Apie monarchijos tradiciją Lietuvoje

Autorius: Data: 2018-07-20, 10:24 Spausdinti

Apie monarchijos tradiciją Lietuvoje

1918-ųjųLietuvos Valstybės Tarybos nutarimo dėl monarchijos įvedimo sukakties minėjimo dalyviai Trakų Salos pilies Didžiojoje salėje. Centre –
princas Inigo von Urachas ir princesė Danielle von Urach

Lietuvos istorija ilga ir sudėtinga, tačiau šiais metais minime Lietuvos valstybės atkūrimo šimt­metį, tad ne nuostabu, kad labai svarbu prisiminti viską, kas mūsų šalyje vyko 1918-aisiais. Liepos 11 d.  Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje vyko minėjimas, skirtas Lietuvos Valstybės Tarybos nutarimui dėl monarchijos įvedimo. Iš Vokietijos atvyko garbingi svečiai – Lietuvos Valstybės Tarybos išrinktojo Lietuvos karaliaus Vilhelmo fon Uracho vaikaitis princas Inigo von Urachas ir princesė Danielle von Urach.

Renginys prasidėjo Lietuvos karalystės rūmų asociacijos vadovo Stanislovo Švedero kalba, kurioje trumpai pristatomas 1918-ųjų Lietuvos Valstybės Tarybos nutarimas dėl monarchijos įvedimo. „Tai svarbus, labai gražus nutarimas, kuris pasiuntė žinią visai Europai, kad Lietuva ir lietuviai turi moralinę teisę į savo istorinį monarchinį valdymą; pristatė istorinę savimonę, kurią inteligentija puoselėjo daugelį metų prieš atkurdama Lietuvos Respublikos valstybę“, – sakė  S. Švederas.
Minėjimo metu vyko diskusija, kurioje įvairiais rakursais buvo aptariamas 1918-ųjų nutarimas dėl monarchijos įvedimo. Įžvalgomis dalijosi prof. dr. Valdas Rakutis, dr. Arūnas Vyšniauskas, kultūros istorikas Algirdas Grigaravičius, prof. dr. Kęstutis Skrupskelis. Diskusiją vedė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.

Senos, tačiau sunykusios monarchinės tradicijos

Prof. dr. V. Rakutis susirinkusiesiems pristatė monarchijos idėją, kaip objektą, susiformavusį dar senovės graikų laikais. Pasakojo, kaip ši idėja keitėsi, kada monarchijos tradicija formavosi Lietuvoje. Pasak profesoriaus, Lietuvos monarchija, kaip valdymo forma, yra prigimtinė ir tai labiausiai išryškėjo karaliaus Mindaugo valdymo laikotarpiu. Karalius Mindaugas, valdęs 1253–1263 m., yra pirmasis valdovas, oficialiai pripažintas Europoje ir gavęs karaliaus karūną. Būtent tuo metu buvo padėti pamatai Lietuvos monarchijos tradicijoms, kuriomis remiantis 1918 m. į Lietuvą buvo pakviestas Vilhelmas fon Urachas, pasivadinęs Mindaugu II. „Ir iš tikrųjų, tiek Mindaugas buvo pastatytas Livonijos ordino, tiek Urachas buvo Vokietijos imperijos statytinis. Taigi, tam tikra tradicija egzistavo“, – pasakojo profesorius.
Savo kalboje V. Rakutis išreiškė ir tam tikrą nusivylimą dėl senųjų Lietuvos valdovų ir pačios istorijos menkinimo. „Aš nesu matęs knygos apie Lietuvos valdovus. Kaip bebūtų keista, mes neturime daugumos valdovų biografijos, net nežinome, kad tokie buvo. Paskutiniaisiais metais istorikai linkę sakyti, kad daugelis vardų yra išgalvoti metraštininkų. Kai visos kitos tautos tokius žmones laiko legendiniais valdovais ir daug kalba apie juos, mes sakome „jų nebuvo“. Tai keistas atvejis, kai mes patys žlugdome savo tautos mitus, nepripažindami legendinės reikšmės“, – apgailestavo  V. Rakutis.
Jis kalbą baigė aštriu pastebėjimu, kad Lietuvai reikia nustoti kopijuoti svetimas tautas ir pradėti tobulėti. „Lietuvai būtina susigrąžinti savo garbę, savo monarchines tradicijas, nes mūsų tauta pasimetusi ir užsiima kitų tautų kopijavimu. Atstatę garbę galėtumėme judėti į priekį“, – sakė profesorius.

„Skandalinga“ situacija

Istorikas dr. Arūnas Vyšniauskas susirinkusius klausytojus kvietė atkreipti dėmesį į tai, kad minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, nėra išleisto nei vieno leidinio, kuriame žmonės galėtų sužinoti, kaip viskas vyko priimant nutarimą dėl monarchijos įvedimo. Šią situaciją
A. Vyšniauskas pavadino „skandalinga“. Pasak istoriko, projektai, siekiant išleisti tokio pobūdžio leidinį, buvo teikiami, tačiau Lietuvos mokslo taryba juos atmetė. „Į ją ne kartą buvo kreiptasi, kad būtų parengta monografija apie tai, kaip 1918 m. susikūrė Lietuvos Respublika, kaip buvo sprendžiamas monarchijos klausimas, kadangi pats tuos projektus teikiau, mačiau ekspertų atsakymus. Jie sakė, kad žmonėms tai neaktualu, neįdomu“, – pasakojo istorikas.
Diskusijoje dr. A. Vyšniauskas sakė, kad Lietuva kaimyninių šalių atžvilgiu atrodo juokingai. Lietuviai negali susidaryti aiškaus, bendro visos situacijos vaizdo apie tai, kas vyko prieš šimtmetį. Nėra nieko, kas būtų paremta archyviniais dokumentais, naujausiais moksliniais tyrimais, kai tuo tarpu Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje yra leidžiamos knygos, kad žmonės, naujausių tyrimų lygiu, galėtų gauti analogiškų istorijų sisteminį vaizdą. „Tai, kad bus viena radijo laida, kažkoks televizijos šou ar straipsniukas viename ar kitame portale šia tema – tai irgi gerai, bet to nepakanka. Turi būti monumentalus, reikšmingas, tvirtas darbas“, – sakė A. Vyšniauskas.
Kultūros istorikas Algirdas Grigaravičius diskusijos metu taip pat dalijosi savo įžvalgomis apie 1918-aisiais susiklosčiusią situaciją monarchijos klausimu, tačiau jo pasakojimas buvo leng­vesnis ir, kaip pats istorikas sakė, „proziškas“. Jis teigė, kad Lietuvos Valstybės Taryba priimdama nutarimą dėl monarchijos įvedimo parodė didžiulę drąsą, kuri auga iš atsakingo strateginio planavimo. „Drąsa, nepavadinčiau to išlikimu, tai strateginio mąstymo išdava“, – sakė istorikas.
Didžiuodamasis to meto Lietuvos inteligentija, kultūros istorikas pabrėžė, kad dėl vieno dalyko mes privalome būti dėkingi Rusijai – tai išaugęs apsiskaičiusių, tautinę savimonę išsiugdžiusių žmonių skaičius Lietuvoje. „Rusijai mes turėtumėme būti dėkingi už tą masę valstiečių, ūkininkų, kurie pagyveno miesto sąlygomis ir socialinės pervartos metu pamatė, kas yra bolševizmas, o grįžę į Lietuvą suprato, kad Lietuva turi būti nepriklausoma“, – mintimis dalijosi A. Grigaravičius.

Slaviško absoliutizmo įtaka

Vesdamas diskusiją Vidmantas Valiušaitis taip pat turėjo galimybę trumpai pasisakyti. Susirinkusiuosius jis skatino atkreipti dėmesį į tai, kad dėl giliai įsišaknijusios slaviškos absoliutizmo tradicijos, konstitucinė monarchija Lietuvoje vis dar sugretinama su diktatūra. Tačiau taip nėra ir tai įrodo dabartinėje Europoje egzistuojančios konstitucinės monarchijos šalys – jos vienos demokratiškiausių šalių visame pasaulyje.
„Ar galime pasakyti, kad šiandien Skandinavijos šalys: Danija, Švedija, Norvegija, ar Anglija yra nedemokratiškos valstybės? Tai demokratiškos valstybės, tačiau čia vyrauja visai kita tradicija, kiti santykiai“, – kalbėjo V. Valiušaitis.
Derėtų atkreipti dėmesį, kad V. Valiušaičio įvardintos šalys, remiantis Tarptautinio Valiutos Fondo pateiktais duomenimis, yra vienos turtingiausių Europoje. Jos ekonomiškai stabilios ir labiausiai subalansuotos gerovės šalys. Dėl šių priežasčių Lietuviai itin dažnai migruoja būtent į šias šalis.

Apie Mindaugą II – užsienio spaudoje

Prof. dr. Kęstutis Skrupskelis trumpai supažindino su mintimis, kurios XX a. pr., ruošiantis įvesti konstitucinę monarchiją Lietuvoje, buvo pateikiamos užsienio laikraščiuose. Profesorius pasakojo, kad jis turėjo galimybę panagrinėti to meto Niujorko „Times“ ir Londono „Times“ laikraščius. K. Skrupskelis prisiminė, kad tuometinėje spaudoje buvo rašoma, kad lietuviai karaliumi išsirinkdami Villhelmą fon Urachą iš dalies apgavo vokiečius. „Niujorko „Times“ rašė, kad lietuviai išrinkdami Urachą vokiečius apmovė, Taryba buvo pažadėjusi nieko nedaryti be vokiečių žinios, tačiau išsirinko Urachą karaliumi. Ypatingai Prūsų vokiečius siutino faktas, kad Urachas pasivadino Mindaugu II. Tuomet Niujorko „Times“ primena, kad pirmasis Mindaugas priėmė krikščionybę, kad laimėtų vokiečių pritarimą. O kai sustiprėjo, užpuolė ir juos išžudė. Ir nors akivaizdžiai laikraštyje tai nebuvo pasakyta, buvo galima suprasti, kad, jų manymu, Lietuva ir vėl planuoja kažką panašaus“, –
pasakojo profesorius.
Laikraštyje taip pat buvo spėlioja, kad Lietuvos sosto norėjo kaizeris, kuris buvo ir Prūsijos karalius. Niujorko „Times“ darė poleminę išvadą, kad lietuviai monarchijos nenori. Pasak profesoriaus Londono „Times“ rašė daug ramiau, nedarė skubotų išvadų, tačiau rašė daug dažniau. Londono laikraštyje buvo atskleidžiama daugiau detalių, pavyzdžiui, 1918 m. liepos 23 d. skelbiama, kad Lietuva karaliumi pasirinko Vilhelmą fon Urachą, jis išsirinko Mindaugo II vardą. Paminėjo, kad išsirinktas karalius yra 53 metų, turi 8 vaikus.

Ateičiai reikia kilmės

Minėjimas buvo užbaigtas svečio iš Vokietijos, Mindaugo II vaikaičio princo Inigo von Uracho kalba. Jis trumpai išsakė savo pastebėjimus, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, apsisprendimai vyksta tik tarp partijų, tačiau nei vienoje institucijoje negalima rasti žmogaus, kuris galėtų priimti konkretų sprendimą. Taip pat pabrėžė ir anksčiau išsakytas mintis, kad žmogui labai svarbu žinoti visą savo šalies istoriją.
„Šiais sudėtingais laikais, norint bendrauti su kitomis tautomis, reikia turėti tvirtus sąmoningumo pamatus. Ta savimonė susidaro iš kilmės, tradicijos, individualaus sąmoningumo suvokimo. Dėl šios priežasties labai svarbu susipažinti su visa, kompleksiška savo krašto istorija, o ne su atskirų įvykių istorija“, –renginį užbaigdamas sakė Inigo von Urachas.

Trakai – svarbi LDK valdovų rezidencija

Trakai – senas ir reikšmingas miestas netoli Vilniaus. Manoma, kad 1321 m., kai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Gediminas, į Senuosius Trakus trumpam buvo perkelta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinė. 1409 m. baigus statyti Trakų Salos pilį, kuri buvo stipriausia ir didingiausia visoje LDK, Trakai jau buvo tapę nemažu miestu, todėl tais pačiais metais jiems buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės.
Trakų Salos pilis buvo itin svarbi LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija. Vytautas Didysis 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo būti paskelbtas Lietuvos karaliumi, tačiau vainikavimo karališkaisiais vainikais iškilmės neįvyko dėl Lenkijos pasienyje apiplėštų imperatoriaus įgaliotinių, kurie gabeno į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį. Buvo paskirta antroji vainikavimosi data, tačiau jos Vytautas Didysis nebesulaukė – 1430 m. spalio 27-ąją jis netikėtai mirė.
Simboliška tai, kad Lietuvos Valstybės Tarybos nutarimo dėl monarchijos įvedimo šimtmečio minėjimas vyko Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje – vietoje, kurioje buvo pašarvotas ir kunigaikštis Vytautas Didysis – laikytas karaliumi, tačiau niekada nekarūnuotas.
Iki XVI a. Trakuose buvo saugomi LDK archyvai, tačiau greit Trakų reikšmė sumenko. XVII a.
vid. miestas buvo nuniokotas vykstant Maskvos karui, Trakų pilys sugriautos, o miestas apiplėštas ir sudegintas.
Trakai nuo to laiko dar ilgai kentėjo dėl įvairių apiplėšinėjimų, deginimų, apšaudymų, tačiau viską atlaikė. Dabar Trakai – vienas didžiausių turistų traukos centrų Lietuvoje, pasižymintis įspūdinga Trakų Salos pilimi ir kerinčių kraštovaizdžiu. 2008 m. šiam miestui suteiktas kurortinės teritorijos statusas.

Enrika GECAITĖ,
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų studentė
Autorės nuotr.

Istorija Naujienos Trakų istorijos muziejus



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra