Afganistano kariai (1 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Artėjant 30 metų sukakčiai nuo Afganistano karo pradžios, „Vakarų ekspresas“ pradeda spausdinti ištraukas iš sausio mėnesį pasirodysiančios leidyklos „Knygius“ leidžiamos dokumentinės publicistinės knygos „Afganistano kariai“, kurią parašė Klaipėdoje dirbantis „Lietuvos žinių“ žurnalistas Mindaugas Milinis.
 
Sovietų armijos intervencija į Afganistaną prasidėjo 1979 m. gruodžio 25-osios naktį, kai desantininkų daliniai užėmė strateginį Bagramo oro uostą netoli sostinės Kabulo. Po dviejų dienų, gruodžio 27-ąją, duotas įsakymas šturmuoti premjero Hafisullah Amino rūmus.
 
Ta agresyvi kampanija truko beveik 10 metų ir pareikalavo per 13 tūkst. sovietų karių ir šimtų tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Tame kare sovietų pusėje kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai jų buvo suluošinti.
 
Mes ilgai nežinojome, ką jie ten veikė, kaip gyveno. Ne vienas grįžęs namo apie savo tarnybą Afganistane nepasakojo net patiems artimiausiems žmonėms. Ilgai jie laikė tuos prisiminimus, išgyvenimus savyje. Keliolika jų sutiko pasidalinti savo prisiminimais, išgyvenimais. Todėl džiaugiuosi turėjęs galimybę pabendrauti su jais, nors truputėlį pakelti jau užverstą ir baigiamą pamiršti istorijos puslapį.
 
Šis prieš 30 metų prasidėjęs ir prieš 20 metų pasibaigęs karas yra aprašytas daugelyje istorijos vadovėlių. Todėl ir tie jauni vaikinukai, savo gyvybių ir sveikatos kaina kūrę istoriją, patys yra nežinomoji tos istorijos dalis.
 
Nors ne visi jie linkę manyti, kad jų asmeninė patirtis gali būti kam nors įdomi. Todėl nemėgsta jie girtis. Ne visi norėjo dalytis prisiminimais, o ir iš tų, kurie sutiko, prisiminimus teko traukte traukti. Manau, kad tai tikrų vyrų, nesutrinkančių pavojingiausiomis akimirkomis, bruožas.
 
Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po atskirą knygą.
 
Prieš 20-30 metų jiems tebuvo 18-19 metų. Ir jie nežinojo, kodėl būtent jie turi vykti į Afganistaną. Jie nenutuokė, kas jų ten laukia, daugelio jų sutikimo nė neklausė, todėl teko paklusti ir susitaikyti su likimu. Kai kurie jų žuvo nė nepalietę Afganistano žemės, pačią pirmąją nepaskelbto karo dieną. Kai kuriuos sužalojo gudriai paslėpti sprogmenys arba pakirto kalnuose pasislėpusio priešo kulka. Kitiems pavyko išvengti mirties ir sužalojimų, tačiau tas beprasmis karas visiems jų paliko gilų randą sieloje.
 
Nesuklysiu sakydamas, kad didžiausios karo Afganistane aukos yra ten tarnavusiųjų vaikinų motinos. Net ir tie patys vaikinai, dvejus metus praleidę „pod pricielom“ (iš rusų k. – taikiklyje. – Red. past.), su nuolat gresiančiu pavojumi galop susitaikydavo ir priprasdavo prie sprogimų ir virš galvų zvimbiančių kulkų. Tačiau Lietuvoje likusioms motinoms ta kasdienė nežinia ir nuolatinis laukimas atnešė nepalyginti daugiau skausmo ir ašarų.
 
Jonas Šereiva, pagrindinio pabūklo taikytojas
 
Jonas Šereiva, sovietų armijoje tarnavęs 1979-1981 m., prisimena, kad Afganistane jau buvo ištarnavęs apie pusę metų, kai tėvai gavo oficialų laišką iš jo dalinio. Jie dvi dienas bijojo atplėšti voką, nes manė, kad viduje bus pranešimas apie sūnaus žūtį. Todėl paprašė, kad atplėštų visai svetimi žmonės. Paaiškėjo, kad tai buvo tik padėkos raštas už pavyzdingą tarnybą.
 
„Į armiją mane paėmė 1979 m. gegužės 9 d., – prisimena veteranas. – Po kelių dienų jau buvau Ferganoje, Uzbekijoje. Paskui išsiuntė į Azadbašą. Paskyrė į desantininkų pulko artilerijos divizioną. Tačiau netrukus mūsų pulką išformavo, atėmė desantininkų uniformas ir apvilko uniformas su raudonais antpečiais. Bet paliko „telniaškes“. Pranešė, kad tarnausime daliniuose Čekijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, VDR. Apsidžiaugėme. Vėliau sužinojome, kad 1979-aisiais iš tų socialistinių šalių išvedė tankų dalinius, tačiau vietoje jų atsiuntė desantininkus.
 
Mūsų pulką išrikiavo, perskaitė tų „laimingųjų“, važiuosiančių į užsienį, pavardes, o likusiesiems naująsias uniformas liepė grąžinti ir atsiimti desantininkų. Tarp pastarųjų buvome tik lietuviai, latviai, estai ir keli ruseliai. Mus paskyrė į „otdielnyj vozdušnodesantnyj polk“.
 
1979 m. gruodžio 24 ar 25 dieną Ferganoje mus susodino į lėktuvus ir kažkur nuskraidino. Kai lėktuvas nusileido, mes iš jo išlipome ir išsirikiavome, karininkai sako: „Sveikiname, jūs esate Afganistano žemėje“. Kas tas Afganistanas – nežinojome. Tik vėliau pasakė, kad esame Bagramo oro uoste, netoli Kabulo. Jį mes vėliau ir saugojome.
 
Tris keturias dienas tame Afganistane buvo neblogai. Pradėjo labai gerai maitinti: cukraus – kalnai, ėmė duoti ir medaus, košėje mėsos buvo daugiau nei pačios košės. Tuo metu priiminėjome Vitebsko diviziją. Mes saugojome oro uostą. Pats buvau artilerijos divizione, prie haubicos, kurios buvo išdėstytos aplink mūsų ginamą objektą.
 
Vieną dieną pasigirdo šūviai, sprogimai. Mūsų leitenantas Ščetininas pasakė, kad vyksta perversmas. Ne revoliucija, ne sukilimas, o perversmas. Visus mūsiškius kažkur išvežė. O mane su praporščiku paliko, paskyrė „kaptiorščiku“, turėjau saugoti baterijos turtą – ginklus, šaudmenis, asmeninius daiktus.
 
Pasibaigus didžiajam susišaudymui, naktį, liepė lipti į paruoštą sunkvežimį ir išvažiavome. Reikėjo surinkti nukautus afganistaniečių kareivių, kurie priešinosi sovietams, kūnus. Tada pirmą kartą tiesiogine prasme išsimaudžiau kraujyje. Sumetėme lavonus į kėbulą, kaip maišus, ir viskas. Kur juos išvežė, – nežinau. Daugiau nukautųjų rinkti neteko, tik vieną kartą, važiuojant iš operacijos kažkur prie Bamiano, mačiau, kaip mūsiškiai sušaudė grupę dušmanų. Kūnus suguldė kalno papėdėje, o virš jų išminuotojai sudėjo sprogmenis. Uolą susprogdino ir nukautieji liko po nuolaužų krūva.
 
Kai pradėjo mus vežti į „reidus“, kovines operacijas, iš pradžių mes į tai žiūrėjome kaip į pramogą. Sakė, kad pastebėti neramumai, kuriuos reikia numalšinti ir palaikyti tvarką. Kitaip tariant, padėti tiems „cerandojams“.
 
Tačiau pavasarį, jau nutirpus sniegui, turbūt buvo balandis, prasidėjo daug rimtesni susirėmimai su dušmanais. Tada sužeidė ir pirmuosius mūsiškius, buvo ir nukautų.
Gaudavome informaciją, kad kažkur pastebėtas būrys ginkluotų vyrų, mes – iškart į mašinas, šarvuočius ir į tą vietą.
 
Einame kaimu, iš vieno molinio namo išėjo senukas, pasiramsčiuodamas lazdele. Mūsiškis Andriucha sako: „Įleisk“. Senis ramiai pakėlė savo lazdelę, tik pliaukšt, dūmų kamuolys, o tas karys jaučia, kad skrenda atbulas. Pasirodo, senis ne lazdelę, o titnaginį šautuvą rankoje laikė. Laimė, Andriucha liemenę buvo užsivilkęs, tai jo net nesužeidė. Užtat senį vietoje automatais suvarpė.
 
Mūsų pozicijos nuo rajonų, kur vyko kovinės operacijos, būdavo už 7-10 km. Iš pradžių turėdavome nurodytą kvadratą „praarti“ haubicomis, o tada jau ten eidavo desantininkai. Ne visada mes pataikydavome į nurodytus taikinius, tačiau bent jau parodydavome savo galią. Dušmanus tai išgąsdindavo ir išvydavo iš slėptuvių.
 
Aš buvau artilerijos diviziono pagrindinio pabūklo taikytojas. Mano užduotis buvo pradėti apšaudymą. Jei gaudavome pranešimą apie neramumus, pagal nurodytas koordinates iššaudavau pirmąjį šūvį. Pagal jį būdavo koreguojama visos baterijos pabūklų ugnis. Vieną kartą užteko vienintelio mano šūvio. Gerai nesupratau, ar iškart pataikiau į nurodytą vietą, tačiau kitiems šaudyti jau nebereikėjo. Iškart ten pasiuntė mūsų kuopos desantininkus.
 
Man už tą šūvį ir medalį norėjo duoti, tačiau šiek tiek prisidirbau – vienam tinginiui už tai, kad miegojo poste, kaulus sulaužiau.
 
O buvo taip. Tikrinau postus, o jis – miega. Papurčiau – nė cypt. Iš pradžių atsegiau jo automato magaziną. Nė cypt. Tada paėmiau prie diržo nešiojamą peilį. Nepabudo. Ėmiau purtyti abiem rankom. Vis tiek miega, ką nori, tą daryk. O ką aš turėjau daryti? Juk jei būčiau ne aš, o dušmanai, visus mus galėjo išpjauti. Apie tokius atvejus mes ne kartą girdėjome. Už tokius dalykus apdaužyti reikia. Tai ir perėjau automato buože per nugarą. Vėliau sakė, kad dėl sulaužyto stuburo jį išvežė gydyti į sąjungą.
 
Taip ir nukentėjau per jį. Vietoje medalio „Za otvagu“ davė tik medalį „Za boevyje zaslugi“.“
 
Bus daugiau. Tęsinys – kitą ketvirtadienį
 
www.ve.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Artėja 30 metų sukaktis nuo Afganistano karo pradžios
2. „SVEIKI ATVYKĘ!“ „Kai lėktuvas nusileido, mes iš jo išlipome ir išsirikiavome, karininkai sako: „Sveikiname, jūs esate Afganistano žemėje“. Kas tas Afganistanas – nežinojome“, – knygoje „Afganistano kariai“ prisimena J. Šereiva (viduryje)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra