„Amerikos balso“ archyvai. 1956 m. Valdo Adamkaus kalba

Autorius: Data: 2013-03-22, 18:32 Spausdinti

„Amerikos balso“ archyvai. 1956 m. Valdo Adamkaus kalba

Kviečiame paskaityti 1956 m. Valdo Adamkaus kalbą, sakytą Jaunimo ir studentų posėdyje Tautinės sąjungos sąskrydžio metu.

Valdas Adamkus, kurį posėdžio vedėjas pristato Vlado Adamkavičiaus vardu, kalba apie tautos išlaisvinimo iš okupantų siekį ir Lietuvos jaunimo peticiją, įteiktą Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Richardui Nixonui.

Gerbiamas pirmininke, gerbiami prezidiumo nariai, mieli susirinkę šio posėdžio dalyviai!

Lietuvos klausimo iškėlimas už bendruomenės ribų, pristatymas tarptautinei bendruomenei yra klausimas, kuris akademinį jaunimą kankina jau ketverius penkerius metus. Bandome jį spręsti, ieškoti kelių, kaip jį įstatyti į tinkamas vėžes ir tuo būdu geriausiai pasitarnauti mūsų bendrajam reikalui, dėl kurio dirba ir aukojasi visa tremtis ir mūsų tauta, kovojanti dėl savo laisvės Lietuvoje. Šis sąskrydis jau duoda mums atsakymą į Lietuvos reprezentacijos už bendruomenės ribų klausimą, nes Tautinė sąjunga kaip tik kelia bendroje plotmėje lietuvių kultūros reikalą. Šiandien ir mūsų pati problema yra, kaip mes, ne tik kad būdami bendruomenės nariai, bet ir kaip akademikai, galėtume tą klausimą pristatyti amerikiečių visuomenei.

Savo tais keliais žodžiais galbūt jums sudariau vaizdą, kad esu pasiruošęs kalbėti bendromis frazėmis ir tempti visą laiką. Bet, nesileisdamas į išvedžiojimus ir galbūt pasiūlymus, noriu jus supažindinti su tais žygiais, kurie čia prasidėjo ketvirtadienio rytą ir vakar vakare pasibaigė. Tai – Lietuvių jaunimo peticija, kuri, užbaigus jums visiems, ketvirtadienį buvo pristatyta Amerikos vyriausybei. Man atrodo, kad šitas darbas, kurį atliko lietuvių jaunimas, ir jo rezultatai kaip tik patvirtina, kad, keldami savo vargus, mes galime išeiti ir į plačiąją visuomenę ir atkreipti jų dėmesį bei rasti pritarimą ir net užsitikrinti tam tikrus vyriausybės sluoksnių užtikrinimus, kurių sulaukėme ketvirtadienį ir penktadienį.

Aš bandysiu žingsnis po žingsnio prieiti prie visų įvykių, kurie prasidėjo ketvirtadienį 11 val., kai buvome priimti Respublikonų partijos mažumos vado, senatoriaus Martino. Delegacija, kuri buvo sudaryta iš Centrinio komiteto Čikagoje atstovų ar jų delegatų, atvykusi pas Martiną pareiškė, kad keliame Lietuvos klausimą šių 15 metų sukakties proga nuo pirmųjų trėmimų ir norėtume, kad jis, kaip partijos mažumos vadas, šį klausimą plačiau nušviestų respublikonams ir paremtų visus žygius, kurie bus daromi ateityje per vyriausybę ar net atskirus partijos atstovus.

Jis, išklausęs visa tai, maloniai sutiko mums visuose ateities darbuose padėti ir pažadėjo, kad tą reikalą svarstys net atskirame komitete. 11,30 val. gavome pranešimą, kad oficialiame Senato vicepirmininko kabinete viceprezidentas Richardas Nixonas susirgusio prezidento vardu priims delegaciją ir pačią peticiją. Noriu pabrėžti, kad, dar prieš atvykdami į Vašingtoną, buvome užtikrinti ir buvo pranešta, kad pats prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris šią delegaciją priims. Deja, dėl jo nelaimingos ligos šeštadienio rytą Čikagoje buvo atsiųsta telegrama iš Baltųjų rūmų, kad reikalas atidėtas. Išvis nežinojome, kada ir kas priims.

Bet kitą rytą buvo pranešta, kad prezidentas viceprezidento paprašė šią delegaciją priimti jo vardu. 12 val. delegacija atvyko į Kapitolijų, kur jau rado pilną kabinetą spaudos ir televizijos atstovų, kuriems buvo išdalytos peticijos kopijos. Jie paskirus delegacijos narius klausinėjo apie trėmimus ir kokias žinias esame gavę iš Sibiro. Delegacijai buvo skirta 12 minučių, bet, mūsų dideliam nustebimui ir malonumui, visa audiencija tęsėsi 34 minutes, beveik trigubai ilgiau, negu buvo numatyta, ir viskas buvo sutvarkyta.

Viceprezidentui R. Nixonui pristatė pačią peticiją ir iškėlė momentą, kad šiuo metu sovietinė vyriausybė kelia sugyvenimo su Vakarais klausimą. Mes akcentavome, kad šitas reikalas yra pateisinamas tik tuo atveju, jei sovietai savo žodžius pateisins darbais. Atsakydamas į tai, viceprezidentas pareiškė, kad vyriausybė yra puikiai susipažinusi su sovietų žodžiais ir jam be galo malonu, kad Lietuvių jaunimas šiandien kaip tik iškėlė tą klausimą pats, o ne kurie nors diplomatai arba mūsų senieji profesionalai politikai, ir jis darys visus žygius, kad tas reikalas būtų perduotas vyriausybei ir kad vyriausybė galėtų jį plačiau apsvarstyti. Taip pat jis užtikrino, kad šiųmetis momentas Amerikos vyriausybės neužliūliuos ir jie stengsis, kaip ir stengėsi, viską daryti, kad nepriklausomos gyvenimas pavergtoms tautoms ir tiems milijonams pavergtųjų, kurie yra koncentracijos ir kituose ištrėmimuose, būtų grąžintas ir tos tautos vėl būtų įvestos į laisvųjų tautų tarpą.

Pasibaigus audiencijai, kitą rytą buvome priimti senatoriaus Nolando, kuris, kaip žinome, visais atvejais mums yra palankus ir stipriai pasisako prieš komunizmą. Jis kaip tik domėjosi šios peticijos reikalais. Susipažinęs su ja, pareiškė, kad apie peticijos reikalus šį pirmadienį, t. y. poryt, kalbės Senato pilnaties posėdyje ir ją įtrauks į „Congressional Records“.

Pasibaigus audiencijai, dar nespėję išvykti iš Senato, gavome pranešimą, kad mūsų peticiją viceprezidentas vakare pristatė į ligoninę prezidentui D. Eisenhoweriui. Jis ta pačia proga paprašė, kad jo vardu delegacija būtų pakviesta 11 val. į Baltuosius rūmus ir Ministrų kabineto sekretorius ir jo patarėjas priimtų jo vardu. Žinoma, tai mums buvo didelė staigmena. Sakyčiau, net buvome truputį ir išgąsdinti to netikėto kvietimo, bet laiku atvykome į Baltuosius rūmus, kur mūsų jau laukė patarėjai ir sutiko priėmimo kambaryje. Pasakė, kad peticijos reikalai jiems jau žinomi ir norėjo išreikšti savo padėką, kad peticija jiems davė savotišką ginklą į rankas – ją išnaudos propagandai ne vien iš savo iniciatyvos, bet kalbėdami savo tautiečių vardu.

Pasibaigus audiencijai Baltuosiuose rūmuose, dar buvome pakviesti senatoriaus Douglaso ir naujojo Užsienio reikalų komiteto pirmininko, senatoriaus Greeno, kuris tikrai maloniai nustebino pažadėjęs pirmadienį 11 val. įvyksiančiame Užsienio komiteto posėdyje šitą klausimą išnagrinėti rezoliucijos forma ir pristatyti Valstijų departamentui, kad jis per šį mėnesį Kremliuje per savo ambasadorių paprašytų tuo reikalu imtis žygių. Ir užtikrino, kad antradienį 11 val. Amerikos lietuvių tarybai atsakys raštu į tą klausimą, kad tai nebus tik simpatijos žodžių arba mandagumo pareiškimai, bet jie imsis konkrečių darbų.

Man atrodo, kad šitas jaunimo žygis, kuris vyko per tas dvi dienas ir kuris buvo visų jūsų pačių atliekamas, tikrai rodo ir duoda gerą pavyzdį, kad, keldami tokį gyvybiškai mums visiems aktualų klausimą, mes juo gyvename ir stengiamės saviesiems padėti ir, iškėlę į viešumą, atkreipiame ne tik visų susidomėjusių tuo reikalu dėmesį, bet ir iškeliame Lietuvos reprezentavimo, Lietuvos laisvinimo klausimą. Tai pavyzdys, kuris turėtų tarnauti mums visiems ir ateityje, kad reikia imtis visų galimų žygių kaip akademinis jaunimas, kaip visas jaunimas ir parodyti, kad mes esame ne tik pasyvūs stebėtojai, bet savo darbu, ryžtu ir idėjomis tą klausimą judiname, stengiamės padėti ten, kur galime, ir galbūt artėjame prie mūsų tikslo, būtent mūsų tautos išlaisvinimo iš okupantų.

LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Rezistencija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra