Antanas Balašaitis. Dr. Kazimierui Račkauskui atminti (1935-2021)

Autorius: Data: 2021-08-16 , 09:11 Spausdinti

Antanas Balašaitis. Dr. Kazimierui Račkauskui atminti (1935-2021)

Kazimieras Račkauskas. Jono Laurinavičiaus knygos „Pradalgės“ viršelis

Kalbininkas Antanas Balašaitis, www.voruta.lt

Būsimojo kultūros istoriko ir tautotyros draugijos organizatoriaus vaikystė prabėgo Bekštonių kaimo (Kaišiadorių raj.) ūkininkų šeimoje (septintas vaikas). Tėvų buvo numatytas ūkio paveldėtoju, bet po valstiečių suvarymo į kolchozus Kazys nenorėjo likti prie žemės ir suskato mokytis. Labai gerais pažymiais baigęs Paparčių septynmetę, dirbdamas mokėsi Kauno ir Klaipėdos pedagoginėse mokyklose. 1966m. Vilniaus universitete baigė istorijos studijas. Po jų – aspirantūra Lietuvos MA Istorijos institute. Iš apgintos disertacijos parengė knygą „Kraštotyros sąjūdis Lietuvoje 1961-1986 m.“ (1987), pelniusią jam daktaro laipsnį.

                 Į kraštotyros veiklą K. Račkauskas įsijungė nuo pat draugijos įsteigimo 1961 m. Keletą metų buvo renkamas Kauno skyriaus pirmininku, o 1971 – 1990 m. Draugijos pirmininko pavaduotoju, prasidėjus tautiniam atgimimui – pirmininku.

                 Išrinktas į draugijos vadovybę K. Račkauskas išrūpino rajonų skyriams po etatinį darbuotoją. Pradėtos rengti teminės ir kompleksinės ekspedicijos, kurti visuomeniniai muziejai, jiems renkami liaudies buities reikmenys. Su mokslininkų talka imtos rengti surinktą medžiagą apibendrinančios monografijos. Pirmoji išleista 1964 m. apie unikalų dzūkų kaimą Zervynas. Ir taip kasmet buvo parengiamos gausiai iliustruotos knygos: „Ignalinos kraštas“ (1966), „Dieveniškės“ (1968), „Raudondvaris“ (1969), „Gaidės ir Rimšės apylinkės“ (1969), „Eržvilkas“ (1970), „Merkinė“ (1970), „Dubingiai“ (1971), „Kernavė“ (1972). Liaudies buities, papročių, krašto istorijos tyrėjų straipsniai buvo skelbiami ir nuo 1975 m. leistuose „Kraštotyros“ rinkiniuose. Iki 1988 m. jų išleista 12.

                 Nors ir akylai prižiūrima kraštotyrininkų veikla, jų leidžiamos monografijos okupantų ideologams atrodė kaip žalinga ir nacionalizmą gaivinanti. Todėl tik po ilgos pertraukos buvo išleistos paskutinės monografijos „Upytė“ (1986), „Dubičiai“ (1989), „Gervėčiai“ (1989).

                 Apie komunistų partijos vadovų 1971 m. numatytas represijas prieš kraštotyrininkų filologinę veiklą (į Draugiją įsiterpusią kalbos sekciją), savo 2015 m. rašytoje autobiografijoje dr. K. Račkauskas prisiminė: „Nors ir nuolatos susidurdamas su saugumo ir kompartijos funkcionierių priešprieša, kaltinimais nacionalistinėmis apraiškomis, įtikinau okupacinę politinę valdžią nevykdyti LKP CK nutarimo panaikinti Draugijos rajonų ir miestų kalbos sekcijas ir respublikinę Kalbos komisiją, todėl ji galėjo dar porą dešimtmečių leisti periodinę „Mūsų kalbą“, išleisti „Kalbos praktikos patarimus“ ir kitas kalbos kultūras ugdymui skirtas knygas. […] Argumentuotai įvardijęs to meto visuomeninį krašto tyrėjų darbą liaudies moksliniu sąjūdžiu, […] sutelkiau gausią paveldo brangintojų organizaciją, kuri okupacijos sąlygomis turėjo tylios rezistencijos požymių.“ („Pradalgės“ 2016, p. 160-161). Nepaisant įvairių priekaištų, 1975 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo garbės vardas.

                 Į laikraščius K. Račkauskas pradėjo rašyti 1952 m. Jau 1983 m. išleistoje bibliografijos rodyklėje suminėta per 400 straipsnių, reportažų, apybraižų kraštotyros, kultūros paveldo temomis. Jo straipsnių ypač pagausėjo Atgimimo ir Nepriklausomybės metais. 1963 m. jis buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą, o Lietuvos žurnalistų draugija 2015 m. suteikė garbės nario vardą.

                 Vienas iš svarbiausių tautotyrininko nuopelnų lietuviškos spaudos istorijoje yra dr. K. Račkausko, įveikusio valdžios trukdymus, 1989 m. pradėtas leisti mėnraštis „Gimtinė“, nuo 8 puslapių po kelerių metų padidėjęs iki 16. Tautos kultūros paveldui skirtame laikraštyje greta eilinių paveldo tyrėjų rašė ir mokslininkai: istorikai, archeologai, etnologai. Per 20 metų išleista 242 numeriai. Juose paskelbta per 6 tūkst. straipsnių istorijos, etnografijos, kalbos, paminklosaugos temomis.

  1. Račkausko leista „Gimtinė“, sutelkusi šimtus tautotyros entuziastų yra neseno laiko šios veiklos kronika ir svarbus kultūros istorijos tarpsnio dokumentas. Todėl jos redaktorius daugumą joje ir kitur skelbtų savo straipsnių šio laikotarpio tyrėjams sudėjo į dviejų dalių 960 puslapių rinkinį „Europoje su savo kraičiu“ (2015). Knyga įvardinta kaip kultūros istoriko publicistika.

                 Dėl lėšų stygiaus sustojus „Gimtinei“, K. Račkauskas suorganizavo kitą gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties brandesnių darbų mokslinės krypties leidinį „Tautotyros metraštį“. Parengė pirmuosius du tomus (2011 ir 2012 m.). Prisidėjo ir prie šeštojo, pateikė išsamų straipsnį apie Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) veiklą. Kaip reikšmingą organizatoriaus nuopelną reikia pažymėti, kad K. Račkauskas tautinio atgimimo metais atgaivino 1919 m. archeologo dailininko Tado Daugirdo (1852-1919) ir gydytojo archeologo Vlado Nagevičiaus (1881 – 1954) pradėtą kurti Tėvynės pažinimo draugiją. 1989 m. rudenį su bendraminčiais sukvietė į Panevėžį uoliausius tautotyros darbininkus į atkuriamąjį Draugijos suvažiavimą. Du dešimtmečius buvo TPD veiklos koordinatorius ir valdybos pirmininkas.

                 Su K. Račkausku tautotyros veikloje bendravusi prof. Ona Voverienė „Mokslo Lietuvoje“ (2015.10.19, nr. 17) rašė: […] vertinant mokslotyriniais kriterijais dr. Kazimierui Račkauskui per 20 metų pavyko Draugijoje išugdyti stiprią ir kūrybingą mokslinę kultūros paveldo tyrinėtojų mokyklą, jungiančią 44 lietuvių tautinės kultūros paveldo tyrinėtojus, parašiusius ir išleidusius knygas, […] paskelbusius po kelias dešimtis straipsnių, […] savais pinigėliais leidžiančių knygas, kad tik Tautos kultūros paveldo aruodas pilnėtų.“ TPD veiklos dvidešimtmečio proga dr. K. Račkauskas buvo apdovanotas LR Seimo medaliu (2009), o 2016 m. – auksiniu Santarvės medaliu.

                 Tarp daugelio uolaus tautotyrininko parašytų knygų minėtinos gausiai iliustruotos monografijos apie Kaišiadorių rajono paveldą. Tai „Bekštonys, kaimas Paparčių ir Kernavės pašonėje“ (2009), „Paparčių šviesos židinys, mokyklos praeities fragmentai“ (2010), „Čižiūnų židinio šviesa, mokyklos istorijos paveldas“ (2014).

                 Paskutinis kultūros istoriko darbas iš archyvų parengta monografija „Nepriklausomos Lietuvos mokytojai“ (2018). Joje pateiktos 505 biografijos su portretais (tik dešimtadalio pradinių mokyklų mokytojų). Iš jų matyti, koks likimas ištiko patriotiškai jaunimą auklėjusius pedagogus: 130 mokytojų šeimų 1941 m. buvo ištremtos, 47 žuvo lageriuose. Tokia šiurpi statistika primena tikrąjį raudonųjų okupantų veidą.

                 Deja, regėjimą silpninusi liga nutraukė visus tautotyrininko darbus. Sūnų Šarūno ir Giedriaus bei būrelio bendraminčių buvo palydėtas į Liepkalnio kapines. Amžinoji šviesa tegu šviečia darniam duetui –  Kazimierui ir jo a.a. žmonai Leonardai, mokytojai lituanistei Linos Želvytės slapyvardžiu kruopščiai redagavusiai tautotyrininkų rašinius ir knygas.

           Su dėkingumu prisimenantis velionio veiklą ir joje kiek dalyvavęs kalbininkas Antanas Balašaitis.

In memoriam Lietuva ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra