Dalia Savickaitė. Kai darbas yra gyvenimas

Autorius: Data: 2018-01-07 , 07:46 Spausdinti

Dalia Savickaitė. Kai darbas yra gyvenimas

Irena Seliukaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Įvairių transformacijų Kultūros ministerijoje laikais regionų kultūrininkai turėjo tvirtai jų interesus atstovaujančią skyriaus vedėją Ireną Seliukaitę. Šiame šiandieniniame šaršale jos neliko – pasinaudojo teise tapti senjore. Vieni ją mėgo, kitiems trūko paglostymo. Dažniausiai ji girdavo geruosius, o kritikuotinus dalykus tiesiog nutylėdavo, palikdama žmogui galimybę keistis, tobulėti. Nors paskutiniaisiais metais ji dirbo LR KM Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento vadove, bet Regionų kultūra buvo jos rūpinimosi objektas. Ji pažinojo visus kultūros administratorius, daugybę kultūrininkų, kraštotyrininkų, tautodailininkų, institucinė atmintis jai leido aiškinti, dėl kokių priežasčių buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kas tai iššaukė, kas po ko sekė. Ji buvo labai tvirta siena, sauganti nuo neapgalvoto politikų kišimosi į tai, ko nesupranta, kas įtvirtinama per ilgus metus, o sugriaunama vienu sprendimu… Jos nuopelnas ir gebėjimas matyti globaliai, noras telkti kultūrininkų pajėgas atskiruose rajonuose, įgalino ir Valstybės saugomų teritorijų kultūrininkus prašyti finansavimo ekspedicijoms, itin sakraliems renginiams iš Kultūros ministerijos. Daug nuveikia ir paramą gaunančios regionų bendruomenės, visuomeninės organizacijos.

Ir nenuostabu, nes jai atėjus dirbti tokio – Regionų kultūros skyriaus – ministerijoje nebuvo. Ji pradėjo dirbti Kultūros centrų skyriuje etninės kultūros specialiste, pavadavo į dekretines atostogas išėjusią specialistę, perimti reikalų nebuvo iš ko. Skyriaus pavadinimas keitėsi kelis kartus – Etninės kultūros ir programų, Profesionalaus ir mėgėjų meno ir pagaliau – Regionų kultūros. I. Seliukaitė sako, kad didžiausi pasiekimai formuojant regionų kultūros politiką buvo iki 2010 m., kol veikė apskritys. Jos buvo valstybės rankos regionuose – visos apskritys turėjo kultūros specialistus, buvo pasitvirtinę Kultūros ir meno tarybas, turėjo lėšas kultūrai, koordinavo projektų teikimą ministerijos administruojamų programų konkursams. Tereikėjo žengti dar vieną žingsnį įgyvendinant ištiestos rankos principą – atiduoti apskritims ministerijos programų lėšas, bet žengtas kitas žingsnis – panaikintos apskričių administravimo institucijos…  Dabar vėl galvojama apie kultūros finansavimo regionuose modelio sukūrimą. Ilgametė specialistė sako, kad visa bėda tame, kad reformos daromos neišanalizavus buvusių strategijų ir programų rezultatų. Kiekvienas naujas vadovas pradeda veikti taip, lyg iki jo nieko nebuvo vykdoma… Ne viskas buvo blogai, blogiau, kai reformos žlunga dar neprasidėjusios…

Darbas ministerijoje nuo 1996 m. ir atviras, nuoširdus bendravimas su kultūros žmonėmis regionuose ją padarė savotišku etninės kultūros gaivinimo simboliu. Žinote ką reiškia žodis simbolis? Graikų kilmės žodis „simbolis“ reiškia sudėtas, sulipdytas. Šiuo terminu senovės graikai vadino tai, ką galima padalyti, paskui vėl sujungti, o jis nepakeičia prasmės ir lieka atpažįstamas. Taip ir su ponia Irena etnokultūroje: jos vardo paminėjimas iš karto iššaukia mintis apie etninę kultūrą… joks didesnis judėjimas ar reiškinys be jos nebūdavo išsivaizduojamas… o gal kažkam tai lyg mintis apie citriną… I. Seliukaitė Lietuvos kultūrai ir istorijai nuveikė be galo daug.

I.Seliukaitė su Stravinsku

1981-1986 m. I. Seliukaitė dirbo Lietuvos kraštotyros draugijoje – pirmininko pavaduotoja, 1989 – 2005 m. buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkė visuomeniniais pagrindais. Nuo 1996 m. iki 2017 m. dirbo Kultūros ministerijoje – etninės kultūros specialiste, vėliau skyriaus vedėja ir departamento vadove. Jai vadovaujant Draugija atsikratė ideologinių sovietmečio suvaržymų ir instrukcijų, tapo besikuriančių kraštiečių klubų globėja, naujų iniciatyvų skleidėja, ėmė bendradarbiauti su naujomis visuomeninėmis organizacijomis – Tautos namų taryba, Etninės kultūros globos taryba.  I. Seliukaitė tapo jų nare, aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūros kongreso darbe, parengė medžiagą apie Kraštotyros draugijos veiklą. Kraštotyros darbuose atsirado daugybė naujų  ir anksčiau draustų temų – tarpukario visuomeninių organizacijų veikla, religinės konfesijos, pokario rezistencinis judėjimas, partizaninis karas, tremtis, pokyčiai visuomenėje atkūrus nepriklausomybę ir kt. Nepriklausomos Lietuvos kraštotyros veiklos pagrindinis bruožas – formuoti atskirų vietovių tyrinėjimo grupes, įtraukiant  vietos žmones, panaudojant surinktą medžiagą mokyklose, kultūros įstaigų darbe, skatinant išryškinti ir gaivinti vietos tradicijas ir papročius, domėtis savo kraštui dirbusių žmonių gyvenimu ir veikla. Pagrindinėmis kraštotyros judėjimo  kryptimis tapo  tiriamoji veikla, vystant individualų darbą ir kompleksines ekspedicijas bei leidybinė veikla, skleidžianti sukauptas istorijos ir kultūros paveldo vertybes, padedanti formuoti atskirų vietovių tapatumą. Ryškiausias individualaus kraštotyrininkų  tyrinėjimo rezultatas – žinių apie išnykusius ir nykstančius kaimus rinkimas ir kaimų istorijų rašymas. Ši veikla įtraukė daugybę įvairaus amžiaus žmonių į savo gimtųjų vietų istorijos tyrinėjimą, atskleidė daug naujų faktų, paskatino burtis kaimų bendruomenes ne tik vienkartiniam susitikimui, bet ir platesnei visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Kartu su „Valstiečių laikraščio“ redakcja organizuoto kaimų istorijų konkurso rezultatas – dvi knygos (1995, 1997), o rankraštinių kaimų istorijų parengta per tūkstantį.

I.Seliukaitė (dešinėje) seminare

1989 – 2004 m. laikotarpiu I.Seliukaitės iniciatyva organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos. Ji joms ir vadovavo (1998 – 2004 m.  – 8 ekspedicijos). Vėl buvo sugrįžta į lietuvių etnines žemes – kartu su Etninės kultūros draugija organizuotos ekspedicijos  į Mažąją Lietuvą, Punską ir Seinus, Pelesą. Kraštotyros draugija aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūros fondo organizuotoje Kaliningrado srities tyrinėjimo programoje – 5 metus vyko į ekspedicijas Įsruties apylinkėse, kur buvo renkami sociologiniai duomenys apie ten gyvenančius lietuvius, tiriami jų poreikiai mokytis lietuvių kalbos, turėti galimybę lankyti pamaldas lietuvių kalba, fiksuojamas istorijos ir kultūros paveldas, vežamos lietuviškos knygos bibliotekoms ir žmonėms. Ekspedicijos vyko ir paribiuose – Tverečiuje (Ignalinos r.), Adutiškyje (Švenčionių r.), Dieveniškėse (Šalčininkų r.), Ylakiuose (Skuodo r.), pradėtas nuosekliai tyrinėti Šiaulių rajonas (kompleksinės ekspedicijos įvyko visose seniūnijose).

1989-2004 m. kompleksinių ekspedicijų medžiaga apibendrinta ir išleista 15 lokalinių monografijų, 14 almanacho „Mūsų kraštas“ numerių (vyr. redaktorė – I.Seliukaitė). Dirbdama Kultūros ministerijoje I. Seliukaitė visuomeniniais pagrindais organizavo 7 knygų parengimą ir leidybą: Norbertas Vėlius (1999, kartu su P. Vitkauskiene)  – atsiminimų apie N. Vėlių rinkinį, Tverečiaus kraštas (2001), Veliuona (2001, kartu su V. Girininkiene ir P. Kriščiūnu), Adutiškio kraštas (2003), Kuršėnai (2003, kartu su L. Varkaliene), Lietuvos kalvystė (2004), Šiaulėnai(2004). Vadovaujant I.Seliukaitei Lietuvos kraštotyros draugija tapo viena svarbiausių visuomeninių organizacijų, dirbančių etninės kultūros srityje, plačiai išvystė veiklą visoje Lietuvoje.

Irena Seliukaitė žino, kad kultūrininkai – praktikai nelabai mėgsta planuoti veiklą į tolesnes perspektyvas, gal tiksliau besikeičiančios valdžios taip dažnai keičia prioritetus, kad kultūrininkai, nebespėdami reaguoti, aria sena vaga. Ji mano, kad strategijos ir programos savaime nėra blogis, jas reikia turėti ir kultūroje – privalu nustatyti ilgalaikius kultūros uždavinius, prioritetus, svarbu, kad strategijos būtų įgyvendinamos, o prioritetai ir ilgalaikiai uždaviniai nesikeistų su kiekvienu valdžios pasikeitimu, nors kol kas, deja, ir jai tenka pripažinti, kad taip ir vyksta. Tai dažnai įtakodavo ir jos pačios veiklą. Programos taip pat yra normalus planavimo dokumentas, tik jų per daug, dažna neturi finansavimo, todėl, net ir turint neblogų sumanymų, jie taip ir lieka popieriuje. Galbūt šios valdžios sumanyta Ilgalaikė kultūros strategija ir programa padėtų tą išspręsti, tik jas patvirtinus reikėtų atsisakyti neveiksnių programų.  Tik jų (naujų dokumentų) dar nėra, tad ir vertinti nėra ką.

I.Seliukaitė, analizuodama savo patirtį ministerijoje, sako, kad Utenos apskritis kultūros panoramoje atrodo visai gerai, dauguma savivaldybių turi kurortinės vietovės statusą, todėl kultūra atlieka svarbų vaidmenį. Ir savivaldybių strategijose tai atsispindi, tik vis sunkiau įgyvendinti strateginius siekius senstančiose bendruomenėse, besitraukiančiose gyvenvietėse. Sakė nenorinti nieko įžeisti, tačiau kultūrinio gyvenimo įvairove, geru administravimu, o tuo pačiu ir strategavimu pasižymi Anykščių, Utenos, Zarasų savivaldybės. Jos manymu jokie receptai neišgelbės, jei bus apgalvojamas ir strateguojamas tik savivaldybės centro kultūros vyksmas, o pakraščiai paliekami savaiminiam vyksmui – į juos neprisišauksim jaunų specialistų, o tuo labiau jaunų šeimų.

Garbioji mūsų kraštietė džiaugiasi dideliu būriu aktyvių šio krašto kultūrininkų. Bijodama, kad ką nors gali praleisti, didžiuojasi šiame Aukštaitijos regione gyvuojančiomis giliomis kraštotyrinio darbo tradicijomis, dar nuo sovietmečio veikiančiais įdomiais visuomeniniais muziejais – Arklio muziejus Niūronyse, P. Jurkšto kraštotyros muziejus Viešintose, Etnokosmologijos Molėtų r., Energetikos  Zarasų r. , Senovinės bitininkystės Ignalinos r. – įgiję naują statusą visi gyvuoja iki šiol. Kraštotyros veikloje šiandien neabejotinas lyderis apskrityje (o ir Lietuvoje) yra Anykščių savivaldybė. Čia tęsiamos Teresės Mikeliūnaitės tradicijos ir draugija pavadinta jos vardu, ir jos vardo premija kasmet teikiama, o kraštotyrininkų daug, veikloje dalyvauja kraštiečiai, gyvenantys ne Anykščiuose, jie kasmet suvažiuoja į sambūrius pasidalinti atliktais darbais. Kraštotyros veiklai gražiai vadovauja muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius, kuriam sunku būtų be šios srities entuziastės Audronės Berezauskienės, Anykščių r. savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo viešosios bibliotekos  Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėjos. I. Seliukaitė linki visoms savivaldybėms pasekti anykštėnų pavyzdžiu.

Už savo veiklą ji apdovanota daugybe padėkų, 2014 m. apdovanota Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, 2014 m. jai įteikta Jono Basanavičiaus premija.

Utenos apskrities regiono žmonės didžiuojasi, galėdami Ireną Seliukaitę vadinti savo kraštiete. Ji gimė 1954 m. gegužės 21 d. Lingėniškio k. Prienų r. Nors gimė Prienų krašte, ten praleisti pora ankstyvos vaikystės metų taip ir liko jos atminties ūkanose. Tikroji I. Seliukaitės žemė – Tverečiaus kraštas, o dar tiksliau – vienkiemis prie Erzvėto ežero, suteikęs erdvės ir laisvės pojūtį. Šeimoje augo 5 vaikai – brolis ir 4 seserys, Irena buvo  ketvirtoji.

Geografiškai ir istoriškai vertinant Tverečiaus kraštas – paribys, ryčiausias Lietuvos kraštas, patyręs daugybę istorijos išbandymų, bet išsaugojęs lietuvybę, daug tradicinės kultūros reliktų. Tuo išskirtinumu visada traukęs tyrėjus – kalbininkus ir etnografus. Šiandien to palikimo nedaug telikę, tačiau vaikystės ir jaunystės metais jai teko patirti jau iš natūralaus gyvavimo  išeinančių tradicijų ir papročių įtaką. Kaimynė, už kurią kartu su kitais šeimos vaikais ganydavo paraistėse karves, per Šeštines atnešdavo pietums virtą kiaulės koją, per Sekmines kaimas jau nesirinkdavo parugėse, bet vaikams mamos suruošdavo Kupolią, būtinai parugėje. Atsinešdavo vaišių ir vaikai – sūrio, pyrago, buteliuose įpilto uogiene dažyto vandens – limonado… Daugybė tokių dalykų liko jos atmintyje tarsi savaime, ne iš knygų išmokti. Gal tai ir paskatino dalyvauti kraštotyros būrelyje Tverečiaus vidurinėje mokykloje.

Visa šio krašto istorija, žmonės ir jų likimai atsiskleidė vėliau – ekspedicijų metu, o į vientisą vaizdą susidėliojo rengiant knygą „Tverečiaus kraštas“. I. Seliukaitė sako, kad joje daug ko trūksta, tačiau yra  čia gyvenusių žmonių dvasia ir buvusio gyvenimo šviesa. Kaip ten bebūtų, Tverečiaus kraštą ji vadina įstabia žeme, pilna dar neatskleistų paslapčių. Nors šiandien šis kraštas traukiasi netekdamas žmonių, vis labiau atsiveria erdvės vietoje buvusių kaimų ir kraštovaizdis vis labiau tampa pirmapradis, atsiveriantis paukščiams ir žvėrims, ji labai nori tikėti, kad istorijos ir kultūros paveldas, vis dar plevenantis čia gyvenusių žmonių aura, nenugrims į istorijos gelmes it nuskendęs bažnyčios sakmėse ir legendose.

1972-1976 m. I. Seliukaitė studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. Pasirinkti lituanistikos studijas paskatino puikios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos – Vanda Petrikaitė ir Irena Grikštaitė (vėliau – Andrukaitienė, Seimo narė, signatarė), vienuoliktoje klasėje vokiečių kalbą dėstęs R. Budrys, plačių interesų eruditas, tremtinys. Paaiškėjus, kad jis buvęs partizanų ryšininkas, neturėjęs teisės grįžti į Lietuvą, dingo iš mokyklos be jokio paaiškinimo… I. Grikštaitė už tai, kad bendravo su mokiniais vakarais buvo perkelta į kitą mokyklą rajono pakraštyje. Irena pamena, kad tai buvo 1972 – ieji, Romo Kalantos susideginimo metai… Norėjo tapti mokytoja ir  būti panaši į išvardintuosius. Jai padėjo Vilniaus pedagoginio instituto Filologijos fakultete  tuo metu dirbę puikūs dėstytojai – Vanda Zaborskaitė, Aldona Vaitiekūnienė, Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius, Kazimieras Kuzavinis, Stasys Skrodenis, aktorė Eugenija Jankutė Šniukienė ir kt. Jie visi buvo laisvos dvasios žmonės, skatino kūrybiškumą ir laisvą mintį, išmokė atrasti Vilnių. Kraštotyros draugijos nario bilietą ji gavo iš K. Kuzavinio rankų. I. Seliukaitės studijų metais institute pradėtos organizuoti vakaronės, vyko konkursas tarp fakultetų „Dainuokime liaudies dainas“. Konkurso nugalėtoju tapo jos kurso parengta programa. Pergalė įkvėpė suburti folkloro ansamblį „Poringė“ (Irena jame nedalyvavo, nes ir anksčiau, ir dabar save vertina labai kritiškai ir nemanė, kad turi ryškesnį talentą). Tėvai norėjo, kad vaikai turėtų išsilavinimą, šis jų noras išsipildė, visi vaikai baigė aukštąjį mokslą ir normaliai dirbo.

I. Seliukaitė Lino šventėje

1976-1981 m. dirbo Skiemonių vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), lietuvių kalbos mokytoja, užklasinio darbo organizatore. Kraštotyros veikloje teko dalyvauti ir dirbant Skiemonių vidurinėje mokykloje, bet tikrąją kraštotyrą atrado jau pradėjusi dirbti Lietuvos kraštotyros draugijoje, į kurią ją atvedė tautosakos rinkėjas Juozas Aidulis. Jis dažnai lankėsi Tverečiaus krašte (būtent jis užrašė puikios dainininkės – dainų karalienės –  Kristinos Skrebutėnienės dainas), pažinojo Seliukų šeimą. Vieno tokio apsilankymo metu ir pasiūlė pakeisti darbą. Vėliau atsirado darbas ministerijoje. Irena mano, kad tėvai gal tuo ir didžiavosi, bet jokių svaigimų nebuvo. Ji sako „pagaliau ir koks čia postas – specialistė ministerijoje“. Gal džiaugėsi, kad darbas stabilesnis nei save išlaikančioje Draugijoje.

Šiandien Irena Seliukaitė džiaugiasi ir tuo, kad būdama senjore vis dar yra procese, seka visas naujienas, skaito dokumentus ir diskutuoju dėl jų turinio su kolegomis, dalyvauja ekspertiniame darbe, spaudai jau paruošta knyga apie Jono Basanavičiaus premijos laureatus. Sako, kad dabar gali patvirtinti posakį, jog kartais iš šalies viskas kitaip matyti… Labai tiki visais kuriančiais žmonėmis ir linki jiems didžiausios tvirtybės. Na, o tiems, kurie ruošiasi tapti kultūros lauko žmonėmis, profesionaliais kultūros darbo žinovais pirmiausia linkėtų nepabijoti  rinktis kultūros specialybes – jos kol kas negarantuos didelio atlyginimo ir socialinių garantijų, bet suteiks didelį džiaugsmą būti bendruomenių vedliu turtingame ir turiningame kultūros pasaulyje. Pareigos, karjera, pinigai ir apdovanojimai pasiekiami darbu, bet tai yra antraeiliai dalykai. Be meilės pasirinktai specialybei ir žmonėms nėra ko eiti į kultūrą.

Kultūra Savickaitė Dalia , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra