Ar sulaužė priesaiką Kęstutis (II dalis)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Įvadas
 
Tai tęsinys rašinio, išspausdinto „Vorutoje“ (Nr. 15 (681), 2009 m. rugpjūčio 8 d.).
 
Jame gana plačiai papasakota apie aplinkybes ne visai aiškaus 1351 m. įvykio, kai į Lietuvą žygiavusios lenkų ir vengrų kariuomenės vadas Vengrijos karalius Liudvikas ir Kęstutis susitarė dėl Kęstučio (lietuvių) krikšto; tačiau vežamas krikštyti Kęstutis pabėgo ir dėl to kaltinamas priesaikos sulaužymu.
 
Kęstutis „priesaiką“ davė, atlikdamas jaučio aukojimo ritualą, kurio metu giedotus žodžius lietuviškai nemokėjęs kronikininkas užrašė taip: Rogachina roznenachy gospanany. Žodžiai iki šiol laikomi neiššifruotais. Nesunkiai juos perskaičiau lietuviškai; literatūrine kalba dabar jie būtų tokie: Ragaiti, norus nenaudingus panaikink. Neabejodama dariau išvadą, kad Kęstutis priesaikos nesulaužė, nes jos nedavė: šie žodžiai yra malda-prašymas panaikinti pažadą krikštytis.
 
Noriu dar pratęsti temą, lygindama Kęstučio ir Biblijos žydų ritualus. Kas domisi mitologija, žino, kad įvairių senųjų religijų mitai ir ritualai turi daug panašumų. Nė nebandysiu spėlioti, kaip galėjo atsirasti žydų ir lietuvių ritualų panašumai. Bandau tiktai įminti 1351 m. įvykio kai kurias mįsles; o kartu, rodos, užmenu naujas…
 
Literatūra:
 
1. Norberto Vėliaus sudaryta knyga
„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, I
t., Vilnius, 1996 m.; toliau: BRMŠ, psl.
2,-3. Šventasis Raštas, I t., Vilnius, 1990
m.; Šventasis Raštas, III t., Vilnius, 1991 m.;
toliau: ŠR, t., psl.
 
Sugretinimai
 
Tikslas ir auka
 
„Jei kas nežiniomis peržengtų kurį nors iš Dievo įsakymų ir taip nusidėtų, padarydamas kas uždrausta; jei taip nusidėtų pateptasis kunigas ir įvestų nuodėmėn tautą, atnašaus už savo nuodėmę. Viešpačiui veršį be kliaudos“ (ŠR, I, 137).
 
„O jei visa Izraelio minia nežiniomis ir netyčia padarytų ką nors, kas priešinga Dievo paliepimui, bet paskui suprastų savo nuodėmę, atnašaus už savo nusidėjimą veršį“ (ŠR, I, 137). Jei nusikalto ne kunigas ir ne visa tauta, aukos mažesnės – pagal išgales: ožka, avinas ar avis, karveliai ir turkleliai; visos aukos turi būti „be kliaudos“.
 
Pažadėdamas krikštytis, Kęstutis nusikalto dievams (Dievui?) pats ir vedė nusikaltiman tautą; jis už nuodėmę aukoja jautį: „liepė atvesti žalą jautį“ (BRMŠ, 403), „paėmė jautį“ (BRMŠ, 406). Manau, kad tai tas pats Biblijoj minimas veršis.
 
LKŽ duoda kelias žodžio „veršis“ reikšmes: karvės ar kito stambaus kanopinio
gyvulio jauniklis, veislinis bulius, darbinis kastruotas jautis. Negaliu spręsti, kiek tikslus Biblijos žodžio vertimas, bet manau, kad ten minimas veršis buvo dvimetis ar trimetis jautukas. Ir Kęstučio aukai negalėjo būti atvestas nei mažas veršelis, nei darbinis jautis, nei piktas, stiprus bulius: aukai tiko „švarus“ jaunas jautis – jautukas…
 
Išvada. Abiejų ritualų tikslas tas pats:
 
gauti atleidimą už nuodėmę. Atleidimo reikia valdovams (karaliui ir žyniui, pateptajam
kunigui), kurie į nuodėmę vedė visą tautą. Aukojamas jaunas jautis.
 
Vieta
 
Veršį (jautuką) atveda „prie liudijimo padangtės angos Viešpaties akivaizdon“ (ŠR, I, 137); „atves prie padangtės angos“ (ŠR, I, 138). Kęstučio aukojimas vyksta nenormalioje aplinkoje – karo metu priešų stovykloje. Čia nėra jokių kulto statinių. Bet yra iškalbingos detalės: „Kęstutis atvyko prie Vengrijos karaliaus palapinės ir, visiems matant…“ (BRMŠ, 403); „Vengrijos karaliaus bei saviškių akivaizdoje“ (BRMŠ, 406).
 
Akivaizdus abiejų aukojimo vietų panašumas: Dievo ar Vengrijos karaliaus (padėties viešpatis!) akivaizdoje, prie jų padangtės ar palapinės.
 
Aukojimas
 
Biblijoje nurodoma, kad aukotojas atves auką, „padės ranką ant jo galvos ir jį papjaus viešpačiui“ (ŠR, I, 137). Jei nusikalto tauta, „Tautos vyresnieji uždės rankas ant jo galvos Viešpaties akivaizdoje. Papjovus gi veršį…“ (ŠR, I, 138). Kartais ranką uždeda kunigas. Bet papjauna visada aukotojas. Kaip gyvulys papjaunamas, niekur nepasakoma.
 
Ne visai aišku, kaip aukojo Kęstutis. Dubnicos kronikoje nužudo pats: „liepė atvesti žalą jautį, viršuje pririšti du baslius ir, pačiupęs lietuvišką peilį, sviedė į jautį, pataikydamas į vidurinę gyslą“, paskui jis „nupjovė jaučiui galvą“ (BRMŠ, 403). Henrikas Dysenhofenietis rašo, kad Kęstutis tik nurodinėjo: „paėmė jautį ir […] liepė įkirsti jaučiui dvi kaklo gyslas […] liepė nupjauti jaučiui galvą“ (BRMŠ, 406).
 
Biblijos ritualai, man rodos, patvirtina Dubnicos kronikos teiginį: Kęstutis aukojo pats. Neaišku, ką reiškia „viršuje pririšti“ du basliai: vargu ar tai ritualinis veiksmas, gal tai tiesiog pjovimo technika: jaučio galva patempiama, kad nejudėtų, kad išryškėtų kaklo gyslos…
 
Taigi aukojimas (aukos nužudymas) Biblijoje neapibūdinamas, o Kęstučio rituale aprašomas nevienodai. Vienas bendrumas aiškus: gyvulį papjauna aukotojas (beje, manau, kad Kęstutis galvą ne pjovė, o atkirto…).
 
Kraujas
 
Visuose ritualuose svarbus kraujas. Jei nusidės pateptasis kunigas, papjovęs veršį, „pasisems veršio kraujo ir jį įsineš liudijimo padangtėn; ir padažęs pirštą kraujuje, juo pašlakstys septynis kartus Viešpaties akivaizdoje ties šventyklos užkaba; ir to paties kraujo padės ant ragų mieliausių Viešpačiui smilkalų altoriaus, kurs yra liudijimo padangtėje; visą gi likusį kraują išpils ant deginamųjų aukų altoriaus papėdės padangtės įėjime“ (ŠR, I, 137). Kitiems reikalavimai paprastesni, bet esmė ta pati: kraujuje padažytu pirštu kunigas šlaksto, liečia smilkalų altoriaus ragus; likusį kraują išlieja prie papėdės.
 
Kęstučio rituale iš trykštančio kraujo sprendžiama apie ateitį (BRMŠ, 404), juo išsitepama rankos ir veidai (BRMŠ, 403). Beje ritualas turėjo būti atliekamas „kūrybiškai“: nekultinė vieta, sudėtingos aplinkybės. Kyla įtarimas, kad Kęstutis nedogmatiškai sujungė du ritualus: ateities spėjimą iš trykštančio kraujo (tuo dar buvo tikima) ir jaučio aukojimą. Abejoju, ar lietuviai tepėsi krauju veidus ir rankas rituališkai (tokios lietuvių „tatuiruotės“ niekur neminimos); gal taip darė tik dėl efektyvumo? Žinoma, kraujas nudažė ir kojas, einant tarp galvos ir kūno…
 
Malda. Išvados
 
Žydų maldos žodžių Biblijoj nėra; tik pasakoma, kad „kunigas melsis už jį ir jo nuodėmę“ (ŠR, I, 139), „ir bus jam atleista“ (ŠR, I, 140).
 
Kęstučio lietuviai meldėsi giedodami – „lietuviškai šaukdami“ (BRMŠ, 403) jau minėtus žodžius: Ragaiti, norus nenaudingus panaikink. Kad tai ne priesaika, o prašymas panaikinti nusikalstamą pažadą krikštytis, liudija, kaip matome, ir Kęstučio ritualo panašumai su žydų ritualais, kurie skirti, tiems, kas „savo lūpomis išsitartų darysiąs tą ar kita, patvirtindamas tai priesaika ir žodžiais, ir po to suprastų savo kaltę“ (ŠR, I, 139). Iš tokių teiginių aišku, kad priesaika buvo iki ritualo: ritualas ją naikino!
 
Kiti sugretinimai ir mįslės
 
Galvos atskyrimas
 
Iki šiol citavau (ar atpasakojau) žydų svarbiausius įstatus apie deginamąją auką už nuodėmę ir nusikaltimą, kuriuos „Viešpats davė Mošei Sinajaus kalne“ (ŠR, I, 142). Iš jų reiktų priminti dar vieną detalę. Kaip pjaunamas gyvulys, Biblijoje neparašyta. O štai jei aukojami du karveliai ar du turkleliai, kunigas, „atnašaudamas pirmąjį už nuodėmę, nusuks jam galvą, taip tačiau, kad ji nenutrūktų visiškai, bet laikytųsi kaklo, krauju apšlakstys“… (ŠR, I, 139).
 
Dubicos kronikoje Kęstutis „nupjovė jaučiui galvą ir atskyrė ją nuo kaklo taip, kad Kęstutis ir kiti ten buvusieji lietuviai per tą tarpą tris kartus paeiliui perėjo“ (BRMŠ, 403). H. Dysenhofenietis teigia, kad „Lietuvos karalius liepė nupjauti jaučiui galvą ir, žengdamas tarp jaučio galvos ir kūno, prisiekė“... (BRMŠ, 406).
 
Man neaišku (neaiškumą inspiruoja ir Biblijos turkleliai!..), ar galva buvo visiškai nupjauta ir pastumta toliau, ar tik atkirsta ir atversta taip, kad ją su kūnu jungtų bent kailis (mitologiškai tai būtų prasmingiau, o ir… įspūdingiau). Gal dėl to neįprasto galvos atskyrimo atsirado ir užrašymų kronikose skirtumai: „caput bovis amputavit et in tantum a collo separavit“ (BRMŠ, 402); „bovem fecit docollari“ (BRMŠ, 405). Ritualinis triskartinis ėjimas tarp kūno ir galvos irgi patvirtina jų ypatingą atskyrimą. Žodžiai turėjo būti giedami (kartojami triskart!) to ėjimo metu (čia teisus H. Dysenhofenietis: tik tuo atveju Dubnicos kronikininkas galėjo gana tiksliai užrašyti skiemenis). O kraujui trykštant iš prakirstos gyslos, buvo džiūgaujama, be abejo, ne ritualiniais žodžiais.
 
Spalva
Norbertas Vėlius spėja, kad aukojamo jaučio žala spalva galbūt yra „asociacija
su kraujo spalva“nes valdovai. Kęstutis ir Liudvikas tada buvo ir „karo vadai“ (BRMŠ, 402). Man atrodo, kad šitą mitologo spėjimą paremia ir Biblija.
 
Aukų spalvos ten paprastai neminimos. Bet kai buvo numalšintas didelis maištas (tūkstančiai žuvusiųjų!), kai suburiami nauji nurodymai ir įstatai, vyksta toks aukojimas: „Liepk Izraelio sūnums atvesti žalą karvę, visai užaugusią, be jokios kliaudos, dar nenešiojusią jungo“ (ŠR, I, 206). Gyvulį papjauna, visoms apeigoms vadovauja kunigas Eleazaras. Sudegintos karvės pelenai bus naudojami šlakstomajam apvalančiam vandeniui pagaminti, „nes karvė sudeginta kaip auka už nuodėmę“ (ŠR, I, 207). (Beje, kronikos nepasakoja, kas buvo daroma su jaučio kūnu, – gal irgi sudegintas? Ar tik… iškeptas?..)
 
Gal galima spėti, kad žala spalva – ne tik asociacija su krauju; gal ji priklausė ir nuo aukotojo „profesijos“: kunigas Eleazaras, žynys Kęstutis? Tai vėl paremtų Dubnicos kronikos teiginį, kad jautį aukojo pats Kęstutis.
 
Vertimai
 
Dubnicos kronikininkas, gana teisingai užrašęs Kęstučio (lietuvių) žodžius, juos „verčia“ visai neteisingai, bet santūriai: „Dieve, dėl mūsų ir mūsų sielų pažvelk į raguotį. Šiandien įvykdoma mūsų žadėtoji sutartis“ (BRMŠ, 403). Tokį vertimą, be abejo, inspiravo aplinkybės.
 
H. Dysenhofenietis teigia, kad Lietuvos karalius, „žengdamas tarp jaučio galvos ir kūno, prisiekė, kad taip teatsitinka ir jam, jei nesilaikys pažado“ (BRMŠ, 406). Iš kur šitoks „vertimas“?
 
Vienas iš Sinajaus kalne gautų ir į Sandoros knygą įrašytų įstatų skelbė: „Jei pirksi vergą Ebrajį, jis tau tarnaus šešerius metus, o septintaisiais išeis laisvas be išsipirkimo“ (ŠR, I, 103). Įstatus paskelbus, tauta pasižada viską klusniai vykdyti; Mozė krauju apšlakstė tautą ir tarė: „Tasai yra kraujas sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė apie visa tai, kas pasakyta“ (ŠR, I, 108). Jokių kitų sandoros sudarymo apeigų, pagal Bibliją, nebuvo! O po daugelio amžių pranašas Jeremijas (VII a.pr.Kr.) tiems, kas septintais metais nepaleidžia vergų Ebrajų į laisvę, taip grasina Viešpaties duotu žodžiu: „Žmones, kurie peržengia mano sandorą ir kurie nesilaikė sandoros žodžių, aš padarysiu lygius veršiui, kurį jie perkirto į dvi dalis ir praėjo tarp padalintųjų pusių“ (ŠR, III, 175).
 
H. Dysenhofenietis buvo aukštos kilmės labai mokytas teologijos ir teisės mokslų daktaras. Bibliją jis, be abejo, buvo gerai išstudijavęs, ir Kęstučio ritualas jam priminė Jeremiją, kurio žodžiais ir pasinaudojo „versdamas“. (Tik man netišku, kaip jis drįso gretinti – tegu ir netiesiogiai – šventos Biblijos ir prakeiktųjų velniškų pagonių ritualus?!)
 
Koks tai ritualas
 
Labai senas, nebeatliekamas.
 
Jeremijas gyveno Babilono nelaisvės amžiuje, kai žydų kunigai žodinės tradicijos žinias surašė į knygas, į Bibliją. Jeremijo iš žodinės tradicijos žinoto sandoros ritualo į Bibliją neįtraukė, nes jis, matyt, jau tada atrodė keistas, netinkamas anachronizmas. Gal ritualas atsineštas iš Egipto (iš jo žydai išėjo gal apie 1250 m. pr. Kr.)?
 
O gal su Abraomu atkeliavo iš Mesopotamijos (arba hetitų ar kanaaniečių)? Juk pažadėdamas Abraomui žemę nuo Nilo iki Eufrato, Viešpats pažadą sutvirtina panašiu ritualu: „treigę karvę, treigę ožką, treigį aviną […] pusiau padalino ir padėjo vienas dalis ties kitomis“; sutemus pasirodė „rūkstanti krosnis ir ugninis žiburys, einąs tarp padalintųjų mėsų“ (ŠR, I, 22).
 
Visai suprantama, kad jau Biblijos rašymo metu pasenęs ritualas po dviejų tūkstančių metų lietuvių irgi nebepraktikuojamas – jokie šaltiniai (išskyrus Kęstučio atvejį) tokio ritualo nepamini.
 
Lietuviams kruvinų priesaikos apeigų nebereikėjo: besąlygiškai tikėta magine žodžio galia (prisiekdavo „savo dievų galybe“) ir rankos paspaudimu (BRMŠ, 308, 348, 349, 352, 397…): lietuvių priesaikos šventosios apeigos buvo paprastos, – kaip paprastas ir krikščionių kryžiaus pabučiavimas…
 
(Mes dar tebejaučiame svorį posakių „davė žodį“, „sulaužė žodį“, „sukirto rankas“;
o vaikai prisiekdavome pasakydami „Dievo žodis, garbės žodis“!)
 

Dviprasmiškas. Velniškas?
 
Biblija liudija, kad jau senų senovėje kruvinos aukos ritualas galėjo turėti diametraliai priešingas reikšmes: galėjo atleisti nuodėmę (naikino pažadą, priesaiką) arba sutvirtinti pažadą, sandorą, priesaiką. Viskas priklausė nuo žodžių!
 
Senų senovėje mūsų galingasis Velinas (Varūnas) buvo ne tik mirusių pasaulio, ne tik karo, bet ir turtų – taigi ir sutarčių – dievas. Kęstučio laikais jis jau seniai visai pažemintas, susmulkėjęs. Ir vis dėlto: gal Ragaitis yra eufeminis buvusio Velino vardas? Jam pritiktų dviprasmiškas ritualas…
 
Užmirštas?
 
Žodinė žinių perdavimo tradicija saugo šimtmečių ir tūkstantmečių atmintį. Valdovų sūnus auklėję išminčiai galėjo jiems papasakoti apie seną įspūdingą ritualą: vaikams – dėl įdomumo, jaunuoliams – dėl naudingumo (esant reikalui). Gal tuos žynių pasakojimus papildė ir Biblija: juk bent jau Gedimino pily tikrai būta vienuolių. Gal jie mokė ir karaliaus sūnus (Kęstutis mokėjo svetimų kalbų). Vargu ar jie gilinosi į tada dar neišspausdintą Senąjį Testamentą. Bet jei kas iš valdovo šeimos pasidomėjo tokiu ritualu, gal vienuoliai rado ir papasakojo apie panašias apeigas Biblijoje (tos žinios vėliau pravertė Kęstučiui…).
 
Istorinė drama
 
Į Lietuvą ėjo didelės priešų kariuomenės. Jų atremti ginklu Kęstutis žinojo negalėsiąs. O reikia apsiginti! Kaip? Kaip išvesti priešus ar bent laimėti laiko?
 
Talentingasis Kęstutis kuria drąsų planą. Ritualas jame gal nenumatytas, bet prireikus atsimenamas.
 
I v. Nedidelis lietuvių būrys puola vengrų karaliaus stovyklą. Po trumpo susirėmimo lietuviai pralaimi. Kęstutis su būreliu karių patenka į nelaisvę: „Lietuvos karalius pasidavė raitas“ (BRMŠ, 415). Raiti matyt ir kiti belaisviai (juk planuojamas pabėgimas!).
 
II v. Vyksta derybos (tomis dienomis, be abejo, telkiama Kęstučio kariuomenė, — dėl viso pikto, jei planas nepavyktų). Susitariama dėl krikšto ir dėl vasalinės priklausomybės… Gal Liudvikas atsiminė Gediminą išsižadėjus raštiško pažado krikštytis ir pareikalavo priesaikos. Ritualinę priesaiką turbūt pasiūlė pats Kęstutis (kad labiau juo tikėtų, kad temptų laiką, kad išvengtų tikros priesaikos).
 
III v. (kulminacija). Kęstutis atlieka įspūdingą ritualą. Turbūt širdy ironiškai šypsosi: priešai tiki, kad mūsų dievas patvirtins pažadą jį išduoti! Šypsosi – be šypsenos – ir parinkdamas vietą prieš Liudviko palapinę: tegu vengrų karalius pasijaučia tapęs vasalo lietuvio viešpačiu, – neilgam! Nuoširdžiai lietuviai džiūgauja dėl geros ateities, kurią pranašauja trykštantis kraujas: pasiseks! sulaikysim! pabėgsim! O kai Kęstutis gieda, kiti pilnu balsu „unšaukia“, ir žemų balsų gaudesy paskęsta, tampa neaiškūs kai kurie priebalsiai; o į žodžius niekas ir nesigilina…
 
Nesuprato!
 
IV v. (atomazga). Klusniai (su visa priešų kariuomene!), lietuviai pasuka į Budą – krikštui. Ir po kelių dienų pabėga. (Lietuviai, matyt, vis dėlto buvo saugomi, nes pabėgimo metu įvyksta tikras kruvinas susirėmimas su lenkais).
 
***
Po 500 metų Kęstučio laikų kovą už Tėvynę vaizduoja lenkų-lietuvių poetas Adomas Mickevičius. „Konrado Valenrodo“ motto yra karšto Italijos patrioto N. Makiavelio žodžiai: „Privalote žinoti, kad kovoti galima dvejopai: reikia būti lape ir liūtu“.
 
P. S.
 
Manau, kad Kęstutis, protingas žmogus, tikėjo vieną Dievą. Bet jis gerbė protėvių tikėjimą ir papročius, gynė Tėvynę ir laisvę.
 
Nuotraukoje: Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis
 
Voruta. – 2010, saus. 9, nr. 1 (691), p. 14.
Voruta. – 2010, saus. 23, nr. 2 (692), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra