Jevgenijus Šuklinas. J. Šuklino archyvas

Dalia Savickaitė, istorijos žurnalas „Voruta“ Nr. 1 (887) 2025

Utenos regiono apskrities gamtos grožis įvairiausioje literatūroje lyg medumi teptas… Visko čia gausu, bet jau ežerai gražiausi, giliausi, didžiausi, žuvingiausi. Retai kas parašo, kad ir žmonėmis gražūs bei turtingi tie ežerai. Spalio pirmąjį šeštadienį Lietuvoje minima Kūno kultūros ir sporto diena. Mums, kultūrininkams, įdomus žodis  – kultūra. Jau Antikoje buvo siekiama žmogaus kūno ir sielos grožio darnos. Kaip čia bemintysi, bet vienovė ir šiandienos siekiamybė. Juk ne veltui LR Seimo sprendimu ši diena į atmintinų dienų sąrašą įtraukta 2008-aisiais. 1934 m. spalio 1 dieną Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji valstybinė sporto įstaiga – Kūno kultūros rūmai. Jų tikslas – ugdyti sveiką ir išauklėtą tautą.

Analizuojant Utenos apskrities regiono istoriją įdomu tai, kad gan didelę įtaką sporto šakų pasirinkimui darė atšiaurus klimatas, ežeringas kraštovaizdis. Bene labiausiai didžiuojamės slidininkais ir visų rūšių irkluotojais. Belieka tik patvirtinti, kad privalome saugoti tradicinį kraštovaizdį, nes jo pagalba išsaugojamos tradicinės sporto šakos, pojūčiai. Senųjų amatų aprašymai pasakoja apie kūdras, kuriose mirkdavo mediena slidėms, buvo lenkiamos pavažos rogėms. Ežerai, kurių apskrities regione priskaičiuojama virš devynių šimtų devyniasdešimt, ne vieną irkluotoją, trenerį užaugino. Ypač savo patirtimi išsiskiria Ignalinos r. (apie 200 ežerų) ir vos 0,8 proc. apskrities regiono teritorijos užimantis Visaginas (priskaičiuojama apie 100 ežerų). Senovėje Ignalinos r. savivaldybė (jos sudėtyje pirmus 15 egzistavimo metų buvo ir Visagino miestas) garsėjo dervos varymo ir valčių dervavimo, tinklų pynimo ir žuvų gaudymo amatais.

Ne tokios jau senos sportinio irklavimo patirtys. Lietuvoje pirmosios baidarių irklavimo užuomazgos – 1885 m. Klaipėdos „Neptūno“ klube. Į Vilnių šis sportas „atsikraustė“ apie 1920 m. Tik 1933 m. Prahoje vyko pirmosios Europos irklavimo pirmenybės. Po pasaulinio karo smagiai prasidėjęs sportinis irklavimas apmirė, nes brangus inventorius buvo išgrobstytas. J. Obelieniaus iniciatyva ši sporto šaka tik dalinai atgimė 1949 m. Labai aktyvūs buvo kauniečiai ir klaipėdiečiai. O kur ignaliniečiai? 1956 m. per SSRS tautų spartakiadą Maskvoje pasiektos pirmosios pergalės: vicečempionais 10 000 m distancijoje irkluojant dvivietę baidarę tapo Alfonsas ir Mykolas Rudzinskai.

Irklavimo treneris

Su broliais Rudzinskais pirmą kartą sublizgėjo ir Ignalinos kraštovaizdžio subtilumai. Garsesniu ilgainiui tapęs Mykolas Rudzinskas gimė 1933 m. Ignalinos r. Navikų kaime (brolis Alfonsas – 1934 m. rugsėjo 9 d.). Jie su broliu ir dar dvi seserys gimė prie gražiosios Dysnos upės. Įdomu, kad „iš po lenkų“ išlindę Ignalinos žemių žmonės tuomet buvo lietuvinami ir Dūkšto vidurinę mokyklą jis baigė Rudžio pavarde. Broliai savimi išbandė abi nuo šiauraus, jau žemyninio Ignalinos klimato priklausiusias sporto šakas: slidinėjimą ir irklavimą. Dar vaikystėje tėvas iš dvimetrinės pušies padarė vaikams slides. Tai nebuvo sportas, o išgyvenimo būdas, nes net 20 km iš mokyklos reikėjo užšalusiu Dysnų ežeru (antru pagal dydį Lietuvoje) šliuožti namo maisto pasiimti. Pavojų kėlė eketės, kuriomis naudojosi verslaujantys žvejai. Fizinę brolių ištvermę didino tai, kad vasarą pėsčiomis eidavo tą maršrutą, o itin šaltomis ir sniegingomis žiemomis bėgdavo paskui mamą į tvartą. Brolių keliai išsiskyrė: fiziškai stipresnis Alfonsas tapo perspektyviu slidininku, o Mykolas – pavyzdiniu baidarės irkluotoju, geidautinu treneriu ir būsimos Trakų irklavimo bazės kūrimo iniciatoriumi.

Abu broliai 1958 m. baigė Leningrado (daugelio rajono gyventojų prekybiniai ryšiai buvo tamprūs su šiuo miestu geležinkeliu, todėl nebuvo baisu) Leshafto kūno kultūros instituto Pedagoginį fakultetą. Ten studijavo abi sporto šakas, bet specializavosi vienoje. Mokslų metu Mykolas susipažino su bendramoksle Valentina, gilino teorines žinias, sukūrė šeimą. 1958 m. šeima grįžo į Lietuvą, 1960 m. jam buvo suteiktas Garbės sporto meistro vardas. Kiek vėliau šeimoje gimė du sūnūs.

Jaunėlis Alfonsas pradžioje labai veržėsi irkluoti, tad abu subūrė ir treniravo komandas „Spartake“ ir „Dinamo“ draugijose. Mykolui iki Nusipelniusiojo vardo pritrūko dviejų pergalių – reikėjo penkis kartus tapti sovietų čempionu, o jis buvo antras… Svariausia Mykolo pergalė – Romos olimpinėse žaidynėse užimta ketvirtoji vieta: be įrangos, be salių ir plaukimo takelių ši pergalė ir šiandien prilygsta aukščiausiems pasiekimams. Pralaimėjimai mums, regis, buvo tik į sveikatą, nes su auklėtiniu V. Rubcovu jis grįžęs pradėjo irklavimo bazės Trakuose kūrimą. Įdomu, kad sportininkų treniruočių iš visos tuometinės Sąjungos nuotraukose įamžinama pilis, kraštovaizdis, formavo požiūrį į mūsų šalį kaip unikalią, gražią. Bazėje treniravosi visi garsieji. Kai Trakuose būdavo sportininkų „perkrovos“ jie keliaudavo ir į kitus vandens telkinius, tame tarpe į Rudzinskui puikiai žinomą Palūšę.

Nuo 1965 m. M. Rudzinskas paliko sportinę karjerą ir tapo tik treneriu. Garsusis, „pasislėpęs“ nuo žiūrovų akių sporto profesorius Juozas Skernevičius (ugdęs ir ignaliniečius slidininkus V. Vencienę, ir A. Šalną) sakė, kad Mykolas labai gilinosi į mokslo tiriamuosius darbus, daug dirbo laboratorijose, ruošėsi metodiškai, gilinosi į biochemiją. Nuo 1987 m. rugsėjo iki mirties jis dirbo treneriu  Lietuvos olimpiniame sporto centre. Visas trenerio bagažas – 54 metai. Jų metu dirbo su L. Fedorenka, V. Rubcovu, V. Mileška, G. Aleksejūnu, A. Visocku, nuo mažens užaugino A. Duonėlą, E. Balčiūną, R. Petrukanecą. Mykolo devizas – drausmė ir tvarka – daugeliui tapo savu. 1977 m. jis jau buvo tarptautinės kategorijos irklavimo sporto teisėjas.

Nei jis, nei brolis turtų iš savo pasiekimų nesusikrovė: vaikai užaugo puikiais žmonėmis, savos tėviškės Navikų kaime 60 arų žemės tapo vila, kurioje dirbdamas pailsėdavo, atsigaudavo, planuodavo. Ten ir žuvo begesindamas užsiplieskusią ugnį… Graži buvo jo svajonė – kad Ignalinos ežerai savo glėbin priimtų irkluotojus, kad ežerus puoštų įruoštos trasos, kad augtų nauja karta, kad sportininkų būrys gausėtų… Gal tai taptų nors jaunimo irklavimo pradžiamokslio namai, kad vėliau ir dirbt sugrįžt nebijotų? Nei tokio, nei kitokio paminklo, nei rajono, nei sporto, nei centrinė valdžia už nuopelnus Lietuvos sportui jam nepastatė, bet niekada nebūna vėlu.

Kiti garsieji buvusio Ignalinos rajono irkluotojai

Kai apie pomėgių priklausymą nuo kraštovaizdžio pasakoji, neišeina aplenkti Visagino. Kodėl? – nors 2025 m. miestas minės savo lyg ir 50-ą gimtadienį, bet 15 iš jų jis buvo Ignalinos rajono dalis ir buvo „tvarkomas“, aprūpinamas „kadrais“ būtent su Ignalinos r. „partkomo“ palaiminimu. Sunku neaptarti olimpinių pasiekimų, ant kurių pergalingų laiptelių pastūmėjo palanki kraštovaizdžio situacija Visagine. Juo labiau, kad dažniau ar rečiau jie visi tobulindavosi Trakų irkluotuoju sporto bazėje. Visaginiečiai nepapuolė į sportininkų kartų kaitos problemų sprendimą, nes pati savivaldybė labai jauna. 1985 m., minint irklavimo sporto 100-etį, treniruotės prasidėjo entuziasto N. Goloskokovo iniciatyva (miesto „pradžia“ laikomi 1975 m.). Pirmuosius trenerius surado Volgograde. 1990 m. jau buvo 400 irkluotojų ir 10 trenerių, rinktinei vadovavo Vl. Suchorukovas ir S. Timochinas.

Irklavimas – iki šiol viena populiariausių Visagino užklasinių veiklų, nors sporto bazės įranga neatitiko jokių reikalavimų, treniruojamasi buvo neužšąlančiuose Drūkšių vandenyse. IAE išmetimo kanale vanduo neužšaldavo… Bene pirmoji rimtesnė pergalė – 2000 m. jaunių dvivietėje, kurioje buvo ir K. Prochorovas. 2003 m. išsiskyrė naujai sudarytas K. Prochorovo ir R. Labucko tandemas, kurį treniravo Vl. Suchorukovas. 2007 m. Lietuvos kanojų irklavimo vyriausiasis treneris E. Gustas, dirbęs ir su sovietų rinktine, treniravęs R. Labucką ir J. Šukliną, žurnalistei  M. Marcinkevičiūtei sakė, kad „jam nepatinka, kad savame kiaute užsidarė Visagino irkluotojai, kurie vengė sudaryti bendras įgulas su kitų miestų irkluotojais ir stengėsi rungtyniauti savo jėgomis“. Jis atvirai žavėjosi J. Šuklino imlumu ir minkštumu, prognozavo pergalingą ateitį. Literatūros apžvalgos gali daug papasakoti apie R. Labucką, J. Šukliną ir A. Sėją. Nors R. Labucko – baidarininko – pergalės įspūdingos, bet miesto istorijoje jis itin ryškaus pėdsako nepaliko. Visi lyg ir žinojo, bet…

Jevgenijus Šuklinas gimė 1985 m. lapkričio 22 Rusijoje, bet jau 3 metukų kartu su tėvais atvyko į Visaginą. 14 kartų Lietuvos čempionas, 2003 m. – pasaulio jaunimo, 2008 m. – Europos ir pasaulio jaunių, Londono olimpinių žaidinių vicečempionas, pasaulio čempionatų bronzininkas ir galybė kitų įvertinimų bei 2014 m. geriausias Lietuvos sportininkas. Gal tiesiog man teko tokia laimė: žmogui, niekuomet nesidomėjusiam sportu, informacija tiesiog „ateidavo“. Dar kol nedirbau Visagino savivaldybėje, stebėjau jo pasisakymus Trakuose, kai laimėti sutrukdė liga. Kažkaip motiniškai gaila buvo. Po to, jau dirbant Visagino savivaldybėje, dalyvavome TV laidoje „Super miestas“. Televizininkai liepė atsivežti kokį žymų sportininką. Tuometinis kolega J. Nekrošas rekomendavo J. Šukliną. Kuomet derinau kandidatūras, TV merginos sakė tokio negirdėjusios, na, bet ką su tuo Visaginu darysi… S. Kotovas ir J. Šuklinas, dalyvavę laidos sportinėje dalyje, labai skyrėsi – vienas siekė tik laimėti, kitas – kovoti pagal bent minimalias taisykles, kurių nebuvo… Po laidos visos TV kūrėjos šūkčiojo – koks gražus jis besąs… dar atsivežkit. Vėliau jis buvo ir šokių konkurso dalyvis televizijoje, mat nuo mokyklos laikų turėjo šokėjo įgūdžių. Iš ten pasitraukė, nes negalėjo rungtis be taisyklių, toje srityje profesionalumo neugdė… Laidos organizatorių laisvas kūrybiškas požiūris jo nesužavėjo… Žinant, kad mokydamasis beveik vien 10-tukais savanoriškai liko antriems metams, kad į olimpiadą papultų… negali atsistebėti – juk taip psichologiškai sunku… Tikrai buvo nuostabus, kad ir tikslingai vienpusiškas. Kartais pagalvoji, kad jame tūnanti senelio sentikio užsispyrėliška dvasia ir nuosaikumas padėjo.

Savo prisiminimuose jis mini gražias išleistuves į olimpiadą. Tai didelis mano darbo įvertinimas. Buvo įprasta olimpiečius į varžybas palydėti Visagino savivaldybės posėdžių salėje su meru, gan uždarai. J. Šuklinas „švietėsi“ iš seniau. Man olimpinę vasarą buvo pavesta organizuoti išlydėjimą, nes kolegos Jono nebuvo. Susirinkau informaciją apie tuometines tradicijas, bet nepajėgiau joms paklusti: labai jau jos atitiko sportininkų siauražiūriškumą… Paprašiau, kad tuometiniai kultūros darbuotojai atneštų žaismingas vėliavas, įgarsinimą, jomis papuošėme savivaldybės prieigas. Apsidžiaugiau režisierės Birutės Danilevičės (dirbusios ir Trakuose) scenarijumi, akcentuojančiu jo atstovavimą Lietuvai, nors dėl laisvai valstybine kalba kalbančio sportininko išsigandau – kaip J. Šuklinas sutiks tokį lietuviškumo pliūpsnį? Jis su treneriu Vl. Sacharuku kiek vėlavo, bet jau kai pasirodė, tai kaip elnias albinosas. Viltingai lydėjo valdžia, skambėjo nuostabūs Birutės žodžiai, pagarbiai jo rankų laukė smulkus gintaras, tautinis rankšluostis ir lietuviškos žemės duona… Matėsi, kad jis laukė įprastinio varianto, kiek pasimetė, bet tai ir staigmena, kėlusi malonumą. Po pergalės jis, o gal tiesiog „lauktuvės“ iš olimpiados, tapo geidžiami ir visuotinai laukiami. Kiekvienas, fotografavęsis šalia jo, jautėsi svarbus ir Lietuvai, pasipylė gausybė TV laidų visais rakursais kaip ir tuomet, kai prasidėjo dopingo skandalas… tik nuotaikos kitos.

Po olimpiados Visagino bibliotekoje Kūno kultūros dienai paminėti (dar skandalo nebuvo) teko organizuoti renginį, kuriame norėjau iš „tradicinių klišių“ – klausimų išmušti olimpietį, sužinoti tai, ko negirdime. Tuomet, subūręs jaunų visaginiečių grupę „Mes tai-Visaginas“, jis jau bandė kandidatuoti į miesto tarybą. Žmonių dėl viešumo ribojimo buvo nedaug, bet įdomu. Net tokiems sporto skeptikams kaip man. Labai daug sužinojome apie jo atidą šeimai, artimus, pagarbius ryšius su tėvais, jautrumą sesei. Apie nuo 11 metų patiriamą treniruočių negailestingumą ir pragyventą širdies operaciją, mamos ligą. Daug padėkų jis skyrė biochemijos žinovams, įvardijusiems olimpinio komiteto teikiamų mineralų poveikį, gydytojams ir masažistams jų raumenis pažįstantiems kaip audinio gabalą. Dabartiniams gydytojams belieka tik mokytis iš sporto gydytojų, nes mineralų subalansavimas organizme darė juos sunkiai įveikiamus. Dėkojo ir E. Balčiūnui, ruošusiam išskirtinę treniruočių metodiką ir gydytojui J. Vaščenkovui, kuriam už pagalbą padovanojo savo medalį.

Tuomet skandalingai skambėjo jo konfliktas su senuoju Visagino treneriu dėl pastarojo pakeitimo. J. Šuklinas su derama pagarba jam dėkojo, bet sakė, kad jį „modernesniu“ pakeitė todėl, kad tai tiesiog dėsnis, nes kiekvienas išauga ankstesnio laiko marškinėlius ir keičia kitais… Kai paprašėme palyginti save ir tatuiruotuosius kolegas – sportininkus, sužinojome, kad jis tuo „amatu“ neužsiima, nes į tatuiruotę kūnas reaguoja kaip į žaizdą, todėl reakcija kūne neprognozuojama. Susirinkusias moteris nustebino, kad kiek aukščiau kelio yra raumuo, kurį liečiant galima suprasti meluojant vien dėl pieno rūgšties pasiskirstymo… Judėjimas atkarpa – viskas sportui – baigėsi 2016 m., bet tik 2019 m birželio 12 d. jis oficialiai išbrauktas iš olimpinių prizininkų sąrašo dėl teigiamo dopingo testo. Metalinio medalio likimas jau aiškus, bet jo pasigamintus šokoladinius visi suvalgė…  Liūdna, bet kartu džiugu, kad jis sugrįžo į tikrąjį savasties pojūtį – šeimą. Namuose jau sukasi jauna šeimininkė.

Vandenys įgalino pasirinkti sportą, prie vandenų mūsų herojus J. Šuklinas pradėjo naują gyvenimą. Judėjimas atkarpoje – studijuojant ir realizuojant viešojo administravimo žinias vyksta (baigė VMRU). Dirba savivaldybės taryboje, verslauja, jau pora metų yra Liberalų partijos (kuri, kaip nebūtų keista, yra populiari Visagine) ir 2024 m. kandidatavo į LR Seimą vienmandatėje Nalšios šiaurinėje apygardoje. Vyresnieji visaginiečiai į jį žvelgia gan meiliai – lyg į anūką, kartu džiaugiasi nemažomis jo pastangomis įtakoto Visagino irklavimo bazės modernizavimą, drakonų valčių lenktynes. Daug pliusų jam pelno pagarba vyresniems, empatiškumas. Tai daro jį pastebimu ir Ignalinos rajone, kuris yra apygardos dalis. Jaunimas nuo Visagino vandenų skina naujus laurus jiems modernizuotoje irklavimo bazėje. Vandens buvimas šalia jų sudaro galimybes tobulėti nuo mažumės.

Ak, tas žavusis Rytų Aukštaitijos kraštovaizdis, kuriantis gražius gyvenimus!