Donatas Malinauskas Taline 1931 metais

Autorius: Data: 2011-05-06, 12:57 Spausdinti

Donatas Malinauskas Taline 1931 metais

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Lietuvos užsienio politikos ašis visą nepriklausomybės laikotarpį sukosi apie Vilniaus problemą. Iš šio taško į savo kaimynus žvelgė Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ir vylėsi, kad tokios pozicijos laikosi ne tik ministrai, bet ir ministerijų darbuotojai. Būtent dėl Vilniaus 1930 m. vasario mėnesio pradžioje komplikavosi santykiai su Estija.

Problemų santykiuose su estais buvo ir anksčiau. 1929 11 07 „Lietuvos aidas“ (1) rašė apie priežastis, kodėl vėluojama pasirašyti prekybos sutartį tarp Lietuvos ir Estijos. Paminėta Estijos orientacija į Varšuvą buvo viena iš svarbiausių priežasčių. Dar viena priežastis ta, kad nenorėjo taikyti avantažo Lietuvai, kai jis buvo taikomas suomiams, latviams ir SSSR. Lietuva, taikydama klauzules sutartyse su Baltijos valstybėmis, to paties tikėjosi ir iš jų. Tačiau kitaip problemas matė estų vyriausybė, ir, matyt, čia būta ir mūsų diplomatinio korpuso klaidų. Prekybos sutartis su estais buvo pasirašyta tik 1931m. sausio 16 d. (2) 1930 m. pabaigoje Užsienio reikalų ministerijoje buvo svarstomas klausimas dėl Donato Malinausko siuntimo į Estiją, nes lenkiška estų orientacija kėlė nerimą Lietuvai. (3)

Nežiūrint to, kad Lietuvos atstovai domėjosi būsimuoju Estijos vyriausybės vadovo Otto Strandmano vizitu į Lenkiją ir klausė, ar vadovas pakeliui apsilankys Vilniuje, (4) vizitas nepateisino lietuvių lūkesčių. Estų vyriausybės vadovas 1930 02 08 į Lenkiją vyko per Turmantą, papuoštą lenkų ir estų vėliavomis. Tą pačią dieną, 20 val. 40 min. traukiniu atvyko į Vilnių, kur buvo iškilmingai sutiktas lenkų okupacinės valdžios. (5) Stotyje buvo surengta priėmimo vakarienė. Jos metu Vilniaus vaivada Vladislovas Rackevičius kreipėsi į estų valstybės galvą ir padėkojo, kad pakeliui sustojo Vilniuje, „šiaurės rytų lenkų respublikos provincijos centre ir „Jagelonų“ idėjos lopšy.“ (6) O. Strandmanas atsakomojoje kalboje akcentavo, kad yra „mieste, kuris turi tokią istoriją ir kuris davė praeity Lenkijai taip vertingus vyrus Mickevičių ir Pilsudskį. Po savo kalbos O. Strandmanas pakėlė taurę už Vilniaus miestą ir lenkų valstybę.“ (7) Vėliau estų valstybės delegacija išvyko į Varšuvą.

Lietuva negalėjo abejingai stebėti tokios įvykių raidos, viskas toliau tik blogėjo. Lenkijos prezidentas davė sutikimą R. Ručinskui eiti Estijos konsulo pareigas Vilniuje. (8) Tokiais savo veiksmais Estija pažeidė neutralitetą Vilniaus klausimu. D. Malinauskas nuo 1930 m. sausio vidurio (9) iki vasario mėnesio antros pusės, (10) lankėsi Vilniuje ir savo akimis galėjo stebėti O. Strandmano vizitą. Lietuvos vyriausybė ėmėsi veiksmų, iš Talino buvo atšauktas diplomatas J. Aukštuolis, į jo vietą 1930 m. liepos mėn. buvo paskirtas K. Šumauskas. (11) Tačiau reikalai negerėjo, todėl buvo sumanyta (ne be prezidento A. Smetonos patarimo) siųsti į Taliną D. Malinauską. Tiesa, kelis kartus D. Malinauskui prezidentas siūlė atstovo vietą Prahoje, paskutinį kartą 1930 m. kovo mėnesį T. Masaryko 80-čio paminėjimo proga. Tačiau D. Zaunius trukdydavo tokiems paskyrimams ir išvykimams. D. Zauniaus diplomatinius sugebėjimus D. Malinauskas vertino kritiškai ir laikė jį atsakingą ne tik už pablogėjusius santykius su čekais ir jugoslavais, bet ir dėl pašlijusių santykių su Vatikano atstovu nuncijumi R. Bartaloni. (12) Dėl neatsakingų D. Zauniaus žodžių Šventojo sosto atžvilgiu ir ironiškos pastabos: „Kadangi Vatikanas neturi armijos, jokių komplikacijų būti negali“ (13), pašlijo diplomatiniai santykiai su Vatikanu, Lietuvos pozicija kovojant dėl Vilniaus susilpnėjo. Nuncijus ne be pagrindo vadino kai kuriuos vyriausybės narius masonais. (14) D. Malinausko katalikiškos pažiūros buvo nepriimtinos D. Zauniui ir daliai Lietuvos diplomatinio korpuso narių, kuriems nebuvo tolimos komunistų ir masonų idėjos.

Būtent dėl Vilniaus kilusios problemos vertė keisti Lietuvos atstovą Estijoje. O. Strandmano vyriausybė atsistatydino 1931 02 03. (15) Tiesa, 1931 02 12 sudarytame naujame Estijos ministrų kabinete (16) nebuvo polonofilų O. Strandmano ir Rebane’io. Juos pakeitė Janas Tonissonas (Jaan Tõnison) ir kiti asmenys, žinomi kaip Skandinavijos ir Baltijos šalių vienybės interesų gynėjai. (17) „Lietuvos žinios“ 1931 03 12 pranešė, kad nuo kovo 15 d. Estijai paskirtas naujas Lietuvos atstovas. (18) „Lietuvos aidas“, pranešdamas apie D. Malinausko paskyrimą, pažymėjo, kad tai vienas iš nedaugelio tautiškai susipratusių bajorų. (19) Kovo 17 d. konfidencialiu laišku Teisių–Administracijos Departamento direktorius J. Aukštuolis informavo K. Šumauską, kad šis privalo užleisti savo butą Taline D. Malinauskui, o pats susirasti kitą. (20) D. Malinauskas atvyko į Taliną ne 1931 04 26 (21), o 1931 04 23 ir nuo balandžio 30 d. pradėjo oficialiai eiti savo pareigas. (22) Skirtingai nei į Prahą, į Taliną jis atvyko su visa šeima, tai yra su žmona Zofija ir dukterimi Marija. Prieš paskiriant D. Malinauską

atstovu Estijoje, buvo pažadėta, jeigu dabartinė Estijos vyriausybė atsisakys O. Strandmano vyriausybės lenkofiliškos politikos Lietuvos atžvilgiu, po poros mėnesių suteikti įgaliotojo ministro titulą. (23)

Nerimą Estijai kėlė Vokietijos ultimatumas dėl nusavintų Estijos dvarų atlyginimo Vokietijos piliečiams. (24) Lietuvai taip pat nebuvo svetimos šios problemos. Savo laiku D. Malinauskas gynė dvarininkę Bondienę, kurios byla turėjo ne tik politinį atspalvį, bet

ir žemės nuosavybės tęstinumo aspektą.

Balandžio 29 d. „Lietuvos aidas“ informavo savo skaitytojus, kad D. Malinauskas balandžio 28 d. Taline „vizitavo estų užsienio reikalų ministerį Tõnissoną, viceministerį Helntą ir kitus užsienių reikalų ministerijos aukštesnius valdininkus“. (25) Apie priėmimą pas Estijos užsienio reikalų ministrą D. Malinauskas rašė, kad „vizitas išsivystė į ilgesnį ir labai malonų pasikalbėjimą, kuriame jisai visiškai sutiko su manim, kad didesnieji mūsų kaimynai stengiasi trukdyti mūsų valstybių savitarpio solidariškumo pastangas, galinčias dar daugiau stiprinti mūsų atsparumą jų įtakai, sudarančiai pavojų mūsų nepriklausomybei; kad tampresnis susidraugavimas su didesniu ir stipresniu daugiausiai baigiasi silpnesnio išnaudojimu ir, kad nedidelės ir solidariškai elgsiančiosios, vardan bendrųjų interesų, trys mūsų valstybės galėtų sudaryti jėgą neprileidžiančią prie mūsų šalių balkanizavimo.“ (26) D. Malinauskas minėtame pranešime pastebi, kad užsienio reikalų ministras buvo nustebintas, kad jo titulas neatitinka Estijos atstovo Kaune titulo.

Vizitas pas valstybės galvą Konstantiną Patsą (Konstantin Päts) įvyko 1931 04 30. Jo metu buvo atsiribota nuo Strandmano vyriausybės poelgių. D. Malinauskas 1931 05 06 pranešime teigia, kad vyriausybės vadovas K. Pätsas patvirtino, jog Strandmano „sustojimas Vilniuje buvo vilingai lenkų suruoštas netikėtumas ir buvo ne mažiau nemalonus estams kaip ir lietuviams; kvalifikavo šį žygį, kaipo brutališką elementarių etiketo dėsnių paniekinimą, kurie neleidžia vienam Valstybės Galvai, vizituojant antrąjį, prieš pasimatymą su juo, daryti panašius žygius ir prakalbas, ypatingai dar ant tiek ginčijamosios teritorijos.“ (27) Be to, D. Malinauskas rašė: „Ponas Päts išreiškęs vilties,

kad Lietuvos Vyriausybė nepanorės, kad aš turėčiau visuose susirinkimuose užleisti vietą ne tik lenkų atstovui, bet ir latvių.“ (28) Keistokai ir kaip pasiteisinimas atrodo J. Aukštuolio prierašas paraštėje pacituoto D. Malinausko pranešimo, kad lenkų ir latvių pasiuntiniai daug seniau akredituoti.

Nuo pirmųjų buvimo Taline dienų, D. Malinauskas aktyviai ėmėsi darbo. Viena iš užduočių, iškeltų D. Malinauskui vykstant į Taliną, buvo traukinių eismo sureguliavimas. D. Malinauskas 1931 05 16 dienos rašte D. Zauniui nurodė, kad dėl „pozicijos, kurią Estijos geležinkelių valdyba yra užėmusi Lietuvos nenaudai Tarptautinėse Susisiekimo konferencijose, kalbėjau tarp kito ko, pirmojoje audiencijoje su Užsienio Reikalų Ministeriu ponu Tõnissonu balandžio mėn. 28 d., išreiškiant pageidavimą duoti atitinkamą instrukciją Estijos delegatui konferencijoje arba geriau paskirti kitą delegatą vietoje pono Ijemo, kuris visose konferencijose karščiausiai gynė lenkų interesus negu patys lenkų delegatai.“ (29) Ką tik cituotame laiške D. Malinauskas užsiminė ir apie gegužės 3 d. iškilmes Taline bei galimus pakeitimus lenkų diplomatinėje atstovybėje Estijoje. Anot jo, lenkai ne tik sumanė pakeisti savo ministrą Estijoje Libickį, bet ir „atsiųsti čia „gastrolėms“ plačiai žinomą ir gerbiamą savo veikėją p. Lednickį, kurs prieš 20 metų buvo superarbitru vienoje mano garsioje byloje su lenkų veikėju kun. Cyraskiu, palaikant mano arbitrų prof. Romerio, Janulaičio ir Mykolo Šleževičiaus pusę.“ (30)

D. Malinauskui dirbant Taline, pagyvėjo kontaktai tarp abiejų valstybių, buvo suruoštos ne vienos futbolo varžybos. Nežiūrint to, kad D. Malinauskas jam iškeltas užduotis Estijoje įvykdė, D. Zaunius neskubėjo pildyti duotų pažadų. Baltijos valstybių vienybė, kurios siekė ir D. Malinauskas, buvo nenaudinga didiesiems kaimynams Rusijai ir Lenkijai.

1931 m. lapkričio 4 d. „Dienos Naujienos“ informavo savo skaitytojus, kad šiomis dienomis D. Malinauskas atvykęs į Kauną tarnybos reikalais ir kad diplomatiniuose sluoksniuose kalbama, kad į Estiją nebegrįšiąs ir bus paskirtas į kitą valstybę. (31) Tik atsistatydindamas D. Malinauskas tikėjosi atkreipti visuomenės dėmesį į painią ir neveiksmingą Lietuvos užsienio politiką, vadovaujamą D. Zauniaus.

Kivirčai ministerijoje ilgai neužsitęsė. D. Malinauskas, dar būdamas Taline, 1931 08 14 parašė atsistatydinimo pareiškimą. Tai liudija pareiškime esantys pataisymai: vieta „Talinas“ pataisyta į „Kaunas“, o vietoje mėnesio „rugpjūtis“ – ranka pataisyta „lapkritis“. Pareiškimą ministerija gavo 1931 11 16. D. Zaunius kairiame kampe užrašė „paliuosoti su lyg prašymu 1931 11 16“.

Atsistatydinimo prašyme užsienio reikalų ministrui D. Zauniui rašoma: „Prieš paskiriant mane Lietuvos atstovu Estijai, man buvo Tamstos pareikšta, kad taktikos sumetimais aš važiuosiu Talinan kaipo charge d‘affaires ir kuomet dabartinė Estijos Vyriausybė pareikš, kad ji neigia ankstesnės p. Strandmano vyriausybės lenkomanišką politiką mūsų atžvilgiu, po poros mėnesių gausiu Įgaliotinio ministerio titulą.

Šitas dalykas visiškai paaiškėjo po pirmutinio mano pasikalbėjimo su Estijos Užsienio reikalų Ministeriu p. J. Tõnisson ir Vyriausybės Galva p. K. Pätsu, apie ką aš pranešiau savo Vyriausybei š. m. gegužės 6 d., bet iki šiol jisai tapo paliktas be pasekmių.

Paskui man buvo pavesta sužinoti iš buvusio Estijos Įgalioto Ministerio Lietuvai p. H. Laretejaus, ar jis gali priimti Gedimino Ordiną ir jis užklausė savo Vyriausybę ir gavęs jos sutikimą iki šiol nesulaukia pageidaujamų pasekmių, nors apie tai rašiau p. Užsienio reikalų ministeriui gegužės mėn. 23 d. pakartotinai liepos mėn. 8 d.

Toks elgesys atrodo kaipo pasityčiojimas, dėl kurio man net nepatogu čia pasilikti.

Neliečiant kitų sąlygų, kuomet aš faktinai turėjau būti tik išvykusio pusantro mėnesio atostogų Pasiuntinybės Sekretoriaus pavaduotoju ir negalėjau atlikti net kai kurių tiesioginių savo pareigų, nuolankiai prašau, p. Ministeri, mane iš čia paliuosuoti ir suteikti kitą paskirimą.“ (32)

1931 11 21 „Dienos naujienos“ informavo, kad pasiuntinys Estijoje D. Malinauskas padavė atsistatydinimo prašymą. (33)

D. Malinauskui nutikusi istorija su ordinais nėra vienintelė Lietuvos diplomatijos istorijoje. D. Zaunius rekomendavo A. Smetonai nepriimti Popiežiaus dovanos – naujų auksinių Vatikano pinigų kolekcijos. (34) Nėra abejonės, kad jau tuo metu veikė jėgos, siekusios izoliuoti prezidentą Antaną Smetoną nuo jam ir tautai ištikimų žmonių. O kad taip buvo, parodė 1940 m., kada neatsirado žmonių, išdrįsusių pasipriešinti sovietų okupacijai.

D. Malinausko vaikaitis teigia, kad Estijoje praleistos dienos, anot jo mamos, buvo pačios gražiausios jų šeimos gyvenime, nes tada jie buvo visi kartu.

Literatūra:

1. „Mūsų santykiai su estais“, Lietuvos aidas, 1929 11 07, Nr. 254 (738), p. 1.

2. „Nepriklausomoj Lietuvoj. Su Estija prekybos sutartis pasirašyta“, Vilniaus rytojus, 1931 01 21, Nr. 6 (184), p. 1; „Lietuvos Estijos laikinoji prekybos sutartis“, Lietuvos aidas, 1931 01 16, Nr. 12 (1090), p. 1.

3. „Pasikalbėjimas su p. Donatu Malinausku 1930 12 09“, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (tolia LCVA ), F. 383. Ap. 7. B. 1125. L. 27.

4. „Ką sako Estijos politikai“, Lietuvos aidas, 1930 02 07, Nr. 31 (812), p. 5.

5. „Srandmanas Vilniuje vis dėlto sustojo“, Lietuvos aidas, 1931 02 10, Nr. 33 (814), p. 1.; „Užsienių reikalų ministeris dr. D. Zaunius apie Strandmano viešėjimą Vilniuj“, Lietuvos aidas, 1931 02 11, Nr. 34 (815), p. 1.

6. „Užsienių reikalų ministeris dr. D. Zaunius apie Strandmano viešėjimą Vilniuj“, Lietuvos aidas, 1931 02 11, Nr. 34 (815), p. 1.

7. Ten pat.

8. „Estijos konsulas Vilniuje“, Vilniaus Rytojus, 1930 02 15, Nr. 15 (89), p. 4.

9. „Donatas Malinauskas Vilniuje“, Vilniaus Rytojus, 1930 01 16, Nr. 6 (80), p. 4.

10. „Kur Vytauto Didžiojo palaikai“, Vilniaus Rytojus, 1930 02 12, Nr. 14 (88), p.2.

11. „Lietuvos charge d‘affaires Estijai“, Lietuvos aidas, 1930 07 17, Nr. 160 (941), p. 1.

12. „J. Aukštuolio Pro memoria. Pasikalbėjimas su ponu D. Malinausku 1930 12 09“, LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125, p. 27.

13. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), T. 1, Versus Aureus, 2007, p. 558.

14. Ten pat, p. 561.

15. „K. Šumausko laiškas 1931 vasario mėn. iš Talino“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 16.

16. Ten pat, p. 12.

17. „Į naują Estijos vyriausybę neįeina polonofilų“, Lietuvos aidas, 1931 02 21, Nr. 42 (1120), p. 1.

18. „Naujas Lietuvos atstovas Estijai“, Lietuvos žinios, 1931 03 12, Nr. 57 (3552), p. 5.

19. „Donatas Malinauskas – charge d‘ affaires Estijai“, Lietuvos aidas, 1931 03 12, Nr. 57 (1135), p. 6.

20. „J. Aukštuolio pranešimas K. Šumauskui 1931 03 17“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B 1125. p. 21.

21. „Šumauskas K. Pro memoria. Kaunas 1931 0617“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125. L 19–20.

22. LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104. L. 1.

23. LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1125. L. 14.

24. „Užsienių reikalų ministerių raštas K. Šumauskui, Lietuvos charge d‘ affaires Estijai 1931 03 11, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1132, p. 14.

25. „D. Malinauskas vizitavo estų užs. reik. Ministerį“, Lietuvos aidas, 1931 04 29, Nr. 95, p. 2.

26. „D. Malinausko laiškas D. Zauniui 1931 05 06“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 7.

27. Ten pat, p. 9.

28. D. Malinausko laiškas D. Zauniui 1931 05 06“, LCVA LVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 10.

29. „D. Malinausko raštas D. Zauniui 1931 05 16“, LCVA, F. 383. Ap. 7. B. 1104, p. 1–3.

30. Ten pat, p. 3.

31. „Lietuvos ministeris Estijai“, Dienos naujienos, 1931 11 04, Nr. 177, p. 1.

32. „D. Malinausko prašymas Užsienio reikalų ministeriui 1931 11 14“, LCVA, F. 383. Ap. 7, B. 1125, p. 14.

33. „D. Malinauskas atsistatydina“, Dienos naujienos, 1931 11 21, Nr. 192, p. 1.

34. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) T. 1, Versus Aureus, 2007, p. 565.

Nuotraukoje: Namas Taline. Jame gyveno Donatas Malinauskas 1931 metais

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 10.

Signatarai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra