„Amerikos balso“ archyvai. Iš kur kilęs Lietuvos vardas?

Autorius: Data: 2013-06-15, 10:01 Spausdinti

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Siūlome paskaityti diskusijų ištrauką po lietuvių kalbininko prof. Antano Salio paskaitos „Lietuvos vardo kilmė“.

Įrašas padarytas 1967 m. per Lituanistikos instituto suvažiavimą Filadelfijoje. A. Salys sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir parengė pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį.

– Visų susirinkusiųjų į Lituanistikos institutą vardu pirmiausia norėčiau padėkoti daktarui Antanui Saliui už labai išsamią, įdomią ir istoriniais bei kalbiniais duomenimis argumentuotą paskaitą apie Lietuvos vardo kilmę. Paskaita sukėlė nemažai minčių, ir dabar mes turime šiek tiek laiko klausimams. Manau, kad daktaras A. Salys mielai sutiks paaiškinti.

– Tas žemėlapis dabar yra įdėtas sovietinėje Lietuvos istorijoje. Sovietinė Lietuvos istorija iš esmės nukopijavo Laumensko žemėlapį ir kai kuriuos vardus vartoja ne taip, kaip mes, kalbininkai, vartojame. Ne visi vardai čia tinka, pvz., nėra jokios abejonės, kad senasis vardas yra Pagudė, nes ordino šaltiniuose yra išlikęs „terra Pagudinensis“. Tai yra prūsiška. O paskui Pogezanė per lenkų šaltinius pateko į ordino šaltinius ir iš Pogezanės sudarė Pomezanija. „Pomediam“ prūsiškoji lytis. Tos lytys vartojamos dabartinėje sovietinėje Lietuvoje.

Kartais istorikai pavartoja kitaip. Atsimenu, dar velionis Antanas Alekna savo istorijos viename žemėlapyje turėjo Šalavoniją. Šalavonija – iš vokiškos lyties, o paskui lenkai padarė Šalavoniją ir A. Alekna šitą žodį buvo įvedęs į lietuvių kalbą. Visuomet yra tam tikras spyriavimasis tarp kalbininkų ir istorikų. Istorikai mano galį iš istorinių šaltinių padaryti lietuvišką vardą. Kalbininkai dažnai su tuo nesutinka, nes istorikai nesirūpina filologine vardo analize.

Dėl to mes vartojame Notanga, Semba, Varmė, Pamedė, Pagudė, Skalva, Sūduva. Saulė žinoma tik šaltiniuose, bet tai, be jokios abejonės, Šiaulių sritis ir patys Šiauliai. Tik kad ten „terra Sauleorum“ yra, paskui [istorikai be reikalo] sako, kad Saulė turi būti. Ir Ivinskis taip daro – [sako] Saulės mūšis, nors tai Šiaulių mūšis.

– Kaip paaiškinti Mindaugo raštuose Lietoviją? Ir kaip galėjo aukštaičiuose atsirasti Latuvos upė?

– Mindaugo Lietovija yra kilusi iš lietuviškos lyties – yra lietuviškos lyties sulotyninta priesaga. Jos pagrindas, žinoma, yra Lietuva. Čia jokios abejonės nėra.

– Ar vieta ten pažymėta, ar kraštas?

– Dėl šito ginčytis gali daug kas, ir turbūt šis klausimas nebus niekados išspręstas, nes mes neturime duomenų. Istorikai ginčijasi, ar ten falsifikatai, ar ne falsifikatai, kurio laikotarpio jie yra, ar Mindaugo laikų, ar vėlesni. Taigi tas klausimas turbūt nebus išspręstas galutinai.

– Latvių vardas galėjo atsirasti jų gyvenamose srityse. Bet kodėl aukštaičiai? Kaip tik netoli Anykščių yra Latuvos upelis.

– Latuvos upė, be abejo, davė pradžią latvių vardui. Vilniaus krašte taip pat yra vietovardis Lotva. Latviai stūmėsi iš rytų į vakarus ir į šiaurę, todėl, be jokios abejonės, latvių vardas susijęs su Latuvos upe. Latvių vardas dabar sutrumpėjęs – yra „latvieši“, Latvija dabar – su visiškai nauja priesaga. O „latvieši“ – iš senesnės lyties „latuvieši“. Rytų Latvijoje ir dabar sakoma „latuvs miele“. „Latuvs“ yra „latuvis“ – latvis. Taigi mes sučiumpam už uodegos, iš ko kilęs Latvijos vardas, – be abejo, jis negali būti atskirtas nuo tos upės. Latvija paskui pasitraukė į šiaurę ir tą vardą nusinešė.

Bet Lietuvos vardas kybo ant Lietaukos, kurią mes dabar ten turime. Kiek ji sena, čia tolimesni tyrinėjimai. Tai galima padaryti tik Lietuvoje, tiriant Lietuvos metrikos šaltinius. Ir jeigu pavyks nustatyti, kad tas vardas siekia XVI a., tada mes turėsime atsakymą. Bet jeigu tas vardas nesiekia XVI a., jis gali būti atsiradęs vėlai ir tada neturėsime vietos, kur hidrografinis vardas iš tikrųjų būtų davęs pradžią Lietuvai.

K. Kuzavinis į tą klausimą atsakymo nedavė, nes jis tik tikrino vietoje, kas ir kaip yra, bet daugiau šaltinių nedavė. Aš manau, kad kur nors XVI a. šaltiniuose, Lietuvos metrikoje gali būti tas upeliukas užrašytas, jeigu jis iš tikrųjų tada buvo.

– Ar su tuo klausimu galima kaip nors susieti terminą, kurį vartojo Simonas Daukantas savo raštuose, „lietos vyrai“?

– Čia tik senas istorines etimologijas liečiau, o naujų etimologijų yra begalė. Frydrichas Kuršaitis sakė, kad lietuviai gali būti kilę iš „lėtas“ (iš jų lėtumo). Bet jis pats nelabai tuo tiki ir mano, kad gal nuo žodžio „lieti“. Taip ir S. Daukanto „lietos vyrai“ reiškia „tinkantieji“, „gerieji“. O tas žodis žemaitiškai „lieta“ yra paimtas iš latvių kalbos. Latviškai „lieta“ yra „daiktas“. Taigi tai „daikto vyrai“ – tie, kurie gali ką padaryti. S. Daukanto patriotiškai istorijai ir Lietuvos vardui „lietos vyrai“ labai tiko – tai yra „vykusieji“, „stiprieji“, „gerieji“. Tai S. Daukanto aiškinimas, žinoma, tokių aiškinimų gali būti daug.

– Noriu paklausti apie K. Kuzavinio aiškinimą. Daktaras A. Salys iš esmės sutinka su Lietuvos vardo upinės kilmės aiškinimu. Kodėl tas kraštas būtų buvęs pavadintas kokio mažo upelio, bet ne didelės upės vardu?

– Mano atsakymas bus tada, jeigu pasirodys, kad Lietava iš tikrųjų sena. Pati teritorija yra maža, tik kad vardas gali atsirasti iš nedidelės upės. Paimkime Sūduvos vardą. Sūduonia irgi mažas upeliukas, o Sūduva – labai didelė. Vardas atsiranda ir išplinta. Atsakymas priklauso nuo to, ar bus istoriškai įrodyta, kad tas upeliukas Lietauka tikrai yra senas.

Nemunu, žinoma, galėjo daugiau praminti, todėl Janas Otrembskis norėjo su juo susieti. Nemuno vardas senas ir čia nieko negalime padaryti, bet Lietuvos vardo iš Nemuno jokiu būdu negalime išvesti. Gali būti, kad kartais maži dalykai duoda pradžią dideliems dalykams.

Pvz., paimkime slavus. Slavų vardas yra nuo upeliuko „Slavka“, tai graikiškasis „kleos“ („triukšmingoji“, „banguojančioji“). Ir paskui tas vardas išplinta. Pradžia gali būti labai mažytė, o paskui išplinta: mes turime Didžiąją Lietuvą, Mažąją Lietuvą. Bet kad žemaičiai pirma lietuviais nesivadino, tai įrodomas faktas. Paskui dzūkai zanavykus vadina žemaičiais, nes jie priklausė Žemaičių kunigaikštijai.

– Iš esmės sutikdamas su daktaro A. Salio upiniu Lietuvos vardo kilmės aiškinimu (galbūt K. Kuzavinio hipotezė, kad tas upelis galėjo duoti pradžią Lietuvos vardui), vis dėlto norėčiau pasiteirauti, gal istorikai galėtų ką nors patvirtinti? Jei kraštas pavadintas kurio mažo upelio vardu, kas nors ten turėjo būti – ar kokia svarbi pilis, ar dar kas nors. Ar neteko jums matyti istorinių duomenų?

– Numeriu pirmu pažymėta vieta mums yra svarbi. Juk, be abejo, visi istorikai geriausiai žino Kernavę, kuri laikoma sostine. Dabar visą laiką vis toliau ir toliau imama tikėti lietuviškų metraščių žiniomis. Anksčiau viskas iš lietuviškų metraščių buvo atmetama, sakoma, kad viskas melagystė. Dabar tuose metraščiuose randama dalykų, kurie atrodo gera tradicija.

Šita vieta yra sena, Lietuvos širdis ir čia iš tikrųjų galėjo gimti [vardas]. Aš nesu istorikas, aš esu kalbininkas, bet man visuomet reikėjo turėti reikalų su istoriniais dalykais, todėl šiek tiek nusimanau. Tačiau istoriniuose šaltiniuose ieškoti turėtų būti istorikų uždavinys. Man reikia istorinių duomenų kalbinėms išvadoms, ir norėčiau, kad istorikai naudotųsi ir kalbininkų išvadomis, kad mes rastume bendrą kelią.

Kartais nerandame – kai atsiranda Pogezanija, Pomezanija. Tada kalbininkai visomis keturiomis šoka prieš, kad tokio baltiško vardo, kaip Pogezanija, negali būti, nes šaltiniuose apie šventos Daratos stebuklus yra aiškiai pasakyta – „terra Pagudinensis“. Taigi tegali būti tik Pagudė. Žinoma, tai ne Gudija, nes prūsiškai „gudian“ reiškia mišką, Pagudė – pamiškys.

Išeivija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra