Baltiški Mažosios Lietuvos XVI-XVIII a. oikonimai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vilniaus universiteto leidykla 2006 metais išleido VU KHF dr. Daivos Deltuvienės monografiją „Baltiški Mažosios Lietuvos XIV-XVIII a. oikonimai“* (už šį darbą jai 2001-04-25 d. VU suteiktas filologijos daktaro laipsnis). Joje tyrinėjami Mažosios Lietuvos XVI-XVIII amžių oikonimai (gyvenamųjų vietų vardai).

Oikonimai – tai lėtai kintanti toponimų rūšis. Jie keičiami dėl politinių, ekonominių, administracinių ar kitų priežasčių. Knygoje pateikiami oikonimų bendrieji struktūros bruožai, paaiškinama jų kilmė, pateikiamas pirmųjų lietuviškų oikonimų atsiradimo laikas bei vokiečių kalbos įtaka jų kitimui.

Įvade autorė trumpai supažindina su Mažosios Lietuvos istorija, išvardija toponimikos darbų autorius, apibūdina šaltinius, pristato darbo tikslą ir medžiagos (oikonimų originalios (neadaptuotos) vokiškos lytys) pateikimą, darbe vartojamas sąvokas ir terminus.

Mažoji Lietuva pradėjo formuotis Vokiečių (Kryžiuočių) ordino valdymo laikais (1283-1525). Jos pagrindą sudarė lietuviškai kalbančių baltų Skalvos ir Nadruvos žemės. Jos buvo besikuriančios Lietuvos valstybės įtakoje, nes 1253 metais Mindaugas, vainikuodamasis karaliumi ir vėliau, 1259 metais, Skalvą su Nadruva diplomatiniais sumetimais padovanojo Livonijos ordinui. Pirmą kartą Mažosios Lietuvos vardas paminėtas Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ (Preusssische Chronik) apie 1526 metus. 1576 metais šį vardą „Prūsijos kronikoje“ (Preusssische Chronik) mini ir Lukas Davidas, norėdamas atskirti ją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Pavadinimas „Mažoji Lietuva“ (Klein Litauen) nebuvo visuotinai vartojamas. Dėl politinių priežasčių Prūsijos kunigaikštystės lietuviškoji sritis jau nuo XVII amžiaus dažnai buvo vadinama (ypač vokiečių istorikų) Prūsų Lietuva (Preussisch Litauen). 1525 metais Vokiečių ordino valstybė virto liuteroniška Prūsijos kunigaikštyste. Ši valstybė buvo vadinama autochtonų prūsų vardu, nes jie, anksčiausiai pradėti užkariauti, XIII-XV amžiais sudarė gyventojų daugumą. Iki XVI amžiaus Prūsijos valstybės šiaurinėje ir šiaurės rytų dalyje – Priegliaus ir Nemuno žemupio baseine – iš baltų susidarė etninė ir etnografinė lietuvininkų grupė. Ją sudarė vakariniai lietuviai (nadruviai ir skalviai), vakariniai sūduviai, pietiniai kuršiai. Sulietuvėjo dalis prūsų sembų, šiaurinių bartų, šiaurinių notangų. O dalis prūsų suvokietėjo.

Mažojoje Lietuvoje klostėsi ne tik sudėtingi, bet ir prieštaringi tautiniai, socialiniai, ekonominiai, politiniai santykiai. Čia kryžiavosi daugelio tautų interesai.

1709-1711 metais tą kraštą skaudžiai paveikė didysis maras ir badas. Senojoje Prūsijoje išmirė apie 40%, o Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse (Mažosios Lietuvos branduolyje) – apie 53% gyventojų. Į išmirusiųjų gyventojų sodynas atkeldinti žmonės iš vokiškųjų Vidurio ir Vakarų Europos kraštų (vokiečiai, šveicarai, zalcburgiečiai). Kolonistai pakeitė etninę vietinių gyventojų sudėtį. Labiausiai germanizuotos buvo Gumbinės, Stalupėnų, Pilkalnio, Darkiemio, Galdapės apylinkės.

Mažosios Lietuvos oikonimai nėra išsamiai analizuoti darybos, kilmės, jų kitimo dėl kitų kalbų požiūriu, nors kai kuriuos aspektus tyrinėjo lietuvių, vokiečių, lenkų ir kitų šalių kalbininkai.

Šioje monografijoje aptarti įvairiuose vokiškuose rašytiniuose ir spausdintiniuose XIV-XVIII amžių šaltiniuose užfiksuotų Mažosios Lietuvos oikonimų vokietinimo dėsningumai, bendriausi jų struktūros bruožai, pateikta klasifikacija pagal kilmę. Darbe taip pat aptarti 166 nauji, spausdintiniuose leidiniuose neužrašyti ir kitų mokslininkų nenagrinėti Mažosios Lietuvos oikonimai.

Mažosios Lietuvos XIV-XVIII amžių oikonimai tyrinėjami kaip istorinis lingvistinis objektas. Jie nėra dabartinės gyvosios kalbos faktas. Keičiantis gyventojų tautinei sudėčiai, gyvenamųjų vietų vardai dažniausiai buvo pritaikomi prie vokiečių kalbos sistemos. Oikonimai yra svarbus šaltinis spręsti tautų etnogenezės, migracijos, kalbų kontaktų, kalbų suskirstymo į tarmes ir kitas problemas.

Tyrimo tikslai – išnagrinėti Mažosios Lietuvos XIV-XVIII a. oikonimų bendruosius struktūros bruožus, paaiškinti jų kilmę, nustatyti pirmųjų lietuviškų oikonimų Mažojoje Lietuvoje atsiradimo laiką, vokiečių kalbos įtaką jų kitimui.

Pirmajame skyriuje „Mažosios Lietuvos oikonimų vokietinimo dėsningumai“ autorė nustatė Mažosios Lietuvos oikonimų vokietinimo dėsningumus, aptarė suvokietintas lietuviškų (ar prūsiškų) oikonimų lytis. Vokiečių mokslininkai išskiria du Rytų Prūsijos vokiečių dialektus: prūsų aukštaičių, kurio pagrindą sudaro vidurio vokiečių tarmė, ir prūsų žemaičių, besiremiantį vokiečių žemaičių tarme. Mažoji Lietuva priklauso prūsų žemaičių dialekto pogrupiui.

Antrajame skyriuje „Mažosios Lietuvos oikonimų struktūros bruožai“ autorė aptarė Mažosios Lietuvos oikonimų struktūros bruožus, išskiria tokias jų grupes: priesaginiai, priešdėliniai, sudurtiniai, sudėtiniai ir kitokios darybos.

Šiame darbe analizuojama 1790 metų įvairios struktūros gyvenamųjų vietų vardai. Daugelis jų turi po keletą įvairiai užrašytų variantų. Priesagų vedinių rasta 363, tai yra apie 20% visų darbe pateiktų Mažosios Lietuvos oikonimų. Produktyvumu ypač išsiskiria priesagų –išk- (160 oikonimų) ir –ėn- (92 oikonimai) vediniai.

Priešdėlių ant-, pa- ir už(u)– vediniai (jų rasta 44) sudaro 2,5% visų Mažosios Lietuvos oikonimų.
Sudurtiniais vadinami oikonimai, sudaryti dviejų žodžių sandūros būdu. Tarp visų Mažosios Lietuvos oikonimų dūrinių yra apie 21%. Iš 372 sudurtinių oikonimų 131 (arba 55%) antrasis sandas yra liet. káimas, pr. caymis arba liet. kiẽmas.

27% visų sudurtinių oikonimų (101) antrasis sandas yra liet. laũkas arba pr. 1aucks.
Mažosios Lietuvos teritorijoje rasti 232 sudėtiniai oikonimai (13% visų oikonimų). Sudėtiniais galima vadinti tokius oikonimus, kurie sudaryti iš dviejų daugiau ar mažiau savarankiškų žodžių.

Kitokios darybos oikonimų grupei priskirtini 778 Mažosios Lietuvos oikonimai, kurių dauguma sudaryti iš bendrinių ar tikrinių žodžių be jokių afiksų, tačiau teoriškai neatmestina galimybė, jog kai kurie jų galėjo turėti darybos afiksus – galūnes, tik to nustatyti iš apvokietintų lyčių yra neįmanoma.

Trečiajame skyriuje „Oikonimų kilmė“ aptariama Mažosios Lietuvos oikonimų, kurių čia pateikiama 1727 (166 naujai atrasti, kitų mokslininkų nenagrinėti), kilmė. Pagal kilmę jie skirstomi į lietuviškos kilmės oikonimus (1297 arba 75%), oikonimus, kilusius iš genetiškai nelietuviškų žodžių: apeliatyvų arba asmenvardžių (235 arba 14%), iš dviejų kalbų žodžių kilusius oikonimus (166 arba apie 16%) ir neaiškios kilmės 29 oikonimus.

Ketvirtajame skyriuje „Pirmieji lietuviškos kilmės oikonimai Mažosios Lietuvos teritorijoje (iki XVI a. vid.)“ pagal leksinius, morfologinius ir fonetinius kriterijus nustatoma oikonimų lietuviška ar prūsiška kilmė.
Tyrimas rodo, kad iš 154 šiame darbe aptariamų, vokiškuose dokumentuose iki XVI a. vidurio užfiksuotų Mažosios Lietuvos oikonimų 122 (apie 80%) dėl savo leksinių, morfologinių ir fonetinių ypatybių yra lietuviškos kilmės. 21 oikonimo kilmė gali būti tiek prūsiška, tiek lietuviška, ir tik 11 oikonimų yra prūsiškos kilmės. Taigi, jau iki XVI amžiaus vidurio lietuviškos kilmės oikonimai sudarė didžiąją Mažosios Lietuvos vardyno dalį.

Studijos gale suformuluotos išvados, pateiktas šaltinių sąrašas, literatūros sąrašas, naudojamos literatūros ir šaltinių sutrumpinimai, darbo santrauka vokiečių kalba ir abėcėlinė vietovardžių rodyklė.
Kruopštus ir išsamus autorės darbas – vertingas šaltinis visiems Mažosios Lietuvos istorijos ar kultūros tyrinėtojams.

*Baltiški Mažosios Lietuvos XIV-XVIII a. oikonimai : monografija / Daiva Deltuvienė. – Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2006. – 442, [1] p. – Santr. vok. – Tiražas [300] egz.

Nuotraukoje: Monografijos viršelis

Voruta. –  2006, gruod. 23, nr. 24, (618), p. 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra