Aistis, aisčiai, Aistija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius teigia (1), kad nors aisčių pavadinimas yra baltų kilmės, „žodžio aisčiai etimologija dar nėra galutinai paaiškėjusi. Dėl šio žodžio kilmės mokslininkai tebesiginčija. Anksčiau kai kurie iš jų žodį aisčiai buvo linkę laikyti germaniškos kilmės. Vieni iš jų bandė kildinti iš viduramžių vokiečių žemaičių este‚ „jauja“ (iš *aist-), manydami, kad aisčiai galėję gyventi javų džiovinamose jaujose. Kiti šį žodį siejo su gotų aistan, „gerbti“. Dar kiti, remdamiesi Vulfstano east- (Eastland, Eastmare), norėjo aisčių vardą gretinti su sen. anglų easte „rytai“ ir aisčius laikyti „rytiniais gyventojais“. Bet visos šios etimologijos nėra patikimos, kaip ir siejimas su lotynų aestuarium ‚ „žema vieta“. Kazimieras Būga su Kazimieru Jauniumi aisčius laikė baltišku žodžiu ir kildino iš tos pačios šaknies kaip latvių īstnieki‚ „tikrieji, giminaičiai“, sen. slavų istъ „tikras“, taigi, jų nuomone, aisčiai būtų „tikrieji“, „giminės“ ar pan. Atkreiptinas dėmesys į Kazimiero Kuzavinio aiškinimą. Kadangi baltų etnonimai paprastai būna kilę iš hidronimų, jis siūlo aisčių vardą vesti iš šią šaknį turinčių hidronimų, pvz., Aistà‚ Širvintos intakas, Aisetà ‚Kiauno ežero intakas, Aĩsetas, Aisetaĩ ‚ežeras prie Labanoro ir kt. Įdomią mintį neseniai iškėlė Alfredas Bammesbergeris su Simu Karaliūnu. Jie linkę manyti, kad šaknies aist- pirmykštė reikšmė buvusi „žemė, kraštas, laukas, dirva“. Šiaip ar taip pastaruoju laiku žodžio aisčiai kilmės daugiausiai ieškoma baltų leksikoje.“
 
Taigi turime tokį vaizdą:
 
Autorius        |veikalas                           |metai                         |pavadinimas
————————————————————————————–
Tacitas           |Germania                                   |98m. po Kr.                |Aestiorum gentes
Kasiodoras    |padėkos raštas                           |523-526 po Kr.           |H(a)estis
Jordanas        |Apie gotų kilmę…                       |550m. po Kr.             |Aesti
Einhardas      |Karolio D. gyvenimas                  |830m. po Kr.             |Aisti
Vulfstanas     |P. Orozijaus „Istorija..“    |887-901m. po Kr.       |Êstum, Eastland
 
..ir šias etimologines hipotezes:
 
kilmė                                                          |reikšmė                 | autorius
——————————————————————————————
Iš gotų aistan                                             |„gerbti“                           |
Iš germanų (vokiečių žemaičių) este    |„jauja“                             |
Iš sen. anglų easte                                   |„rytai“                              |
Iš lotynų aestuarium                                 |„žema vieta“                  |
Iš latvių īstnieki                                          |„tikrieji“; giminaičiai      | K. Būga ir                                                                                                              |K. Jaunius
Iš vandenvardžių Aistá, Aĩsetas              |                                          |K. Kuzavinis
Iš senovinio lietuviško žodžio aist-         |“žemė“, „kraštas“          | S. Karaliūnas ir
                                                       „laukas“, „dirva“                        A. Bammersberger
 
Visi šie tekstai kalba apie maždaug tą pačią geografinę erdvę – Baltijos jūros pakraščius ties Vyslos, Nemuno, Dauguvos žiotimis. Laiko tarpas – beveik tūkstantis metų (98-901m. po Kr.).
 
Tokių būta bandymų išsiaiškinti, ką reiškia seniausias, raštiškai paliudytas mūsų genties vardas, bet nei vienas iš jų nėra laikomas galutiniu, tad lieka erdvės ir kitoms prielaidoms.
 
***
 
Bandysime pateikti dar vieną prielaidą, ką šis pavadinimas galėtų reikšti. Siūlome atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad etnoso savivardis, endoetnonimas dažniausiai, ypač gentinėje santvarkoje, yra sukuriamas pagal matricą „žmogus“, t. y. etnoso pavadinimas yra sinonimas apskritai „žmogaus“ pavadinimui. Tad siūloma patyrinėti galimybę šį itin svarbų mūsų savimonei savivardį sieti su vienu iš esmingiausių mūsų kalbos žodžių – su „esu“, t. y. buvoju, egzistuoju, todėl esu „esantysis, esąs, estis (šitokiu pavidalu pavadinimas nukeliavo pas estus)ar aistis“ (plg. sanskrito „Tat svam asi“; jei prisiminsime Biblijos „Esu, kurs esu“ – tai gal nebus šventvagystė, jei šios sakralinės formulės atspindį priskirsime ir žmogui – juk pasakyta, kad Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“).
 
Palyginkime su garsiojo jotvingių žodynėlio (2) paliudytu jotvingišku žmogaus pavadinimu mardos, („mirtingasis, mirsiantysis “?; dar plg. su Avestos gaya- martan, „mirtinga gaja, gyvybė“ ?), parodantį šios tragiško likimo genties požiūrį į žmogaus esmę. Išties, sugretinime esantysis / mirsiantysis , šitoje šiurpioje prasminėje slinktyje glūdi užšifruota mūsų genties istorinio likimo drama. Estis, aistis, turėdami ryškiai ontologinės prigimties šaknį ( plg. esu, esmė, esimas, esatis, esá, ogal ir aisá – jis vėl pajuto ilgesį savo gyvenimo aisumo“ – LKŽ) įsirašo į metafizinį kontekstą turinčių lietuviškų žodžių-terminų eilę, tokių kaip duo-na (tikriausiai nuo duo-ti, dovanoti, – plg. don-is, dovana), ras-a nuo rás-tis, til-tas nuo til-ti (3) ir t. t., kas patvirtina lietuvių kalbos kaip archainės, pirmojo porojinio rato kalbos statusą.
 
Tad, palikę fonetines problemas (ae-ai-ē-e) spręsti kalbininkams, daugiskaitoje turėtume aistiai, aistijai, t. y. „žmonės“,įsileidę afrikatą – aisčiai, o krašto pavadinimas tuomet būtų AISTIJA. Neatsitiktinai, matyt, arčiausiai tiesos buvo saviškis, genialusis kalbininkas K. Būga, siūlęs „latviškajį“ variantą – iš īst- . Aistijos, aisčių šalies pavadinimas, išsilaikęs nuo neatmenamų laikų ir beveik tūkstantį metų liudytas rašytinių šaltinių, vėliau buvo pakeistas Lietuvos vardu, įvardijančiu jau naują kokybę – viršgentinę, po valstybingumo ir Vyčio ženklu. Rūpintojėlis, esąs, esõs žmogus, paskendęs esatyje, meditacijoje transformavosi į baltojo žirgo, dausų raitelį, o dar vėliau – į karį, kovojantį amžiną kovą už išlikimą neramioje istorijos tėkmėje.
 
Išvados:
 
1. Aistis, aisčiai (aist[j]iai, aistijai ?) yra endoetnonimas, savivardis. T. y., taip save vadino mūsų protėviai (iki 1 000 m. po Kr. ?), taip juos vadino ir to meto istoriniai šaltiniai.
 
2. Šis žodis yra sietinas su „esu“, „esti “(daugisk.), neologizmu „esėti“, latvių „īst-“ ir jų ontologiniais vediniais.
 
3. Šis žodis reiškia „žmogus“, „žmonės“ („tikrieji žmonės“ ?), „esantieji“.
 
Literatūra:
 
1. Zigmas Zinkevičius. Aisčiai ir Estija, Voruta, nr. 7 (697), 2010 05 02, p. 1, 12.
http://www.voruta.lt/rubrikos/138/3781
2. Zigmas Zinkevičius. Nauja apie jotvingių kalbą – Rinktiniai straipsniai, t. I. Vilnius, 2002. p. 61–66.
3. Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus. Virsmų knyga, Kaunas, 2002, p. 17, 31.
 
Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras A. V. Patackas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra