Visatos evoliucijos laiko juosta nuo Didžiojo sprogimo. NASA sukurta iliustracija

 

Prof. Libertas Klimka, www.voruta.lt

Rudens žingsniai gamtoje – sutrumpėjusi dienos trukmė, tik retsykiais pro storus debesų sluoksnius prasiskverbiantys saulės spinduliukai, išskridę paukščiai ir stojusi miško tyla, auksinė lapų paklotė po medžiais – neretai užveda mintijimą apie Laiką. Juk jo tėkmė – tarsi srovė, nešanti mus per gyvenimą. Laikas atveria mums pasaulį, užpildo sąmonę gyvenimo patirtimi, kartais praturtina ar paguodžia, tačiau ir baugina ateities nežinomybe… Į laiko upę subėga ne tik kiekvieno mūsų gyvenimo įvykiai, bet ir visa tautos, valstybės, žmonijos istorija. Būtis laike – tai ir yra gyvenimas!

Kodėl laiką skirstome į atkarpas, pavadintas metais, mėnesiais, dekadomis, savaitėmis, tarpušvenčiais, valandomis, minutėmis ar dar kitaip? Be abejo, tam, kad nors kiek prisijaukintume nenumaldomą laiko bėgsmą ir spėtume su jo tėkme derinti savo darbus, gyvenimo gaires, laiku įgyvendintume siekius bei užsibrėžtus tikslus. Tiems tikslams pasitelkiami du itin svarbūs civilizacijos išradimai – kalendorius bei laikrodis. Ogi kiekvienas žmogus net ir nevalingai bando pristabdyti laiką, užrašydamas savo mintis ir jausmus dienoraštyje, atsiminimuose, fotografuodamas savo gyvenimo epizodus, statydamas paminklus. Gal net ir raštas, išrastas prieš 5500 metų ir perduodantis žinią iš praeities į ateitį, taip pat yra įnagis pasipriešinti laiko tėkmei? Ir visa žmonijos istorija – ar ne atkaklios grumtynės su galingąja laiko tėkme?

Apie laiko sąvokos raidą

Laiko tėkmė – bene pirmutinė abstrakti mintis bundančioje pirmykščio žmogaus sąmonėje. Pati gamta žmogų dosniai apdovanojo laiko matuokliais – Saule, Mėnuliu ir pulsu. Dangaus šviesuliai patys „išmatuoja” paros, savaitės, mėnesio ir metų trukmę. To visai pakanka kalendoriui sudaryti, nors uždavinys ir nėra paprastas dėl šviesulių ciklų trukmių tarpusavio nedalumo be liekanos. Kalendorius – tai žmonių bendruomenės santykis su gamta; susidarius jį, jau galima šiek tiek numatyti ateitį ir darbuotis, neabejojant dėl savo praktinės veiklos rezultatų. Kone kiekviena tauta kalendoriaus problemą sprendė vis savaip, pagal savo gyvenimo būdą ir jo prioritetus. Todėl kalendorius atspindi ne tik krašto klimato sąlygas ar ūkinės veiklos pobūdį, bet ir socialinius žmonių santykius bei dvasinės kultūros lygmenį.

Įdomu, kad įvairių tautų kalendoriai turi savąsias pradžias; lygiai kaip tas jūreivis Robinzonas Kruzas, kai patekęs į negyvenamą salą, joje praleistą laiką iškart ėmėsi žymėti įrantomis ant medžio. Įvairiose pasaulio tautų priimtose laiko skaičiavimo sistemose atskaitos tašku būdavo pasirenkama vadinamoji era. Valstybės joms reikšmingą įvykį sutapatindavo su pradžių pradžia. Primityviausias būdas skaičiuoti laiką pagal protėvių kartas vadinamas genealoginiu. Vėliau įsivyravo sensorinis būdas – pagal valdovų ir jų dinastijų valdymo laiką arba karų ir taikos laikotarpiais. Senovės graikai metus skaičiuodavo nuo pirmosios olimpiados (776 m. prieš Kristų, liepos 8 d.), romėnai – nuo Romos įkūrimo (753 m. prieš Kr., rugpjūčio 21 d.), hebrajai – nuo pasaulio „sukūrimo“ (3750 m. prieš Kr., spalio 7 d.), musulmonai – nuo pranašo Mahometo pasitraukimo iš Mekos į Mediną (622 m. liepos 15 d.). Katalikai, o dabar ir visas pasaulis civiliniame gyvenime laiką skaičiuoja nuo Kristaus gimimo (1 m. sausio 1 d.). Šią datą 525 m. nustatė Romos popiežiaus archyvaras vienuolis Dionisijas Mažasis. Astronomai ir istorikai, beje, nėra labai patenkinti jo darbu; manoma jį padarius keleto metų klaidą… Suderinti įvairių tautų laiko skaičiavimo sistemas istorikams padeda astronominiai reiškiniai – Saulės užtemimai, kometų pasirodymai. Šių įspūdingų dangaus skliauto įvykių datas būtinai pažymėdavo metraštininkai, kronikų rašytojai.

O į kur laikas taip skubinai bėga? Žemdirbiškos kultūros kraštuose nuo antikos laikų vyravo ciklinio laiko samprata, auginamais javais siedama žmonių kartas. Kaip lietuviai sako: „Kiekvienas vyras turi pasodinti medį, išauginti sūnų, pastatyti namą.“ Arba labiau apibendrinant: „Kaip radome, taip turime ir palikti!“. Žemdirbiškąją ciklinio laiko sampratą užgimusi krikščionybė pakeitė laiko strėle, reiškiančia, kad žmonijos laikas prasidėjo Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus, o baigsis Apokalipse. Izaokas Niutonas, kuris buvo ne tik genialus fizikas, bet ir teologas, tai išsakė mokslo kalba. Pasak Niutono, erdvė ir laikas – absoliutūs būties pradai, egzistuojantys nepriklausomai nuo materijos ir vienas nuo kito; o Visata esanti idealiu laikrodžiu, kurį savo ranka užvedė Dievas. Laiko „apčiuopiamumu“, jo tėkmės konkrečia pajauta buvo paremta pradinė Vakarų civilizacijos raiška.

Kiekvienas tolesnis mokslo raidos etapas pasižymėjo iš naujo permąstomu šių fundamentaliųjų laiko ir erdvės sąvokų turiniu. XX a. pradžios mokslininkų Alberto Einšteino ir jo kolegų tyrimuose paaiškėjo, kad laiko ir erdvės santykiai – kūno matmenys ir jame vykstančių procesų trukmė – yra reliatyvūs dydžiai, priklausomi vienas nuo kito ir nuo judančios materijos greičio bei masių koncentracijos aplinkoje. Pasak naujosios fizikos, laikas skirtingai bėga kalno viršūnėje ir papėdėje. Kiek lėtesnis laiko bėgsmas apačioje verčia materialų kūną judėti žemyn, – taip šiuolaikiškai aiškinama gravitacinė trauka. Tad ir astronautai, besidarbuojantys Tarptautinėje kosminėje stotyje, sensta truputėlį lėčiau, nei vaikštantys Žemės paviršiumi. Tačiau susekti tą menkutį skirtumą galima tik atominiais laikrodžiais! O paslaptingųjų kosmoso darinių – juodųjų bedugnių – atradimas ir jų tyrimai parodė, kad erdvėlaikį išties iškreivina didelės masės kūnai.

Dar vieną laiko mįslę mokslininkams buvo uždavęs termodinaminius procesus aprašančio parametro – entropijos – didėjimo dėsnis, išreiškiantis laiko kryptį, o kartu praeities ir ateities skirtumus. Dėsnis teigia, kad natūraliuose procesuose materijos chaotiškumas didėja. Todėl ir amžinojo variklio sukurti neįmanoma, nors tą padaryti ketino ne vienas senovės laikrodžių meistras. Tačiau gali būti, kad šis dėsnis nėra visuotinis; tai tik Visatos evoliucijos krypties rodyklė. Žmogaus ir gamtos dialoge apie laiką vienu iš reikšmingiausių atradimų yra Belgijos fiziko Iljos Prigožino darbai. Šis Nobelio premijos laureatas 1977 m. sugebėjo paaiškinti, kad gyvosios gamtos evoliucija – jos raida į vis sudėtingesnes formas – yra sinergetiška ir neprieštarauja entropijos principui. Tada ir tapo aiškiau, kaip mūsų Visatoje galėjo atsirasti protas, ją suvokiantis ir tyrinėjantis… Lietuvių patarlė sako: „Laiko dantys aštrūs ir net kalnus jis sugraužia“, tačiau pasirodo, kad laikas gali būti ir kūrėjas!

Gamta savo sudėtingumu vis nenustoja stebinti atkaklių tyrinėtojų. Štai 1998 m. dvi tarptautinės mokslininkų grupės, stebėjusios supernovų žvaigždes tolimose galaktikose, paskelbė sensacingas išvadas apie tai, kad Visatos plėtimasis vyksta greitėdamas. Mokslas visada stengiasi paaiškinti stebimų reiškinių priežastis, – tokia tad nerimastinga yra žmogaus smegenų savybė. Iškelta hipotezė, kad už greitėjimą atsakinga nematoma medžiaga, pavadinta „tamsiąja materija“, sudaranti net didžiąją Visatos dalį. Tačiau kaip ją apčiuopti? O gal papildomą stūmos jėgą sukelia vakuumas, kuris dabar įsivaizduojamas nebe absoliučia tuštuma, o kaip realus fizikinis objektas, sąveikaujantis su medžiaga? O jeigu laikas yra kvantuotas, grūdėtas? Jeigu taip būtų, paaiškėtų ir visai naujos laiko savybės, gal net jo tėkmės iš ateities į praeitį galimybė… Tad fizikai teoretikai dabar ir mąsto, ar kvantinėse sistemose galima „apgręžti“ Šrėdingerio lygtį, nusakančią dalelės būvį? Kosmologų problema – koks laikas yra juodojoje bedugnėje žemiau įvykių horizonto? Tačiau konkrečių keliavimo erdvėlaikiu projektų šiandien mokslininkai dar nekuria, nes akivaizdu, kad žmonijos žinios apie Visatą tam yra nepakankamos. Tik fantastikos kūriniuose keliaujama į praeitį ar kitus kosminius pasaulius…

Kalendorius ragina žmogų

Žmonėms, kitados gyvenantiems iš medžioklės ir gamtos vaisių rinkimo, pakako laiką skirstyti gana trumpomis laiko atkarpomis – savaitėmis, mėnesiais. Tam labai tiko mėnulio fazių stebėjimas. Jų kaitos žymėjimai – ankstyviausi žmonijos istorijoje laiko tarpsnių užrašymai. Archeologai nustatė, kad žmogui tai ėmė rūpėti jau senajame akmens amžiuje, paleolite, prieš 20–25 tūkstančius metų. Tris naktis trunka mėnulio pilnatis, tris naktis jo išvis nematyti dangaus skliaute. Tad tikėtina, kad ir pirmykštė laiko skaičiavimo sistema buvo trejetainė. Tautosaka bei rašytiniai istorijos šaltiniai byloja, kad mūsų krašte savaitė kitados trukdavusi triskart po tris paras. Štai kodėl sakoma, kad Barbė yra devyndarbė! O trys devyniadienės savaitės sudaro mėnesį, astronomų vadinamą sideriniu. Pridėjus tris paras, kai mėnulio nesimato dangaus skliaute, gaunamas sinodinio mėnesio ciklas, naudojamas kaip matas sauliniame kalendoriuje. Tokio kalendoriaus prireikė pirmiesiems žemdirbiams, nes svarbiausieji žemės darbai atliekami pavasarį ir rudenį. Todėl ir metų skirstymo į keturis sezonus kilmė – neabejotinai iš žemdirbystė praktikos. Pirmieji žmonijos istorijoje žemdirbiai gyveno „derlingajame pusmėnulyje“ – Nilo, Tigro ir Eufrato slėniuose. Pavasarį su ateinančiu upių potvyniu ten skelbdavo virš horizonto patekėjusi ryškiausia dangaus žvaigždė – Sirijus. Tai Didžiojo Šuns žvaigždyno, mitinės požemio karalystės sargo akis.

Dar labiau kalendoriaus, ir kuo tikslesnio, prireikė atšiauresnio klimato juostoje įsikūrusiems žemdirbiams. Tik labai atidžiai stebėdami gamtą, palaipsniui imdami suvokti jos vidinius ritmus, žmonės gebėjo čia išgyventi, apsiginti nuo bado ir šalčio. Manoma, kad ir lietuviškas žodis „laikas“ kilęs iš veiksmažodžio „laikyti“, reiškiančio taupyti maisto atsargas žiemą. Galime didžiuotis ir savaisiais mėnesių pavadinimais; jie parodo subtilų tautos santykį su tėviškės gamta. Seniausius baltiškos prigimties mėnesių pavadinimus savo raštuose yra užfiksavę Lietuvos ir Latvijos paribio pastoriai: Žeimelyje gyvenęs Gothardas Frydrichas Stenderis ir Kurše gyvenęs Paulius Einhornas. Įdomesnieji būtų šie: švenčių arba žiemos mėnuo (tai sausis), žvakių (vasaris), polaidžio arba grienės (retas žodis, reiškiantis plutelę ant sniego; tai kovas), sulos (balandis), lapų arba sėjos (gegužė), žiedų (birželis), šieno (liepa), šunų (rugpjūtis), šilų arba viržių (rugsėjis), vėlių (spalis), šalčio arba šalnų (lapkritis), vilkų (gruodis). Tad senoviškieji mėnesių pavadinimai yra gamtiniai, atitinkantys pagrindinius sezoninės kaitos požymius bei ūkio darbų terminus. Nelabai aiški yra tik šunų mėnesio vardo kilmė; nebent jis būtų siejamas su medžiokle skalikais, kurią dvarininkai paprastai rengdavo po javapjūtės. Pirmuose lietuviškuose bei prūsiškuose kalendoriuose matome net po kelis skirtingus mėnesių pavadinimus. Sausis – pusčius, nes vėjai supučia pusnis; didžiojo rago, nes briedžiai jau numetę ragus. Vasaris – nes pasikeičia vyraujanti vėjo kryptis, vis dažniau jis pučia iš pietvakarių, kaip ir šiltaisiais mėnesiais; o kadangi jis trumputis, tai ir mažasis rago, pridėtinis. Kovas – gal tai baltų karo dievo vardas? Jis dar vadintas balandų, patvoriais pirmiausia išdygstančių žolių vardu; taip pat ir karveliniu. Balandis – Velykų, sultekis, mildvynis. Gegužė – žiedis, sėmenis, sėjinis. Birželis – nes užsėjama dirva biržijama; taip pat visjavis, pūdymo, kirmėlius. Liepa – liepžiedis, šienavimo, šienapjūtis. Rugpjūtis – šilius, degėsis, pjūtis. Rugsėjis – viržių, rujos, paukštlėkis, dar ir dagos – derliaus. Spalis – visagavis, lapkristis, septintinis. Lapkritis – vėlių, gruodinis. Gruodis – Kalėdų, taip pat ir siekis, nes pasiekta metų pabaiga. Štai koks atidus įsižiūrėjimas į gamtos nuotaikas ir fenologinius reiškinius!

Žemdirbystei reikalingas datas buvo galima nesunkiai nustatyti azimutinės astronomijos metodais – stebint saulės tekos ar laidos vietas horizonte. Vietinės gentys XIV–XV a. ant Birutės kalno Palangoje buvo įsirengusios ir astronominių stebėjimų aikštelę. Jos įrenginio veikimas paremtas šešėlinio laikrodžio principu ir atitinka jungtinę mėnulio bei saulės kalendorinę sistemą. Įrenginį sudarė vienuolikos stulpelių, išdėstytų tam tikra tvarka ant pasagos formos pylimo. Saulės laidos ar stulpelių jungčių šešėliu stebėjimų pilnai pakako, kad būtų galima nustatyti 36 metines datas, atitinkančias gamtos virsmus bei žemės ūkio darbų terminus. Pagrindinė statinio ašis, pažymėta trimis stulpeliais, rodo saulės laidą Jurginių ir šv. Roko atlaidų dienomis. Atskiras stulpelis – mėnulio kelionei dangaus skliautu sekti; ją jis atlieka 12 kartų per metus, prabėgdamas tarp stulpelių per 9 paras. Sukomponavus žemdirbiškąjį saulės kalendorių, mėnulio ciklas ir toliau buvo naudojamas skirstant laiką į savaites bei mėnesius. O ir praktinės naudos iš to taip pat galima turėti! Tarkime, kaip iš didžiulės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos surinkti karių pulkus į žygį? Žygūnai pranešdavo didžiojo kunigaikščio paliepimą tam tikros mėnulio fazės dienomis atvykti į kurią nors pasienio pilį, – aišku ir tikslu! Juolab, kad priešo tvirtovių apgulčiai labai praverčia pilnaties šviesa…

Kaip žinia, Saulės ir Mėnulio padėtys vienas kito atžvilgiu lemia milžiniškas potvynio bangas vandenynuose ir jūrose. Taip pat periodiškai kinta ir kosminių dalelių srautas į Žemės paviršių. Todėl mėnulio fazes kažkiek jaučia kiekviena biologinė sistema – nuo jų priklauso syvų tekėjimas skaidulomis. Šitai buvo pastebėta tūkstantmetėje žemės ūkio darbų patirtyje, įtvirtinta darbų taisyklėmis, ilgainiui tapusiomis tradiciniais papročiais. Mūsų kaime dar gerai atmenama, kad praktiškai visi ūkio darbai, ypač sėja, daržų sodinimas, atsargų žiemai ruošimas būdavo derinami su tam tikra mėnulio faze; kai kur tai praktikuojama net ir šiandien. Tradiciniuose lietuvių kalendoriniuose papročiuose aptinkami šie senojo mėnulinio kalendoriaus reliktai tik dar kartą paliudija išskirtinį mūsų kultūros archajiškumą. Gyvename savo žemėje ir savo tautos papročiais nuo neatmenamų laikų…

Lietuvai priėmus krikštą, kartu tapo privalu naudoti bažnytinį kalendorių, susiformavusį Mažojoje Azijoje ir Romoje, taigi atitinkantį visai kitokį klimatą ir todėl nepritaikytą mūsų krašto žemdirbystei. Tačiau ilgainiui kalendoriaus praktiškoji funkcija buvo atkūrinėjama, į naujojo kalendoriaus turinį įtraukiant reikalingiausius ūkininkavimui dalykus. Taip gamtos virsmų ir žemės ūkio darbų terminai tapo susieti su konkrečiais krikščioniškaisiais vardadieniais. Žinoma, iš bažnytinio vardyno buvo iškelti ir sureikšminti būtent tie vardai, kurių dienos atitiko senojo kalendoriaus atskaitos taškus. Taip šv. Stanislovas tapo Cibuliniu, šv. Jurgis – ganiavos globėju, šv. Ona – Duonos ponia ir t.t. Tad ir žmogaus veiksmuose švenčių metu atsispindi tiek krikščioniškos, tiek ir prosenovinės nuostatos. Žinia, toji tradicinė dalis seniausiai yra praradusi sakralinę prasmę, o jos apeigos atliekamos iš pagarbos senolių atminimui arba net kaip žaismė. Tad kaimo poreikiai bažnytinio kalendoriaus rėmus pripildė gamtos reiškinių refleksijomis ir žemės ūkio darbų terminais – atneštinis kalendorius tapo įkultūrintas. O kas kaimo žmogui yra kalendorinė šventė? Tai trumputis poilsis, pasidžiaugiant laiku ir gerai atliktu darbu bei ruošiantis kitam…

Be saulinio metų kalendoriaus ūkininkaujant naudojami ir trumpesni laiko skaičiavimo ciklai. Pavyzdžiui, mūsų krašte ganiavos trukmė nusakoma tokia taisykle: „Šv. Jurgis tvartus atidaro, o šv. Martynas – uždaro“. Arba šeimininkėms žinotina, kad „Gandras per Blovieščius pavakarius šeimynai atneša, o per šv. Baltramiejų ir išneš“. Dar svarbesnis, o gal ir archajiškesnis, mūsų krašte yra ciklas, pagrįstas žvaigždžių Sietyno arba Sieto, astronomų vadinamo Plejadėmis, stebėjimais. Tai padrikasis spiečius Jaučio žvaigždyne, kurio lietuviškasis pavadinimas akivaizdžiai sietinas su žemdirbyste. Kuo žemiau saulei besileidžiant šios žvaigždės bus matyti horizonte, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas ištirpsta auksinėje vakaro žaroje, laikas pradėti pavasario sėją. Šią heliakinės laidos taisyklę nusako liaudiška patarlė: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. Žemdirbiui tai visų svarbiausias darbas, kurio negalima nei paskubinti, nei suvėlinti. Todėl Sietyno laida būdavo kuo atidžiausiai stebima; o spiečius dažnai minimas folklore, dainose įvardijamas „broleliu“. Dar kaimo senolių pastebėta, kad prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė. Ir tuomet sode, darže, laukuose prasideda didysis darbymetis. Be to, šis žvaigždžių spiečius, turintis, pasak žmonių, septynias žvaigždes, stebimas horizonte saulei tekant, kai prasideda lietingoji vasaros pusė, – nuo Septynių brolių miegančiųjų dienos, liepos 10-sios. O žiemkenčių sėjos metas sutampa su aukščiausiu Sietyno pakilimu rugsėjo mėnesio pradžioje. Rugsėjo 8-oji, Švč. Mergelės Marijos adoracijos diena, liaudiškai ir vadinama Sėmene. Žiemą per aukštai į zenitą iškilusį Sietą į žemę liejasi šaltis, sniegas, vėjas… Tad šis žvaigždynas – puikus žemdirbystės terminų žymuo!

Bus daugiau