Ugnė su tėvu Petru Karveliu Prancūzijoje. VDU Lietuvių išeivijos instituto fondo nuotr.

Dalia Stabrauskaitė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Švietimo programų vadovė, unesco.lt

Birželio 13 dieną minėjome ryškų pėdsaką palikusios visuomenės veikėjos – Ugnės Karvelis – 90-ąsias gimimo metines (1935-2002). Pagrindinį dėmesį šiame straipsnyje skiriame jos paskutiniam gyvenimo dešimtmečiui, sutapusiam su Lietuvai Nepriklausomybės atgavimo pradžia, kurį jį paskyrė aktyviam šalies kultūros reprezentavimui ir atstovavimui UNESCO organizacijoje.

Suformuota stiprių asmenybių ir migracijos patirčių

Diplomatės darbui tarptautinėje organizacijoje ją subrandino viso gyvenimo patirtys ir aplinkybės –visuomeniški tėvai, studijos ir gyvenimas įvairiose šalyse, aktyvus domėjimasis kitų kraštų kultūra, įvairių kalbų mokėjimas.

Ji gimė inteligentų šeimoje Noreikiškių dvare – tėvas Petras Karvelis buvo finansų ministras, pirmasis Žemės banko valdytojas, aktyvus Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto dalyvis, o motina Veronika Karvelienė – filosofijos mokslų daktarė, pedagogė, katalikių moterų ir labdaros organizacijų veikėja. Būdama vos penkerių, 1940 metais, Ugnė su tėvais emigruoja į Vokietiją. Po poros metų dar sugrįžta į Kauną, tačiau netrukus vėl pasitraukia – iš pradžių į Vieną, penketą metų praleidžia Tübingene, o būdama šešiolikos jau studijuoja Sorbonoje. Netrukus baigia tarptautinės teisės studijas Aukštųjų politikos mokslų institute Paryžiuje bei istoriją ir ekonomiką Kolumbijos universitete Niujorke. Dar ten bebūnant jai pasiūlo netikėtą diplomatės darbą – tapti pirmąja nepriklausomos Gvinėjos atstove Jungtinių Tautų organizacijoje, tačiau atstovauti ne savo šaliai ji atsisako.

Grįžusi į Paryžių, kuris tampa jos pagrindiniais namais, ji daugiau nei dvidešimt metų (1959-1983) dirba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų „Editions Gallimard“ – iš pradžių tarptautiniame skyriuje, vėliau vadovauja Lotynų Amerikos, Ispanijos, Portugalijos ir Rytų Europos literatūros skyriams. Tokiu būdu aktyviai prisideda prie tokių rašytojų kaip Julio Cortázar (kuris tampa jos gyvenimo draugu), Pablo Neruda, Milan Kundera, Gabriel García Márquez kūrybos sklaidos Prancūzijoje. Kaip pasaulinės literatūros kritikė ji rašė straipsnius Prancūzijos („Le Monde“, „Le Nouvel Observateur“), Vokietijos, Lotynų Amerikos spaudai, buvo nuolatinė „Figaro Litteraire“ bendradarbė, radijo laidų (France – Culture) vedėja, dokumentinių filmų kūrėja. Tai pat vertė grožinę literatūrą iš anglų, ispanų, vokiečių ir lietuvių kalbų.

Minėtos patirtys ją pavertė tikra pasaulio piliete – ji nemėgo būti uždaryta vienoje bendruomenėje, kad ir kokia ji būtų. „Visuomet sakydavau, kad esu iš Lietuvos (…). Bet niekada nenorėjau užsisklęsti savo lietuviškume, kaip vadinu, – „lietuvyne“. Taip, Paryžiuje gyvenantis skulptorius Antanas Mončys buvo nuostabus mano draugas, bet ne todėl, kad lietuvis, o kad puikus žmogus,“ – teigė U. Karvelis. Apie jį su Henriku Gulbinu kurtame filme ji visgi įvardina, kad „Paryžiuj, kur lietuvių yra tik saujelė, tapome lyg kokia keista nauja šeima“.

Karvelis buvo labai reikli tiek sau, tiek aplinkiniams, pripažino pasižyminti impulsyvumu ir karštu būdu, tačiau aplink save telkė daug įvairių tautybių ir profesijų žmonių. Savo namų duris buvo plačiai atvėrusi tiek žinomiems asmenims, politikams, tiek Paryžiuje bandantiems įsitvirtinti lietuvių menininkams. Lietuvius ji taip pat skatino aktyviau domėtis kitomis šalimis, ir ne tik Europos: „Kad būtumėte įdomūs kitiems, patys turite kitais domėtis“.

Tokiu savo atvirumu, vidine laisve ir vertybėmis ji įkūnijo UNESCO dvasią: „Žmoguje aš labiausiai vertinu toleranciją. Tiesiog – pagarbą žmogui, pagarbą daiktui, šuniui, gamtai. Pagarbą viskam. Tik tada pradedi gerbti ir pats save. (…) Neapykanta, melas, smurtas iš tikrųjų išauga iš baimės. Baimė – tai tas principas, kuris neleidžia žmogui būti laisvam. (…) Laisvė – štai pagrindinis žmogaus bruožas, kai gali pats apsispręsti ir būti atsakingas už savo gyvenimą“. Pastaroji frazė, išrašyta ant sienos, dabar įkvepia VDU gimnazijos, pavadintos jos vardu, auklėtinius (Akademijos miestelyje Kauno r., netoli jos gimtųjų Noreikiškių. Gimnazijoje taip pat įkurtas nedidelis muziejus).

Daugiašalio bendradarbiavimo vertė

Kalbėdama apie dalyvavimo organizacijoje Lietuvai naudą, ji UNESCO įvardino kaip organizaciją, kurioje investuojama ateičiai. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuva UNESCO dėka sulaukė reikšmingos finansinės pagalbos, tačiau dar labiau ambasadorė akcentavo ekspertinę pagalbą ir jos užnugarį: „UNESCO paskirtis – ne dalinti pinigus, o padėti kokybiškai parengti projektus ir tarpininkauti, pritraukiant jiems lėšas“. Ji taip pat matė didelę prasmę specialistams atsirandančiose galimybėse: „kuriami tinklai, kurie duoda galimybę mūsų mokslininkams, ekspertams, jauniems žmonėms susipažinti su savo specialybės žmonėmis visame pasaulyje. Atvažiavę į UNESCO simpoziumus ar susitikimus jie vysto santykius su viso pasaulio specialistais“.

Lygiai taip pat ji ragino lietuvius dalintis savo patirtimi su labiau atsiliekančiomis šalimis: „Štai Dramblio Kaulo krante yra dirbę lietuviai ekspertai ir afrikiečiai liko jais labai patenkinti. Tai būtų galimybė padėti kartais čia vargstantiems jauniems mokslininkams, padėti Afrikai ir kartu stiprinti Lietuvos įvaizdį pasaulyje“.

Paklausta apie savo darbo UNESCO specifiką, U. Karvelis išskyrė, kad čia dirbantiems ambasadoriams reikia bendrauti su visu pasauliu, o ne kažkurios vienos šalies institucijomis ir žmonėmis, kaip įprasta dvišaliuose santykiuose. Taip pat pabrėžė platų ir tuo įdomų, bet ir nelengvą suvaldyti veiklos diapazoną: „Reikia visko mokėti, rūpintis, pradedant kultūra, mokslu, švietimu, baigiant chemija, matematika, hidrologija.“

Pirmieji Lietuvos žingsniai UNESCO

Kaip pirmajai Lietuvos ambasadorei prie UNESCO, atstovaujančiai ką tik nepriklausomybę atkūrusiai, nedidelei šaliai, Ugnei Karvelis reikėjo daug nuveikti: „Pirmiausia visam UNESCO darbe reikėjo parodyti, kad Lietuva yra, kad tai nėra kažkur pasimetęs mitinis kraštas. Reikėjo Lietuvai suteikti veidą: ir kultūrinį, ir žmogišką. Parodyti, kad Lietuva pasireiškia UNESCO veikloje, kad ji pajėgi joje dalyvauti kaip pilnavertė UNESCO narė. Toks buvo mano pirmas ir pagrindinis žingsnis“.

Nors pradžia nebuvo lengva, tačiau jos asmeninės savybės padėjo pasiekti apčiuopiamų rezultatų: „Vos aptardavome galimus projektus, ji tuoj pat imdavosi juos stumti priekin. Siekė pareigų, postų, pozicijų, politinių pažinčių ir ryšių, kad sumanyti darbai būtų įgyvendinti. Vienodai gerai sutarė su visais Lietuvos valstybės vadovais: Vytautu Landsbergiu, Algirdu Brazausku, Valdu Adamkumi. Ieškojo jų pagalbos ir užtarimo savo lietuviškai veiklai. Stengėsi, kad kultūros reikalai neiškristų iš pirmųjų asmenų vykdomos Lietuvos užsienio politikos“, – teigė pirmaisiais Nepriklausomybės metais švietimo ir kultūros ministro pareigas ėjęs Darius Kuolys.

Nors Lietuvos nuolatinė atstovybė prie UNESCO įkurta tik 1993 metais (į organizaciją šalis įstojo 1991 m. spalį), jau 1997 m. Lietuva išrinkta UNESCO Vykdomosios tarybos nare (svarbiausią valdymo organą), o 1999 m. tapo šios tarybos vicepirmininke.

Paveldas kaip raktas į matomumą

Ambasadorė matė, kad reikšmingiausia, kuo Lietuva galėjo sudominti ir sudomino UNESCO, buvo jos paveldas. Jos atstovavimo Lietuvai laikotarpiu, į UNESCO paveldo sąrašus įtrauktas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija ir kryždirbystės tradicija.

Pirmoji Baltijos šalių sostinė UNESCO sąraše

Vilniaus senamiesčio įtraukimo klausimu jos paprašyta pasidomėti dar 1992 m., jai dar net nedirbant LR atstove prie UNESCO: „Skambina Darius Kuolys, buvęs švietimo ministras [past. švietimo ir kultūros], ir sako: nueikite ir pakalbėkite. Bet kas aš tokia? „Apsimeskite, jog esate atstovė prie UNESCO“, – girdžiu Dariaus balsą. Porą kartų taip ir padariau, todėl Vilnius įrašytas jau 1994 m. (…) – daug greičiau nei kiti Baltijos miestai.“

Po to, kai Vilniaus senamiestis atsirado šiame sąraše, Pasaulio paveldo komitetas jį įtraukė į penkių prioritetinių istorinių miestų sąrašą, o tai atvėrė galimybes jo tvarkymui su Pasaulio banko pagalba. Jau kitais metais gautos reikšmingos lėšos – Ugnės Karvelis anuomet pateiktais duomenimis, „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo projektui 1995 metais UNESCO Pasaulio paveldo centras skyrė 400 tūkstančių litų, Pasaulio bankas – 760 tūkstančių litų. Tarpininkaujant Jungtinių Tautų organizacijai, iš Danijos ir kitų Skandinavijos valstybių gauta apie 400 tūkst. litų.“ Po poros metų (1997 m.) surengta didžiulė donorų konferencija, sutraukusi potencialius investuotojus iš įvairių valstybių ir fondų. Rygos ir Talino senamiesčiai tais metais dar tik buvo įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Mažinant grėsmes Neringoje

Netrukus imtasi Kuršių Nerijos: „Apie ją pradėjome kalbėti 1996 m., kai pirmąkart į Lietuvą atvyko Pasaulio paveldo centro direktorius“, – dalinosi U. Karvelis. „Beje, vokietis, kuriam šis gamtos unikumas buvo neblogai žinomas. Tačiau liepė rašyti prašymą kartu su Rusija, mat negalima į paveldo sąrašą įtraukti tik pusės teritorijos. Mano žygiai truko ketverius metus – nemanykite, kad jog su rusais taip paprasta. Bet pavyko. Ir pačiu laiku. Nes vėliau kilo problemų dėl naftos gręžinių. Esu rami: kas benutiktų, Kuršių Nerija – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio reikalas“.

Ambasadorė tikėjo, kad įtraukimas į Pasaulio paveldo sąrašą apsaugos vietovę nuo neatsakingos plėtros bent jau Lietuvos pusėje: „Neringos rūpesčiai buvo pasiekę ir Paryžių: planuotas oro uostas, numatytas tiltas per Kuršių marias. Įtraukus Kuršių neriją į Pasaulio paveldo sąrašą tos problemos lyg ir savaime atkrito (…)“. Kaip žinia, iki šiol pakeliamos tos pačios idėjos, tačiau vietovės statusas iš tiesų neretai suveikia kaip saugiklis.

Tradicija patekusi tarp pirmųjų nematerialaus paveldo šedevrų

Nematerialiuoju paveldu UNESCO rūpinosi nuo organizacijos sukūrimo, tačiau didesnį dėmesį šiai sričiai pradėjo skirti nuo 90-ųjų. U. Karvelis asmeniniu pagrindu tapo UNESCO Nematerialaus ir žodinio paveldo vertinimo komisijos nare. Jos manymu, svarbiausia suprasti, jog „paveldo centre yra žmogus. Reikia išsaugoti tuos neapčiuopiamo nematerialaus paveldo reiškinius, kuriems gresia daug greitesnis išnykimas negu pilims ar katedroms.“

UNESCO 2001 metais paskelbė pirmuosius 19 nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų – tarp jų buvo Kryždirbystė ir kryžių simbolika. Nominacinėje paraiškoje (ją parengė LLKC, LR kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija) sėkmingai pavyko perteikti tradicijos esmę: „pristatyti teko ne kryžius, o amatą, kūrybą bei tos kūrybos perdavimą kitoms kartoms. (…) Viešėdama Lietuvoje supratau, kaip čia visiems svarbu, kad kryždirbystė yra Pasaulio paveldo sąraše. Tai suteikia tautodailininkams pasitikėjimo, išgaruoja antrarūšio menininko kompleksas ir pakyla ūpas.“ Nematerialųjį paveldą ji suprato kaip asmeninio ir kolektyvinio identiteto pagrindą, kolektyvinės atminties saugotoją, žmonėms suteikiantį veidą ir balsą.

Čiurlionio pristatymas Paryžiuje ir kitos svarbios iniciatyvos

 Ugnė Karvelis gebėjo sėkmingai koordinuoti didelio masto kultūrinius renginius, garsinančius Lietuvą. Vos Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę, ji ėmėsi organizuoti „Baltų sezoną“ (1990-1991) – kultūrinį festivalį, kurį sudarė virš 30 renginių visoje Prancūzijoje, pristačiusių garsiausius Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkus (prancūzų kultūros ministro ji buvo paskirta festivalio generaline komisare).

Šiemet minimos 150-osios M. K. Čiurlionio gimimo metinės (UNESCO paskelbta minima data) su plačia kultūrinių renginių programa tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Verta pažymėti, kad U. Karvelis prieš 25 metus (2000 m.) prisidėjo prie pirmosios jo personalinės parodos Paryžiuje surengimo Orsė muziejuje (pranc. Musée d’Orsay): „Man teko būti pagrindine parodos rengėja, reikėjo įtikinti muziejaus direktorių, kad paroda reikalinga ir bus sėkminga. Man daug padėjo ponia Baltrušienė, energinga moteris, nors jau turinti 90 metų. Paryžiuje meno valdininkai ją gerbia dėl tėvo ir sūnaus Baltrušaičių atminimo. JI mane suvedė su muziejaus direktoriumi. Daug pastangų man kainavo katalogo parengimas, bet katalogo, kaip ir parodos, pasisekimas buvo fantastiškas; dar nesibaigus parodai buvo parduoti visi trys tūkstančiai katalogo egzempliorių“.

Priešpaskutiniais U. Karvelis gyvenimo metais (2001 m.), Lietuvai minint įstojimo į UNESCO dešimtmetį, o Jungtinėms Tautoms juos paskelbus Dialogo tarp civilizacijų metais, Vilniuje jos iniciatyva surengta šiai temai skirta tarptautinė konferencija („Dialogue among civilizations“), sutelkusi skirtingų žemynų atstovus. Ji „tikėjo, jog Lietuva buvo ir vėl gali būti tolerantiškas, politologiškas kraštas, tiesiantis tiltus tarp šiandienos kultūrų ir civilizacijų. Įtikino UNESCO generalinį direktorių Koichiro Matuurą ir Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, jog būtent Vilniuje dera surengti civilizacijų dialogui skirtą pasaulinį forumą,“ – dalinosi D. Kuolys.

Ji taip pat inicijavo ir prisidėjo prie daugelio kitų Lietuvai svarbių iniciatyvų, tarp jų – prie UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros įsteigimo Vilniaus dailės akademijoje (veikusi iki 2022 m.). Už nuopelnus Lietuvai Ugnė Karvelis apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Po U. Karvelis, šaliai UNESCO organizacijoje atstovavo Ina Marčiulionytė (2003–2010), Arūnas Gelūnas (2012–2016), Irena Vaišvilaitė (2017–2019), o nuo 2021 m. šias pareigas eina Jolanta Balčiūnienė.

Pagrindiniai šaltiniai:

• Elena Bacvinkienė, Asta Steikūnienė, Antanas Vaičius „Gyvenę Lietuvai: Ugnė, Veronika ir Petras Karveliai“ , LŽŪU leidybos centras, 2008.
• „Dialogue among Civilizations. The Round Table on the Eve of the United Nations Millenium Summit“, UNESCO, 2001, p. 87. https://unesdoc.unesco.org/ark:/48223/pf0000123890
• „Lietuvos ambasadorė UNESCO rengia „karo“ žygius, verčia poeziją, sodina medžius ir „grasina išeiti rašyti memuarų“. Ugnę Karvelis kalbino Violeta Gustaitytė. „Kauno diena“, 1997 m. sausio 25 d. Nr. 20
• „Magiškai realus Ugnės pasaulis“, žurnalas „Moteris“, 2001 m., kalbėjosi Valdas Puteikis.
• „Paveldo centre – žmogus“, žurnalas „Dienovidis“, 2001 m. spalis.
• „Tarp lietuviškų rietenų, Prancūzijos ir Lotynų Amerikos“, Nika Aukštaitė kalbina Ugnę Karvelis. „Kultūra“. 1997 03 08 Nr. 47.
• „Ugnė ir jos lietuvybė“, Darius Kuolys, Santara. 2010, Nr. 68 (vasara), p. 58-59
• „Valdininkų nerangumas kaip siena stovi tarp Lietuvos ir UNESCO“, Vida Savičiūnaitė, Lietuvos rytas, 1996 m. spalio 16 d., Nr. 243, p. 33.
• Visuotinė lietuvių enciklopedija
• Dokumentinė laida „Vyrų šešėlyje“, TV Europa, 2023 https://www.youtube.com/watch?v=KUQkabzYgNg&t=687s
• Dokumentinis filmas „Antanas Mončys – „Paryžiaus mokyklos“ skulptorius“, rež. Henrikas Gulbinas, 1989. https://www.youtube.com/watch?v=wChOnY4XI3A&t=95s