Apie priverstinį Suvalkų lietuvių iškeldinimą. III dalis

Autorius: Data: 2021-10-21 , 10:44 Spausdinti

Apie priverstinį Suvalkų lietuvių iškeldinimą. III dalis

Lietuvos ambasadorius Berlyne K. Škirpa

Sigitas Birgelis, www.punskas.pl

Tęsiame pasakojimą apie Suvalkų krašto lietuvių priverstinį iškeldinimą. Pirmąją dalį galima skaityti ČIA.Antrąją –  ČIA.

Lietuvos ambasadorius Berlyne K. Škirpa, norėdamas padėti Suvalkų krašto lietuviams, siūlė jiems kreiptis į patį Hitlerį su tokio turinio tekstu[1]:

„Mes, žemiau pasirašiusieji lietuviai iš Suvalkų srities, drįstame kreiptis į Jus, pone Fuehreri ir Reicho Kancleri, sekančiu reikalu:

Nuo amžių mūsų protėviai gyveno čia, kur mes dabar gyvename. Prieš Pasaulinį karą ilgai kentėjome nuo rusų jungo, o pastaruosius 20 metų nuo priespaudos ir prievartos iš lenkų pusės.

(…) Bet štai mus visus lietuvius staiga ištiko nepaprastas smūgis: Maždaug prieš du mėnesius vietinės valdžios organai ėmėsi šalinti kai kuriuos mūsų tautiečius iš jų nuosavų ūkių be mažiausios priežasties ir netgi be jokio atlyginimo (…). Pastaruoju metu vietinės valdžios organai veikia mus, kad užsirašytume Sovietų komisijoje bei pasiduotume rusams, kurių jungą mes jau vilkome per šimtą metų. Priešingu atveju mums duoda suprasti, jog būsime nukelti į Generalinę Guberniją, taigi pas lenkus, nuo kurių mes jau buvome daug iškentėję ir su kuriais, kaip praeityje, taip ir dabar, nenorime turėti nieko bendra.

Mes maldaujame poną Fuehrerį teiktis patvarkyti, kad vietinės valdžios organų mums daromas spaudimas būtų sustabdytas, ir palikti mus, Suvalkų srities lietuvius, mūsų žemėje ir mūsų sodybose…“

Vargu ar tokios suirutės metu šis raštas pateko į daugiau kaip kelių Sūduvos lietuvių rankas, nebuvo galima iš jo tikėtis didelio poveikio. Krašto lietuviai, per 20 metų patyrę Lenkijos pasienio specialiųjų tarnybų „globą“, nebuvo linkę skubiai šokti į vokiečių „malonės“ glėbį. Matyt, lygiai taip, kaip bijojo patekti į sovietų rankas, lietuviai nenorėjo prašytis vokiečių globos – „jei jau gresia korimas, tai geriau tegu pakaria, bet pačiam kartis negalima“.

Netrukus vokiečiai ėmėsi dar griežtesnių priemonių. Jie pradėjo į Reicho gilumą deportuoti lietuvių ūkininkus. Tarp deportuotų buvo Jonas Dapkevičius iš Žagarių, Jonas Grigutis iš Lavočių, Antanas Stoskeliūnas iš Kampuočių. Prasidėjo nauji areštai, ūkininkai buvo verčiami dirbti beprasmiškus darbus.

1940 metų sausį ir vasarį vokiečiai ėmėsi naujų priemonių. Geriausi ūkininkai buvo verčiami dirbti pas daug silpnesnius kaimynus. Jų ūkiuose apsigyvendavo vokiečiai ir folksdoičiai.

Jurgis Burdulis prisimena[2]: „Delegatai aiškino, ką galima pasiimti persikeliant į Lietuvą, o ko ne. Vienai šeimai buvo leista važiuoti dvejetu arklių. Mantos buvo galima prisidėti tiek, kiek telpa vežime ir kiek paveš arkliai. Galima dar pasiimti vieną karvę, vieną kiaulę, dvi avis, penkis paukščius. Draudžiama buvo imti arklius ar kitus gyvulius, jeigu juos valstietis nusipirkęs ne seniau kaip prieš pusę metų. Grūdų vienas šeimos narys galėjo vežtis 50 kilogramų, o riebalų – tik 2.

Tokie buvo persikėlimo įstatai. Vieni žmonės juos greit suprato, kiti ne. Todėl delegatūros būstinėj interesantų netrūko: vieni išeidavo, kiti ateidavo. Aiškinosi, tarėsi vieni su kitais, o užsirašyti važiavimui vis nesiryžo, nors ir nujautė, kad šito neišvengs.

Iš nuogirdų žmonės žinojo, kad delegacija bus keturis mėnesius, todėl išvažiavimą vis atidėliojo. Praėjo mėnuo, antras, o žmonės vis nesirašė. Sunerimo ir delegatai, nes jiems reikėjo duoti ataskaitas savo valdžiai. Ir vokiečiai liepė seniūnams raginti žmones, kad važiuotų. O žmonės nejudėjo ir tiek. Tik staiga vieną dieną kaimą apskriejo negera žinia: vokiečiai išvežė dvi šeimas į Vokietiją. Tai įvyko mūsų valsčiuje. Juos išvežė slapta naktį. Kai jų kaimynas, rytą pastebėjęs tuščius ir sujauktus namus ir neišmanydamas kas atsitiko, pranešė vokiečių policijai, tie nedviprasmiškai atsakė: Taip bus visiems, kurie neišvažiuos į Lietuvą. Jeigu jūs nenorit važiuoti kaip žmonės su visu turtu, tai vėliau išeisit su krepšiu rankoj…

Šito atsakymo žmonėms užteko. Su vokiečiais nepasiginčysi, kaip mat sudoros. Ir prasidėjo masinis gyventojų registravimasis persikėlimui. Sujudo visi. Niekas nenorėjo atsilikti.

– Smagiau bus važiuoti kartu. O gal ir apsigyventi bus galima gretimai, – sakydavo.

Tik vėliau sužinojom, kokia šio vokiečių spaudimo ir gąsdinimo konkreti priežastis. Tuo pat metu vyko Lietuvos vokiečių perkėlimas į Vokietiją. Jie seniai buvo užsirašę išvažiuoti, bet jų Lietuvos valdžia neišleido, kol iš Vokietijos nepradėjo važiuoti lietuviai. Vokiečiai savo tautiečius norėjo greičiau atsiimti, todėl reikėjo ir mūsų krašto gyventojus kaip nors paraginti.“

Mažiau atkaklūs ir prigąsdinti ūkininkai ėjo į registracijos punktus ir užsirašinėjo išvykti. Jų laukė daugybė formalumų. Turto inventorizacija buvo atlikta prieš kelis mėnesius. Dabar į kiekvieną sodybą ėjo mišrioji sovietų-vokiečių delegacija ir surašinėjo tą turtą, kurį ūkininkas paliks, ir kuris turėjo būti nepakitęs iki išvykimo dienos. Vykstant reikėjo pakeisti vokiškus pasus į naujus pažymėjimus. Išvežamiems gyvuliams reikėjo gauti leidimus iš valsčiaus. Dar kelias dienas prieš išvykstant, visus išvežamus daiktus ūkininkas privalėjo sukrauti į dėžes ir sužymėti atitinkamame blanke. Visi blankai buvo paruošti dviem kalbomis: vokiečių ir rusų. Tai ūkininkams kėlė daug sunkumų, nes tik pavieniai asmenys mokėjo rusiškai, dar rečiau – vokiškai.

Gyvuliams išsivežti reikėjo gauti raštišką vokiečių įstaigos sutikimą. Jį gauti buvo nelengva, nes vokiečiai norėjo, kad kuo daugiau jiems liktų gyvojo inventoriaus. Penkias dienas prieš išvažiuojant daiktai turėjo būti sukrauti į dėžes, o kiekvienas daiktas pažymėtas perkėlimui skirtu numeriu.

Mažažemiai ir bežemiai neretai leisdavosi be jokio turto, tikėdamiesi sulaukti Lietuvoje geresnio gyvenimo.

Iki kovo pradžios per numatytas perėjas Suvalkų kraštą paliko maždaug 12 tūkst. lietuvių.

Kaip rašo istorikas Bronius Makauskas, „… iš Suvalkų krašto ir Klaipėdos apygardos iš viso iškelta 18 537 lietuvių tautybės gyventojai (iš Klaipėdos apygardos iškelta 6 557 asmenys). Per septynis sienos punktus 1941 metų kovo 23 dieną Lietuvą paliko 50 054 vokiečiai. Jų gretose atsirasdavo ir vienas kitas lietuvis. Tai buvo tie, kurie „komisijai“ įrodė savo vokiškąją kilmę ir tokiu būdu išsisuko nuo sovietų „teisingumo“, arba jau užverbuotieji bendradarbiauti su vokiečių specialiosiomis tarnybomis.“

Remiantis sutartimi, prieš pat išvykstant kiekvienas turėjo dar kartą užsiregistruoti Komisijoje. Delegatai tikrino, ar asmuo pasiruošęs išvykti. Kiekvienas ūkininkas gaudavo numerį, kurį reikėjo pažymėti ant visų išvežamų daiktų.

(Bus daugiau)

Antrasis pasaulinis karas Istorija Lietuva - Lenkija Naujienos Rusijos okupacija Seinų - Punsko kraštas ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra