Edgaro Tamevičiaus nuotr.

Milda Noreikaitė-Bobinienė, labdaros ir paramos fondas „Nemunas 2.0“

Nors Nemunas yra didžiausia Lietuvos upė, jo būklė mažai tiriama bei menkai tausojama. Mokslininkų vertinimu, tarša Nemune kasmet didėja, o tai kelia grėsmę tiek bioįvairovės klestėjimui, tiek norintiems upėje pasimaudyti žmonėms. Siekiant situaciją pagerinti, pirmiausiai esą svarbu sukurti nuolatinę upės tyrimų sistemą. To imasi naujai įkurtas labdaros ir paramos fondas „Nemunas 2.0“.

Prie iniciatyvos jungiasi daugybė mokslininkų, aplinkosaugos aktyvistų, žinomų visuomenės veikėjų, pavyzdžiui Marius Čepulis bei Rūta Meilutytė.

„Nemuną labai mėgstu, bet nesijaučiu iki galo saugiai juo plaukdama būtent dėl užterštumo. Manau, laikas imtis veiksmų“, – mintimis, kodėl jungiasi prie fondo „Nemunas 2.0“, dalinasi plaukikė Rūta Meilutytė.

Iš Kauno kilusi sportininkė pasakoja, jog pastaraisiais metais miesto upių pakrantės jai yra itin svarbios, nes tapo poilsio šaltiniu, pasivaikščiojimų maršrutu. Ji džiaugiasi, kad nors mūsų šalis nėra didelė, tačiau pilna žalumos, miškų, upių, ežerų ir apgailestauja, kad gamta dažniau yra išnaudojama nei puoselėjama.

„Lietuva yra labai vandeninga, o nuo vandens priklauso didžiulė mūsų ekosistemos dalis. Taip pat ir žmonės, jie maudosi upėse, šalia jų poilsiauja, tai yra didžiulė prabanga, kurią turime, tačiau su nekontroliuojamais nuotekų kiekiais, tai darosi daryti vis mažiau saugu“, – sako R. Meilutytė.

Gelbėti galima tik ištyrus

Mokslininkas, ichtiologas, fondo „Nemunas 2.0“ valdybos narys Kęstutis Skrupskelis pasakoja, jog fondo tyrimai pradėti šiemet. Tikslas yra monitoringą vykdyti sistemingai, nes tik tiksliai žinant situaciją, galima ją gerinti ar bent jau užkirsti kelią sparčiam blogėjimui. Fondas siekia nuolat vykdyti didžiausius ir išsamiausius Nemuno tyrimus istorijoje, veiklą palikti ir ateities kartoms. Anot K. Skrupskelio, dabartinė Nemuno būklė žinoma iš ankstesnių metų tyrimų duomenų, tačiau tokios mokslinės informacijos yra neįtikėtinai mažai.

„Bendra būklė, keliaujant pasroviui, palaipsniui blogėja. Iš esmės, tai lemia pasklidosios taršos, daugiausiai, žemės ūkio poveikis bei miestų „išmetama“ tarša, nuotekos. Šių metų pirminiai tyrimai rodo, kad ne Baltarusija yra upės būklės blogėjimo pagrindinė priežastis“, – sako K. Skrupskelis.

Didelė problema – Kauno HE patvanka

K. Skrupskelio teigimu, esminė Nemuno ekologinės būklės blogėjimo priežastis yra Kauno hidroelektrinės patvanka: „Upės fragmentacija, jos hidrologinio režimo išniekinimas, negrįžtamai paveikė upę. Deja, bet ir pasklidoji tarša, daugiausiai iš žemės ūkio, yra „lyderis“ vertinant neigiamai upės ekologinę būklę veikiančius faktorius. Atsakomybę nešame ir kiekvienas mūsų, naudodami neekologiškas buitines priemones savo kasdienybėje“, – teigia ichtiologas.

Jo teigimu, Nemuno taršos užkardymas yra kone svarbiausias siekis, tačiau pirmiausiai bus tiriama ir matuojama tarša, ieškomos stipriausiai paveiktos zonos.

Kaip vyks tyrimai?

Tyrimai pradedami viršutinėje Lietuvos teritorijoje tenkančioje upės atkarpoje, tarp Nemuno įtekėjimo į Lietuvos teritoriją (Baltarusijos pasienio, netoli Kapčiamiesčio) iki Punios šilo. Mokslininkai mano, kad svarbu įvertinti, kokį Nemuno vandenį mums „atplukdo“ kaimyninė valstybė, kuo jis užterštas/teršiamas.

Keliaudami pasroviui vėliau tyrėjai sieks Druskininkų miestą, kurio daromam poveikiui įvertinti mėginius ims aukščiau/žemiau miesto, vertins ir Druskininkų valymo įrenginių efektyvumą. Pasroviui keliaudami neaplenks Merkinės bei negausiai urbanizuoto, žemiau Merkinės esančio ruožo, kur miškų apsuptyje tekantis Nemunas yra mažiausiai tiesiogiai paveiktas žmogaus įtakos. Dar toliau pasroviui seks Alytaus miestas ir jo daromo poveikio Nemunui įvertinimas.