Baltadvario (Mūrinių Videniškių) bastioninė pilis: archeologiniai ir istoriniai duomenys

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Videniškiai minimi istorijos šaltiniuose jau 1367 metais. Miestelyje yra išlikusi XVII a. statyta renesansinė bažnyčia, kurioje yra dešimt vertingų dailės paminklų. 1632 m. buvo primūryta koplyčia, joje palaidota daugelis Giedraičių giminės atstovų, tarp jų ir vienas iš bažnyčios fundatorių ir Baltadvario pilies statytojų – Martynas Marcelijus Giedraitis.
Miestelyje XVIII a. prie bažnyčios veikė parapinė mokykla, tuo metu ten gyveno Mykolas Olševskis, parašęs knygą „Broma atverta ing viečnastį“.
Šalia bažnyčios stovi XVIII a. buvusio augustijonų vienuolyno pastatas, kuriame prieš keletą metų netikėtai rastos freskos su vienuolyno vyresniųjų atvaizdais. Vienuolyno pastate įrengtas nedidelis muziejus, kuriame saugomi XVII-XVIII a. liturginiai drabužiai, senosios knygos ir kiti to laikotarpio eksponatai.
Videniškio seniūnijos archeologinių paminklų istoriografija ganėtinai skurdi, reikšmingiausias apylinkių paminklas – Baltadvario bastioninė pilis (vėliau dvaras) ar Baltadvario vienuolynas nėra minimi nė vienoje tarpukario ar sovietinėje enciklopedijoje.
Tačiau Baltadvario pilis yra paminėta keletame istorikų darbų, tiesa, tos žinios labai fragmentiškos, kartais net nepaminimas pilies pavadinimas. Kad tai tikrai Baltadvario pilis, galima atsekti tik pagal jos lokalizaciją.
1839 m. K.Niesieckio herbyne prie Giedraičių giminės paminėta, kad prie Videniškio miestelio yra išlikę kunigaikščio Daumanto pilies likučiai. Istorikai M.Balinskis, T.Lipinskis 1846 m. išleistame darbe „Starozytna Polska pod względem historycznym, geograficznym i statystycznym“ t. 3 mini, kad kunigaikščio Daumanto pilies likučiai ant Siesarties kranto vadinami Baltadvariu (Biały – Dwór) arba Mūrinėmis Videniškėmis (Widziniszki murowane). 1893 m. išleistame „Słownik geograficzny Królewstwa Polskiego“ minimi prie Videniškių miestelio, Siesarties pakrantėje esančio dvaro likučiai, esą kunigaikščio Daumanto laikų, tačiau Baltadvario pavadinimas čia tiesiogiai nefigūruoja.
XX a. pradžioje ir viduryje Baltadvaris, atrodytų, buvo visiškai užmirštas, tačiau gana daug paveldosauginės informacijos saugoma archyvinėse Archeologinės komisijos bylose. Kita vertus, publikacijų nebuvo jokių.
Sovietiniais metais pilis kartkartėmis paminima kraštotyriniuose straipsniuose, tačiau iš esmės niekas ja rimtai nesidomėjo. Net etapiniame leidinyje „Lietuvos pilys“ nėra jokio Baltadvario pilies paminėjimo.
Šiuo metu spausdinama gana daug straipsnių vietinėje apskrities spaudoje, paminklosaugininkų pastangų dėka (ypač paminėtina rajono paminklosaugininkė N.Stalnionienė) Baltadvaris tapo rajono reprezentaciniu objektu. Čia dažnai lankosi Mykolas Giedraitis, kurio tolimi protėviai pastatė ir Baltadvario pilį. Pilies tyrėjo archeologo A. Kuncevičiaus iniciatyva keliuose straipsniuose pilis jau yra paminėta šalia kitų bastioninių pilių Lietuvoje.

Baltadvario pilis istoriniuose šaltiniuose
Pilis buvo užmiršta ir dėl nesusipratimo, kadangi ji ilgą laiką vadinta vienuolynu. Dėl to ir pilies griuvėsiai 1972 m. įtraukti į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą kaip įtvirtinto senovės vienuolyno liekanos (AR 682). Tačiau laikyti Baltadvario paminklą buvusio vienuolyno vieta yra esminė klaida – 1695 m. Vilniaus misionieriams atitekęs Baltadvario dvaras jiems valdant nepatyrė jokių reikšmingesnių pertvarkymų. Vienuolių ūkinės veiklos žymės matyti tik iš pastatų pritaikymo naujai paskirčiai, jų remonto, ūkinio sektoriaus išlaikymo, plėtimo bei rekonstrukcijos.
Misionierius į Lietuvą pakvietė Vilniaus vyskupas A.Kotovickis 1685 metais. 1690 m. įkurtas misionierių vienuolynas Vilniuje, kuris per visą XVIII a. išliko vos ne vienintelis iš šio ordino. XIX a. pradžioje vienuolynų atsirado daugiau, tačiau tarp jų Baltadvario nėra. Todėl reikėtų kalbėti tik apie Baltadvario (tiksliau būtų – Mūrinių Videniškių) pilį ir dvarą, kuris XVII a. pabaigoje atiteko Vilniaus misionierių ūkio reikmėms. Baltadvario dvaro valdos istorija pateko į šaltinius, kai XIX a. pradžioje į misionierių valdomą Baltadvarį pretenzijas pareiškė kunigaikščių Giedraičių palikuonys Romanovičiai bei Radvilų šeimos nariai. Misionieriai, norėdami apginti nuosavybę į žemes, turėjo parengti detalią savo žemės valdos raidą, kuri yra pagrindinis šaltinis tyrinėjant Baltadvario dvaro istoriją.
Dabartinis pilies vaizdas gana apgailėtinas. Medinės konstrukcijos pastatytos dešimtajame dešimtmetyje, kad apsaugotų pilį nuo irimo. Pilies teritorijoje stovi sodyba, ūkiniai pastatai, ganosi gyvuliai. Šiuo metu yra išlikę 2 mūriniai pastatai – pirmieji ir antrieji vartai, pylimo dalis, medinio bokšto ant pylimo pamatai, skliautuoti rūsiai antruosiuose vartuose.
Baltadvario pilies statytojais laikomi Kernavės ir Maišiagalos vietininkas (1547 m.), Vilniaus vietininkas (1560 m.), karaliaus maršalka ir diplomatas Motiejus Giedraitis (1480-1490–1560-1561 m.), 1551 m. nuvykęs į Maskvą pas carą Ivaną Rūstųjį, 1555 m. Romoje išspausdino rašinį „Apie būdą priimti pasiuntinius pas maskvėnus“, ir jo sūnus, Obelių (1589 m.) ir Ukmergės (1589 m.) seniūnas, Mstislavlio vaivada (1616–1620 m.), Martynas (Marcelijus) Giedraitis (1551-1621 m.).
Pilies architektai nėra žinomi. Šalia pilies nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios žinoma Švedų jurisdika. Joje gyveno švedai mūrininkai, pylimų meistrai bei plytininkai. Įkurdinti pagal kontraktą, jie gavo jurisdikos teisę, žemės bei karčemą. XVII a. pradžioje tai jau senbuviai gyventojai, turintys šeimas, jų vaikai vadinami bendra Švedų pavarde. Švedai amatininkai minimi ir 1628 metų dvaro inventoriuje. Taigi gali būti, kad jie ir buvo Baltadvario pilies ir Videniškio bažnyčios statytojai ar rekonstruktoriai, nors jiems vadovavęs architektas lieka anonimu.
Darbų metu atidžiai apžiūrėjus išlikusius mūrinius statinius, buvo išskirti keli pagrindiniai statybos ir rekonstrukcijos etapai. Ankstyviausias mūras užfiksuotas antrųjų vartų fasaduose. Šis mūras priskirtinas pirmajam mūrinės pilies statybos etapui XVI a. pradžioje. XVI a. viduryje švedų meistrai rekonstravo pilį.
Sprendžiant iš dokumentų, Baltadvaris perėjo daugelio šeimininkų rankas.
XVII a. pradžioje Videniškių dvaras, kuriam priklausė ir Baltadvario pilis, suskilo. 1618 m. Marcelijus Giedraitis užrašė fundaciją Vilniaus augustijonams, atiduodamas jiems Videniškių miestelį („Widziniszki miasteczkowe“) su visais palivarkais, sau pasilikdamas mūrines Videniškes („Widziniszki murowane“), t. y. Baltadvario dvarą. Po Marcelijaus Giedraičio mirties jo sūnus Mauricijus Kazimieras 1650 m. birželio 15 d. likusias nuo fundacijos Mūrinių Videniškių žemes užstatė už 41 500 lenkiškų auksinų Leonui Sapiegai, nes dar nuo tėvo laikų buvo likę didelės skolos, kurių jis nepajėgė sumokėti. Matyt, tai susiję su bendru Giedraičių giminės nuskurdimu, prasidėjusiu jau XVI a.
1666 m. rugpjūčio 21 d. jas perleidžia kunigaikščiui Boguslavui Radvilai už 41 500 lenkiškų auksinų. Kunigaikštis Boguslavas Radvila gyveno Prūsijos kunigaikštystėje, bet keletą kartų dalyvavo seimuose: 1662 ir 1664 metais atstovavo Minsko vaivadijai, o 1666 metais – Ukmergės pavietui, kuriam, beje, priklausė ir Mūrinės Videniškės. B. Radvilos buvimas Lietuvoje, o dar įdomiau ir atstovavimas Ukmergės pavietui 1666 metais, sutampa su Mūrinių Videniškių įsigijimu. Vėliau B. Radvila vėl išvyksta iš Lietuvos, 1670 m. miršta, o su juo išmiršta ir lietuviškoji Radvilų giminės Biržų–Dubingių šaka. Vilniaus misionierių vienuolynas, 1826 m. atsakydamas į Radvilų giminės pretenzijas į Baltadvarį, kaltina būtent B. Radvilą nusmukdžius valdą. Tame pačiame Vilniaus misionierių vienuolyno dokumente aiškinama, kad prie Mauricijaus Giedraičio (prieš valdų užstatymą Leonui Sapiegai 1630 m.) Mūrinės Videniškės klestėjo („byly w stanie kwitnącym“), ten buvo mūrinių pastatų, rūmai, sodų, prūdų, tvenkinių, kanalų. Tačiau ar tikrai būtent B. Radvila nusmukdė valdas, labai abejotina.
Po 9 mėnesių po Mūrinių Videniškių įsigijimo B. Radvila, matydamas, kad valdos apleistos ir nustekentos, teisingiau – apgriautos ir nusiaubtos („zruynowane i zniscone“), 1667 balandžio 6 d. nusprendė jas jau tik už 26 000 auksinų perleisti Andriui Kosakovskiui, Minsko stalininkui. Taigi B.Radvila Mūrines Videniškes įsigijo jau nusmukdytas. Atrodo, kad B.Radvila dvarą dar bandė gaivinti. Perleisdamas valdą Andriui Kosakovskiui, jis aiškina, kad dvaro ir palivarko pastatų, malūnų remontui, tvenkinių, prūdų valymui jis išleidęs tūkstantį auksinų. Kaip jau minėta, 1667 m. Mūrines Videniškes įsigijo Minsko stalininkas Andrius Kosakovskis. Jam dvaras priklausė 12 metų, kol 1679 m. balandžio 23 dieną dvarą išpirko Ona Giedraitytė-Butlerienė už tokią pačią sumą, už kokią A.Kosakovskis jį įsigijo – 26 000 auksinų. Gaila, kad tokio Kosakovskių giminės atstovo nepavyko rasti bibliografiniuose ir heraldiniuose šaltiniuose, todėl apie jį daugiau nieko nežinoma.
Matyt, dvaras valdant A. Kosakovskiui buvo aptvarkytas, jam galėtume priskirti herbinių koklių fragmentus su Kosakovskių herbu „Naktikovas“, rastus archeologinių tyrinėjimų metu. Tačiau nereikėtų pervertinti tų pertvarkymų. Labai abejotina, ar buvo statomi nauji pastatai, ar atliktas esminis remontas, kai dvaras nuolat keitė šeimininkus. Remiantis architektūriniais tyrimais ir inventorių analize matyti, kad mūrai pradėję irti jau XVII a. viduryje ir tekę juos tvirtinti, tačiau amžiaus pabaigoje mūrai vėl sutrūkę ir ėmę skirtis. 1695 m. Teofilis Pliateris su žmona funduoja Mūrines Videniškes (Baltadvarį) Vilniaus augustijonams, kurie Baltadvarį išlaikė per visą XVIII a. ir XIX a. pradžią. XIX a. pradžioje Baltadvario dvaras buvo nusavintas carinės valdžios. Tarpukario Lietuvoje dvaras priklausė Bitlesių kaimo gyventojui, kuris dvaro pastatus naudojo gyvuliams laikyti. Sovietiniais metais dvaras priklausė kolūkiui. Buvo visiškai apleistas, net būta minties jį visiškai nugriauti – buvo ardomi mūrai, o plytos panaudotos keliui tiesti.
Dvaro tyrimui labai naudingi išlikę 1628, 1645, 1695, 1841 m. inventoriai. Įdomu, kad su kiekvienu inventoriumi atrodo, kad dvaras vis labiau nyksta. Remiantis inventorių medžiaga, galima susidaryti vaizdą, kaip atrodė dvaras, kiek ten būta pastatų.
Baltadvario, tiksliau – Mūrinių Videniškių, bastioninė pilis yra įdomus objektas ne tik istoriniu ar architektūriniu požiūriu. Rengiant pilies atstatymo planus, būtini yra ir archeologiniai piliavietės tyrimai, kurie ne tik patikslintų sudaromą atstatomo objekto vaizdinį, bet ir suteiktų papildomos informacijos apie pilies gyventojus ir jų materialinę kultūrą.
Pirmieji Baltadvario pilies archeologiniai tyrinėjimai įvyko 1987 m., jiems vadovavo istorikė A. Vojevodskaitė, architektas Ž. Simonaitis ir archeologė I. Jučienė. Šių darbų metu iš pilies rūmų bei jų pašalių pašalintos griuvenos. Taip pat buvo iškasta keletas perkasų piliavietės teritorijoje. Deja, ataskaita apie šių tyrinėjimų rezultatus liko neparašyta. Archeologė I.Jučienė teigė, kad jokių vertingų, įdomesnių archeologinių radinių nerasta.
Tik po daugiau negu dešimtmečio, finansuojant Molėtų rajono kultūros skyriui ir dalyvaujant Molėtų moksleiviams, 1999 m. vasarą Baltadvaryje prasidėjo archeologiniai kasinėjimai. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kuriems vadovavo archeologas dr. A. Kuncevičius, vyko piliavietės pietrytiniame ir vakariniame pakraščiuose. Tais metais iš viso ištirtas 29 m² plotas. 2000 m. liepą-rugpjūtį ir 2001 metų birželį-liepą archeologiniai Baltadvario piliavietės tyrimai pratęsti. Norėčiau trumpai aptarti jų rezultatus.
Vienas iš pačių įdomiausių ekspedicijų radinių – brūkšniuotosios keramikos fragmentai, aptikti vakarinėje piliavietės dalyje. Tai briaunotų ir galbūt tiesiomis sienelėmis puodų liekanos, datuotinos pirmaisiais amžiais po Kristaus. Vientiso kultūrinio sluoksnio su šio laikotarpio keramika surasti nepavyko, nes žemė šioje vietoje jau buvo ne kartą judinta, todėl viena šalia kitos randamos ir pirmųjų mūsų eros amžių, ir visu tūkstantmečiu vėlyvesnės keramikos šukės. Galima tvirtinti, kad dabartinėje Baltadvario pilies vietoje, Siesarties upės terasoje, žmonės gyveno ir prieš tūkstantį metų.
Šiuo metu Baltadvario piliavietėje yra išlikusi tik dalis žemių pylimo, juosusio visą pilies teritoriją, todėl vienas iš archeologinių ekspedicijų tikslų buvo rasti dabar nuarto pylimo dalį. Pylimo pėdsakus pavyko aptikti pietiniame pakraštyje, apie 25 m į pietus nuo mūrinio piliavietės pirmųjų vartų pastato.
Tiriant šiaurinio žemės pylimo sandarą, neaptikta spėjamos ant pylimo viršaus buvusios medinės gynybinės sienos. Neatmestina galimybė, kad ji galėjo būti rentininės konstrukcijos. Pylimo šiaurrytiniame kampe atkasti ant pylimo stovėjusio bokštelio pamatai, kurie pagal savo konstrukciją patvirtina teiginį, kad bokštelio būta medinio.
Kitas įdomus tyrinėjimo objektas yra piliavietės teritorija, į šiaurę nuo mūrinių pilies rūmų, ją pusapskritimiu juosia Siesartis. Šioje vietoje, pasak šaltinių, stovėję mediniai rūmai, kuriuose buvusi puošni reprezentacinė „auksinė“ salė. Iki tyrimo tiksli pastato vieta buvo nežinoma. Anksčiau čia buvo ariama žemė, dabar apaugusi žole ir krūmais. Archeologinių tyrimų metu pačiame teritorijos pakraštyje, beveik ant skardžio, aptikti pamatai iš didžiulių bei smulkesnių lauko akmenų. Negiliai įleisti, bet gana platūs pamatai ir tai, kad pietinės sienos pamatai kloti be skiedinio, rodytų, kad pastatas buvo medinis ir bent dviejų aukštų. Rasti keramikos fragmentai leistų datuoti šį pastatą XVII a.
Netoli nuo atkastų pamatų rasta pavienių lauko akmenų sankaupa, primenanti grindinio arba buvusio dar vieno pastato liekanas.
Vieni iš gražiausių radinių, aptinkamų tyrinėjant piliavietes, – kokliai. Baltadvaryje ekspedicijų metu surinkta įvairių rūšių koklių fragmentų, datuotinų XVI-XVII amžiumi, – glazūruotų (daugiausiai žalia glazūra) ir neglazūruotų, puoštų augaliniu, pavyzdžiui, rugiagėlės, motyvu, taip pat geometrinėmis figūromis, aptiktas koklis, kuriame pavaizduota angelo figūrėlė, rasta ir koklinės krosnies papuošimų – karūnėlių.
Valdovo pilyje atsiradęs paprotys naudoti koklius su herbais plačiai prigijo krašte. Jau XVI a. viduryje stambūs didikai rūmų krosnis statė iš koklių su savo herbais, ypač šis paprotys paplinta XVII–XVIII a., kada beveik kiekvienas dvarininkas statėsi tokias krosnis.
Baltadvaris nebuvo išimtis – čia taip pat rasta kelių rūšių herbinių koklių.
Ant kelių glazūruotų ir neglazūruotų koklių fragmentų matyti herbas „Naktikovas“ (Ślepovron) ir inicialai A, K, S, M. Šis herbas naudotas Kosakovskių, Gosievskių ir kt. giminių, atkeliavusių iš Vengrijos, kurio skyde vaizduojama mėlyname lauke sidabrinė pasaga su kryžiumi ir naktikovu ant jo su žiedu snape. Buvo įdomu išsiaiškinti, kaip šis koklis pateko į Baltadvario pilį. Dokumentuose pavyko aptikti duomenų, kad Baltadvaris 12 metų (1667-1679 m.) priklausė Minsko stalininkui Andriui Kosakovskiui, kuris ir galėjo krosnių statybai panaudoti koklius su savo herbu. Raides tuo atveju galima būtų iššifruoti kaip Andrzey Kossakowsky Stolnik Minski. Tai, kad tos pačios rūšies koklių fragmentų rasta ir glazūruotų, ir neglazūruotų, galima paaiškinti tuo, kad gerai išdegti, glazūruoti kokliai puošė ir šildė reprezentacinius dvaro pastatus, o tokie patys neglazūruoti naudoti krosnies šešėlinei pusei.
Taip pat aptikti herbiniai kokliai, kuriuose pavaizduotas išsitiesęs aras, ant krūtinės skyde laikantis Stepono Batoro herbą – „Tridantį“. Šio tipo kokliai galėjo būti gaminti bei naudoti kaip atminimas protėviui kažkada valdovo suteiktų apdovanojimų, privilegijų ar kt. Pats koklio grafinis sprendimas (išsiskėtęs aras su skydu ant krūtinės, žvelgiantis į dešinę arba kairę) buvo Stepono Batoro plačiai naudojamas.
Rasta keletas koklių fragmentų ir su kitokių tipų herbais, tik kol kas neaišku, kurie dvaro valdytojai juos naudojo puošdami jais koklines krosnis. Keista, kad kol kas nerasta koklių su Giedraičių giminės herbu, galbūt jų bus rasta ateityje.
Gausiausia Baltadvario piliavietės archeologinių radinių grupė yra keramika. Piliavietės teritorijoje rastą keramiką galima būtų skirti į dvi dalis – tai vadinamoji kaimiška arba tradicinė ir miestietiškoji keramika. Tradicinė keramika – tai prastai žiesti, dažnai tik apžiesti indai, dažniausiai neglazūruoti. Tokio tipo keramikos šukių archeologinių tyrimų metu buvo rasta daugiausia. Pilies ar dvaro šeimininkai naudojo daug kokybiškiau pagamintą ir brangesnę keramiką – spalvota glazūra dengtas, gerai išdegtas ir išžiestas lėkštes, keptuvėles, ąsočius, taip pat ir stiklinius indus. Jeigu tradicinė keramika galėjo būti gaminama vietinių amatininkų, tai dvaro ponai dažniausiai naudojo įvežtinius keramikos gaminius. Kokliai taip pat galėjo būti gaminami dvaro dirbtuvėse vietinių ar atvykusių meistrų, dalis jų galėjo būti ir atvežta iš kitų pono dvarų.
Tai tik trumpa archeologinių Baltadvario piliavietės tyrinėjimų apžvalga. Akivaizdu, kad piliavietės laukia tolesni archeologų darbai, kurie atskleis dar daug įdomių dalykų apie prieš daug amžių čia gyvenusius žmones ir jų kasdienybę.

Trumpai apie autorę
Ieva Rėklaitytė 1997 m. baigė M. Daukšos vidurinę mokyklą Vilniuje. 1997-2001 m. studijavo archeologiją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Nuo 2001 m. yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros magistrantė. Nuo 2002 m. spalio pradės doktorantūros studijas Senovės mokslų departamente Saragosos universitete, Ispanijoje.<br>Domisi viduramžių archeologija, pramoginiais šokiais ir mėgsta keliauti.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra