Fotografijų ciklas „Mano meilė – mano namai“

Lapkričio viduryje medijų menininko, meno kritiko, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus kūryba bus pristatoma dviejuose skirtinguose kontekstuose: Latvijoje vyks šiuolaikinio meno paroda-konkursas, o Trakų Vokės dvare – autorinės fotografijų parodos atidarymas ir vieša paskaita.

Šie renginiai tampa proga pasikalbėti apie tai, kas suteikia kūriniui vertę, kaip keičiasi mūsų santykis su kadaise užfiksuotu vaizdu ir kodėl namai fotografijoje gali būti gerokai daugiau negu atpažįstama vieta.

2026 m. lapkričio 13 d. 17 val. Jūrmalos muziejaus filiale – Buldurų parodų namuose (Bulduru Izstāžu nams, Muižas iela 6, Jūrmala) – atidaroma šiuolaikinio meno paroda-konkursas „Cik vērts?“ („Kiek verta?“), kurioje dalyvauja R. Venckus. Iki gruodžio 30 d. veiksiančioje parodoje bus pristatomi 37 menininkų kūriniai, atrinkti iš 125 paraiškų. Organizatoriai kviečia svarstyti apie vertybių hierarchiją: kaip ją formuoja laikas, patirtis ir visuomenės pokyčiai, ką esame linkę matuoti pasiekimais ar materialine nauda ir kas lieka už tokio vertinimo ribų (plačiau žr.: https://www.jurmala.lv/lv/notikums/laikmetigas-makslas-konkursizstades-cik-verts-atklasana-1).

Lapkričio 14 d. 14 val. Trakų Vokės dvare (Žalioji a. 2A, Vilniuje) vyks R. Venckaus fotografijų parodos „Mano meilė – mano namai. Skirta Vilniui“ atidarymas. Po jo autorius skaitys viešą paskaitą „Mano fotografijos kelias ir kiti fotografijos istorijos ekskursai“. Pati ekspozicija lankytojams prieinama nuo lapkričio 5 d. iki gruodžio 30 d. Fotografijų cikle asmeninis archyvas tampa sugrįžimu į praeitį ir pastanga apmąstyti Tėvynę per namų, artimųjų bei kasdienės aplinkos patirtį (plačiau apie parodą žr. www.love.venckus.eu; apie aprodą – https://vokesdvaras.lt/events/fotografijos-paroda-mano-meile-mano-namai-skirta-vilniui/; apie paskaitą – https://vokesdvaras.lt/events/mano-fotografijos-kelias-ir-kiti-fotografijos-istorijos-ekskursai/). Apie tapybą žiūrėkite čia: www.solo.venckus.eu

„Vorutos“ skaitytojams R. Venckus pažįstamas iš pokalbių apie tapybą, kūrybinę laisvę, spalvos poveikį ir menininko santykį su žiūrovu. Šįkart nuo klausimo apie meno vertę pereiname prie fotografijos, kurioje išsaugotas gyvenimo fragmentas ilgainiui gali tapti svarbesnis, negu atrodė jo sukūrimo akimirką. Profesorių kalbina Aušra Virvičienė.

Aušra Virvičienė: Remigijau, Jūrmalos parodos pavadinimas „Kiek verta?“ skamba beveik kaip klausimas, kurį meno kūrinio akivaizdoje galėtų užduoti pirkėjas. Tačiau organizatoriai kalba gerokai plačiau – apie mūsų vertybes. Nuo ko Jums prasideda kūrinio vertė?

Remigijus Venckus: Tikriausiai nuo santykio, kurio negaliu pakeisti kitu, tariamai tokiu pačiu santykiu. Kaina leidžia palyginti, suskaičiuoti, įsigyti. Tačiau ji nepaaiškina, kodėl prie vieno paveikslo norisi sugrįžti, o pro kitą praeiname beveik jo nepastebėję. Ji taip pat nepasako, kodėl paprasta šeimos nuotrauka mums kartais yra svarbesnė už techniškai nepriekaištingą, visų giriamą fotografiją ar meistriškai nutapytą peizažą.

Be abejo, menininko darbas turi būti apmokamas, kūriniui reikia medžiagų, laiko, erdvės. Deja, labai dažnai menininko kūriniai nėra visiškai įvertinami. Tikriausiai susiklosčiusi situacija paskatino ir atitinkamus judėjimus, kur skatinama pirkti gyvų, bet ne mirusių menininkų kūrinius. Iš ties finansų reikia šiandien gyvam menininkui, autoriui, o po mirties jis (kūrėjas) jau nebegauna finansinės grąžos. Kapitalą susikrauna tie, kas valdo menininko palikimą ir tai šiek tiek atrodo neteisinga, absurdiška ir iš dalies rodo nepagarbą kūrėjui ir jo darbui.
Kūryba dažnai įsivaizduojama kaip kažkas skirta nuo Dievo, vadinasi – tai pašaukimas. O jei pašaukimą turi, tuomet ir kentėk tam tikrą nepriteklių. Menininkų pinigai uždirbami tikrai labai nelengvai. Būtų nesąžininga visą tą problemą paslėpti po romantišku pasakojimu jog menininkas kuria iš vidinės pajautos ir jam nerūpi materialus gerbūvis. Vis dar gajus mitas, kad kūrėjas gali gyventi vien iš įkvėpimo. Ar įsivaizduojate jog statybininkas gyventu vien tik iš įkvėpimo, ar, pavyzdžiui, odontologas… Tad tokiame menininko romantiniame traktavime yra užkoduota tam tikra kultūrą persmelkusi nepagarba kuriančiam žmogui. Be abejo, būtų lygiai taip pat netikslu teigti, jog finansinis įvertinimas paaiškina visą kūrinio reikšmę, – aišku taip nėra.

Kai apie meną pradedame kalbėti plačiau nei apie pinigų cirkuliaciją, tuomet man tampa visiškai įdomi ta akimirka, kai atvaizdas nustoja būti vien daiktu priešais mane ir pradeda veikti mano patirtį. Paveikslas gali išprovokuoti mintį, kurios iki susitikimo su juo neturėjau. Drobė ar net fotoatvaizdas gali sugrąžinti prisiminimą, kurį buvau nustūmęs į savo atminties pakraštį. Kiek tai verta? Aiškaus skaičiaus įvardinti negaliu, bet dėl to pats klausimas netampa mažiau svarbus.

A. V. Vis dėlto Jūrmaloje vyksta konkursas: kūriniai atrenkami, vertinami, bus skiriamos premijos. Kaip vertinimą priima menininkas, kuris anksčiau yra sakęs, kad pirmiausia kuria dėl vidinio poreikio, o ne norėdamas visiems patikti?

R. V. Čia nematau neišsprendžiamo prieštaravimo. Galiu kurti dėl vidinio poreikio ir kartu norėti, kad mano kūrinys būtų pamatytas. Galiu vertinti profesionalų sprendimą, tačiau neprivalau jo paversti galutiniu atsakymu į klausimą, ar mano kūryba apskritai turi prasmę.

Dalyvavimas konkurse reiškia sutikimą, kad kūrinį vertins kiti žmonės. Jie turės savo argumentus, matys jį tarp kitų darbų, atsižvelgs į parodos sumanymą. Manau, svarbu nepainioti kelių skirtingų dalykų: atrankos į konkrečią ekspoziciją, apdovanojimo ir ilgalaikio kūrinio gyvenimo. Tai susiję, bet nėra tas pats.

Ankstesniame mūsų pokalbyje esu pasakojęs, kiek man reiškė jaunų žmonių susidomėjimas mano kūryba. Toks susitikimas irgi yra įvertinimas, nors jo neįrašysi į premijų sąrašą. Galiausiai tokie konkursai yra reikšmingi ne dėl laimėjimų, o dėl to, kad tai populiarina, demonstruoja mano kūrybą, plečia auditoriją. Todėl konkurse man svarbus ir pats išėjimas iš savo aplinkos. Studijoje paveikslą pažįstu per jo atsiradimą, o parodoje jis jau dalyvauja platesniame pokalbyje su žiūrovu, kur mano paaiškinimai ten nebėra vienintelis jo perskaitymo būdas.

A. V. Paroda kviečia svarstyti apie šiandienos vertybes, o Jūs interviu „Vorutai“ ne kartą pabrėžėte, kad tapydamas neturite iš anksto parengto scenarijaus. Kaip laisvai gimstantis paveikslas susitinka su konkrečia parodos tema?

R. V. Reikėtų atskirti kūrinio atsiradimą nuo jo interpretavimo. Tai, kad pradėdamas tapyti neturiu iš anksto suformuluoto teiginio, nereiškia, jog užbaigtas paveikslas negali dalyvauti pokalbyje apie žmogų, laisvę ar vertę.

Esu ne kartą žurnalistams, o taip pat ir savo studentams pasakojęs, kad pirmiausia renkuosi spalvą, stebiu, kaip ji gula ant drobės, kaip vienas sluoksnis susitinka su kitu. Kartais atsiradęs vaizdas pats pasiūlo tolesnę kryptį. Pavadinimas taip pat gali atsirasti gerokai vėliau, kai jau pamatau, su kuo pradeda sietis mano sukurtas paviršius.

Man būtų svetima kiekvieną potėpį iš anksto paversti vienos tezės iliustracija. Tuomet žinočiau atsakymą dar nepradėjęs darbo ir beliktų jį tvarkingai perkelti ant drobės. O man įdomus pats ieškojimas.

Parodos tema leidžia pažvelgti į kūrinį iš naujos perspektyvos. Tačiau nenorėčiau po parodos pavadinimu paslėpti jo atsiradimo neapibrėžtumo ir apsimesti, kad nuo pirmojo potėpio sąmoningai vykdžiau visą kuratoriaus programą. Kūrinys gali pasakyti daugiau, negu autorius iš anksto buvo numatęs. Kartais jis gali ir prieštarauti patogiam autoriaus paaiškinimui.

A. V. Jūsų tapyboje daug spalvinės įtampos, judėjimo, sluoksnių. Kaip tokia tapyba gali kalbėti apie vertybes, jeigu joje nėra aiškiai atpažįstamo pasakojimo?

R. V. O kodėl apie vertybes būtinai turėtų kalbėti atpažįstamas siužetas? Man atrodo, kartais pernelyg greitai nusprendžiame, kad mintis kūrinyje atsiranda tik tuomet, kai galime įvardyti, kas jame pavaizduota.

Pabandykime pradėti nuo paprastesnio dalyko – nuo dėmesio. Žiūrėdami į tapybos paviršių galime pastebėti skirtingą dažo tirštumą, ankstesnio sluoksnio pėdsaką, vietą, kur potėpis nutrūksta arba pakeičia kryptį. Tai nėra pasakojimas apie konkretų įvykį. Tačiau tai gali tapti patirtimi, kurioje mokomės neskubėti, neprimesti vaizdui pirmo į galvą atėjusio paaiškinimo.

Naujausiame pokalbyje apie parodą Šiauliuose kalbėjau, kad tapant dalyvauja visas žmogus – jo pojūčiai ir ankstesnės patirtys. Man svarbu ne vien tai, ką apie paveikslą galiu pasakyti, bet ir kaip su juo susitinku. Šia prasme ir žiūrovo kantrybę laikyčiau vertybe. Ne todėl, kad kiekvieną paveikslą būtina ilgai studijuoti, o todėl, kad kartais verta atidėti savo skubų nuosprendį. Leisti sau dar nežinoti.

A. V. Ką Jums reiškia kūrybą pristatyti Latvijoje? Ar, paveikslui išvykus iš Lietuvos, pasikeičia ir jo reikšmė?

R. V. Vien valstybės sienos pervažiavimas kūrinio nepakeičia. Pasikeičia žmonės, kurie į jį žiūri, ekspozicijos kaimynystė, institucinis kontekstas, klausimai, kuriuos jam užduodame. Todėl nenorėčiau kalbėti taip, tarsi užsienyje kūrinys savaime taptų reikšmingesnis.

Man svarbu, kad jis atsidurtų situacijoje, kurios negaliu iki galo numatyti. Žmogus gali nieko nežinoti apie mano akademinę veiklą, ankstesnes parodas ar viešus pasisakymus. Prieš jį yra paveikslas. Tuomet tampa įdomu, kokį santykį pavyksta sukurti pačiam vaizdui, nepasikliaujant autoriaus biografijos paaiškinimais.

Taip pat vengčiau iš anksto nuspręsti, kaip mano kūrybą turėtų suprasti „latvių žiūrovas“. Vienoje šalyje gyvena labai skirtingų patirčių žmonės. Net šalia stovintys du lankytojai gali pamatyti nevienodus dalykus. Todėl į parodą žvelgiu kaip į galimybę susitikti, o ne patvirtinti jau turimą nuomonę apie save. Man įdomus ir klausimas, kurio pats savo kūriniui dar nebuvau uždavęs.

A. V. Kitą dieną po Jūrmalos parodos atidarymo Trakų Vokėje pristatysite fotografiją. Ar tai reiškia sugrįžimą prie ankstesnio kūrybos etapo? Kaip susitinka Jūsų tapyba ir dokumentiniai kadrai?

R. V. Sugrįžimu tai galėčiau vadinti tik iš dalies. Fotografija mano patirtyje nėra uždarytas kambarys, kurio duris atveriu tik prisiminęs, kad kadaise jame gyvenau. Net kai daugiau laiko skiriu tapybai, ankstesni atvaizdai niekur nedingsta. Keičiasi mano santykis su jais.

Fotografijų ciklo „Mano meilė – mano namai“ aprašyme esu minėjęs, kad iki 2013-ųjų sukūriau nemažai dokumentinių nuotraukų. Jos ne visada patekdavo į parodas; kartais tapdavo kitų, eksperimentinių kūrinių medžiaga. Tačiau dokumentinis žvilgsnis egzistavo greta eksperimentavimo, o ne atsirado tik po jo.

Tapybos ir fotografijos nenorėčiau suplakti į vieną masę. Vienu atveju susitinku su drobe, dažais, rankos judesiu, kitu – su aplinka ir galimybe užfiksuoti jos fragmentą. Skiriasi priemonės, skiriasi vaizdo atsiradimas. Vis dėlto abiem atvejais man svarbus santykis su patirtimi. Tapydamas stebiu, kaip vaizdas formuojasi, o žiūrėdamas į seną nuotrauką – kaip keičiasi jau suformuoto vaizdo reikšmė. Pasirodo, užbaigtas atvaizdas dar nereiškia užbaigto mūsų santykio su juo.

A. V. Rašote, kad kai kurios nuotraukos sukūrimo metu Jums atrodė visai neįdomios, tačiau jų nesunaikinote. Kas vėliau pasikeitė – pačios fotografijos ar Jūs?

R. V. Pirmiausia pasikeičiau aš, o kartu ir pasaulis, kuriame į tas fotografijas žiūriu. Kadaise nuotrauka galėjo atrodyti menkai reikšminga todėl, kad joje užfiksuota aplinka buvo kasdien pasiekiama. Nereikėjo jos susigrąžinti – pakako į ją sugrįžti.

Tačiau laikas pamažu pakeičia tokio sugrįžimo galimybes. Net jeigu vieta tebėra, joje jau būnu kitoks. Galiu atsistoti panašioje vietoje, tačiau nebegaliu pakartoti viso ankstesnio santykio: to, ką tuomet žinojau, ko laukiau, ko dar nebuvau patyręs.

Štai tada dokumentinis kadras pradeda liudyti daugiau, negu jame iš pradžių pastebėjau. Jis primena ne vien tai, kas stovėjo prieš fotoaparatą. Jis leidžia suprasti, kas tuomet man atrodė savaime suprantama.

Vis dėlto nesakyčiau, kad laikas kiekvieną seną nuotrauką automatiškai paverčia geru meno kūriniu. Asmeninė reikšmė ir meninė vertė nėra visiškai tapačios. Man svarbi jų susitikimo galimybė: kada mano išsaugotas fragmentas tampa prasmingas ir kitam žmogui, kuris tos vietos niekada nepažinojo.

A. V. Vienas ciklo vaizdų – rūko apgaubtas sodas ir sodybos kraštovaizdis. Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų būti tiesiog peizažas. Kas leidžia tokiame vaizde pamatyti namus?

R. V. Namus čia atpažįstu ne vien pagal pastatą. Jie susiję su žinojimu, kuris nėra visas matomas fotografijoje. Pažįstamas sodas man gali reikšti daugybę buvimo jame akimirkų, nors žiūrovas matys tik vieną konkretų vaizdą.

Rūkas leidžia svarstyti ir apie atmintį. Jis nepašalina kraštovaizdžio, bet keičia jo matomumą. Vienos vietos lieka aiškesnės, kitos pasitraukia, ne viską galime vienodai tiksliai įžiūrėti. Panašiai ir prisimindamas negaliu savo praeities apšviesti vienodai ryškia šviesa. Tačiau nenorėčiau teigti, kad fotografuodamas būtinai buvau iš anksto sugalvojęs tokią metaforą. Tai būtų pernelyg tvarkingas paaiškinimas. Kartais pirmiausia užfiksuoju vaizdą, o tik gerokai vėliau suvokiu, kodėl jis man nenustoja rūpėti. Todėl namai fotografijoje gali būti ir tai, ko pats atvaizdas tiesiogiai neparodo. Žiūrėdamas į peizažą prisimenu savo buvimą jame. Žiūrovas galbūt prisimins visai kitą sodą. Mūsų vietos nesutaps, bet gali susitikti pats jų artumo jausmas.

A. V. Ciklo aprašyme labai aiškiai sakote: „Mano Tėvynė nėra nei valstybės herbas, nei vėliava.“ Vietoj jų minite Mamą, Močiutės surinktas braškes, kieme pasitinkantį šunį. Kodėl apie Tėvynę pasirinkote kalbėti būtent taip?

R. V. Todėl, kad bandžiau atsakyti ne į bendrą klausimą, kas yra valstybė, o į daug asmeniškesnį – kas yra mano Lietuva? Per ką ją patiriu? Kas man leidžia pajusti, kad esu susijęs su šia vieta? Valstybės simboliai svarbūs bendruomenei, istorinei atminčiai, mūsų susitarimui būti kartu. Tačiau savo fotografijomis norėjau prieiti prie tos patirties, kuri egzistuoja dar prieš iškilmingą jos įvardijimą. Prie Mamos šypsenos, atsisveikinimo, prie žemės, kurią jauti basomis kojomis. Tai labai konkretūs dalykai. Jiems nereikia didelės tribūnos.

Mano Močiutės surinktos braškės nėra universalus Tėvynės apibrėžimas. Kitam žmogui tokį artumą gali reikšti visai kitokia vieta ar patirtis. Bet būtent dėl to asmeniškas pasakojimas man atrodo svarbus: jis nepretenduoja už visus pasakyti, kaip privalome mylėti savo šalį. Aš kalbu apie tą Lietuvą, kurią pažįstu per savo gyvenimą. Ji nėra visa Lietuva. Tačiau be šio nedidelio, asmeniškai patirto pasaulio didysis žodis „Tėvynė“ man liktų gerokai abstraktesnis.

A. V. Tačiau ar labai asmeniška fotografija nepalieka žiūrovo už jos ribų? Jūs pažįstate nufotografuotus žmones ir vietas, o jis – ne.

R. V. Žiūrovas iš tiesų negali turėti mano prisiminimų. Tačiau nemanau, kad parodoje jam būtina juos pasisavinti. Man būtų keista tikėtis, jog kitas žmogus žiūrės į fotografiją ir jaus tiksliai tai, ką jaučiu aš.

Asmeniškas atvaizdas gali veikti ir kitaip. Jis nebūtinai paaiškina mano biografiją, bet gali paskatinti žiūrovą prisiminti savąją. Svetimos sodybos vaizdas primins jo vaikystės kiemą, nepažįstamo žmogaus laikysena – artimojo judesį. Tai nėra mano pasakojimo klaida. Tai momentas, kai fotografija įgyja kitą, mano nebekontroliuojamą gyvenimą.

Savo tekste esu svarstęs, kad net nepažįstamas praeivis nuotraukoje gali tapti pasakojimo apie mane patį ašimi. Žiūrėdamas atpažįstu ne tą žmogų, o savo santykį su laiku, atstumu, ilgesiu. Todėl parodoje nenoriu reikalauti: štai mano namai, dabar turite juos suprasti taip, kaip suprantu aš. Veikiau siūlau susitikimą. Aš parodau savo patirties fragmentą, o žiūrovas pats sprendžia, ar jis atveria kelią į jo patirtį.

A. V. Jūsų pasakojime daug ilgesio. Ar nostalgija nekelia pavojaus praeitį paversti gražesne, negu ji buvo?

R. V. Kelia, ir man atrodo svarbu to neneigti. Tai, kad kažko pasiilgstu, dar nereiškia, jog anuomet viskas buvo geriau arba kad praeitį galėčiau pasiūlyti kaip taisyklę dabarties žmogui. Nostalgijos nenorėčiau ir paprasčiausiai atmesti. Ji gali parodyti, kokie santykiai man svarbūs, ko netekti nenorėčiau, ką buvau linkęs laikyti savaime suprantamu. Klausimas, ką su tuo jausmu darau: ar juo uždarau dabartį, ar bandau geriau suprasti savo gyvenimą?

Ciklo aprašymo pabaigoje kalbu apie Lietuvą, kuri nebebus tokia, kokia buvo vakar, bet bus kitokia rytoj. Man ši mintis svarbi. Ji neleidžia fotografijos paversti reikalavimu pasauliui nebesikeisti. Taip pat nesakau, kad namai visiems reiškia vien saugumą ir švelnumą. Mano pasakojimas kyla iš mano patirties, tačiau jis nėra nurodymas kitam žmogui prisiminti taip pat. Parodoje norėčiau palikti vietos ir artumui, ir atstumui. Net jeigu tas atstumas skaudus.

A. V. Trakų Vokėje parodos atidarymą papildys paskaita. Kodėl Jums nepakanka parodyti kūrinių? Ar aiškinimas neatima iš žiūrovo tos laisvės, kurią taip pabrėžiate?

R. V. Atimtų, jeigu paskaita taptų instrukcija, ką lankytojas privalo pamatyti ir kokį jausmą turi patirti. Tačiau man svarbu ne nurodyti galutinį atsakymą, o pasiūlyti daugiau galimybių žiūrėti. Prieš kelis metus kalbėdamas apie savo parodą Anykščiuose esu paaiškinęs, kodėl atidarymuose skaitau paskaitas. Man norisi, kad susitikimas nesibaigtų bendromis pristatymo frazėmis ir trumpu pabuvimu ekspozicijoje. Norisi klausimų, diskusijos, platesnio konteksto.

Žmogus gali nežinoti fotografijos istorijos sąvokų, tačiau jis gali išsiskirti labai tiksliai ir jautria patirtimi. Paskaita neturėtų tos patirties nustelbti. Ji gali padėti suprasti, kodėl fotografija nėra visiškai skaidrus langas į tikrovę, kodėl dokumentinis kadras taip pat turi autorių, pasirinkimo momentą ir savo ribas. Mano akademinis darbas ir kūryba čia susitinka labai natūraliai. Vienur kuriu vaizdą, kitur kartu su auditorija svarstau, kaip jis veikia. Nenoriu, kad mano žodis užbaigtų žiūrovo mintį. Norėčiau, kad ją pratęstų.

A. V. Ką konkrečiai aptarsite paskaitoje „Mano fotografijos kelias ir kiti fotografijos istorijos ekskursai“? Kuo ji galėtų būti įdomi žmogui, kuris pats nėra fotografas?

R. V. Kalbėsiu apie fotografiją kaip apie vizualinę kalbą ir apie tai, kaip jos pagalba kuriame santykį su atmintimi, laiku, kasdienybe. Fotografijos istorijos pavyzdžius derinsiu su savo kūrybine praktika. Aptarsiu dokumento ir fikcijos, atsitiktinumo ir režisūros santykį, taip pat skaitmeninių technologijų paskatintus fotografijos pokyčius.

Man svarbu, kad tai neliktų vien profesinių terminų aptarimas. Galima pradėti nuo klausimo, kuris aktualus beveik kiekvienam, turinčiam savo nuotraukų: ką iš tiesų išsaugojau, kai paspaudžiau fotoaparato mygtuką? Vaizdą? Įvykio įrodymą? Savo pasirinkimą, ką tuo metu laikiau verta dėmesio? Šiuo atveju esu įsitikinęs, kad dokumentinio kadro nereikėtų suprasti kaip visos situacijos pakaitalo. Fotografijoje yra tai, ką pasirinkome įtraukti į atminties Archyvą, tačiau aplinkui egzistavo ir tai, kas liko už kadro. Šis skirtumas man labai svarbus. Norėčiau, kad po paskaitos žmogus galėtų kitaip pažvelgti ir į savo šeimos albumą. Ne todėl, kad jame būtinai slepiasi meno kūrinių kolekcija, o todėl, kad ten saugomas santykis su gyvenimu, kurį verta apmąstyti.

A. V. Tuomet grįžkime prie pirmojo klausimo. Jūrmaloje kalbama apie vertę, o Trakų Vokėje rodysite namus ir praeities fragmentus. Ar šiuos renginius Jums jungia klausimas, ką verta išsaugoti?

R. V. Taip, tačiau pridurčiau – ir klausimas, ką sugebame pastebėti dar nepraradę. Žiūrint į seną fotografiją lengva pasakyti, kad joje užfiksuota akimirka buvo svarbi. Daug sunkiau tą svarbą atpažinti tada, kai akimirka dar tik vyksta ir atrodo visiškai kasdieniška. Mano fotografijos atsirado iš gyvenimo, kurį ne visada mokėjau iš anksto įvertinti. Todėl šiandien jos ir primena, kad reikšmė ne visuomet pasirodo kartu su įvykiu. Kartais jai reikia atstumo.

Tapyboje tas klausimas įgyja kitą pavidalą. Ar leidžiu sau pastebėti netikėtai atsiradusią spalvą, potėpį, neplanuotą vaizdo kryptį? Ar skubu visa tai panaikinti vien todėl, kad neatitinka išankstinio įsivaizdavimo? Abiem atvejais man svarbus dėmesys. Savo aplinkai, kūriniui, kitam žmogui. Nenorėčiau žiūrovui iš anksto pažadėti vieno teisingo išgyvenimo. Kviečiu ateiti, pažiūrėti, paklausti. Galbūt mano fotografijoje jis atpažins savo namų ilgesį, o paveiksle – mintį, kurios dar nebuvo suformulavęs… Ir galbūt po parodos norėsis atidžiau pažvelgti į tai, kas laukia sugrįžus namo.