Donatas Januta. Lietuvos vyskupų klaidos ir du prarasti vyskupai

Autorius: Data: 2019-08-05 , 14:36 Spausdinti

Donatas Januta. Lietuvos vyskupų klaidos ir du prarasti vyskupai

Donatas JANUTA, www.voruta.lt

Neseniai ,,Drauge” (2019 m. birželio 1 d.) išspausdintas pokalbis su 80-metį švenčiančiu kunigu Antanu Saulaičiu, kuriame jis žvelgia į savo, dvasininko, gyvenimą. Be kita ko jis kritikuoja Lietuvos vyskupus už neveiklumą ir nepajėgumą išklausyti ar nors bendrauti su tais, kurių nuomonės skiriasi nuo jų. Kun. Antano pasisakymai truputį primena gražiausios lietuvių giesmės Pulkim ant kelių autoriaus, kunigo Antano Strazdo-Strazdelio (1763–1833) santykius su anų laikų dvasininkija.

Kunigas Antanas Saulaitis, 1939 metais gimęs Kaune, per Antrąjį pasaulinį karą tėvų išvežtas iš Lietuvos, užaugo išeivijoje, sielovadoje dirbo Brazilijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje. Visą amžių buvo aktyvus lietuvių visuomenėje, lietuvių spaudoje, dėstė universitetuose, yra buvęs Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu.

Pristatydamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios neveiklumą, kunigas Saulaitis apibendrina šitaip: ,,Lietuvos vyskupai neturi ką pasakyti visuomenei. Na, taip, jeigu kokia šventė ar gailestingumo metai, parašo raštą.” Kalbėdamas apie Lietuvos vyskupų atsisakymą bendrauti su tais, kurie mąsto kitaip negu jie, jis sako: ,,Atvykęs į Lietuvą, stebėjausi šiaušimąsi prieš mane. …1992 m. vyskupas J. Boruta pasakojo, kad Lietuvos vyskupai apkalbėjo mane ir siūlė imtis priemonių, kad aš, besilankydamas Lietuvoje, gink Dieve, nesusitikčiau su jaunimu. …Tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius, nors į akis buvo labai malonus, tačiau nusisukęs apie mane velnią mįslydavo, niekindavo…”

Bet toks Lietuvoje kartais net aiškiai piktybinis priėmimas išeivijos lietuvių dažnai vyravo ne vien dvasininkijoje. Lietuvai išsilaisvinus ne vienas išeivijos lietuvis nuoširdžiai mėgino atiduoti savo jėgas ir patirtį Lietuvai ir skaudžiai nusivylė, kai valdininkija ir kiti įtakingi Lietuvos žmonės – ar dėl sovietinės kultūros palikimo, ar iš kokio nors pavydo – pasitiko juos su neapykanta ir nepasitikėjimu.

Susipažinau su vyskupu Antanu Vaičiumi per savo tėvo žemaičius. Ne vieną kartą svečiuojantis Telšių vyskupijoje teko išmesti su juo po ,,klebonišką”. Vyskupas Vaičius buvo geras žmogus, bet visiškai tikiu, kad jis, gyvenęs sovietinės įtakos palikime, nepajėgė, kaip kunigas Saulaitis sako, priimti kitaip mąstančių.

Šiomis dienomis matome Popiežių ir vyskupus įvairiuose pasaulio kraštuose, pripažįstančius Katalikų Bažnyčios praeities klaidas, atsiprašančius ir mėginančius kur įmanoma jas atitaisyti. Gal būt laikas atėjo pažvelgti ir į vieną Lietuvos dvasininkų klaidą, per kurią skriauda buvo padaryta ne tik keliems Lietuvos kunigams, bet ir Lietuvos žmonėms.

*****

1982 metais turėjo būti pašventinti trys nauji vyskupai. Tai buvo trys kunigai – Telšių vyskupijos valdytojas Antanas Vaičius, Vilniaus vyskupijos valdytojas Algirdas Kazimieras Gutauskas ir Kauno archivyskupijos vikaras, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Liudvikas Mažonavičius.

Popiežius jau buvo sutikęs su visų trijų paskyrimu vyskupais ir į jų pakėlimo iškilmes jau net buvo išspausdinti gražūs pakvietimai. Tačiau paskutinę minutę tuometinis Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitetas, kuriam priklausė penki kunigai (tarp kurių aktyviai reiškėsi kunigas Alfonsas Svarinskas), pareiškė protestą Vatikanui dėl visų trijų kandidatūrų, ir kunigų paskyrimas vyskupais buvo sustabdytas.

Prieš dešimt metų aš panorau sužinoti, kodėl šių trijų kunigų pakėlimas į vyskupus buvo sustabdytas. Ieškodamas žinių kalbėjausi su nemažai žmonių, tarp jų ir dvasininkais, kurie kartu dirbo ar asmeniškai bendravo ir pažinojo tuos tris kunigus. Ne visi dvasininkai atsiliepė, ne visi norėjo su manim kalbėti šia tema.

Iš tų, su kuriais teko pasikalbėti, kiekvienas sakė, kad skundas neturėjo jokio konkretaus pagrindo. Tačiau pasakyta, kad šie trys bažnyčios tarnai, užimantys aukštas pareigas, ,,negalėjo” į jas patekti be ,,bendradarbiavimo” su komunistine valdžia.

Bet jeigu vien dėl to, kad tuo metu turėjai bažnyčioje atsakingas pareigas, esi pasmerkiamas kaip neištikimas kolaborantas, ar tai reiškia, kad visi Lietuvos Katalikų Bažnyčios aukšti pareigūnai – vyskupai ir klebonai – turėjo tokią pačią nuodėmę? Deja, to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdytojai, jų gėdai, neprieštaravo tokiam kaltinimui.

Kunigas Vaičius tada buvo energingas, nepasidavė, jam vis tiek pasisekė išsikovoti vyskupystę – jis tapo Telšių vyskupu. Kad skundas prieš jį buvo nepagrįstas, įrodo ir tai, kad Vaičiaus pakėlime į vyskupus 1982 m. liepos 25-tą dieną Tikinčiųjų Teisėms Ginti komiteto vardu dalyvavo pats kunigas Alfonsas Svarinskas.

Kiti du kunigai neturėjo progos išsiteisinti. Kunigas Gutauskas dėl savo senatvės neturėjo jėgų įrodinėti ir liko be vyskupystės.   Kunigas Mažonavičius neužilgo sunkiai susirgo ir mirė. Ir Lietuvos žmonės liko be dviejų vyskupų.

Vyskupo Antano Vaičiaus ištikima veikla ir biografija plačiai aprašyta dar jam gyvam būnant. Bet kas buvo tie kiti du kunigai, Mažonavičius ir Gutauskas, iš kurių – ir iš Lietuvos – be jokio pagrindo buvo atimta vyskupystė?

Liudvikas Mažonavičius (1919–1982) gimė Žemaitijoje, Lenkimų parapijoje. Į kunigus įšventintas 1942 metais. Jo brolis Juozapas buvo bolševikų sušaudytas. Mažonavičius vikaravo Veliuonoje, Eržvilke, Kauno Prisikėlimo parapijoje. Buvo Dotnuvos parapijos klebonu. Paskirtas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu, atstatė karo sugriautą bažnyčią. Buvo Kauno arkivyskupijos kancleris, Kauno vyskupijos generalinis vikaras, vyskupo pagalbininkas ir patarėjas. Greta savo dvasininko pareigų, asmeniškai šelpė našlaičius, išleido juos į mokslus. 1980 m. gegužės 17 d. Popiežius suteikė jam ,,Popiežiaus Rūmų Kapeliono” titulą. Susirgęs sunkia liga, mirė 1983 m. spalio 6 dieną, palaidotas Šiaulių bažnyčios šventoriuje.

Algirdas Kazimieras Gutauskas (1921–2004) įšventintas kunigu 1945 metais, darbavosi Trakų, Švenčionių ir Dūkšto parapijose, klebonavo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo parapijoje, vėliau Vilniaus Šv. Teresės parapijoje, buvo Aušros Vartų koplyčios rektorius. Nuo 1979 iki 1988 metų – Vilniaus arkivyskupijos valdytojas.  Jo laidotuvių Mišiomis vadovavo Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Bačkis.

*****

Surinkęs žinias apie šių trijų kunigų paskyrimo vyskupais sustabdymą, aš teiravausi Vilniaus kurijoje, ar nebūtų galima kaip nors atitaisyti skriaudą, padarytą šiems kunigams ir Lietuvos žmonėms, kurie liko be Lietuvai Popiežiaus pažadėtų vyskupų. Tada man paaiškino, kad tokiam klausimui reikėtų gauti Vilniaus arkivyskupo, kardinolo Audriaus Bačkio pritarimą, o jis nesutiktų iškelti viešumon tokias bažnyčios ,,vidaus reikalų” problemas.

Tačiau dabar yra praėję dar dešimt metų. Matome, kad šiuo laiku Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje visame pasaulyje daug atviriau kalbama apie praeities klaidas ir skriaudas. Tai būtų proga dabartiniam Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui viešai pripažinti dvasininkų klaidą ir tuo, nors iš dalies, atitaisyti šią skriaudą – padarytą ne tik tiems ištikimiem Dievo tarnams, bet ir visiems Lietuvos žmonėms, iš kurių atimti du Lietuvai Popiežiaus pažadėti vyskupai.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra