Pagrindinis puslapis Istorija Apie giljotiną LDK bajorai galėjo tik pasvajoti

Apie giljotiną LDK bajorai galėjo tik pasvajoti

Apie giljotiną LDK bajorai galėjo tik pasvajoti

Paryžiaus fotografas užfiksavo 1929 m. viešai giljotinuoti vedamą žmogžudį. Corbis/Scanpix nuotrauka

Jūratė MIČIULIENĖ, www.lzinios.lt

Tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorų buvo ir kriminalinių nusikaltėlių, kurie mušėsi ir plėšikavo ne blogiau už valstiečius. „Garbingiausia mirties bausmė kilmingajam buvo galvos nukirsdinimas“, – pasakojo istorikas Domininkas Burba.

„Tik bėda, kad Lietuva niekada neturėjo giljotinos, akimirksniu pasiunčiančios nuteistąjį į aną pasaulį, – kalbėjo istorikas D. Burba, ką tik apsigynęs daktaro disertaciją „Bajorijos kriminaliniai nusikaltimai ir bausmės LDK XVIII a.“ – Vilniuje, Rotušės aikštėje, galvos nusikaltėliams būdavo kapojamos kirviu. Ir vieno smūgio neužtekdavo. „Apie Prancūzijoje išpopuliarėjusią giljotiną mūsų kraštų nusikaltėliai galėjo tik pasvajoti. Be to, galvos nukirsdinimas (nors ir kirviu) – išskirtinė kilmingųjų privilegija. Žemesnių luomų atstovai buvo baudžiami kur kas žiauriau.

Į to meto kriminalistiką įsigilinęs pašnekovas teigė, jog valdų antpuoliai būdingi tik Lietuvos ir Lenkijos regiono bajorams. Nesutardami dėl žemių jie imdavosi patys vykdyti teisingumą – užpuldinėdavo vieni kitų dvarus ir žemes. Šie konfliktai turi senas tradicijas, tad ir dažniausi nusikaltimai – tarp XVIII a. bajorijos. Istorikas netvirtina, kad jų nebuvo ir ankstesniais laikais, tačiau rašytinių šaltinių, teismo bylų aprašymų (ir vien lenkų kalba) galima rasti tik tarp XVIII a. dokumentų.

Ginčus aiškinosi patys

„Tokie bajorų nusikaltimai kaip nužudymas, apiplėšimas, muštynės nelabai skyrėsi nuo paprastų miestiečių ar valstiečių šios rūšies nusikaltimų. Tačiau bajorams būdingų nusikaltimų – valdų antpuolių – vien Vilniaus paviete per metus būdavo užregistruojama apie 10-15“, – sakė istorikas. Bet, anot jo, reikia turėti omenyje, kad teismo paslaugos būdavo brangios (vien už skundo surašymą nukentėjusysis turėdavo mokėti keliasdešimt auksinų), tad ne visi, ypač nusigyvenę bajorai, kreipdavosi į teismą. Dauguma santykius aiškindavosi patys. Be to, yra pasitaikę atvejų, kai vieni kitų dvarus puldinėdavo ir teismui paskelbus sprendimą.

„Statute nusikaltimu įvardijami valdų antpuoliai dažniausiai kildavo dėl ginčų, kur kieno žemės ribos turi eiti. Bajorai iš savo valstiečių, dvaro šeimynos atstovų organizuodavo būrius ir atvirai puldavo kito bajoro žemes, pastatus. Per užpuolius sumušdavo, kartais užmušdavo jo valstiečius, tarnus, dažnai padegdavo dvarus, pasėlius“, – atskleidė D. Burba. Šie nusikaltimai jau minimi visuose trijuose XVI a. Lietuvos statutuose ir dar anksčiau, XV a. Kazimiero teisyne.

Pasak istoriko, tokio pobūdžio nusikaltimai kildavo dėl to, kad tuo metu krašte buvo gana silpna teisminė valdžia. Teismai nesugebėdavo išspręsti ginčų dėl žemės, tad žmonės dažnai ir toliau darydavo tvarką patys. „Atimdami iš kito bajoro nuosavybę jie būdavo įsitikinę, jog taip atkuria tiesą, kad to, ko negali gauti per teismus, gali susigrąžinti patys. Žmonės manė, jog tai nėra nieko nusikalstamo“, – sakė D. Burba. Pasitaikydavo ir nelegalaus įkalinimo atvejų. Nors be teismo sprendimo tai buvo draudžiama daryti, per antpuolį suimtą bajorą jo priešininkas kartais įkalindavo. Ir, lyg to dar būtų negana, ponas savo valstiečiams liepdavo tyčiotis iš kito pono.

Teismų sprendimus ignoravo

Kaip pasakojo D. Burba, LDK bajorija dažnai ignoruodavo teismų sprendimus. Tada valstybė buvo silpna, neturėjo policijos, kuri prižiūrėtų, kad nusikaltėlis atliktų bausmę. Daugelis bajorų, nuteistų kalėti, tiesiog sėdėdavo namie ir nė nemanydavo savo noru eiti į kalėjimą. „Dažnai jie, kaip pasitaiko ir dabar, nepripažindavo savo kaltės ir manydavo, jog tik patys ieško tiesos. Teismo pareigūnas, vadinamasis vaznys, privalėdavo atnešti šaukimą. Įteikdavo, o bajoras nekreipdavo į jį dėmesio. Nebaudžiamumas tikrai egzistavo. Tvarkos valstybėje trūko. Tai ir buvo viena LDK susilpnėjimo priežasčių“, – įsitikinęs pašnekovas.

Nors daug kam už nusikaltimus būdavo skiriamas ištrėmimas iš krašto (vadinamoji banicija) arba infamija (garbės ir pilietinių teisių atėmimas), tie žmonės gyveno kaip gyvenę. Kai kurie dar išsirūpindavo karaliaus atleidimo raštus, vadinamuosius gleitus, ir nuosprendžiai praktiškai dingdavo. „Šiandien nebaudžiamumas kur kas mažesnis. O tuo metu tai buvo masinis reiškinys“, – pabrėžė istorikas.

Kalėti savo lėšomis

Bausmės būdavo skiriamos įvairios. Viena iš jų – laisvės atėmimas, vadinamoji bokšto kalėjimo bausmė. Tai gana garbinga bausmė. Bajoras, išklausęs nuosprendį, turėdavo pats prisistatyti ir už savo lėšas kalėti. Dažniausiai tokia bausmė trukdavo keletą mėnesių, ilgiausiai – iki metų ir dvylikos savaičių. „Esama dokumentų, rodančių, kad kai kurie bajorai garbingai ateidavo kalėti. Tačiau labai daug atvejų, kai teismo pareigūnas yra užrašęs, jog bajoras neatvyko. Ir daugiau – jokių žinių apie nuteistąjį“, – pasakojo D. Burba. Kalėjimas buvo įsikūręs pilies teritorijoje netoli Gedimino kalno. XVIII a. pabaigoje jau rašoma, kad bokštas netinkamas kalėti. Yra duomenų, jog žmonės buvo kalinami dabartinės Pilies gatvės gale, tribunolo pastate. Pasak istoriko, bajorai tarp nuteistųjų nebuvo vyraujantis luomas, tad labai daug patalpų jiems kalėti atskirai ir nereikėjo. Be to, daugelis bajorų nė neprisistatydavo į kalėjimą.

Reikalavimo kalėti savo lėšomis istorikas nelaiko labai teisingu. „Įsivaizduokite, jei dabar nusikaltėlį privalėtų išlaikyti be maitintojo likusi šeima ar senyvi tėvai. Tai būtų neteisinga jų atžvilgiu, – svarstė D. Burba. – Dabar kita visuomenė. Gal bajorai ir galėjo kalėti savo lėšomis. Be to, šis reikalavimas rodė tam tikrą valstybės silpnumą. Vakarų šalyse tokios praktikos jau seniai atsisakyta, nors, pavyzdžiui, Tailande, kaliniams dar tenka patiems išsilaikyti. Mano nuomone, jei valstybė baudžia, ji turi prisiimti ir atsakomybę, užtikrinti gyvenimo sąlygas.“

Išgelbėdavo skraistė

Pagal Statutą myriop buvo galima nuteisti už daugelį nusikaltimų – už plėšimą, žmogžudystę, už perėjimą iš krikščionių religijos į kitą, taip pat už daugpatystę. „Skaičiau istoriją, kaip vedęs ir vaiko susilaukęs vyras pabėgo pas kitą ir ją taip pat vedė. Pirmoji žmona pagailėjo mirties bausme už tai nuteisto vyro ir išgelbėjo jį nuo mirties, kai šis jau buvo ant ešafoto – užmetė jam savo skraistę ir liepė pamiršti antrąją žmoną, niekada su ja nebendrauti“, – pasakojo istorikas.

Išgelbėjimas skraiste – įdomus senų laikų paprotys. Jei vedamam nukirsdinti ar pakarti nusikaltėliui mergina ant kaklo užmesdavo skraistę ir sutikdavo už jo ištekėti, šis išvengdavo mirties bausmės. Tačiau tokių gailestingumo pavyzdžių daugiau Vakarų Europoje. Lietuvoje buvo vienas bandymas, bet jis baigėsi nesėkmingai. „1769 metais Vilniuje septyniolikmetė Magdalena Daškevičiūtė (Daszkiewiczowna), įkalbėta motinos, siekė nuo mirties išgelbėti kitą poną nužudžiusį savo pažįstamą Motiejų Bočkovskį (Maciej Bockowski). Mergina metė skraistę tikėdamasi, kad po šio poelgio nuteistasis bus paleistas ir taps jos vyru. Deja, kareiviai arti neprileido ir skara nukrito ant žemės. Vėliau kunigai, lydėję nuteistąjį, atvyko pas Magdaleną į namus ir paaiškino jai, kad toks paprotys egzistavo pagonių laikais, o dabar jo nėra ir bausmės panaikinti neįmanoma, – kalbėjo istorikas. – Beje, tai, ką sakė kunigai, labai abejotina. Kaip tik žinių apie šio papročio egzistavimą yra XVI a., o ne ankstesniais laikais.“ Kai moterys elgdavosi gailestingai, daugeliu atvejų pritarti išlaisvinimui spausdavo ir minia. Magdalenos vilniečiai nepalaikė.

Esmeraldos pavyzdžiu

Paprotys gelbėti užmetama skraiste plačiai žinomas Vakarų Europoje. „Išgelbėjimo tradicija buvo labai įvairi, – aiškino pašnekovas. – Daugelyje šalių tai galėjo padaryti tik padori mergina. Bet, tarkime, Ispanijoje, užmesti skraistę buvo leidžiama vien paleistuvėms. Su sąlyga, kad pora susituoks. Vokietijoje šis paprotys gyvavo iki XVII a., o Šveicarijoje žinomas net iki XVIII a. pradžios. Lenkų mokslininkams pasmerktojo paleidimas buvo žinomas, tačiau didžiausią susidomėjimą sukėlė 1900 metais pasirodęs Henryko Senkiewicziaus romanas „Kryžiuočiai“. Jame aprašyta, kaip kunigaikštytė Danuska išvaduoja pasmerktąjį Zbyškų. Toks pat siužetas yra ir Victoro Hugo romane „Paryžiaus katedra“. Čigonė Esmeralda išvaduoja Valkatų karalystės teismo pasmerktąjį Pjerą Grenguarą, sutikdama už jo ištekėti.“

Vieno lenkų istoriko nuomone, paprotys nuo mirties bausmės atleisti nevedusį valkatą buvo perimtas iš Vengrijos teisės. Anot D. Burbos, informacijos apie tokio pobūdžio įvykius gausu ir tautosakoje. Daugelio šalių dainose ir pasakose aprašyti atvejai, kai nuteistasis verčiau renkasi mirtį nei vedybas su negražia mergina. „Skaros užmetimo paprotys reiškė perėmimą į savo globą. Jo tąsa – vestuvių papročiuose išlikusi piršlio korimo tradicija. Jaunoji, aprišdama piršlį rankšluosčiu ar skara, tarsi paima jį į savo globą ir išgelbėja nuo „kartuvių“, – priminė D. Burba. Vis dėlto jis nemano, kad šis paprotys galėjo būti dažnai praktikuojamas. „Mąstant logiškai ir žinant to meto realijas, papirkti ar įkalbėti merginą atlikti tokį žygdarbį nebūtų buvę sudėtinga. Tada pasmerktųjų gelbėjimas būtų tapęs masiniu reiškiniu“, – pridūrė istorikas.

Pakaruoklio pirštas

Įdomi ir mokslui svarbi detalė – kraujo naudojimas burtams. „Tikėta, kad pakaruoklio pirštas arba rasa po juo, net pakariant išsiveržusi sėkla gali turėti gydomųjų galių. Tai senovės tikėjimų reliktai, nors jais dar ilgai buvo tikima Vakarų Europoje ir Lenkijoje, – sakė D. Burba. – Lietuvių tautosakoje minima apie savižudžio pakaruoklio virvės panaudojimą.“

Anksčiau aprašytoje istorijoje, kaip Magdalena gelbėjo Motiejų, pasakojama ir apie tai, kaip vėliau, jau po nesėkmingo bandymo, ji su savo motina įkalbėjo kitą merginą nueiti į bausmės vietą ir paimti mirusiojo kraujo. Kadangi vyro kūnas į Šv. Mikalojaus bažnyčią buvo gabenamas karste, o kraujas iš jo tiesiog varvėjo, bendrininkė prisėmė kraujuoto smėlio. Įgulos kareiviai už tai merginą suėmė. Jai ilgai teko aiškintis, kad kraujo reikėjo ne kokiems nors burtams, o tik Magdalenai įrodyti, jog Motiejus jau nebegyvas.

Moterys nusikalsdavo retai

Istorikas tvirtina, kad gerokai daugiau nusikaltimų padarydavo vyrai ir prieš vyrus. Nors būdavo ir moterų, kurios vadovaudavo antpuoliams, plėšimams. „Bajorės ir pačios mušdavo, ir savo būrių valstiečiams liepdavo mušti nelegaliai įkalintus ponus. Jei, pavyzdžiui, našle tapusi bajorė pati antpuolyje ir nedalyvaudavo, pagal Statutą, atsakomybė už pavaldinių nusikaltimus tekdavo jai, – pasakojo D. Burba. – Teko skaityti bylą, kaip valstietis nužudė kito dvaro valstietį, tačiau savininkė neišdavė saviškio.“

Neturtingųjų sluoksniuose (ne vien Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje) pasitaikydavo tokių nusikaltimų kaip kūdikių žudymas, abortas, raganavimas. Bajorės tuo beveik niekada nebūdavo kaltinamos. Nuo mirties ne tik moterys galėdavo išvaduoti vyrus, bet ir priešingai. „Skaičiau apie įdomų atvejį vienoje XVII a. pabaigos Karališkųjų Prūsų parapijos santuokų knygoje. Ten rašoma, kad pasmerktoji Jadvyga, sušėrusi savo (matyt, nesantuokinę) dukrą kiaulėms, buvo išgelbėta nuo nukirsdinimo, nes Wojcechas sutiko ją vesti“, – teigė D. Burba.

Įrašų apie seksualinius nusikaltimus XVIII a., pasak istoriko, pasitaikydavo retai, nes juos, kaip ir šiandien, įrodyti gana sunku. „Pavyzdžiui, pagal Statutą, prievartaujama moteris turi garsiai rėkti, o nusikaltėlį privaloma pagauti nusikaltimo vietoje, nes kitaip nieko nelaimėsi. Tačiau įrodžius už tai grėsdavo mirties bausmė, – sakė pašnekovas. – Vilniaus pilies teismo aktuose teko rasti vieną skundą, kuriame rašoma, kad vienuolikos metų bajoraitė buvo išniekinta dviejų bajorų. Byla tęsėsi, bet jos baigtis liko neaiški.“

Kitas specifinis nusikaltimas, būdingas bajorijai, yra dvikovos. Nors LDK, palyginti su tuometine Europa, taip gana retai buvo aiškinamasi santykius. „Vis dėlto teismų dokumentuose fiksuojama tokių įvykių, – kalbėjo istorikas. – Lietuvos Statutas įvardijo dvikovą kaip nusikaltimą, išskyrus karo atvejus, kai tai leisdavo karo vadas etmonas. To meto pedagoginė didaktinė literatūra labai kritikavo dvikovas, laikė jas blogu Vakarų šalių papročiu.“

Tiesa brangiai kainuoja

Pašnekovas pažymėjo, kad nukentėjusiam, bet finansiškai silpnam, pavyzdžiui, nuskurdusiam bajorui, nusigyvenusiai našlei, užnugario neturinčiam žmogui sunkiai sekdavosi rasti tiesą. „Mirties nuosprendis dažniausiai būdavo skiriamas ekonomiškai silpnam bajorui“, – pridūrė D. Burba.

Istorikas, moksliniame darbe nedaręs jokių sąsajų ar palyginimų su dabartimi, vis dėlto daro išvadą, kad mažai kas pasikeitė. Ieškoti tiesos visada buvo ir yra brangu.

Bausti kuo žiauriau

„Bajorui pagal jo garbės supratimą galvos nukirsdinimas buvo garbingiausia mirties bausmė, – tvirtino D. Burba. – Dažniausiai bajorai taip ir būdavo baudžiami. Tačiau yra vienetinių atvejų, kai jie nubausti kartuvėmis ir net ketvirčiavimu, labiausiai žeminančia bausme. Žmogui pirmiausia nukertama viena ranka, paskui – antra, tada – kojos, kūnas ir tik galiausiai nukertama galva. Tai labai žiauri bausmė. Ja buvo baudžiami valstiečiai už savo pono nužudymą. Dar teko skaityti, kad kai kurie teismo nuosprendžiai nurodydavo taip ketvirčiuoto žmogaus dalis vėliau pamauti ant strypų prie miesto vartų. Sunku pasakyti, ar taip ir buvo elgiamasi, ar tai ir liko tik nurodymas popieriuje.“

Pasak istoriko, iki XVIII a. pabaigos ne tik LDK, bet ir visoje Vakarų Europoje buvo manoma, kad nusikaltėlį reikia bausti kuo greičiau ir kuo griežčiau, o bausmes vykdyti viešai. „Vyravo tokia filosofija: kuo žmogus labiau kankinsis prieš mirtį, tuo mažiau kankinsis kitame gyvenime. Nebuvo jokių minčių ir norų mirties bausmę vykdyti humaniškai, – pasakojo D. Burba. – Apie tai susimąstė ir pradėjo kalbėti tik vadinamieji Apšvietos epochos švietėjai – Jeanas Jaques’as Rousseau, Voltaire’as. Jų idėjos pasiekė ir LDK. Teisinėje literatūroje apie šį požiūrį jau rašoma, nors gyvenime niekas taip greitai nesikeitė. Pasaulyje buvo ieškoma būdų, kaip mirties bausmę vykdyti kiek galima humaniškiau, kad ji būtų kuo mažiau skausminga, be to, visiems vienoda. Iki tol galvas kirsdavo tik kilmingiesiems. Kitiems tekdavo žiauresnės bausmės. Bausmės vykdymo lygybės idėja – giljotina – vėliau virto didžiausio makabriškumo simboliu.“

Kad suprastume tai, istorikas patarė įsivaizduoti procesą: kraujas tyška, nukirsta galva krenta į dėžę su pjuvenomis. Ir viskas daroma miesto centre. Prancūzijoje net iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo viešas procesas. Lietuvoje galvos irgi kapotos viešai – Vilniaus Rotušės aikštėje.

Pabandžius tai įsivaizduoti, kyla klausimas, ar viešą mirties bausmę miestiečiams buvo privaloma žiūrėti, ar jie eidavo savo noru vien iš smalsumo. „Savo noru, – patikino pašnekovas. – Manau, ir šiais laikais, jei bausmės, na, gal ne mirties, bet, pavyzdžiui, išplakimas, būtų vykdomos viešai, smalsuolių netrūktų. O jei dar būtų plakamas koks nors žinomas veikėjas, susirinktų didelė minia. Kažin kodėl žmones traukia tokie reginiai, jau nekalbu apie tuos laikus, kai gyvenimas buvo ir nuobodesnis, ir brutalesnis. Šiandien brutalumas bent jau teoriškai yra šiek tiek apramintas. Tačiau tai nereiškia, kad jis išnaikintas. Jei tik būtų galimybė ar teisingumas būtų vykdomas viešai ir žiauriai, brutalumas atgytų.“

* * *

88 valstybės yra atsisakiusios mirties bausmės.

68-iose ji taikoma.

30-yje valstybių mirties bausmė nėra uždrausta įstatymais, tačiau netaikoma jau pastaruosius dešimt metų.

Vienintelė Europos valstybė, kurioje ši bausmė taikoma, yra Baltarusija.

Lietuvoje mirties bausmė paskutinį kartą įvykdyta 1995 metais Borisui Dekanidzei. 1996-aisiais mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas, o 1998 metais Seimas ją apskritai panaikino.

Naujienos iš interneto