Jurgitos Makarevičienės nuotraukos

Lietuvos etnografijos muziejaus iniciatyva Šuminų etnoarchitektūriniame kaime (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10333) Utenos rajone gegužės 15 d. susirinkęs būrys įvairių sričių atstovų sprendė Šuminų kaimo dūminės pirkios įveiklinimo klausimą. Visos dienos procesas buvo skirtas ieškant atsakymo į iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą: ką daryti su Šuminų dūmine pirkia? Pirkia – tai ne tik Lietuvos etnografinio muziejaus pastatas. Tai paveldo dalis, vertingas kaimo pastatas, kuris turi savininką, bet neturi šeimininko ir gyvybės. Neturi žmogaus, kuris čia kasdien užeitų, pakviestų, padėtų pažinti praeitį.

Kaip įveiklinti, atgaivinti dūminę pirkią, sprendė Kultūros ministerijos, savivaldybių atstovai, muziejininkai, švietimo sistemos atstovai, verslo atstovai, vietos gyventojai, paveldosaugininkai, saugomų teritorijų specialistai, kūrėjai. Visi atvyko su savo „kuprinėmis“ – skirtingomis patirtimis, nuomonėmis, neretai ir išankstiniais įsitikinimais ar nusistatymais. Šis bendrakūros renginys buvo skirtas ne išmokyti, ne pasakyti „kaip reikia“, o padėti visiems susirinkusiems išsikrauti tas savo „kuprines“, pasidėti jas į bendrą ratą ir pažvelgti vieni į kitus kitaip – be titulų, be hierarchijų, be kaukių, be ego…

Renginys įrodė, kaip skepticizmas ir abejonės virto NORU kurti, veikti, prisidėti prie įveiklinimo to, kas greičiausia buvo pasmerktas nykti… Dalyvavę renginyje teigė, kad daugelio pradžioje buvę niūrūs ir nepatiklūs veidai ne tik pasipuošė šypsenomis, bet ir širdys užsidegė noru ne tik patarti, pasiūlyti, palinkėti, bet ir kartu kurti, veikti, padėti ir prisidėti. Taip ir prasideda sisteminiai pokyčiai. Renginys akivaizdžiai parodė, kad svarbu tik susirinkti visiems ir pakankamą laiką pabūti kartu.

Renginio pagrindas buvo fasilitavimas (renginio vedėjai (fasilitatoriai) savanoriai Kristina Mareckienė ir Tomas Makarevičius). Tai yra procesas, kurio metu siekiama sukurti tokią aplinką, kurioje dalyviai jaučiasi saugūs, suprasti ir išgirsti, o tai skatina atvirą ir produktyvų dialogą bei bendradarbiavimą. Procesą Kristina su Tomu vedė remdamiesi ateities paieškos metodika, kuri, kviečia visą sistemą į vieną kambarį. Ne šiaip pasikalbėti, bet nusikelti į praeitį, susitikti su dabartimi ir drauge įsivaizduoti norimą ateitį. Ne per problemas – o per bendrus siekius. Ne per kritiką – o per viltį. Tikslas – sukurti galimus šios unikalios sodybos įveiklinimo scenarijus.

Svarbiausia dalis buvo į vieną erdvę sukviesti susijusių, bet visiškai skirtingų sričių atstovus: valstybės institucijų, paveldo, muziejų, turizmo, švietimo bei vietos bendruomenės. Ir tuomet visus kartu išlaikyti pakankamą laiką, kad jie susipažintų, išgirstų vienas kitą, pasidalintų tuo, kuo yra turtingi atskirai, ir tuos požiūrius bei matymus apjungus. Ten, kur jau rodėsi, kad įvyko užstrigimas, grupė vėl ir vėl įrodė, jog kolektyvinės sąmonės galia yra kur kas galingesnė už vieno, dviejų ir net trijų protus. Vertingiausia tai, jog pabuvę kartu, VISI dalyviai išėjo tikrąja ta žodžio prasme praturtėję – daugiau pažinę, susidraugavę, apsikeitę savo požiūriais, matymu, suvokimais. Susijungė tai, ką sunku žodžiais ir įvardinti. Panašu, susikūrė šimtai naujų neuronų jungčių ne tik visų dalyvavusiųjų susitikime smegenyse, bet, svarbiausia, užsimezgė nematomi, bet labai svarbūs saitai tarp širdžių. O tai yra pagrindinis varomasis variklis veikti ir įveiklinti Šuminų dūminę pirkią.

Renginys parodė, kaip žmonės pradeda matyti vieni kitus kitaip. Kaip gimsta noras veikti, o ne laukti. Kaip pokytis, kuris vakar atrodė neįmanomas, šiandien jau turi kryptį, kontaktus ir idėjas. Visa tai vyko ne dėl Tomo ar Kristinos išminties, o dėl to, kad visi susirinkusieji išdrįso atsiverti, išbūti, įsiklausyti. Dūminė pirkia gyvens. Ne todėl, kad kas nors liepė ją „įveiklinti“, o todėl, kad bendruomenė pati ją priėmė, kaip savą…

Kultūros paveldo departamento inform.