Čerėjos vaikas, pamilęs Lietuvą

Autorius: Data: 2013-09-30, 11:45 Spausdinti

Aloyzas SUŠINSKAS, Vilniaus r.

Prieš 120 metų, 1877 m. gegužės 28 d., gimė poetas, visuomenės veikėjas Oskaras Milašius.

Oskaras Milašius Lietuvoje daugiau žinomas kaip Prancūzijos poetas avangardistas, kurio poezija susilaukė pasaulinio garso. Apie šį buvusį keistą žmogų yra išlikę įvairiausių pasakojimų, ir galbūt net legendų. Kadangi jo ir literatūrinė, ir diplomatinė veikla yra glaudžiai susijusi su Lietuva, tai šį žmogų verta prisiminti ir įvertinti.

Savo autobiografijoje, rašytoje 1928 m. Paryžiuje, Oskaras Milašius teigia, jog gimęs Mogiliovo gubernijoje, Čerėjos dvare, kuris nuo XVIII a. pab. Priklausė šiai šeimai. Vyresnioji, lietuviškoji, giminės atšaka nuo XIII a. įsikūrė Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose, esančiuose per 50 km į šiaurę nuo Kauno. Oskaro prosenelis – Juozapas Liubičius-Božavala Milošas, gimęs Labūnavoje-Serbiniuose, buvęs Mogiliovo teismo pirmininkas – baltarusiškos atšakos pradininkas. Tarp abiejų atšakų – lietuviškosios ir baltarusiškosios – artimi ryšiai niekados nenutrūko. Poeto tėvas Vladislovas stengėsi sūnui įkvėpti pagarbą bei prisirišimą prie šlovingųjų „Kauno Milošių“ kamieno. Be to, dokumentai priklausantys vyresniajai atšakai, kaip ir šarvai, rasti Labūnavos-Serbinų piliakalnyje, liudija Milošius kilus iš senosios Loznicos serbų valdovų giminės.

Tad suprantama, kodėl Oskaras Milašius visą gyvenimą ieškojo savo giminės šaknų Lietuvoje. Jo senelis Artūras dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo sužeistas. Vedęs talentingą ir gražią italų dainininkę N. Tasistro, Milano La Skalos orkestro dirigento dukterį, jisai buvo priverstas palikti gimtinę, nes tokia santuoka supykdė visus aplinkinius lenkų dvarininkus. Taigi A. Milašius su žmona pasitraukė į Vilnių. Čia jiems ir gimė Oskaro tėvas Vladislovas.

Būsimo poeto seneliai buvo labai graži ir tauri pora. Kaip nurodo autobiografijoje patsai O. Milašius, „senelio ir senelės istorija vieną to meto lenkų rašytoją yra įkvėpusi parašyti romaną…“

„Meilė seneliams atsispindi ir manyje: esu Artūro Milošo ir Natalijos Tasistro fizinių ir dvasinių savybių hibridas, tik menkesnio grožio…“ Būsimojo poeto tėvas buvo keista asmenybė. Jis daug keliavo po pasaulį, domėjosi įvairiais mokslais ir menais. Studijavo chemiją, mechaniką, aeronautiką. Dėl savo ekscentriškumo Vladislovas Milošas turėjo gana originalią reputaciją. 1876 m. Varšuvoje jisai susipažino su jauna žydaite Rozalija Rozental. Kitais metais jiems gimė nesantuokinis vaikas. Tiktai 1894 m. tėvas Oskarą pripažino teisėtu sūnumi.

Būsimojo poeto vaikystė, gana vieniša ir skausminga, prabėgo Čerėjoje. Tačiau čia gimė meilė gamtai, kraštovaizdžiui, praeičiai, menui. Persekiojami vietinių dvarininkų neapykantos, įtarumo ir nepakantumo, Milašiaus tėvai buvo priversti bėgti. Taip šeima 1899 m. atsidūrė Paryžiuje. Oskaras mokėsi Žansono de Saji licėjuje. Vėliau studijavo asirologiją, žavėjosi bibline poezija bei orientalizmu. Eilėraščius jisai rašė prancūzų ir lenkų kalbomis. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Nuopolių poema“ išėjo 1899 m. Beje, tais pačiais metais Oskaras vieno kivirčo metu su tėvu net mėgino nusižudyti. Iš Paryžiaus, važiuodamas atostogauti į gimtinę, jisai jautė vis didėjantį lenkų šlėktų nepalankumą ir priešiškumą. Jis vis labiau ėmė tolti nuo lenkiškos aplinkos, kol galiausiai (1906) pardavė Čerėjos dvarą rusų pirklių bendrovei. Taip galutinai nutraukė ryšius su praeitimi.

Savo giminaičiui, kilusiam iš Lietuvos, 1980 m. Nobelio premijos laureatui Česlovui Milošui, kai šis lankėsi Paryžiuje pas Oskarą, yra taip pasakęs: „Atsimink, kad nieko nėra kvailesnio ir žiauresnio visoje Europoje negu persunkta smulkmeniškumu lenkų šlėktos neapykanta…“ Todėl 1916 m. visai neatsitiktinai jis susidomėjo Lietuva, kai dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, sužinojęs apie lietuvių nacionalinį judėjimą. O. Milašius ne sykį parėmė Lietuvos valstybės atkūrimo idėją ir ją neretai skelbė prancūzų spaudoje. 1918 m. jisai tapo Paryžiaus taikos konferencijos lietuvių delegacijoje diplomatiniu redaktoriumi. 1919 m. O. Milašius priėmė Lietuvos pilietybę. 1920 m. kovo 11 d. jo iniciatyva ir rūpesčiu Prancūzija Lietuvą pripažino de facto ir de jure. Tada Oskaras tapo Lietuvos įgaliotiniu Prancūzijoje. Poetas pasmerkė Lenkiją dėl Vilniaus užgrobimo 1920 m. ir padėjo lietuviams ginti savo teises. Kaip Lietuvos delegacijos narys, jisai dalyvavo Tautų Sąjungos posėdžiuose bei konferencijose Genujoje, Briuselyje. Štai kaip apie O. Milašių rašo žinomas nepriklausomos Lietuvos diplomatas, Nepriklausomybės Akto signataras, aktyvus spaudos bendradarbis, pirmasis „Lietuvos aido“ redaktorius P. Klimas knygoje „Iš mano atsiminimų“: „O kas gi buvo O. Milašius? Tai tikra mįslė. Jį surado kunigas Vilimas, atvykęs iš Amerikos dar karo metu. Kartą viename žurnale jis aptiko straipsnį, pasirašytą Lubicz-Milosz, ir labai jautriai palankų Lietuvai. Jis bėgo į redakciją teirautis apie autorių. Jį nukreipė į Užsienio reikalų ministeriją, kur Milašius dirbo karo metu spaudos biure. Radęs susipažino, išsivedė drauge papietauti. Tai buvo senos giminės aristokratas, kurio senelis turėjo dvarus Labūnavoje, Milašaičiuose, Serbinuose, aukštas pareigūnas Kaune, paskui išsikėlė į Drują, iš ten į Čerėją… O. Milašius baigė istorijos archeologijos institutą, tapo prancūzų rašytoju, poetu, dramaturgu. Kai karo metu iškilo tautų išsilaisvinimo obalsiai, Milašius pasijuto Lietuvos sūnumi ir karštai gynė savo tėvynės individualybę nuo Lenkijos užmačių. Didis prancūzų kalbos meistras buvo mūsų delegacijai neapsakomai brangus radinys. Jis nemokėjo lietuvių kalbos, bet be prancūzų, puikiai kalbėjo ir rašė angliškai, vokiškai, rusiškai ir lenkiškai. Čia mes jį tik pradėjom pažinti, kaip aukštą, liekną džentelmeną aristokratą, juodais jau žilstančiais plaukais ir giliomis turiningomis akimis, nepaprastai švelnų ir mandagų.“ Beje, P. Klimas dalyvavo ir O. Milašiaus laidotuvėse ir net pasakė kalbą nuo Lietuvos atstovybės.

Nemažas Oskaro Milašiaus nuopelnas dar ir tas, jog jis ne kartą lankydamasis Lietuvoje, išmoko ir lietuviškai, populiarino mūsų kultūrą ir meną pasaulyje. Į prancūzų kalbą išvertė gana nemažai lietuviškų pasakų, liaudies dainų . Tarpukario Lietuvoje išleido du rinkinius „Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai“ bei „Mano motušės lietuviškos pasakos“. Poetas ne tiktai vertė liaudies pasakas, bet ir jas meniškai perkūrė. Jo sukurtos laumės, burtininkės išlaiko paslaptingumą, gyvumą, žavumą. O. Milašius verstos bei perkurtos lietuviškos pasakos ir šiandien tebeleidžiamos Prancūzijoje. Jų dėka su Lietuva susipažįsta ne tiktai jaunimas, bet ir suaugusieji.

Oskaro Milašiaus kūryboje dažnai nuskamba Čerėjos prisiminimai. „Ak, grąžinkit man Čerėją.“ Tas nostalginis tėviškės šauksmas aidi eilėraščių rinkiniuose „Septynios vienatvės“, „Pradmenys“, „Poemos“ ir kituose. Čerėjos pasaulis toks mielas poetui, kad šie reginiai jį tiesiog užburia ir neša tarytum į naują pasaulį. Čerėjos vizijomis autorius sukūrė poetinį vaikystės įvaizdį, kupiną šviesos ir džiaugsmo. „Rugsėjo simfonijoje“ jisai taip godoja : O vaikystės krašte! O ūksmingos protėvių valdos! / Žavioji apsnūdusi liepa, brangi rimtoms bitėms, / Ar esi laiminga, kaip ir kadaise? O tu, auksinių gėlių skambesy, / Ar keri kalvų paunksnę per Baltos Miegančios Gražuolės…

O štai, ką poetas sako apie meilę eilėraštyje „Tolimosios giesmės“: Meilė, brangus melsvai pilkas dangus it paguostos sielos, / Naktinio atleidimo balsas atgailaujančiame sode, / Kur skaidri nemiga beria rasą, / Meilė, visa, dėl ko verkiama, ir visa, ko laukiama.

Kitoj vietoj jis taip išsako: O mano meile, gyvenimas – tai nemari vilties diena.

Oskaro Milašiaus kūryboje nuskamba daug liūdnokų, melancholiškų gaidelių. Ypač nemažai girdisi vienatvės, atsiskyrimo motyvų.

Vienatve, mano motina, papasakokite mano gyvenimą. Štai / Siena be kryžiaus, štai stalas ir užskleista knyga. / Jei šitaip ilgai laukta negalimybė pasibelstų į langą / Kaip raudongurklė sušalusia širdimi.

Dar kitur: Visas vienatvės padarų džiaugsmas, visas nerimas / Glūdi tavy žemės dvasia.

O apie save taip sako: Aš – didelis lapkričio sodas seno priemesčio glūdumoj…

Anglų rašytojas O. Vaildas, geras O. Milašiaus draugas, taip apie jį yra pasakęs: Štai Moreasas – poetas, ir štai Milašius – poezija.

Oskaras Milašius iškėlė Lietuvos valstybės sampratą ir įtvirtino garbingą jos vardą literatūroje. Jis buvo vienas pačių aktyviausių lietuvių kultūros ir meno propaguotojų Europoje, o gal ir pasaulyje. O. Milašius buvo ir liko didis XX a. Prancūzijos literatūros klasikas, kurio eilėse ne kartą skambėjo ir Lietuvos vardas.

 

„Voruta“ 1997 m. gegužės 24–31 d. Nr. 20 (302), p. 5

 

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra