Dėl Rivijaus kronikos autentiškumo

Autorius: Data: 2013-10-01, 13:11 Spausdinti

Dr. Artūras DUBONIS, Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis

Savo veikale „Lietuvių tautos istorija“ (LTI) Teodoras Narbutas ne kartą citavo vadinamąją Rivijaus kroniką, rašytą nuo 1697 m. iki XVIII a. pirmosios pusės. Jis buvo pirmasis, pateikęs apie ją duomenų. Deja, toks ir liko. Skelbdamas pirmuosius duomenis iš Rivijaus veikalo1817 m. Vilniaus mokslinėje spaudoje, T. Narbutas pranešė, jog J. F. R., arba Rivijaus, kroniką 1808 m. Taline (Revelyje) įsigijo visai atsitiktinai. Informatyviausias kronikos dalis istorikas 1842 m. pradžioje turėjo išsivertęs leidimui. Tai turėjo būti Lietuvos istorijos šaltinių rinkinio antrasis tomas. Leidinys nepasirodė. Šiuo metu J. F. R./Rivijaus kronika kartu su jos publikavimui skirtu vertimu saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne. Iš proveniencijos matyti, kad XIX a. pabaigoje Rivijaus kronika buvo Varšuvos vyriausiame senųjų aktų archyve. Vėliau ji atsidūrė Vrublevskių bibliotekoje. Aprašyta 1950 m. pradžioje. T. Narbuto vertimas parašytas 1947 m. Kronikos originalas įrištas į dažniausiai XVII a. būdingus tamsiai rudus veršio odos viršelius. Jo 18 lape galima įžvelgti nalenč herbo, o kai kuriuose kituose alamoda rūšies vandens ženklus. Pirmasis Lietuvoje naudotas XVII a. paskutinį ketvirtį, o antrasis – 1655–1781 m.

T. Narbutas atliko pradinį J. F. R. kronikos tyrimą. Nustatė, kad joje gausu prarastosios Vilniaus vaito Augustino Lietuvos istorijos unikalių nežinomų fragmentų. Todėl tvirtino, kad Rotundas turėjęs išsamesnį, platesnį už Stryjkovskio naudotą Bychovco kronikos rankraštį, nors ir labai artimą variantą. Kartu Rivijaus kronikoje šmėsteli Pinsko vienuolio, kažkokio Mitrofanijaus vardas. T. Narbutas spėjo juo buvus nežinomo rusiško metraščio autorių, kurio darbą naudojo Rotundas ir J. F. R. kronikos kompiliatorius. Pastaroji T. Narbuto išvada, pakartota jo darbuose ne kartą, vis dėlto liko neaiški: ar abu autoriai Mitrofanijaus metraštį panaudojo savarankiškai? Ar Rotundas kompiliavo Mitrofanijų, o Rivijus – Rotundą? T. Narbutas unikalią kroniką saugojo savo Šiaurių dvaro bibliotekoje. Čia ją ištiko nelaimė: 1838 m. balandžio 12 d. per gaisrą jo dvare sudegė trys paskutiniai kronikos lapai su daugeliu Rotundo istorijos įrašų ir dviem genealoginėm lentelėm. Tačiau kronikos orginalas neturi net menkiausiai apdegusio kraštelio ar kito ženklo, kas visada puikiai senosiose, kada nors degusiose knygose.

Kronikos autorius. Skelbdamas pirmuosius duomenis iš Rivijaus kronikos, T. Narbutas autorių nurodydavo trijų raidžių kriptonimu J. F. R., be jokios pavardės Kronika niemiecka J. F. R. Kai kurios užuominos tekste neįkyriai piršo paskutinę kriptonimo raidę skaityti kaip Rotundo. Taip suprato 1835 m. anoniminis (Reda Griškaitė spėja – Mykolas Balinskis) T. Narbuto istorijos pirmojo tomo recenzentas. Bet Narbutas pats atskleidė trijų raidžių santrumpą: Jonas Friderikas Rivijus Jan Fryderyk Rivius. Pirmajame LTI tome pateikė jo biografijos nuotrupų: tai žymiojo Jono Rivijaus sūnus; tėvas ilgai gyveno Lietuvoje, todėl turėjo senų kronikų. Daugiau žinių apie apie Rivijus trokštančius tyrinėtojus T. Narbutas pasiuntė pasižiūrėti Rekės, Napjerskio (Recke, Napiersky) žodyną Allgemeines Schriftsteller- und Gelehrten- Lexikon der Provincen Livland, Esthland und Kurland, 3, Mitau 1831, S. 553. Bet ten duomenys tik apie Joną Rivijų (Johann Rivius). Jis gimė 1528 m. Annaberge prie Meiseno, mokytojavo Leipcige, kur susipažino su gydytoju Simonu Simonijumi. Pastarasis tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stepono Batoro gydytoju. Jis rekomendavo J. Rivijų Trakų vaivadai Jonui Hlebavičiui mokyti jo vaikus. Kai Rivijus Lietuvoje pagarsėjo, jį pasikvietė Kuršo kunigaikštis Gothardas Ketleris. Rivijus devynerius metus mokė jo vaikus, užsitarnavo kunigaikščio našlės palankumą (jos vyras mirė 1587 m.). Praėjus keleriems metams nuo Ketlerio mirties, bet ne 1594 m. kaip buvo manoma anksčiau, pabrėžė Leksikono sudarytojai, nors tuojau po 1589 m., Rivijus tapo Rygos miesto Domo katedros mokyklos rektoriumi, vėliau – miesto mokyklų inspektoriumi. Mirė 1596 m. Apie J. F. Rivijų, minėtojo pedagogo sūnų, ten nėra nė menkiausios užuominos. Painiavos pridėjo ir T. Narbuto duomenys apie abu šviesuolius 1842 m. spaudai parengtoje Rivijaus kronikoje. Joje J. F. Rivijus Joną Rivijų paskelbė savo seneliu Rivijumi de Rive. Kronikoje atrandame kronikos autoriaus gimimo Karaliaučiuje datą – 1673 m. Taip iškilo papildomų genealoginių neaiškumų. Sūnaus gimimas, praėjus 77 metams nuo tėvo mirties – visiška nesąmonė. Kita vertus, kartų skylės „neužlopytų“ ir ta aplinkybė, kad jie senelis su vaikaičiu, pvz., Jogailos pirmasis anūkas, Vladislovas, gimė 1456  m., t. y. po 22 metų nuo senelio mirties. Vadinasi, J. F. Rivijus Jonui iš tikrųjų galėjo būti tik provaikaitis. Bet LTI autorius iš pradžių rašė tik apie sūnų, ir tik vėliau apie vaikaitį.

Atidžiau tirdami, abiejų Rivijų biografijose atradome daugiau netikslumų, neįveikiamų prieštaravimų. Pirmiausia J. F. Rivijus kronikoje apie savo senelį, gal tėvą, nepateikė nė vienos, nors kiek originalesnėsv žinios, būtent tokios, kurios būtų nežinoję Rekė su Napjerskiu, bei Narbutas kartu su jais. Antra, J. F. Rivijus, pateikdamas savo pirmtako biografijos duomenis, pakartojo minėtų autorių Leksikone įveltą menką dalykinį netikslumą – esą Jonas Rivijus mokęs jau Trakų vaivados Jono Hlebavičiaus vaikus. Pasak Kronikos autoriaus, jo tėvas ar senelis, metęs mokytojavimą, 1585 m. išvyko iš Lietuvos. Tuo tarpu Hlebavičius Trakų vaivada tapo tik 1586 m. birželio 1 d., nuo 1585 m. vasario užimdamas garbingas Trakų kaštelionio pareigas. Iš tikrųjų Rivijus turėjo mokyti tik žemės iždininko ir valstybės raštininko Hlebavičiaus vaikus. Datų aritmetika nesudėtinga: 1585 m. išvykstama iš Lietuvos, plius 9 metai Ketlerio vaikų mokymui ir gauname 1594 m. Deja, Rekės ir Napjerskio datos apie J. Rivijų duoda visai kitokius atsakymus. Jų Žodyne aiškiai pažymėta, kad apie 1589 m. Rivijus (J. F. R. tėvas ar senelis) tapo Domo mokyklos rektoriumi Rygoje. Vadinasi, Kuršo kunigaikščio vaikus pradėjo lavinti apie 1580 m. Taigi, ir iš Lietuvos jis turėjo išvykti ne 1585 m., kaip tvirtino J. F. Rivijus, bet XVI a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. O iš kur klaidinančioji 1594 m. data, dėl kurios Leksikono sudarytojai pasakė, kad netiksliai anksčiau būdavo rašoma 1594 m. Rivijų tapus Domo mokyklos rektoriumi, mokyklų inspektoriumi. Klaidinanti 1594 m. data, pagal kurią J. F. Rivijus skaičiavo savo tėvo ar senelio darbo ir kelionių metus, kaip tikra, patikima buvo užrašyta Frydrycho Gadebušo (Friedrich Gadebusch) Livlandische Bibliothek, 3, Riga, 1777, S. 38-39. Šiame veikale atradome frazę iš Rivijų biografijos, praktiškai pažodžiui pakartotą Narbuto istorijos pirmajame tome: Jono Rivijaus tėvas buvo žymusis Jonas Rivijus. Tik tas žymusis buvo iš Annabergo, o jo sūnus – mūsų minimas mokytojas. Ir pagaliau trečia – kai kurie Gadebušo biografiniai duomenys apie Rivijų turi iškalbingų sąsajų su žinutėmis J. F. R. kronikoje. Antai remdamasis kitais autoriais Gadebušas labai atsargiai užsiminė, kad J. Rivijus minimas tarp 1585 m. Kalendoriaus maišto Rygoje dalyvių, bet to neliudijo kiti svarbūs šaltiniai. Tais metais daugiausia vokiškas liuteroniškas miesto patricijatas pasinaudojo tikinčiųjų nepasitenkinimu dėl Livonijoje prievarta įvesto Grigaliaus kalendoriaus, ir miestiečių sukilimą nukreipė prieš veiklą Rygoje plėtojusius jėzuitus ir Lietuvos bei Lenkijos administraciją. Tuo tarpu F. J. Rivijus savo gimimo metus kronikoje yra užrašęs naujo ir seno kalendoriaus datomis, įdėmesniam tyrinėtojui tarsi patvirtindamas, kad priešiškumas naujam ir meilė senam „metskaitliavimui“ buvo Rivijų giminės tradicija. Kartu Gadebušas pasakojo, kad po 1580 m. Rivijus pamokslaudavo pačiam Lenkijos karaliui, savo įtaigia kalba nusiminusiems Vilniaus reformatams padėjo suvokti Kristaus per Paskutinę vakarienę paslaptį. Šis faktas Rivijaus kronikoje transformuojamas, išplėtojamas: čia matyti jėzuitų veiklos rezultatai. Pagal J. F. R. versiją, jo tėvas (gal senelis) dėl jėzuitų intrigų turėjo išvykti iš Lietuvos. Išvyko į Prūsiją – praneša J. F. Rivijus. Ši J. Rivijaus proveniencija yra visiškai neaiškios kilmės ar darybos, nes jo biografijoje žinomas tik kelionės iš Hlebavičiaus į Ketlerio dvarus faktas. Jokių pėdsakų Prūsijoje nėra.

Apibendrinkime biografinius duomenis apie J. F. Rivijų. Žinios apie jo giminystę su J. Rivijumi T. Narbuto istorijoje ir kronikoje skiriasi. Kas gi jis pagaliau buvo žymiajam pedagogui: sūnus ar vaikaitis? Apie savo tėvą ar senelį pats J. F. Rivijus žino tiek, kiek Rekė su Napjerskiu, Gadebušas ir dar Teodoras Narbutas. Kronikos autorius, kaip ir Narbutas, įrašo visus tų autorių padarytus ir išspausdintus dalykinius ir chronologinius netikslumus. Papildomi, originalesni duomenys iš kažkodėl vien tik J. Rivijaus praeities tėra išvesti, perdirbti, panaudojant tikrus ar abejotinus, bet vien tik spausdintų veikalų faktus. Prūsiškoji J. Rivijaus proveniencija yra dirbtinė, neatlaikanti elementariausios kritikos. Paties J. F. Rivijaus, išskyrus T. Narbutą, jokia bibliografija, joks žodynas nežino. Tik Rivijaus kronikoje T. Narbutas atranda autoriaus paliktą gimimo datą (1673), mirties datą (1730-1735). Tik iš ten jis žino, kad 1689 m. iš Karaliaučiaus (!) J. F. R. atvyko į Kuršą, kur pastoriavo. Tik tiek.

Made in Szawry. Visos dalykinės klaidos, chronologiniai ir genealoginiai prieštaravimai kyla dėl to, kad J. F. Rivijaus niekada nebuvo, tai išgalvotas (dirbtinis) autorius. Padarytas naudojantis mažiausiai dviem Livonijos bio-bibliografiniais žodynais ir dviem ar trim tikrais asmenimis tomis pavardėmis. Pasak T. Narbuto, visa Rivijaus tėvo ar senelio pavardė Johann Rivius de Rive. Jei kas atsiskleis Reckės ir Napjerskio žodyną, tuojau pat išvys du informacijos prisotintus puslapius, kur be dviejų Johannų Rivijų yra dar ir Matthias Rives. Taigi žymiojo pedagogo pavardės dalis de Rive nesunkiai sukurta iš pastarojo XVII a. vidurio Tartu univeristeto studento vardo.  J. F. R. buvo padarytas iš Johanno Rivijaus, pridedant antrąjį vardą Friedrichas. Iš kur šis vardas? Šaltinių daug:  Friedrich Konrad Gadebusch, o iš Johann Friedrich von Recke net išeina J. F. R. T. Narbutas turėjo pusbrolį Fryderyką. Įdomu ir tai, jog 1808-1809 m. T. Narbutas, kaip Rusijos armijos karininkas, dalyvaudamas Suomijos kare, buvojo Estijoje, kur susipažino su literatu Augustu Frydrichu Kotcebiu (Kotzebue). R. Griškaitės nuomone, pažintis galėjo tapti pačiu ryškiausiu jaunojo T. Narbuto gyvenimo epizodu. J. F. R. kronikos autorius „sukurtas“ tarp 1777 m. (Gadebuscho bio-bibliografija) ir 1842 m. (T. Narbutas parengė kroniką spaudai). Išdėstytosios aplinkybės leidžia įtarti, kad toks darbas galėjo vykti T. Narbuto mokslinėje virtuvėje. Jis buvo vienintelis, turėjęs šią kroniką. Niekas iš jo amžininkų, su juo bendravusių, polemizavusių mokslininkų jos net iš tolo nebuvo matęs. T. Narbutas žinojo aukščiau cituotas bio-bibliografijas. Jis pats įvėlė klaidą – vienur teigė, kad J. F. R. J. Rivijui buvo sūnus, o kitur, kad buvo vaikaitis. Todėl rengdamas spaudai antrąjį LTI leidimą, jis be didelių komentarų, patyliukais sūnus ištaisė į chronologiškai patikimesnį – vaikaitis.

Rivijaus kronika. Jono Frideriko Rivijaus nebuvo, jis ir jo biografija išgalvoti, bet jam priskiriamos  Kronikos rankraštis yra – dargi akylai saugomas LMAB rankraštyne. Pavartykime drauge vadinamojo Rivijaus kroniką. Rašyta vokiškai, kai kurios žinutės lotyniškos, yra net latviškų žodžių. Daugumą Kronikos fragmentų T. Narbutas išvertė į lenkų kalbą. Kronikoje gausu beverčių įrašų, žinučių ir pastabų. Štai Livonijos magistras Frydrichas Finkė 1442 m. pastatė Bauskės pilį; Rygos milicija 1510 m. Domo katedrai padovanojo kabinamą šviestuvą; turkai 1717 m. puolė Belgradą; per badmetį lietuvė išsikepė savo mirusius naujagimius ir nekrikštus suvalgė; 1276 m. viena 42 metų grafienė iš karto pagimdė 364 kūdikius. Yra ir toks įrašas: ljab, ljab, ljab, ljab. Tokių žinių patikimumo nustatyti net nereikia, nes neįmanoma, neverta ieškoti jų šaltinių. Tai tiesiog niekai. T. Narbutas kroniką pavadino enciklopedine kompiliacija. Ar ne per gerai įvertinta? Bet šiuose pelenuose žėri unikalūs Lietuvos istorijos duomenys, kuriuos T. Narbutas plačiai naudojo savo darbuose, ir kurie lyg ir iš Rotundo istorijos. Tai XIII a. lietuviškos ir žemaitiškos auksinės monetos, lietuvių dievo statulėlė, pagoniška lietuvių karo vėliava su gaidžio antgaliu, Mindaugo antkapinės plokštės įrašas, Perkūno šventyklos Vilniuje aprašymas, žinia apie Vilniaus gaisre žuvusią kažkokio Milezijaus (žinoma Rotundo) kroniką ir kelios kitos. Gaila, kaip sako savo darbuose T. Narbutas, daug Rotundo istorijos fragmentų sudegė, nes buvo įrašyti tuose trijuose, per gaisrą Šiauriuose sudegusiuose puslapiuose.

Dėl laiko stokos neanalizuosime kiekvienos žinios. Patikrinsime dviejų trijų, mūsų nuomone svarbiausių, kronikoje išlikusių Rotundo žinių kilmę ir vertę. LTI 4-me tome Narbutas kaip didžiai patikimą dalyką aprašė karaliaus Mindaugo 1262 m. piligrimystę Romon pas popiežių Urboną IV. Esą lietuvių valdovas taip ramino savo sąžinę dėl apostazijos, dėl nenumaldomo troškimo toliau aukoti pagoniškiems dievams. Tačiau Rivijaus kronikoje pranešama, kad Mindaugas su žmona, Livonijos magistro Andriaus Štiriečio lydimi, 1254 m. nukako į Romą susitarti su Šventu Tėvu dėl karūnos Lietuvai. Narbutas Rivijaus kronikos vertimo komentare nuoširdžiai džiaugėsi ir stebėjosi, radęs Mindaugo kelionės į Romą fakto paliudijimą. Bet kaip yra iš tikrųjų: kuri žinia apie Mindaugo kelionę į Romą tikslesnė: LTI ar J. F. R.? Abi jos netikros. Eiliuotoje Livonijos kronikoje (XIII a. pab.) aprašoma Mindaugo siųstų naujakrikštų lietuvių misija pas popiežių, kuriai vadovavo lietuvių valdovo didikas Parbus. Kažkas šią aiškią Kronikos žinią permalė, bet LTI ir Rivijaus kroniką ją adaptavo kažkodėl ganėtinai skirtingai. Tai ne vienintelis atvejis, nes lygiai taip pripainiota ir dėl Jono Rivijaus giminystės su J. F. R., ir dėl Mindaugo antakapio įrašų, ir dėl komentarų apie senovines žemaičių monetas. Kitas abejotinos vertės faktas – tai T. Narbuto pranešimas LTI 3-ajame tome apie pirklių atsikraustymą į Dauguvos žiotis 1111 m., t. y. ne 1158 m. kaip žinome. Tie pirkliai buvę ne bremeniečiai, o liubekiečiai. Tai iš Rivijaus (Rotundo). Bergždžiai tyrinėtojas ieškotų to įrašo originale, nes nelaimėlis veikiausiai puošė vieną iš trijų Šiauriuose sudegusių kronikos lapų. Ši žinia ir data yra Stryjkovskio kronikos duomenų perdirbinys. Ignas Danilavičius, 1840 m. apibendrindamas medžiagą apie tuo metu žinotas Lietuvos kronikas, aptarė vieną tokią iš Livonijos. Dar Chodkevičius leido ja Stryjkovskiui pasinaudoti. Kalbame apie Rumboro pilies bažnyčioje buvusį pergamentinį rankraštį su XIII-XIV a. duomenimis iš Lietuvos istorijos. Jos pradžia Stryjkovskio darbe užrašyta Roku Panskiego 1111 poszal sie zakon w Liflanciech Braciey Domu Niemieckiego. Danilavičius pataisė, kad turėtų būti 1211 m., nes tuomet imperatorius patvirtino Kalavijuočių ordino regulą. Taigi 1111 m. Stryjkovskio darbe tebuvo tik korektūros klaida. Tuo tarpu kažkas pertvarkė šią žinią ir priskyrė ją išgalvotajam Rivijui. Abejonių sukėlė ir Rivijaus kronikoje aprašyto 1610 m. gaisro Vilniuje aplinkybės. Per jį sudegė evangelikų bažnyčia už miesto sienos. Sudegė bendruomenės biblioteka su Milezijaus – tai pabrėžtinai išskirta – kronika. Tikrų duomenų apie gaisrą galime aptikti 1840 m. Kraševskio išleistame Vilniaus istorijos I tome. Ten jis aprašė 1610 m. Vilniaus gaisrą, kurio metu sudegė trys reformatų bažnyčios. Gaisras kilo Šv. Stepono bažnyčioje už miesto sienos. Rivijaus kronikoje panaudojama 1610 m. data keistai ją suplakant su žinia apie gaisrą už miesto sienos bei su visiems gerai žinotu faktu, kad evangelikų reformatų bažnyčia stovi už miesto sienos. Bet ten ji stovi nuo 1640 m. Visiškas faktų chaosas. Taigi drumsčiant istorijos šaltinių vandenis, per didelis tikslumas visados kenkia.

Įtariame, jog Rivijaus kronika tėra nesudėtingas falsifikatas. Veikiausiai jį sukūrė T. Narbutas. Vietoj kategoriškų išvadų, pateiksime kelias privalomų tyrimų gaires, arba spėliojimus. Tie patys Rivijaus kronikos ir T. Narbuto LTI duomenys dažnai skiriasi. Gal šie nesusipratimai atsirado dėl to, kad T. Narbutui rašant savo istoriją Rivijaus kronikos teksto dar nebuvo, išskyrus keletą jam priskiriamų žinių LTI ir Vilniaus periodinėje spaudoje. Tą netiesiogiai liudytų tai, kad T. Narbutas, savo darbuose cituodamas J. F. R. kroniką, niekada nenurodydavo jos rankraščio lapų. Tuo tarpu originale jie yra kruopščiai suskaičiuoti. LTI jis sąžiningai žymėjo Bychovco kronikos lapus. Gal painiava, apie kurią kalbama, atsirado slepiant tikruosius Rivijaus kronikos šaltinius; gal kroniką sukūrė kitas žmogus, bet T. Narbuto iniciatyva. Kodėl T. Narbutui prireikė dirbtinio Lietuvos istorijos šaltinio? Taip atsirado galimybė legalizuoti du jam itin rūpėjusius dalykus: žinią apie Ringaudą, Mindaugo tėvą (tai iš „sudegusios“ genealoginės lentelės Rivijaus kronikoje), bei nudžiuginti Lietuvos istorikus naujiena apie stebuklingai išlikusius unikalius Rotundo istorijos fragmentus. Tačiau prof. Danilavičius griežtai atmetė šiuos T. Narbuto atradimus, visiškai juo nepasitikėjo. Kraševskis Vilniaus istorijoje išspausdino J. F. R. kronikos duomenis apie pagonišką šventyklą Vilniuje. Nors tai darė nenorom, pastebėjo, kad iš jo amžininkų niekas tos kronikos nematė. Balinskis T. Narbuto istorijos I tomo recenzijoje 1835 m. ragino kuo greičiau paskelbti unikaliąją kroniką, jei tokia iš viso yra. Kartu jis švelniai užsiminė apie jau tuomet plačiai žinotą T. Narbuto polinkį pasidirbti trūkstamų istorijos šaltinių. Apie Rivijaus kroniką T. Narbutas 1833 m. rašė pačiam Napjerskiui. Apie  J. F. Rivijų jis nieko nežinojo.

Tais klestinčio romantizmo Rytų Europoje laikais falsifikuoti tautų, valstybių istorijos šaltiniai buvo normalus, gan paplitęs reiškinys. Taip buvo keltas nacionalinis pasididžiavimas, siekta atsiriboti nuo kitų tautų kultūrų įtakų. Čekijoje Hanka 1817-1819 m. „atrado“ kronikas Kraledvorska ir Zelenogorska. Tik XIX a. pabaigoje buvo įrodyta, kad tai falsifikatai. Bet galutines išvadas dėl to pateikė kriminalistų ekspertizė 1968-1969 m. Manome, kad Rivijaus kronikos autentiškumui nustatyti byla taip pat nebaigta.

 

„Voruta“ 1997 m. birželio 1–6 d. Nr. 21 (303), p. 12-13

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra