Bibliofilas iš Mielagėnų parapijos

Autorius: Data: 2016-11-25, 15:04 Spausdinti

Bibliofilas iš Mielagėnų parapijos

Edmundas Černiauskas. Alfredo Girdziušo nuotr.

Dalia SAVICKAITĖ, Mielagėnai, www.voruta.lt

Įdomiai formuojasi atskirų vietovių sociokultūrinės patirtys. Dauguma Lietuvos vietovių savo istorijose randa įdomių senosios kultūros pėdsakų. Rytų Lietuvos pakraščiai dar gana gyvai mena buvusių dvarų istorijas, lenkmečio, sovietinių represijų padarinius. Vienos bendruomenės po istorinio svorio našta sugniūžta, kitos randa jėgų į palikimą pažvelgti nauju žvilgsniu, bando įprasminti paveldą ir padaryti jį pažinimo, tobulėjimo ir traukos objektu. Šia kryptimi savo bendruomenės gyvenimą pastaruoju metu itin aktyviai orientuoja Ignalinos r. Mielagėnų seniūnija. Kas yra tas lemtingasis veiksnys, įtakojąs būtent tokią plėtros kryptį? Valstybinės institucijos, verslas, bendruomenės, asmenybės?.. Mielagėnų atveju – kūrybingai į ganytojišką veiklą pažvelgęs, istorinei ir kultūrinei praeičiai neabejingas kunigas Marijonas Savickas ten dirbti pradėjęs 1982 m. Kunigo darbai įpareigoja ir tikinčiuosius kitaip žiūrėti į aplinkos tvarkymo galimybes, ieškoti originalesnių sprendimų, telktis, gerbti praeitį ir netektis patyrusius žmones. Jo skatinantis žodis parapijiečius ragina nelikti abejingais skausmui ir grožiui. Atgimęs greta esantis Paliesiaus dvaras taip pat šviesina ten gyvenančiųjų žvilgsnius, atveria platesnes pažinimo ir net verslo galimybes. Gal todėl ir atskiri seniūnijos gyventojai čia gyvena kaimo žmogui ne visai įprastą gyvenimą.

Štai – Edmundas Černiauskas. Puikiai, jaunatviškai atrodantis 76 metų žmogus, apylinkėse garsėjąs savo tremties, rezistencijos, karo ir pokario laikus pristatančių knygų ir laikraščių straipsnių iškarpų biblioteka. Pats gimęs kruvinuoju Adventu pagarsėjusiame Radučių kaime. Ten augęs, iš ten į darbą kolūkyje vaikščiojęs, ten dvi dukras užauginęs ir dabar ten tebegyvenąs. Jo diena kupina darbų darbelių, artimiausias kaimynas už pusantro kilometro, o kaimo naujienas sužino kapinaitėse pamatęs žmones… Jo rankomis gražiai apskardintą, dar 1932 m. tėvo statyto namo, stogą puošia TV „lėkštė“, o į namus paštininkas atneša net penkių pavadinimų laikraščius. Garbus pašnekovas sako, kad „lėkštė“ jau ne tokia reikalinga tapo, kai Rusija Krymą užpuolė, nes, solidarizuodamasis su ukrainiečiais, nustojo žiūrėti rusiškas TV laidas. Besikalbant net kelis kartus didžiuodamasis pakartoja, kad nerūko ir negeria tuo paneigdamas į didmiesčius išsikrausčiusių  žmonių norą kaimą matyti prasigėrusiu… Daugeliui „miestavų“ lyg priekaištas gali skambėti ir žodžiai, kad laukiamiausias jo renginys – Vilniuje vykstanti knygų mugė, kurioje jis kasmet apsilanko ir palieka nemažą pinigų sumą. Bent tris kartus per metus jis važiuoja ir į Kauną, kur „Tremties vaikų“ fondą, leidžiantį jį dominančios tematikos knygas, paremia bent 100 litų (taip jis skaičiuoja ir dabar). Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos knygynėliuose susitinka su panašios tematikos knygų kolekcionieriais, keičiasi knygomis, įsigyja jų pigiau, nes ten jos „atkeliauja“ kai kiti knygynai jų nebeparduoda…

Edmundas Černiauskas aukštų mokslų „neragavęs“, nes net duonai kasdieninei dar vaikui, našlaičiui, „priešui“ sovietinė valdžia jokios paramos neskyrė… Lietuvoje savo tiesiomis ir giliomis vagomis jis garsėjo kaip puikus traktoristas. 45 metus viename darbe – Černiachovskio kolūkyje dirbęs, „pašaliais“ nesitrankęs, sėslus gimtojo krašto patriotas. Gal ši vietovė kokia ypatinga, gal su genais ir potraukis gyventi šviesiai ateina?

Radučių kryžius. Mielagėnų bibliotekos archyvas.

Radučio gyvenvietė Mielagėnų bažnytinėse knygose pirmą kartą paminėta 1812 m., kai ten gyventi pradėjo bajorai Lachimavičiai. Černiauskų giminė jame įsikūrė po baudžiavos panaikinimo. Pirmoje „Mielagėnų krašto“ knygoje minima, kad Ignotas Navickas, g. 1800 m. iš Buckūnų kaimo vedė Justiną Černiauskaitę. Manoma, kad tai šio kaimo dukra. Garbusis p. Edmundas save kildina iš 1805 m. Gilūtose gimusio Juozo Černiausko (sūnus Mateušo ir Onos Černiauskaitės) 1830 m. susituokusio su Ona Bernotėnaite. Radutyje ši šeima pradėjo gyventi 1846 m. (Dėl įdomumo reiktų parašyti, kad dabartinė Mielagėnų seniūnė Milda Černiauskaitė -  Bielinienė yra Juozo Černiausko brolio Petro palikuonė.) Juozo ir Onos Černiauskų šeimoje gimė penki vaikai. 1840 m. gimęs Jonas vedė Juzefą Subačiūtę ir taip pat sugyveno penkis vaikus. Šeima apylinkėse garsėjo tais laikais gana retu reiškiniu – sodu, liepų alėja, gulstiniais aviliais. Trys jų dukros ištekėjo į kitus kaimus, o broliai Stanislovas ir Petras sodybą pasidalijo pusiau ir tvarkėsi savarankiškai. Petras liko senojoje sodybvietėje ir su žmona Lucija Dragūnaite pasauliui dovanojo septynis vaikus. Vieną iš dukrų – Pauliną – vedė Leonas Meilus (g. 1915 m.), kurio sūnų, taip pat Leoną, Ignalinos r. žmonės žino kaip „Naujos vagos“ žurnalistą, o 1910 m. šioje šeimoje gimęs Alfonsas Černiauskas, kuris 1941 m. susituokė su Ganefa Dragūnaite, pasauliui dovanojo mūsų straipsnio herojų – Edmundą. Skaudu, bet jau 2 metukų Edmundas neteko mamos, o po metų ir tėčio…

Našlaičio dalia ir buvo didžiausia Edmundo Černiausko mokytoja… Baisios tėvo netekties istorijos pradžia atrodo visai nekaltai. Adventas visiems būdavo rimties ir susikaupimo metas. 1944-ųjų Adventas lyg ir niekuo nesiskyrė nuo kitų… Jaunimas tiesiog susirinkdavo ramiai pavakaroti.  Taip buvo ir lemtingosios gruodžio 16-osios vakarą: Radučio kaimo vaikinai broliai Jonas ir Juozas Černiauskai, pusbrolis Leonas Černiauskas, Leonas Grikinis iš Bernotų, Miečionių kaimo jaunimas susitiko pas cimbolininką Danių Bielinį. Vakarojimas užsitęsė, bet, nors ir buvo kviečiami nakvoti (ypač L.Grikinis), patraukė link namų. Grikinį viliojo galimybė susitikti su draugų Jono ir Juozo seserimis…

 Edmundo senelio Petro brolis Stanislovas (Jono ir Juozo tėvas) išsikėlęs gyventi kiek arčiau miško, tradiciškai Černiauskų šeimoms, pasistatė trobesius, įveisė sodą. Visi Černiauskai apylinkėse  garsėjo kaip darbštūs sodininkai, bitininkai, nagingi, muzikalūs žmonės. Šeimos vyrams nenusileisdavo ir moterys: ausdavo, kurdavo mezgimo raštus, traukdavo vaikinų akį. Jų namuose dažnai skambėdavo muzika, jaunimas rinkdavosi pasišokti. Ir tą lemtingą vakarą grįždami visi užėjo į svetingus namus. Jaunikaičiai pasižadino tą vakarą namuose likusias dvi puikias seseris Bronę ir Michaliną ir toliau šnekučiavosi. Jau besiruošiant skirstytis pasigirdęs grubus beldimas visus išgąsdino. Vaikinai dar bandė slėptis, bet… Jonas, kuriam likimas buvo lėmęs tarnauti okupacinėje lenkų armijoje, matyt tikėdamasis vyriško padorumo, bandė kalbėtis, bet visų likimas buvo vienodas: mirtis. Ko nenušovė, tas sudegė liepsnose. Senieji tėvai ir seserys iš degančio namo išbėgo, bet vieną iš seserų – Bronę – kulka pasivijo… Michaliną savo liudijimais išgelbėjo kaimynai… Lyg to žiaurumo būtų negana, Mielagėnų stribai užėjo į kitapus kelio esančią našlio Alfonso Černiausko, auginusio pusketvirtų metų sūnų Edmundą, namus.  Neatsakę į jokius klausimus, palikę verkiantį vaiką žmogų išsivedė ir kieme nušovė. Edmundui „priklijavo“ bandito vaiko etiketę, nulėmusią daugelį jo gyvenimo pasirinkimų. Sunki išlikimo kančia užgriuvo ir ant gyvos likusios Michalinos ir senų tėvų pečių. Po tragedijos žmonėms kilo daug klausimų: kodėl vakaroti rinkosi pas Bielinį, kodėl nakvynei labiausiai kvietė Grikinį, kodėl jo neįspėjo jei tokiu būdu norėjo apsaugoti, kuo nusikalto Černiauskai… bet kalbėti buvo baisu. Savo „žygiais“ ir šūviais, nežiūrint į žmonių akis, gyrėsi patys vietiniai stribai… Atmintis gyva netektis patyrusiųjų širdyse…

Edmundas Černiauskas (viduryje) procesijoje. Mielagėnų bibliotekos archyvas.

Tą kraupią naktį žuvo septyni niekuo nekalti jauni žmonės pačiame jėgų žydėjime… Į Edmundo tėvo namus atsikėlė gyventi tėvo sesuo Cecilija su vyru Karoliu Karačionka ir Edmundo vienmečiu sūnumi Antanu. Sunkūs vaikystės ir paauglystės metai, kuomet „liaudies priešas“, mažametis Edmundas Černiauskas iš Radučių nors ir prašydavo, bet negaudavo jokios paramos iš valstybės, o kitose šeimose abu tėvus turintys vaikai džiaugdavosi ja… kaip puikiai savo gyvenimo brandoje jis bedirbdavo, vis viena gaudavo tik padėkos raštus, kuomet kiti – paskyras automobiliams… Laikas žaizdas išsausino, bet neišgydė… Gyvenimo palydovė – žmona Genė Černiauskienė (Garbauskaitė iš Garbūnų kaimo) dovanojo dukras Irutę ir Jūratę. Jos jau džiugina anūkais, atvažiuojančiais iš Vilniaus ir Visagino. Gaila tik, kad lemtis sūnaus nelėmė – šios Černiauskų giminės atšaka baigiasi, nes moterys savo pavardes pakeičia… P. Edmundas tikisi, kad savo biblioteką perduos anūkams, kad kraujo balsas primins priežastis ir pasekmes… Žmonos Genės rankomis puoselėtoje, gėlėmis kupėjusioje sodybos aplinkoje jai išėjus Anapilin liko tik bijūnai ir prisiminimas, kuris dabar net linksmai skamba: kad jis žmonai vis neįtikdavo su savo iškarpomis iš laikraščių, kad net prakuroms popieriaus nepalikdavęs… Nors ir ne visuomet suprastas, bet visuomet pastebėtas tylomis vyro išskirtinumu besididžiuojančios  išrinktosios… Sodyba ir dabar graži, apsupta Černiauskų giminę iš kitų nuo senų senovės išskiriančiais sodais, kurie ir šiemet gaspadoriui per 200 l sulčių ir net kelis maišus senojo žiemos gardumyno – džiovintų obuolių – dovanojo. Aštunti metai vienas… Reikėjo laiko priprasti gyventi vienam, bet ir tai jau praeitis… Kuomet nesimiega, 5-7 valandą ryto klausosi „Pūko“ radijo, labai mėgsta tuomet transliuojamą liaudišką muziką, turi technines galimybes ją įsirašyti, tai ir daro, o penktadieniais dar atvažiuoja į Ignaliną kompaktų su kapelijų įrašais nusipirkti. Lyg ir norėtų aktyviau bendruomenės gyvenime dalyvauti, žinias perduoti, bažnyčios chore pagiedoti, bet nekviestam nepatogu, o ir oratorystės meno nesimokė… Juolab, kad Mielagėnuose nepriklausomybei nusipelniusių kaip ir netrūksta, o ir tie niekaip šlove nepasidalina…

Pirmieji spaudoje tikrąją šios tragedijos istoriją aprašė Jonas Černiauskas ir Černiauskų „šaknies“ išaugintas žurnalistas Leonas Meilus. Šių žudynių priežastys – ne politiniai įsitikinimai, o Rusijai pergalingai besibaigiančio karo ir sovietiškojo režimo pakalikų nebaudžiamumas, nemoralumas bei tame fone vykstantis buitinių sąskaitų suvedinėjimas skundžiant kaimynus… Kraupus laikmetis… Šulgų miško pakraštyje, Radučių kaimo galulaukėje, sudegintos Černiauskų sodybos vietoje auga ąžuolas. Dar visai jauną jį buvo suvarpiusios kulkos, bet jis išgyveno, savo laja pasakoja buvusius baisumus… išgyvena ir gėrį kuriantis žmogus. Vietiniai meistrai Rimas Mickūnas ir Dainius Valačka padarė aukštą, gražų kryžių, jį statant talkino garbusis kunigas M. Savickas, savo darbu statant prisidėjo E.Černiauskas. Jam ir dabar šalia nelaimę liudijančio kryžiaus skaudu matyti „atsivertėlius“, bet, išgyvenus tiek skausmo, jo dauginti nebenori. Jis juokauja, kad Sąjūdžio atsiradimas jam visas ligas išgydė, o tikėjimas gera žmogaus valia, noras žinoti, palaiko kiekvieną gyvenimo minutę.

Bibliofilija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra