vadinta Piastais, įgijo kunigaikštišką statusą (osiągnąl godnosc ksiąžęcą)[22].

Galima, be abejo, ir tokia interpretacija, kuri, beje, labai primena Karolingų dinastijos atėjimą į valdžią, kai frankų karalių Merovingų dinastiją pašalinę iš sosto aukščiausią valdžią frankų karalystėje pasisavino buvę karaliaus dvaro valdytojai garsingos Karolingų dinastijos pradininkai…

Nekilmingos giminės sąmokslas prieš teisėtą valdovų dinastiją – vienas populiaresnių siužetų viduramžių kronikose ir literatūroje. Matyt, jis rėmėsi neretais istoriniais įvykiais.

[1]        Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Parengė ir į lietuvių kalbą išvertė Darius Antanavičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis (atsakomasis sudarytojas) ir Rimvydas Petrauskas. – Lietuvos istorijos institutas, Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 139.

[2]        Ten pat, p. 140.

[3]        Jana Dlugosza Roczniki czyli Kroniki slawnego Krolewstwa Polskiego. Księga dziesiąnta. 1370–1405, Warszawa, 1981, p. 215–221.

[4]        Davies, Norman. God`s Playground. A History of Poland in two volumes. Volume I. The origins to 1795, Columbia Press, 1981. Cit. pagal: Davies, Norman. Dievo žaislas. Lenkijos istorija. I tomas. Nuo seniausių laikų iki 1795 metų. Vert. I. Mataitytė, L. Miknevičiūtė. – Vilnius: LRS leidykla, t. I, 1981, p. 83.

[5]        Житие Мефодия. – Библиотека литературы Древней Руси / РАН. ИРЛИ; Под ред. Д. С. Лихачева, Л. А. Дмитриева, А. А. Алексеева, Н. В. Понырко. – СПб.: Наука, 1999. – Т. 2: XI–XII века. Cit. pagal: http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=2164

[6]        Mažiulis, Vytautas. Pasaulio tautų kalbos. – Vilnius: Mokslas, 1979, p. 16–17.

[7]        Ten pat, p. 17.

[8]        Plačiau žr.: Bučys, Algimantas. Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. – Vilnius: Versus aureus, 2012. Poskyriai: 12. Pirmosios Europoje tautinės literatūros atsiradimas; 13. Pirmasis Europoje eilėraštis tautine kalba; 14. Pirmieji tautinių kalbų daigai Europos literatūrose; 15. Tautinių kalbų gynyba ir išaukštinimas.

[9]        Dzieje literatury Europiejiskiej. Pod redakciją Wladyslawa Floryana. – Warsz­awa: Panstwowe Wydawnictwo naukowe, 1977, T. 1, p. 379.

[10]       Čia ir toliau mano versta iš: Житие и жизнь и подвиги, иже во святых отца нашего Константина Философа первого наставника и учителя славянского народа; cit. pagal: http://www.vostlit.info/Texts/Dokumenty/Tschechien/IX/Slav_pis/frametext1.htm

[11]       Konstantinas Filosofas sukūrė vadinamąją glagolicą, o jo mokintinis Klimentas Ohridietis (840–916), kaip teigia naujausi tyrinėjimai, sukūrė vadinamąją kirilicą, pavadintą mokintojo vardu vienuolystėje (Kirilas). Kirilica iki šiolei vartojama daugelyje slavų kraštų – Bulgarijoje, Serbijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir ortodoksinėse graikų ir slavų bažnyčiose.

[12]       Plačiau žr.: Bučys, Algimantas. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. – Vilnius: LRS leidykla, 2009. Skyrius: Viduramžių religiniai ir lingvistiniai konfliktai ekumenizmo šviesoje. Poskyriai: 4. „Nesusikalbančių“ paradigmų priešprieša; 5. Dvi viduramžių civilizacijos pusės; 6. Rytų ir Vakarų slavų kultūrinis paveldas XIII šimtmetyje; 7. Lingvistiniai viduramžių krikščionijos konfliktai; 8. „Trikalbystės dogma“; 9. „Trikalbystės dogmos (= erezijos)“ kritika; 10. Dievo žodis liaudies kalba – tautinės literatūros pamatas.

[13]       Plačiau žr.: Jasas, Rimantas. Bychovco kronika ir jos kilmė. Įvadas. In: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. – Vilnius: Vaga, 1971, p. 8–38.

[14]       Chrzanovskis, Ignacy. Senosios lenkų literatūros istorija. Vertė P. Vaičiūnas, red. Prof. Krėvė- Mickevičius. – Kaunas, 1924, p. 5.

[15]       Martini Galli Chronicon ad fidem codicum: qui servantur in Pulaviensi… – Varszaviae, MDCCCXXIV, p. 905; mano cit. ir versta pagal: https://books.go ogle.pl/books?id=5IBKAAAAcAAJ&hl=pl&pg=PR1#v=onepage&q&f=false

[16]       Ten pat, p. 905.

[17]       Ten pat.

[18]       Ten pat, p. 845.

[19]       Turima galvoje Dievas.

[20]       Martini Galli Chronicon ad fidem codicum: qui servantur in Pulaviensi… – Varszaviae, MDCCCXXIV, p. 847; mano cit. ir versta pagal: https://books.go ogle.pl/books?id=5IBKAAAAcAAJ&hl=pl&pg=PR1#v=onepage&q&f=false

[21]       Ten pat, p. 848.

[22]       Borucki, Marek. Jak w dawnej Polsce krolow obierano. – Warszawa: LSW, 1976, p. 6.

 

Istorija , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra