Lietuvos žurnalistų draugijos narys Ruslanas Arutiunianas – viduryje

Šiemet minimos 150-osios M.K. Čiurlionio metinės. Renginius, skirtus dailininkui, muzikui, rašiusiam literatūros ir poezijos kūrinius, publicistikos straipsnius, kūrusiam grafikos darbus, dalyvavusiam lietuvių visuomeninėje veikloje, aprėpti nebūtų lengva. Gal tų renginių pažintinė, menotyrinė vertė nelygi. Bet, kad M. K. Čiurlionis – genijus, tai neperdėtas įvardijimas. Jo įvertinimas Europoje ir pasaulyje – tai besitęsiantis kelias. 

Spalio pabaigoje Vilniuje, M. K Čiurlionio namuose, dailininkas,  Lietuvos žurnalistų draugijos narys Ruslanas Arutiunianas, tyrinėjantis M. K. Čiurlionio tapybos darbus, skaitė pranešimą, kurį galima pavadinti ir paskaita.

Pranešėjo nuomone, M. K. Čiurlioniui nuo meno studijų pradžios buvo įdomus meninis pasaulio pažinimas. (Turima mintyje, kad ne tik mokslininkai gali tirti ir  pažinti pasaulį). M. K. Čiurlionis, studijuodamas Leipcigo konservatorijoje, 1902 m. vasario mėnesį savo broliui Povilui rašė, „kad žmogus (menininkas), kuris analizuoja tik savo pliką sielą – nelaimingas. Man atrodo, kad giliausias savęs pažinimas yra už mūsų proto ribų, tai kaip giliausios visatos, pradžių pradžios pažinimas ir t.t. Tam gaila ne tik laiko, bet ir jaunų dienų, ir sielos giedrumo.  O kadangi žmogus jei nemiega, tai mąsto, tai tegul jo mintys nežengia į tamsių prarajų gelmes, bet teskraido beribėse erdvėse“. Iš šito laiško galima suprasti, kad jaunas muzikas norėjo meno priemonėmis pavaizduoti, kas yra pasaulis, kaip jis sukurtas, kas yra žmogus, siela, Dievas ir koks tarp jų ryšys. Jis siekė menine kalba parodyti kas jau žinoma, kas jau buvo pasakota mituose ir pavaizduota mene.

Praėjus keliems mėnesiams po šio laiško broliui, M. K. Čiurlionis įstoja į Varšuvos dailės mokyklą. Tai rodo, kad menininkas nusprendžia pasaulio pažinimą tęsti kaip dailininkas.

M. K. Čiurlionis nuo pat savo kūrybos pradžios pradeda paveikslų  ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Jau 1903 m. jis pradėjo bandyti kaip perteikti dievų pavidalus. Tai rodo jo darbai „Kalmukų arba Rytų dievas“, „Jehova“. 1904 m. jis nutapė, kaip Viešpats lipdo iš molio žmogų (Rex, I eskizas iš vitražų diptiko). Pasaulio sutvėrimo  vizija jo neapleido visą jo trumpą gyvenimą. Ir, pranešėjo nuomone, pagrindinės šio ciklo temos yra Dievo paveikslas, gamta, kosmosas ir žmogus.

Pranešėjo žodžiais, norint pradėti tokį ciklą, būtinas Dievo atvaizdas. Europos Biblijos iliustracijose Dievas – tai „pagyvenusio vyro danguje“ įvaizdis. Mūsų meno kūrėjo toks įvaizdis netenkino. Menininkas ieško ciklui tinkamo Dievo atvaizdo.

Potvynio istorija yra pasaulio sukūrimo dalis. 1905 m. Konstantinas kuria paveikslų ciklą „Tvanas“. Pranešėjas teigia, kad M. K. Čiurlionis, kurdamas šį ciklą, remiasi Mesopotamijos mitais. Šiame paveikslų cikle nėra Nojaus šeimos išsigelbėjimo, Nojaus Arkos scenos ir nėra vaivorykštės – ženklo, kuris sakytų, kad Dievas nusprendė daugiau nebenaikinti žmonių. Toks vaizdinys atsiranda 1909 m., kur Nojaus Arka vaizduojama ant Ararato kalno, ir išgelbėtieji aukoja atnašas. Ir čia lyginamas I. Aivazovskio paveikslas „Nojus nusileidžia nuo Ararato kalno“. M. K. Čiurlionio paveiksle svarbiausia yra santykiai: Dievas –žmogus, I. Aivazovskio – gamta. Konstantinui svarbi pasaulio sutvėrimo tema. 1904–1906 m. tęsia darbą ieškodamas, kaip perteikti Dievo pavidalą. Ieškojo tinkamos Dievo išvaizdos ir atitinkamos vietos pasaulio panoramoje, todėl tyrė, kaip įvairios tautos vaizdavo Dievą.

R.Arutiuniano nuomone, M. K. Čiurlionis buvo susipažinęs su Mesopotanijos mitologija. O ši leidžia įsivaizduoti Dievą kosminių dydžių objektu. Tai iliustruoja jo kūriniai: „Mintis“ (1905), triptikas „Rex“ (1905) ir „Amžinybė“ (1906). Triptikas parodo menininko apmąstymą kaip apie žmogaus supratimo apie Dievo kūno dydį priklausomai nuo stebėjimo taško. O paveikslas „Amžinybė“ – tai Mesopotamijos epo apie pasaulio sukūrimą iliustracija. Tai dievų pramotės Tiamat  galva. Epas „Kai viršuje“ (arba „Enuma Eliš“) pasakoja, kad seniausiais laikais, kai viršuje dar nebuvo įvardintas dangus, ir sausuma dar neturėjo vardo, pirmapradžiai dievai – gėlavandenis Apsu ir Jūros vandenų pramotė Tiamat sumaišė „savo vandenis“ ir užgimė nauji dievai. Bet jie buvo maištingi, nepaklusnūs. Tai nepatiko pirmapradėms dievybėms ir  jos nutarė sunaikinti  jaunuosius dievus. Protingiausias iš jų Haija, dar vadinamas Ea, užmuša Apsu. Tiamat nori atkeršyti už Apsu nužudymą, bet ją įveikia dievas Mardukas. Jis tampa dievu valdovu ir ima iš naujo kurti pasaulį. Mardukas padalija Tiamat kūną į dvi dalis. Iš vienos kūno pusės sukuria dangų, paskui ant jos galvos iškelia pirmapradį kalną, iš kurio akių ištekėjusios ašaros virto Eufrato ir Tigro upėmis. Iš likusios dalies Mardukas sukuria žemę ir sutvirtina Žemės ir Dangaus ryšį.

Pagal anksčiau minėtą epą, pradinis pasaulis buvo dviejų pirmapradžių dievų kūnai. Šie dievai dar vadinami Chaoso dievais.

Pranešėjo supratimu, paveikslas „Amžinybė“, ypač paveikslo eskizas, atitinka Tiamat galvą. M. K. Čiurlionio susidomėjimas Tiamat galva yra suprantamas, nes Senovės babiloniečiams visą matomą pasaulį sudarė Tiamat kūno dalys, o jos veide ten, kur yra Tigro ir Eufrato ištakos, ten yra Rojus. Jame kūrėjas apgyvendino Adomą, ten augo gyvybės medis. Tai Ararato kalnai arba Armėnijos kalnynas, kur, remiantis Biblija ir Mesopotamijos mitologija, buvo nuo potvynio išgelbėta Nojaus šeima. (Buvo parodytas XVIII a. prancūzų žemėlapis).

Pranešėjas detaliai aptarė ir Dievo pavaizdavimą paveiksle „Rex“. Jo nuomone, svarbu atkreipti dėmesį į du eskizus (1904–1906).  Pirmajame – tradicinio, europietiško supratimo Dievas kosmose užima  netipiškai daug vietos, atsiremia į saulę, o antrame paveiksle erdvė padalinta į dvi dalis. Viršuje yra Dievo ir jo aplinkos dalis su tradiciškai europietiškomis formomis, o apačioje – Žemė kosmose. Tai skirtingas Dievo pavaizdavimas erdvėje.

1905 m. M. K.Čiurlionis pradėjo kurti paveikslų ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Prieš tai  buvo nupieštas  keturių dalių eskizas, kur kiekviename iš jų yra Kūrėjo ranka. Tik viena eskizo dalis, vaizduojanti  gyvūnijos sukūrimą, vėliau buvo realizuota paveiksle „Saulės pagrobimas“. Likusios dalys nebuvo panaudotos.

„Pasaulio sutvėrimo“ cikle matome dvi dalis: visatos kūrimosi  ir gyvybės atsiradimo bei vystymąsi susikūrusioje žemėje. Septintame paveiksle parodytas augalijos pasaulio atsiradimas vandenyje, kituose 4-uose – vaizduojamas augalijos pasaulis sausumoje. Nuostabios augalijos formos komponuojamos taip, tarsi išaugtų veikiamos dieviškos muzikos, ne taip, kaip žemėje chaotiškų klimato sąlygų veikiamos. 12-tas paveikslas – tai miesto peizažas. Pastatų statybos principas panašus į augalų pasaulį. Jame  egzistuoja gigantiškų arfų eilė. Tai miesto himnas. 13-tas paveikslas simbolizuoja proto jėgą. Miestas ir proto simbolis susiję su žmogumi. Bet pasirodo, trylikos paveikslų cikle mažai pasakoma apie žmogų, visuomenę, jos santykį su gamta, Dievu.

1905 m. balandį Konstantinas rašė savo broliui Povilui, kad paskutinis ciklas  „Tebūnie“ (13 paveikslų), skirtas „Pasaulio sutvėrimui“, nebaigtas.

„Ketinu jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, jei ir toliau turėsiu jam minčių, – planavo jis. – Tai pasaulio sutvėrimas, bet ne mūsiškio pagal Bibliją, o kažkokio visiškai kitokio, fantastinio pasaulio. Norėčiau sukurti bent 100 paveikslų ciklą, ar sukursiu, nežinau“.

Kaip matoma iš laiško, menininkas mano, kad ciklas nebaigtas, kad tai jo viso gyvenimo tema. Ir jis ketina sukurti ne paveikslų ciklą, o visą pasaulio sutvėrimo galeriją. Kad ciklas ne pagal Bibliją ir ne mūsiškis, tai rodo jau sukurtas ciklas. Jo kūrybos ištakos – tai įvairių tautų mitologijos motyvai ir įvaizdžiai.

„Netiesiogine prasme – visa M.K. Čiurlionio kūryba buvo jo ciklo tęsinys („Pasaulio sutvėrimas“) – rašo prof. V. Landsbergis.

Paveiksluose „Auka“, „Rojus“, „Angelas“ ir „Žvaigždžių sonata“ pasirodo naujas personažas – angelas. Jų daug ir jie skirtingi. Galima sakyti, tai anglų visuomenė su savo hierarchija. Jie išreiškia Dievo valią begalinėse kosmoso platybėse ir  kiekvienam žmogui atskirai. Angelai yra dieviškoje sferoje. Ir galiausiai 1909 m. paveiksle „Rex“ pateiktos visos 4 pagrindinės kūrybos temos – Dievas, kosmosas, gamta, žmogus. Po kelerių intensyvaus darbo metų dailininkas ryžtasi sukurti pilną pasaulio vaizdą. Ir tam tikra prasme paskutinįjį „Pasaulio sutvėrimo“ paveikslą. Protas, pažinimas ir jo simbolis žaltys negali baigti šio paveikslo ciklo. Pagal visas pasaulio religijas, žmogus nuolat patenka Dievo įtakon. Menininkas 1908–1909 m. kelis kartus kėlė Dievo ir žmogaus temą. Tai matome paveiksluose „Altorius“, „Auka“, „Nojaus arka“. Kelis kartus jis savo laiškuose minėjo, koks turėtų būti žmogaus idealas. Ir žmogaus gyvenimą, jo protą turėtų įprasminti ne žaltys, proto simbolis, o aukuro ugnis, tarnaujanti gėriui, grožiui ir kultūrai. Ir šis tikslas įtakotas Dievo arba, galima sakyti, Jėzaus Kristaus, nužengusio į žemę dėl žmonių.

„M. K. Čiurlionį domino tik aukštesnioji žmogaus būtis ir paskirtis, kaip jis sakydavo „Šviesti ant kelio stovintiems“, – rašė Rasa Andriušytė.

Ir „Rex“ paveikslo kompozicija yra gana sudėtinga: Dievo sostas yra virš žemės rutulio ir jie apjuosti tamsia permatoma juosta. O žemės rutulio centre – altoriaus ugnis – žmogaus gyvybės simbolis. Ugnis yra paveikslo centras, ugnis ryški, nuo jos prasideda paveikslo apžiūra. Meno kritikas Markas Etkindas savo knygoje „Pasaulis kaip didžioji simfonija“ teigia, kad tamsi juosta yra antrasis Rex. Bet R. Arutiuniano nuomone, grafinė paveikslo versija rodo, kad egzistuoja tik šviesus Rex (tik šviesus Rex turi kontūrus).  Jo nuomone, tamsi juosta rodo ribotą Rex (Valdovo) poveikį gyvenantiems žemėje. O formos idėja kilusi iš „Kalmukų dievo“ atviruko. Ten, priešais skulptūrą, dega ugnis ir ant sienos už skulptūros atsiranda šešėlis.

Virš žemės kyla trys horizonto sferos. Virš trečiosios sferos su planetomis – tankios angelų eilės. Tai dieviška sfera, kurios dangų puošia žvaigždės, šviečia viena saulė ir vienas mėnulis. Po šia  yra kitas tamsus dangus su planetomis ir asteroidais. Žemiau yra šviesus žemės dangus su debesimis, o po dangumi – žemė su daugybe saulėtekių. Žemiau saulėtekių peizažų kraštovaizdis tampa žemiausio lygio dangumi. Tai uolėto pajūrio peizažas. Žemės fone rutulys yra pusiau panardintas į jūrą. Žiūrovą veikia dvi statmenos šviesių ir tamsių juostų bangos, iš apačios į viršų ir iš centro į šonus. Paveikslas pulsuoja ir šviečia. Centrinė kompozicija įsitvirtina žiūrinčiojo atmintyje. Žemė po dieviškuoju sostu apsupta juosta, reiškia gyvenimą žemėje, arba, kaip esame išmokę maldoje „Tėve mūsų“ – Dievo karalystė.

Paveiksle akivaizdžiai (pilniausiai)  išreikštas ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Šis paveikslas užbaigia bet kurio varianto „Pasaulio sutvėrimo“ ciklą, ar kaip 100-asis  ciklo paveikslas, ar tik antrasis. Pavyzdžiui, jei pirmuoju paveikslu būtų „Tebūnie“, o antruoju – „Rex“.

Armėnijoje per paskutinį tūkstantmetį buvo sukurta tūkstančių tūkstančiai chačkarų ir jie tebekuriami. Tai akmeninės stelos, kuriose pavaizduota Dievo karalystė pagal maldą „Tėve mūsų“. Chačkaro centre didelis kryžius, kuris simbolizuoja Kristų, Apatinėje chačkaro dalyje po kryžiumi yra Žemės rutulys. Rutulys ir kryžius įrėminti ornamentų juosta. Toje juostoje – žvaigždės, daugiakampiai su ornamentais, simbolizuojantys šventuosius. Viršutinė chačkaro juosta yra dieviškoji sfera, kurioje įprastai vaizduojama Šventoji Trejybė, Šventoji šeima, angelai ir kiti simboliai. Nesunku pastebėti, kad chačkaruose ir M. K. Čiurlionio paveiksle „Rex“ Dieviškoji karalystė kompoziciškai vaizduojama tapačiai. Pranešėjo nuomone, tai suprantama, nes abiem atvejais Dievo karalystė rodoma pagal „Tėve mūsų“ maldą.

Renginį vedė grafikas prof. Edmundas Saladžius. M. K. Čiurlionio kūrinius, lietuvių ir armėnų liaudies dainas atliko Artūras Grigorian ir Milda Vėjerytė.