Vida Juknelienė parodoje „Nuo dygsnio iki šiaudų sodo”. Elektrėnų krašto muziejaus nuotr.

Elektrėniškė, tautodailininkė Vida Juknelienė praeitą rudenį buvo surengusi šiaudinių sodų kūrybos parodą. Visi, kas apsilankė, liko sužavėti ir ši liaudies kūrybos tradicija, kaip sakoma, įgauna pagreitį – vis daugiau žmonių domisi sodų rišimu. „Voruta“ pakalbino Vidą JUKNELIENĘ apie jos pomėgį ir kūrybos verpetus.

Kada Jus sužavėjo šiaudiniai sodai? Kada pradėjote jais domėtis?

1992 m. apie šiaudų sodų rišimą mano žinios buvo labai menkos, tačiau pedagoginis darbas, kaip žinia, nuolat skatina žingeidumą ir tobulėjimą. Tarp įvairiausių leidinių etnokultūros tema, vis dar saugau patį pirmąjį etnoastronomo, muziejininko Jono Vaiškūno straipsnį „Sodas ir visata“. Daugybė straipsnyje mano pabrauktų eilučių byloja apie tai, koks jis buvo įdomus, svarbus ir reikšmingas.

Antrasis susitikimas su sodais įvyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje 1998 m. Tuomet ruošėmės Pasaulio lietuvių dainų šventei. Elektrėnuose vykusioje tautodailininkų darbų parodoje buvo atrinkti rankdarbiai ekspozicijai Vilniuje, tarp jų – ir mano kuklus darbelis – vąšeliu nerta kepurėlė. Tiesą sakant, turėjau abejonių, ar ji bus verta eksponuoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kai nuvykau pasigrožėti paroda, abejonių neliko. Tarp kitų darbų pūpsojo ir mano rankdarbis – viena iš tautinio kostiumo sudėtinių dalių. Parodoje ilgiausiai akių atitraukti negalėjau nuo sukabintų šiaudinių sodų. Neturėdama tuo metu jokios patirties apie sodo rišimą, buvau apstulbinta jų grožio ir kažkokio nesuvokiamo didingumo. Viena buvo aišku – noriu pažinti, suprasti, išmokti ir tai perteikti mokinėms.

Jau 1999 m. vasarą braidžiau po pievas, ieškodama tinkamų rišimui smilgų, laukuose kvietrugių šiaudų. Prieš šv. Kalėdas suruošėme pirmąją parodą mokykloje. Iš šiaudelių padarytais žaisliukais papuošėme eglutę. Taip buvo atvertos durys į šiaudinių sodų rišimo paslaptis.

Praeitą rudenį Abromiškių svirne buvo surengta Jūsų šiaudinių sodų ir kt. Jūsų kūrybos darbų paroda. Gal galėtumėte papasakoti plačiau?

2024 m. rudenį Abromiškių dvaro svirne veikusi mano rankdarbių paroda „Nuo dygsnio iki šiaudų sodo“ – tai šiokio tokio nuveikto darbo vaisius. Čia lankytojai galėjo išvysti adinuke siuvinėtas lietuvių tautinio kostiumo dalis: skarelę, nuometėlę, baltinius, pasijonį. Taip pat buvo eksponuojamos austos beraštės juostos, rankdarbiai, nerti vąšeliu, įvairia technika papuoštos skraistės, drobulės, delmonėliai, pagal tautodailininkės Onos Rasutės Šakienės eskizą folkloro ansambliui „Runga“ išsiuvinėta vėliava. Brandesnis darbas – istoriniai rūbai, kurie sukurti pagal Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygoje „Senovės lietuvių drabužiai ir jų papuošalai“ aprašymus, pagrįstus archeologiniais tyrinėjimais.

Negaliu nepaminėti, kad parodoje buvo eksponuojami jau anapilin išėjusio Algimanto Šakio sukurti žalvario darbai, kuriais ir buvo papuošti šie rūbai. Muziejaus palubėse išsirikiavo devyni per pastaruosius trejus metus surišti šiaudų sodai.

Gal vis dėlto skaitytojams papasakotumėte, kaip kuriami šiaudiniai sodai, kur jie eksponuojami? Kokia yra Jūsų patirtis?

Kiekvienas sodo rišėjas savo darbą tikrai pradeda nuo idėjos, vizijos, kaip sodas turėtų atrodyti atsižvelgiant į jo paskirtį, erdvę, kurioje jis bus pakabintas, nuo numatomų puošybos elementų, paruoštų šiaudelių ilgio, storio ir kt. Šiuo metu sodai eksponuojami muziejuose, bibliotekose, jais puošiamos vykstančių švenčių erdvės, scenos, atkurtų dvarų patalpos.

Norėčiau paminėti Vilniaus apskrities tautodailės darbų parodą „Aukso vainikas“, vykusią Užutrakio dvare 2023 m. Tarp kitų sodų rišėjų darbų turėjau progą eksponuoti ir tris savo surištus sodus. Mano sodeliai yra jau pabuvoję Vievio bibliotekoje, Gilučių seniūnijoje, Elektrėnų kultūros centre, 2021 m. Švenčionyse organizuotoje parodoje ,,Aukso vainikas“

Kadangi šiaudiniai sodai įrašyti į UNESCO nematerialųjį kultūros paveldą, prašytume pasakyti šiaudinių sodų filosofiją – kada ir kam jie reikalingi, kaip jie yra plačiai paplitę Lietuvoje ir kitur?

Lietuvoje rišami šiaudų sodai 2023 m. pripažinti ir įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Iš etnografinių aprašų žinoma, kad jie jau buvo rišami XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje. Seniausias išlikęs sodas saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. 1955 m. jį surišo iš Kupiškio kilusi etnografė Mikalina Glemžaitė, gyvenusi Vilniuje. Sodas – tai ne tik grožiu stebinantis ir erdvę puošiantis kūrinys. Dar prieš gerą šimtmetį kaimuose – tai neatsiejama šeimos ir kalendorinių švenčių puošmena, ženklinanti patalpoje svarbiausią apeigų vietą. Be sodo išpirkimo apeigų būtų buvę sunku įsivaizduoti pačias vestuves. Lietuvoje vestuvinių sodų tradicija ilgiausiai išliko Kupiškio krašte. Anot Jono Vaiškūno, „sodai – nuostabiai tobuli ir sudėtingi, ko gero, tai – vieni iš paslaptingiausių mūsų senųjų tautinių dirbinių“.

Kiek sodų per metus surišate ir kur juos išplatinate?

Kiek sodų surišu per metus, nesu skaičiavusi. Viskas priklauso nuo susidariusių aplinkybių, dvasinės ir emocinės būsenos. Suskaičiavus ir tuos, kurie jau yra iškeliavę iš namų, susidarytų apie 30. Dabar dažniausiai juos dovanoju. Kiti, parkeliavę iš parodos, sukasi namų palubėse.

Vis dėlto suprantama, kad sodams reikalingi šiaudai, tai iš kur juos gaunate? Taip pat įdomu, ar yra sodų rišėjams kokie seminarai, mokymai, kur vyksta tobulinimasis?

Didžiausias darbas prasideda nuo šiaudų prisirinkimo, paruošimo karpymui, nes tik labai tiksliai sukarpyti šiaudeliai nulemia sodo grožį. Jų pasirūpinu kasmet javų laukuose apie liepos vidurį, o smilgas renku kiek vėliau, kai jau būna labiau sukietėję stiebeliai. Galima jų užsisakyti ir internetu.

Kalbant apie tobulinimąsi, dabar yra visos galimybės pažinti, mokytis ir kurti. Džiugina tai, kad šiandien Lietuvoje yra vis daugiau žmonių, kurie prikelia, puoselėja, saugo bei perduoda ateinančioms kartoms tradicines etninės lietuvių tautos dvasinės kultūros vertybes.

Dėkojame už pokalbį, linkime Jums kūrybinės kloties.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Aušra VIRVIČIENĖ

Istorijos žurnalas „Voruta” Nr. 1 (887) 2025

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas