Lyduvėnų geležinkelio tiltas, 1916 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių nuotrauka

Tiltai kone geriausiai įkūnija inžinierių ir kaip „statytojų“, ir kaip „ardovų“ darbą. Upei kertant puolimui numatytą maršrutą, rankoves pasiraitoję inžinieriai puola statyti žygiuojančiai kariuomenei tiltą, o jei priešas pasirodo per stiprus ir tenka atsitraukti, šį savo kūrinį patys ir griauna. Besivejančiai priešų kariuomenei belieka tiltą atstatyti. Dar kartą apsivertus jėgų balansui ir puolančiai bei atsitraukiančiai kariuomenėms apsikeitus vietomis, tiltas vėl patiria ardymo siaubą ir atstatymo džiaugsmą.

Vienos pirmųjų Lietuvos Respublikos kariuomenės inžinierių užduočių buvo būtent tokios – 1919 m. vykstant kovoms prieš bolševikus, atstatyti pastarųjų sudeginti tiltai per Šventąją už Vidiškių miestelio (gegužę) ir per Lėvenį ties Paliūniškio dvaru už Panevėžio (rugpjūtį). Taip prasidėję tiltų atstatymo ir naujų statybų darbai tęsėsi visą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpį. Kaip pamatysite, tiltus reikėjo saugoti ir nuo stingdančių žiemos išdaigų.

Greičiausias būdas „pabalnoti“ upę – pontoninio tilto statyba. Kaip rodo pats pavadinimas, tai iš pontonų (plūduriuojančių konstrukcijų, skirtų įvairiems įrenginiams laikyti ant vandens) sukonstruotas tiltas, kokius per nuolatines pratybas įgudo statyti ir mūsų inžinieriai.

Pirmasis pasaulinis karas Lietuvos žemę išvagojo įtvirtintais apkasais. Kitas taip pat įspūdingas šio karo palikimas Lietuvai – Lyduvėnų tiltas per Dubysos slėnį, kurį dar 1916 m. pastatė vokiečių kariuomenės inžinieriai. Medinis Lyduvėnų tiltas buvo net 670 m ilgio ir 42 m aukščio, turėjo šešis aukštus. Iš viso tiltui sunaudota 7000 m³ medienos.

Vokiečių pionieriams Lyduvėnų tiltą statyti nebuvo lengva. Reikėjo pasukti galvas, nes Dubysos krantai statūs, pirminis tiltas būtų buvęs neaukštas, brangus ir sunkiai pastatomas, medieną suvežti truko ilgiau nei pati statybą. Visgi darbai buvo užbaigti ir tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje.

Medinį tiltą netrukus pakeitė patikimesnis plieninis tiltas. Mums medinį primena maketas, kurį šiuo metu galima pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“. Maketas beveik toks pats senas kaip ir tiltas. Panašu, kad maketas galėjo būti pagamintas XX a. 3 deš. pr. Būtų nuodėmė tokio puikaus tilto neįamžinti, todėl Lietuvos kariuomenės geležinkelių bataliono kariai pagamino maketą. Kodėl būtent geležinkelių bataliono kariai? Nes Lyduvėnų tiltas yra ir geležinkelis.

Autoriai buvo tokie kruopštūs ir atidūs detalės, kad stengėsi kuo preciziškiau atkurti visus tilto elementus. Ant 1,98 m. aukščio maketo nutiestas priešgaisrinės apsaugos vamzdis, nutiestos gaisrininkų kopėčios, bėgiai. Iš pradžių maketas buvo naudojamas kaip mokomoji medžiaga karo inžinerijos žinias gilinantiems kariūnams. 1928 m. maketas perduotas Karo muziejui.

Kasdienį tiltų statytojų darbą taikliai perteikia 1937 m. „Kario“ žurnale Nr. 29 publikuotas Lietuvos kariuomenės eilinio Vyt. Gurklio eilėraštis:

„Mes statysim, lieptą, keltą,

Jei to maža – galim tiltą,

Tai mums tik juokai.

Nepatiks – tą išardysim

Ir geresnį pastatysim,

Kad tik būt gerai.

Jeigu matom – priešas puola,

Mes po tiltu dedam tolo –

Matom priešas mus sekioja,

Mes tuoj viską užmaskuojam –

Priešui – negerai.“

Paroda „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus inform.