Inžinerijos pulko kariai kloja grindinį A. Juozapavičiaus pr. Kaune, 1923-1925 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotrauka
„Pionieriau, nesigailėk prakaito, brolių kraują taupai!“ – Pirmosios Lietuvos Respublikos aušroje užgimęs inžinierių šūkis nedaug skiriasi nuo dabartinio Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono. Esminis pokytis – terminologija. Tai akivaizdžiai byloja apie tęsiamas tarpukario tradicijas. 1919 m. sausio 15 d. karininkui Mečislovui Nurkui (1895-1942) pavesta formuoti Lietuvos karo inžinerijos padalinį – I sapierių kuopą (žodis „sapierius“ buvo vartojamas iki 1927 m., vėliau jį pakeitė „pionierius“). Sapieriai, o vėliau pionieriai priklausė inžinerijos daliniams, tad galime juos vadinti ir šiandien įprastu terminu – inžinieriai.
1919 m. kovo 1 d. inžinerijos kuopa performuota į batalioną, o balandžio pradžioje jau vykdoma pirmoji užduotis – prie Kauno grėsmingai artėjant bolševikams, tarp Kauno VI ir VII fortų į žemę trimis eilėmis sukaltos suardytų Kauno tvirtovės geležinių tvorų dalys ir apvyniotos spygliuota viela. Nuožmiose Nepriklausomybės kovose kritiškai svarbius darbus atliko skirtingų inžinerijos specialybių kariai. Žinome Lietuvos kariuomenėje buvusius apkasų kasėjus, tiltininkus ir geležinkelininkus, tačiau nepamirškime ir savaime suprantamų bei gyvybiškai svarbių darbų: tiesti kelius, įrengti slėptuves, paruošti dengtų kulkosvaidžių lizdus, įrengti dirbtines kliūtis priešininkui, statyti telefono stulpus ir kt.
Aktyvios Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, inžinierių darbai toli gražu nesibaigė. Randantis vis modernesnių darbo įrankių, buvo tiesiami ir taisomis keliai, geležinkeliai ir tiltai. Taip pat vis geriau parengiami nauji inžinieriai, galimo priešo puolimo atveju ruošiamas kliūčių strateginis planas. Inžinierių dėka išgrįsta didelė dalis A. Juozapavičiaus prospekto Šančiuose. Jie buvo ledų sprogdintojai – nepamainomi vaduotojai iš pavasariui vietos nenorinčios užleisti žiemos gniaužtų. O naujieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai 1936 m. pastatyti išliejus daugiausia inžinerijos ir kitų pulkų karių prakaito.
Taip pat skaitykite
„Daugelio sričių žinovai – jie statytojai, ardovai“ – šis ir kiti žaismingi posakiai, skrajoję po laisvos Lietuvos karinę spaudą, gana tiksliai nusakė, ką karo inžinieriai dirba visą dieną.
Inžinierių padalinys vadinosi įvairiai ir buvo įvairios struktūros (Inžinerijos pulkas, Technikos pulkas, Inžinierių batalionas), o 1935 m. nusistovėjo I-asis ir II-asis inžinerijos batalionai. Tokia struktūra egzistavo iki pat 1940 m. sovietų okupacijos.
Paminėjome karininką M. Nurkų, o ar žinojote, kad vienas aukščiausių Lietuvos partizanų vadų, plk. Juozas Vitkus Kazimieraitis (1901-1946), taip buvo laisvos Lietuvos inžinerijos karininkas? Daugeliui jis žinomas, kaip aukščiausio rango karininkas partizanų gretose, itin pasižymėjęs kovotojas už Lietuvos laisvę. Bet laisvoje Lietuvoje jis buvo baigęs mokslus Briuselio aukštojoje karo inžinerijos mokykloje, tarnavo Inžinerijos batalione technikos viršininku ir dėstė Karo mokykloje Kaune. Ne veltui jo garbei pavadintas ir mūsų dienų Lietuvos kariuomenės Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, apie kurį „Mėnesio temos“ cikle pasakosime sekantį kartą.
Plačiau apie Lietuvos karo inžineriją – parodoje „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“. Ji Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija
Atsakyti