Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis (centre) žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune. 1924 m. Devintojo forto muziejus

Zigmas Tamakauskas, www.voruta.lt

Šių metų vasario 26-ąją   mūsų kalendoriaus lapeliuose turėjo būti pažymėta, kad prieš 138-erius metus  Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje gimė antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Tačiau mano vartytuose kalendoriuose tokio įrašo nerasta…

       Gražiai šį Prezidento Gimtadienį paminėjo TS-LKD bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyrius (pirmininkė Audronė Baronienė). Istorinės prezidentūros  sodelyje prie skulptoriaus  Vytauto Naručio sukurto A. Stulginskio paminklo buvo padėta trispalvių gėlių puokštė, LKD bendrijos Kauno skyriaus Valdybos narys Zigmas Tamakauskas papasakojo apie Prezidento Aleksandro Stulginskio gyvenimą, jo nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos valstybingumą. Sueigos būstinėje buvo žiūrėtas filmas apie pirmuosius du iškiliuosius prezidentus – Antaną Smetoną bei  Aleksandrą Stulginskį. Malonu, kad šiame minėjime dalyvavo ir  iš Vilniaus atvykęs LR Seimo narys Andrius Kupčinskas.

Apie  Prezidentą Aleksandrą Stulginskį  jau nemažai parašyta žiniasklaidoje, prisiminimų puslapiuose.  Prisiminkime ir dabar   keletą  ryškiausių Aleksandro Stulginskio gyvenimo žingsnių.

       Būsimasis Lietuvos prezidentas gimė 1885 metais nedidelio ūkelio  šeimoje. Jis buvo dvyliktas vaikas šeimoje. Mirus mamai, tėvas nenorėjęs toliau ūkininkauti, savo užgyventą turtą išdalino vaikams.  Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių, gautus pinigus  skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje. Toliau mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Baigęs ją, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau  studijuoti teologijos filosofijos mokslus užsienyje,  apsisprendžiant  dėl pačios kunigystės pašaukimo.   Gavęs prašomą sutikimą, metus studijavęs Austrijos tėvų jėzuitų universitete, nusprendė likti pasauliečiu. Supratęs, kad Lietuvai reikia gerų žemės ūkio specialistų, įstojo į Vokietijos  Halės miesto žemės ūkio institutą, kurį baigė 1913 metais. Dar studijuodamas, A. Stulginskis daug rašė lietuviškam savaitraščiui „Vienybė“, vėliau dirbdamas agronomu, redagavo jo priedą „Viensėdis“.

       Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,  Stulginskis apsigyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. 1915 metais  suorganizavo Pedagogikos kursus, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo  Lietuvių komitete  nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metais  pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“, kurį pats ir redagavo. Su jo vardu susijęs 1918-1919 metais išleistas  „Ūkininko kalendorius“. Pažymėtina, kad šios krypties leidiniai lyg pirminių tąsa,   leidžiami ir dabar įsikūrusios UAB „Ūkininko patarėjas“.

        Aleksandras Stulginskis  savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis – vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų  partijos  steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais  išrinktas šios partijos pirmininku. A. Stulginskis aktyviai dalyvavo  rengiant 1917 metais Lietuvių konferenciją Vilniuje, džiaugėsi žmonėmis, ruošusiais  dirvą atkurti Lietuvos valstybę.

         Konferencija Aleksandrą Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-osios Aktą. Rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos bei lietuviškos kariuomenės organizavimu. A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai savo krašto patriotai.

         1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo krikščionių demokratų blokas.  Aleksandras Stulginskis, išrinktas Seimo pirmininku, kalbėjo: Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti  iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota.  Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas  klausimas.  Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje  respublikoje  neturės būti sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas  ne tik didžiūnų  rūmams, bet ir kaimų bakūžėms.

         Steigiamasis Seimas vienu iš pirmųjų klausimų priėmė  Nepriklausomybės Deklaraciją, patvirtinusią 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, respublikinę valdymo sistemą. Priėmus  Laikinąją Lietuvos valstybės  Konstituciją, kuri numatė,  kad Steigiamojo Seimo  pirmininkas eina ir Valstybės Prezidento pareigas, –  Aleksandras Stulginskis 1920 metų birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis Prezidentu išrinktas  ir 1922 m. Pirmojo Seimo,     pagal jau  patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės Konstituciją.

1923 metais išrinktas Antrasis Seimas jį vėl perrinko Lietuvos valstybės vadovu.

         Aleksandras Stulginskis  visada pasižymėjo dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, suorganizuoti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai, laimėtas Širvintų- Giedraičių  mūšis su lenkais,  išsprendęs Lietuvos likimą.  Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta – lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų, pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelius darbus Lietuvos labui.

      Kazys Grinius, 1926 metais priimdamas iš  A. Stulginskio  prezidento pareigas, pasakė: Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse.

       Po Trečiojo Seimo paleidimo, 1927 metais A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko  Kretingos rajone – Jokūbave  apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti. Prelatas Mykolas Krupavičius apie Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų  išėjusį  ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio  ar ištaikingai  fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio. Kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė  lietuvis ir jis įnešė į rūmus  lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas  pasidarė sąžiningu ūkininku.

1940 metais grobuoniškasis rusiškas imperializmas, pasivadinęs sovietais, okupavęs mūsų kraštą, stengėsi išardyti jo visuomeninį audinį, taikydamas melo, veidmainiavimo, bauginimo, prievartos ir smurto politiką. Vos peržengę Lietuvos sieną, raudonieji barbarai  durtuvais subadė Lietuvos pasienietį Aleksą Barauską, Ministro pirmininko Antano Merkio rankomis buvo suimti ir sovietinių budelių nužudyti  ištikimi Lietuvos patriotai Kazys Skučas ir Augustinas Povilaitis.  Vadinamo „Liaudies seimo“ išvakarėse įvykdyti masiniai veikliausių žmonių areštai, kad okupantas netrukdomai galėtų pasirengti numatomai Lietuvos aneksijai.  Besirengiant masiniam Lietuvos žmonių trėmimui, 1941 metų birželio mėnesio  8-tos dienos rytmety buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute.       Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus – nuteistas  dvidešimt  penkeriems metams katorgos darbams, specialiai laikytas tarp vagių ir banditų, kentėjo  moralinį pažeminimą, čekistų patyčias. Per stebuklą liko gyvas. Mirus diktatoriui Stalinui, 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas  ir nutremtas į Komiją.  Praėjus 15 metų nuo  suėmimo, 1956 metų gale – A. Stulginskiui  ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Po dviejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, žinoma, juodinančius  prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant „pensijos“ paskyrimu. Ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, dvejoms – trejoms  dienoms pragyventi užtektų, akių dūmimas.  Užsienyje gyvenusi dukra Aldona – medikė savo siunčiamais siuntiniais  neleido tėvams badauti.

        1962 metais mirė A. Stulginskio žmona  Onutė, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas. Tačiau į neviltį nekrito. Ištikusią vienatvę lengvino  gilus tikėjimas, savos žemės alsavimas, laisvos Lietuvos vizija, stiprinantys dukros žodžiai laiškuose. Jis savo rašytuose  laiškuose skatino   vaikaitę Ramunę siekti mokslo, būti tikra lietuvaite.

         Aleksandras Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo mėnesio 22-ąją dieną.  Palaidotas buvo šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums savo pasiaukojančio, nekarjeristinio  ir sąžiningo gyvenimo  pavyzdį. Jo bendramintis prelatas Mykolas Krupavičius rašė: Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti…

        Prezidentas A. Stulginskis yra tarsi visos mūsų daug kentėjusios tautos, tremtinių simbolis, didingas savo nepalaužtos dvasios, tikėjimo ir vilties simbolis, skatinantis išlaikyti ir puoselėti mūsų tautos dvasinę kultūrą, jos vertybes,  nepasiduodant svetimiems vėjams, norintiems  užteršti lietuvišką žodį, siaurinti valstybinės kalbos vartojimo erdvę, menkinti mūsų papročius,  tradicijas, nusistovėjusių švenčių esmę, istorinę atmintį.

        Lietuviško žodžio galia, nepalaužiamo patriotizmo ženklu pažymėtomis plazdančiomis vėliavomis ir mūsų širdies kaitra sutikime Kovo 11-ją –  Lietuvos   Nepriklausomybės atkūrimo   33- jį  rytmetį.