Benedikto Stakausko knyga. R. Misiūnienės nuotr.

Dalia Savickaitė, Mielagėnai, www.voruta.lt

Klausyti, ką tau sako žmonės. Klausyti ir išgirsti kas pasakoma, toli gražu geba ne kiekvienas. Išgirstam žodžiui ieškoti paralelių savo žiniose – jau pretenzija į gebėjimą mąstyti. Kažkaip nesąmoningai taip nutiko man. Mano ilgametė kirpėja gražuolė auksarankė Vlada Kuodienė, išėjus mano trečiai knygai, pasakojo ir apie savo dėdę Benediktą (Benių), kuris esąs Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas ir rašąs knygą apie jos antros eilės dėdę kunigą Juozapą Stakauską nuo Mielagėnų. Tuomet ji tiek daug pavardžių dar neminėjo, tiesiog žinodama mano aistrą atrasti Ignalinos krašto unikaliuosius apie tai užsiminė. Regis atėjo ir išėjo, bet kuomet sulaukiau kuklutės Mielagėnų bibliotekos išmoningosios darbuotojos Rimutės Misiūnienės skambučio (po maždaug penketo metų) smegenų vingiuose kažkas atsigamino. Ji man perdavė Benedikto Stakausko pageidavimą matyti ir girdėti mane jo knygos apie tėvo brolį – Juozapą Stakauską „Dievo ieškojau protu, suradau – širdimi“, pristatyme kraštiečiams.

Nustebino, nes jo nepažinojau, o dar juolab dalyvaus jo kolega Liudvikas Myško iš Molėtų Teismo (dabar abu jau senjorai)… Kadangi R. Misiūnienė meiliai, bet įpareigojančiai mus tris vadino moderatoriais, tai jaučiausi ypatingai, nes jaučiausi, lyg knygos herojus „įrankis Dievo rankose“, kuriam pavesta skleisti žinią apie šią knygą, apie iškilų Mielagėnų krašto sūnų ir visai Lietuvai svarbų žmogų. Kaip ne keista, intelektualiame, tik vilniečių choru papuoštame bibliotekos renginyje žmonių buvo pilna špitolė, kurią garbusis Mielagėnų klebonas M. Savickas įruošė miesteliuko žmonių susirinkimams. Smagu žiūrėti, kaip, atsiradus vietos įvairiems sambūriams, pačiam juos papildant savimi ir vaišėmis, jam pavyko sutelkti bendruomenę. Dėlionės dalys pradėjo „krautis“ į paveikslą…

Įdomus tas Mielagėnų miestelis su savo bažnyčios paveikslų autoriumi, kraštiečiu Vincentu Smakausku ir Vienos universiteto istorijos mokslų daktaru, kunigu II-o Pasaulinio karo metu vadovavusiu Lietuvos archyvams, Pasaulio tautų teisuolio vardu pavadinto ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotu Juozapu Stakausku. Koks netikėtas raidžių žaismas pavardėse… Abu lyg ir pranašai savo profesinėje ir jų klausančiųjų apsuptyje. Visas miestelis ir jo apylinkės įdomios savimi ir žmonėmis, tik gaila, kad kuomet žaviai restauruotų kulto pastatų miestelis keitė gatvių pavadinimus, gatvelę, vedusią iš J. Stakausko tėvų sodybos į mokyklą, bažnyčią, bendruomenė pavadino Alyvų, o ne šio iškilaus žmogaus pavarde. Juk vietovę įdomia padaro istoriniai faktai ir juos įamžinantys žmonės, jungtis su mūsų dabartiniu pasauliu… Gal vertėtų pagalvoti nors apie žymenį jo tėvų sodybos vietoje juolab, kad ir sūnėnas Benediktas ir dukterėčios Onytė Stakauskaitė (Kuldienė) ir Marytė Stakauskaitė (Veličkienė) dar žvaliai pasakoja prisiminimus. Onytės dukra žino mamos pasakojimus apie garbų giminaitį Juozapą.

Pristatymo metu knygos sudarytojas Benediktas Stakauskas labai jaudinosi. Negelbėjo nei senų laikų draugas, nei kaip mūras šalia esančios seserys. Jis minėjo knygos leidybos niuansus, knygos sutikimą pas klierikus Kaune, džiaugėsi patirtu dėdės dėmesiu jo jaunai šeimai. Taip nutinka bene visiems, kurie labai atsakingai ir kruopščiai sudarinėja knygą, įveikia ne vieną kliūtį ir kalba su savo ir herojaus krašto žmonėmis. Knyga buvo sudaroma lyg ir dviem etapais. Apie 2020 m. jau buvo pagarsintas knygos pasirodymas, bet dalį Nikodemo Švogžlio-Milžino atsiminimų S. Narkeliūnaitė redagavo Amerikoje. Jai netikėtai mirus dalis teksto dingo… Darbas vyko iš naujo. 2024 m. antroje pusėje pasirodė puikios poligrafinės kokybės informatyvi, puikiai sudėliota knyga. Ją sudaro vairių autorių atsiminimai apie herojų. Kadangi autorius leido knygą savo lėšomis, knyga iš karto tapo bibliografine retenybe, nes jos išleista tik 300 egzempliorių. Jos paklausa – didžiulė, nes katalikų konfesijos žmonės turėtų herojų šlovinti už mokslo darbus, rašinius, pamokslus, kuriuose jis bažnyčios tiesas įrodinėjo mokslinių reiškinių paralelėmis. Jis bene vienintelis istorikas istoriniais faktais įrodinėjęs, kad kunigaikštis Mindaugas neatsisakė krikšto, yra suredagavęs gausybę kitų autorių darbų, remdamasis sava ranka perrašytomis sukauptomis dokumentų kopijomis. Knygoje paruoštos publikacijos tapo puikia medžiaga besiruošiantiems sielovados darbui, studijuojantiems rašiusių kunigų kūrybą ir biografijas. Knygos laukė ir žydai, jų palikuonys, kuriuos karo metu J. Stakauskas slėpė Lietuvos archyvo patalpose. Knyga įdomi turėtų tapti ir besidomintiems Lietuvos archyvais, nes J. Stakauskas dirbo laisvos Lietuvos laiku Kaune, Vilniuje nuo archyvo išvežimo į užsienį gelbėjo ir prie „ruso“, ir prie „vokiečio“… Tikėtina, kad pilniausiai jis išsaugojo bažnytinius aprašus, nes tuo metu jau buvo kunigystės kelyje…  Žydai, kad neišprotėtų nuo tylaus slėpimosi už knygų sienos, šviesiu metu perrašinėjo archyvus, kuriuos jis kaupė savo bibliotekoje. Gaila tik, kad tai kopijos, o kadangi nepatikrintos ir nepatvirtintos turi mažesnę juridinę galią, nors, kaip šaltinis naudotinos… Knygoje ir puiki jo paruoštų mokslo darbų, kūrinių ir redaguotų kitų autorių darbų bibliografinės nuorodos, jo paties bibliografija, nes pats visą gyvenimą ieškojo sau vietos arčiau informacijos šaltinių.

J. Stakausko gimtinė – Degsnės kaimas dabartinės Mielagėnų seniūnijos teritorijoje

Kaip jis leido jaunystės laiką? Kuo jo laikas įdomus seniūnijos istorijai? Reikia pažymėti, kad savo kraštą mylėjusio istoriko literatūrinę biografiją knygoje pristato kitas buvusio Švenčionių krašto (Trebučių km.) vaikas, vos metais už J. Stakauską vyresnis kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Jie jau ankstyvaisiais metais susitiko besimokydami ir savo svajomis ir pergyvenimais dalijosi visą gyvenimą. N. Švogžlys-Milžinas sugebėjo kunigystę derinti su poreikiu domėtis etnografija, iškentė saugumo tardymus, o J. Stakauskas visą laiką lyg Lomonosovas, siekė mokslo. Neturtas privertė jį kreiptis pagalbos į bažnyčios tarnus ir taip paraleliai istoriko specialybei baigė ir teologijos studijas, gavo šventinimus. Didžiulis kun. N. Švogžlio-Milžino nuopelnas yra tai, kad jis, mūsų profesijos žinių apribotų žmonių kartai, trumpai ir patraukliai pristatė krašto, kuriame gimė J. Stakauskas istorinį-administracinį-religinių dekanatų žemėlapį, įvardijo kunigavusiuosius. Jis manė, kad kalbėti apie žmogų nesuprantant jo istorinės apsupties, socialinių, religinių  sąlygų negalima, nes neįmanoma suprasti, kas formavo aprašomąjį žmogų. Rašytojas pražygiavo Vilniaus kraštu ir įvardino, kad J. Stakauskas pirmiausia buvo Vilniaus krašto sūnus. Šis didelis žemės gabalas turėjo antraeilius, provincinius kraštus, kurių tarpe ir vytautinis, didvyriškas Švenčionių kraštas su Perkūno šventykla ir Vytauto Didžiojo bažnyčia bei medžioklės pilaite. 1795 m. Švenčionims tapus apskrities miestu ryškesne tapo ir Mielagėnų parapija. Pokariu vienu iš 7 dekanatų tapo Švenčionys su 18 parapijų. Mielagėnų parapija buvo viena iš jų kaip dekanato stambesnioji, žymesnioji, turinti savo istoriją ir mūrinę bažnyčią.

To meto laikraščiuose man teko skaityti, kad tai buvo viena raštingiausių parapijų Lietuvoje. Remiantis rašiusiojo atsiminimais, galima galvoti, jog tai, kad čia caro laikais nuo 1895 m. jau buvo rusiškas valsčius ir rusiška mokykla (narodna škola) sudarė sąlygas mielagėniškiams būti įvykių sūkuryje, lankyti kad ir rusišką, nors nerusofobišką mokyklą. Į šią mokyklą 1900 m. gimęs Juozapas Stakauskas 1910-1912 m. tėvų Stakauskų valia į mokyklos trečią skyrių buvo palydėtas kaip tyliai „besilaikantis“ sūnus. Juozapo tėvai buvo raštingi, todėl tikėjo, kad jam mokslas padės įsitvirtinti pasaulyje. Tėvus priimti tokį sprendimą skatino ir tuometinis Mielagėnų parapijos kunigas Pliacidas Šarkauskas. Jis skatino ir jaunuolio mokslų tąsą Švenčionyse. Pavadintas Josif Martinovič Stakobskij jis 1912-1915 m. lankė Švenčionių miesto mokyklą, buvo gabus, gyveno pas tėvo brolį, vasaras leisdavo Degsnėje. 1915-1918 m. ten įsitvirtino vokiečiai, nes čia ėjo fronto linija. Grįžęs atostogų po trečio kurso jis rado namuose begyvenančius vokiečius. Kentėjo visa šeima. Iš kareivių pramoko vokiečių kalbos, bet jų nekentė visa širdimi, nors – likimo paradoksas – vėliau studijavo vokiškuose universitetuose.

Vilnius – Marijampolė – Kaišiadorys

Tėviškėje po vokiečių  pozicijas užėmė rusai, bet tuomet šis kraštas jau priklausė Lietuvai. 1917 m., palaisvėjus politinei situacijai, tėvai siuntė sūnų iš namų mokytis ar užsidirbti duonai. Ir vėl gelbėjo bažnyčioje tuomet kunigavęs Adomas Zaremba. Jo prašymu Vilniuje 18 metų jaunuolį globojo kun. Juozapas Kukta. Tai tęsėsi visą B. Stakausko „augimo“ laiką. Jis tarpininkavo, kad Vilniuje jaunuolis patektų į lietuvių gimnazijos 5 klasę. Būdamas 19 metų 1919 m. pavasarį baigė ją su pagyrimu. Tuo metu Vilniuje pradėjo veikti vienuolių marijonų būrelis. Jie Vilniaus krašte ieškojo gabių studentų, siųsdavo į Marijampolę baigti gimnazijos, o vėliau į seminariją. J. Stakauskas jau buvo mokytas karo skurdo „mokykloje“, tad ieškojo būdų kaip išvengti tokios patirties neramiame Vilniuje. Nors ir nenorėjo ateityje tapti kunigu, bet, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, pasirinko materialiąją religijos paramą, susipažino su marijonais ir išvyko gimnazijos baigti į Marijampolę. Čia ypatingai išryškėjo J. Stakausko susidomėjimas ne vienuolių praktikomis ir maldomis, bet vienuolyno bibliotekos vertybėmis. Saugodamas šią likimo dovaną elgėsi pagal vienuolyno regulą, buvo drausmingas. Jam buvo patogu, kad nereikėjo rūpintis materialiais išlikimo dalykais, visose klasėse buvo pirmas savo gabumais. 1922 m. jis jau buvo 22 metų vyras, nemokamų VIII klasių abiturientas su pagyrimu, laisvai mokėjo lietuvių, vokiečių, rusų ir lotynų kalbas. Tikėtina ir lenkų, prancūzų bei graikų kalbas.

Atsisveikinęs su Marijampolės vienuolynu jis išėjo į Kauną, nes galvojo tik apie save moksle. Gimtasis kraštas buvo okupuotas lenkų, bet senas jo pažįstamas iš gimtų kraštų Daktorių kaimo Zigmas Žemaitis jau gyveno Kaune, tad su juo ir tarėsi. Nei apie teologijos mokslus Kauno kunigų seminarijoje, vadovaujant jam jau pažįstamam J.Kuktai, nei apie karo mokslus negalvojo, nors tam buvo palankiausios sąlygos. Įstojo į jauną KU Medicinos fakultetą, bet… metams. Jo nesužavėjo „materialus“ mokslas, poreikis nuolat bendrauti ir jis, matyt, pasiremdamas Simono Daukanto mokslų istorija, išėjo „savo valia su tuščiu neapdairumu“. Visų nustebimui jis patraukė į Krekenavą mokytojauti, nors nemėgstančiam bendrauti tai atrodė keista… Po metų buvo atleistas, nes skundėsi ir tėvai, ir vaikai.

Gyvenimas privertė keliauti į Kaišiadorių kuriją, atnaujinti pažintį su jos administratoriumi J. Kukta. J. Stakauskas prašėsi į užsienį teologijos studijoms su pasižadėjimu įsišvęsti į kunigus… Administratorius net finansiškai jį parėmė. „Siuntimas“ užtikrino stipendiją pragyvenimui Austrijos Insbruke. Gyveno jis konvikte, kurį tvarkė seserys vienuolės (kažkas panašaus į bendrabutį). Konvikto vyrų nevadino klierikais, jie buvo be sutanų, o tai, kaip vėliau matysime, lenkų okupuotoje Lietuvoje, Juozapą pasmerkė areštui… Universiteto daugiakalbiškumas, akademinis dėstymo lygmuo darė jį laimingu. Džiaugėsi religinėmis praktikomis, meditavo, atsivėrė bendravimui, buvo pažangus. Vasaromis jis grįždavo į Lietuvą Kietaviškin pas kun. dekaną Matą Cijūnaitį. Išvykdamas padarė netaktą, nes nepriėmė dekano siūlomos paramos… Taip „pateisino“ jį lydintį keistuolio vardą… 1926 m. birželio mėnesį baigė Insbruko universiteto mokslus ir pradėjo ruoštis įšventinimui į kunigus: pratinosi prie sutanos, pamaldų apeigų, siekė susipažinti su kitais kunigais ir „įkvėpti jų dvasios“, numatyti būsimą darbovietę, nes reikėjo suprasti bažnyčios pasaulį, atlikti rekolekcijas, generalinę išpažintį, priimti šventinimus. J. Stakauskas 1926 m. liepos 26 d. buvo įšventintas į kunigus, darbui pasirinko Kaišiadorių vyskupiją pas savo nuolatinį rėmėją J.Kuktą.

Primicijos Mielagėnuose – studijos Vienoje

Nuo 1919 iki 1939 m. su trumpa 1920-ųjų pertrauka gimtasis Juozapo kraštas priklausė Lenkijai. Visi jau kunigo J. Stakausko giminės, tėvai dar buvo gyvi, tad savo primicijas (pirmas mišias) J. Stakauskas laikė gimto Mielagėnų krašto bažnyčioje prie veikliojo kun. K. Gumbaragio. Visiems buvo įdomu kas įvyks, nes mišias laikys užsienyje aukštus mokslus baigęs studentas… Nors turėjo visus pravažiavimui ir tapatybei reikalingus patvirtinti dokumentus, bet dėl to, kad užsienyje išmoko būti perdėm pasaulietiškas, po  mišių nenešiojo sutanos, nedėkojo vietos valdininkams buvo pavadintas apsišaukėliu, patyrė areštą. Tuoj po primicijų jis išvažiavo. Politiniai nesusipratimai pristabdė jo norą leisti laiką gimtinėje. Visą jo likusį gyvenimą nuodijo karčios politinio trumparegiškumo nuosėdos.

Iš Mielagėnų niekur neužsukdamas vyko į Lenkiją, nes taip buvo sutvarkyti dokumentai, susipažino su šios šalies bibliotekomis nes troško ginti daktarinę disertaciją.  Pasižadėjimus kun. J.Kuktai jautėsi įvykdęs, tad vyko į Vienos universitetą kur žinojo esant Karališką biblioteką, turtingus archyvus, girdėjo apie plačias istorijos mokslų studijas. Pagrindinėms studijoms pasirinko istorijos mokslus, šalutinėms –filosofiją ir senąją lotynų kalbą. Jis gyveno moterų vienuolyne, ten buvo kapelionu, vedė religines praktikas, sekmadieniais koplyčioje vedė pamaldas. Už tai gavo celę, patalynę, šviesą, šilumą, maistą ir stipendiją. Nuostabu, kad jis jau sugebėjo tvarkingai surikiuoti visus žemiškus reikalus: priklausymą Vienos kurijai ir gauti patvirtinimą, kad yra Kaišiadorių kurijos globoje. Nuostabą kelia tai, kad jis nesinaudojo jokiais kultūringosios Vienos privalumais, nesivystė kaip viešas asmuo, inteligentas, eruditas, bet valandomis žiūrėjo į šimtamečius karalių, magnatų, Romos kurijos ir kt. pergamentus su vaškiniais antspaudais. Kaip vėliau parodė gyvenimas šių žinių jis nepanaudojo praktiniame gyvenime, bet rado joms vietą savo darbuose. Studijas Vienoje baigė 1930 m. Vokiškai parašė mokslinę disertaciją apie mūsų Mindaugo krikštą 1251, išlaikė egzaminus, gavo daktaro laipsnį. Prasidėjo jo didžiosios gero „išgyvenimo“ klaidos: nepadėkojo nei jį visus tuos metus rėmusiai Kaišiadorių kurijai ir J.E. vysk. Juozapui Kuktai, nei pristatė savo potyrius Vienoje lietuvių istorikų draugijai… J. Stakauskas buvo patenkintas pats savimi, nes juo džiaugėsi Vienos universitetas, gilėjo jo teoretiko mokslininko ir būsimo istoriko būdas, mokėjo daug kalbų, o tarnystė katalikybėje buvo labai simbolinė ir netrukdė domėtis mokslu. Jaunam kunigui – istorikui trūko bendrų temų bendravimui su kitais. Tokia prabanga kainavo ir jis pirmą kartą įsivėlė ne į bažnytines, bet į politines veiklas: už stipendiją Vienoje sutiko parašyti knygą ir dedikuoti ją prezidentui Antanui Smetonai. J. Stakauskas troško platesnių studijų, tad teko „parsiduoti“… Tai jam buvo svetima tuomet, tai sukūrė atostūmį nuo kunigo – politiko, visuomenininko įvaizdžio (gal todėl kraštiečio kun. J. Breivos bei kun. dekano Vl. Mirono ir pan. veikla jam nepatiko…)

Buvimas Vienoje baigėsi 1932 m., Vadovavimas Kauno centriniam archyvui

Į Lietuvą J. Stakauską lydėjusios vienuolės „nepraktiškajam“ mokslų daktarui suruošė rūbų ir sumuštinių bagažą. Jis pats savo kelioninį krepšį užpildė įsigytomis knygomis. Kun. dr. J. Stakauskas savo jauną katalikišką gyvenimą pradėjo veiklioje Kaišiadorių kurijoje, Trakų apskrities centre. Vysk. Kukta kunigu tapusį savo globotinį paskyrė savo kapelionu ir sekretoriumi. Tai buvo svarbus postas bažnytinėje hierarchijoje. Istorijos mokslų daktaras toje padangėje buvo retenybė tad darbdaviai tikėjosi iš jo ne tik švietėjiškos, bet ir organizacinės veiklos, kuriančios garbę Kaišiadorims. Mokslininkui tai buvo svetima. Apie jauną mokslininką – kunigą pradėjo kauptis nepasitenkinimas, pašaipos. O dar tas Vienos kunigijos įprotis po mišių nevilkėti sutanos: tai vyresniems kunigams Lietuvoje atrodė tiesiog amoralu, negarbinga ir net finansiškai nuostolinga. Iš  Kaišiadorių jis pabėgo slapta… Pabėgo į Kernavę, pas seną savo pažįstamą kraštietį kun. N. Švogžlį-Milžiną. Vos ten pernakvojęs, nors ir nepateisintas dėl tokio elgesio, J. Stakauskas paryčiais su savo knygų krepšiu išėjo ne į paskyrimo vietą Semeliškėse, bet į Marijampolę. Dirbo gimnazijoje, dėstė vokiečių kalbą, spaudai ruošė savo pirmą knygą. Jis nesikeitė: prastas dėstytojavimas buvo „įvertintas“ atleidimu… Iš Marijampolės J. Stakauskas išvyko į Kauną. 1933-1934 m. jis dėstytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kurioje direktoriavo Mykolas Biržiška, dėstė istoriją ir vokiečių kalbą. Tai buvo jo mėgiami dalykai, bet jis nebuvo pedagogas… Nors J. Stakausko darbas buvo nepatenkinamas, bet M. Biržiška įžvelgė jo aistrą, talentą ir rekomendavo darbui Kauno centriniame archyve vedėjo pareigoms.

 

Tuo pačiu sprendėsi ir jo buitiniai reikalai: jau turėjo Kaune butą, stalą, šeimininkę, bet gyveno gana vienuoliškai. Nors buvo kalbama, kad jis gyvena „pats sau“, bet vėliau spausdinami rašiniai aptariamoje knygoje pasakoja apie jo rūpestį gimtu kraštu, artimaisiais. Nebebuvo ir nepraktiškas, nors savo išorei daug dėmesio  ir neskyrė, savo kunigiško paskyrimo valdžiai Kaišiadoryse apie savo veiklą nepranešinėjo. Jis pagaliau džiaugėsi, kad darbe daug jo darbų atlikdavo išmani sekretorė, kiti darbuotojai, kad turi daug laiko dokumentų analizei, kad atskaitingas tik ministerijai, kuri jį retai trukdė. J. Stakauskas pagaliau išleido A.Smetonai pažadėtą knygą „Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje“ su dedikacija, susilaukė savo luomo pasmerkimo už parsidavėliškumą, nes A.Smetona nelabai sutarė su vysk. Kukta.

Tuomet J. Stakauskas tapo aukštu valstybės valdininku: Kaune ir  Lietuvoje vienintelis tokiose specialiose pareigose su vidine laisve mokslinei istorinei veiklai. 1936 m. po A.Aleknos knygos „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“, kurią redagavo, savo žiniomis papildė, pasirodymo J. Stakauską labai išgyrė katalikiškos raštijos patriarchas, Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas A. Dambrauskas – Jakštas. Ši knyga dažnai buvo vadinama jaunojo kunigo darbu, nors jis tapo tik jos bendraautoriumi. Knygų leidimas „nesužvaigždino“, jis aplankė ir savo žemietį N. Švogžlį-Milžiną, džiaugėsi jų abiejų raštų pasiekimais ir, kad būdami valdžių drengiamo Švenčionių krašto vaikai, sugebėjo tiek daug pasiekti. Savo raštais jis nebuvo akademinių raštų rašytojas, istorikas – tyrėjas, bet platus šio mokslo žinovas, mėgėjas, kuris norėjo savo sukauptas žinias papasakoti visiems, užsirekomendavo kaip mokslininkas rašytojas. Rašė labai daug, į daugybę tuomet ėjusių specializuotų tautinių leidinių bei dienraščių. Kadangi rašė turiningai, buvo plačiai skaitomas, populiarus, mėgo pagyras. Bet neatsikratė savo nenoro bendrauti nei su civiliais, nei su kunigais, nesidomėjo aplinkos bei politinėmis naujienomis, o tai tapo stabdžiu suprasti, kas nuo ko priklausė tuometinėje Lietuvoje ir Europoje. Jis sekė tik kitų autorių publikacijas jam rūpima tema. Jo rašytojiška veikla tęsėsi net 45 metus. J. Stakausko recenzijos, leidinių kritika nenuolaidžiavo nei kunigų seminarijų vadovų raštams, nei kito kokio „aukšto“ posto asmens „nusikaltimams“ istorinei tiesai. Dr. Juozapas Stakauskas tapo naujo požiūrio į Lietuvos istoriją formuotojas, mokslo darbų redaktorius. Jis profesionaliai pateikdavo lietuviškųjų kovų už savo teises visuomenėje, bažnyčioje rašinius, redagavo „Mūsų senovę“.

Kvalifikuotas Vilniaus valstybinio archyvo direktorius

Nepriklausomai nuo J. Stakausko izoliavimosi, laikas darė savo korekcijas modernioje Lietuvos istorijoje. Lietuvai gražinus Vilnių jis tapo Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi. Juo dirbo iki 1944 m. Pradžioje vyko Kauno centrinio archyvo dalies, pasakojančios apie vilnietiškus ir visos Lietuvos archyvinius reikalus, perkėlimas į Vilnių. Prie epitetų J. Stakauskui – archyvo vadovui – prisidėjo ir žodis kvalifikuotas žinovas. Liūdna buvo tik todėl, kad gimtųjų Mielagėnų apylinkės dar priklausė Lenkijai, tėvai buvo „užsienyje“… lenkai buvo išdarkę ir gimtos šalies valstybinį archyvą. Tvarkant archyvą buvo rasti senosios Lietuvos kunigaikštystės, Vilniaus gubernatorių kanceliarijos archyvai, generalgubernatoriaus Muravjovo-Koriko raštinė, cirkuliarai-įsakymai Lietuvos vyskupams ir žemaičių vysk. Motiejui Valančiui, kurio veikla buvo vertinama dvejopai, ir gausybė kitų šaliai itin svarbių dokumentų. J. Stakauskas pajuto „antrą kvėpavimą“ ir ištisas paras studijavo atrastą informaciją, ją perrašinėjo ir tiesiog neįvertino įvykusio sovietinio perversmo. Dėl masinio judėjimo šalies viduje, Vokietijos grėsmės jis kažkokiu keistu būdu liko savo pareigose, o gal todėl, kad niekur nesirodė, užsiaugino didžiulę barzdą, mokėjo rusų kalba ir ja bendravo su naujai paskirtais tarnautojais. Tai netruko amžinai: beveik metus nuo 1940 iki 1941 liepos 1 d. jis buvo atleistas. Vėl jį gelbėjo žemietis Z. Žemaitis ir juo besižavintis M. Biržiška.

Hitlerinės okupacijos metai. Žydų gelbėjimas. Sovietijos sprendimai

  Nuo 1941 iki 1944 m. vėl buvo priimtas į archyvą. Neramu buvo tai, kad archyvo dokumentus vokiečiai vadino trofėjumi ir norėjo kuo daugiau jame slypinčių žinių išvežti į Vokietiją. Prie sovietų J. Stakausko veiklą sekė valdžios paskirti susovietėję žydai, o prie vokiečių „globėjas“ vokietis. Žydai paslaptingai dingo. Į „Stakausko“ archyvą vokiečiai vežė dėžes su dokumentais iš konfrontuojančių šalių, o vėliau, dar pridėję nurodytus įsakymuose dokumentus iš Vilniaus – į Vokietiją. Labai pravertė J. Stakausko „geresniais“ laikais vykdyta archyvų analizė. Iš bylų jis išrinkinėjo tik germanistinę medžiagą, už ką vokiečiai jį gyrė. Taip buvo sumažinti į Vokietiją išvežamų dokumentų kiekiai.

Dėl patalpų stokos J. Stakauskas kreipėsi į vokiečių valdžią ir gavo leidimą išrinkti naujas patalpas. Vadovas pasirinko tuščią vienuolyną Giedrio gatvėje. Kadangi iš geto žydai buvo varomi į darbus mieste, J. Stakauskas paprašė ir jo vadovaujamai įstaigai skirti pagalbininkų. Jis prašė čia dirbusių, inteligentiškų ir archyvus išmanančių žydų. Jų buvo 30. Dvylikai iš jų ilgainiui J. Stakauskas išsaugojo gyvybę paslėpdamas pačiame archyve. Apie tai detaliai rašo išlikę gyvi archyve dirbę žydai kituose knygos skyriuose. Šią konspiracinę veiklą būtų galima pavadinti intelektualiais mainais: Stakauskas su A.Žemaičiu įkūrė slėptuvę, žydų turtus keitė į maistą ir jiems nešė savo daug gyvenimo mačiusiame portfelyje, saugojo juos, o šie perrašinėjo archyvus. Toks jo ryžtingumas, bebaimiškumas prieš grėsmę rodė jo brandą, atsakomybės suvokimą, pokytį vertybinėse nuostatose. Meilė ir pagarba archyvams buvo stabiliausia. 12 žydų 11 mėnesių buvo slepiami valstybinėje įstaigoje. Ir žydams, ir pačiam direktoriui teko pabadauti, bet jie buvo gyvi. Nežuvo pats, nežuvo žydai ir vėl visi kėlėsi naujam gyvenimui… Kuomet žydai pradėjo jam dėkoti, Juozapo Stakausko sąmonėje „susijungė“ turimos kompetencijos su supratimu, kad jis yra įrankis Dievo rankose, kuriuo gali būti vykdomi atitinkami geri darbai įvairiuose lygiuose. Jo manymu tai tikrai buvo Dievo valios ir Dievo Apvaizdos stebuklas…

Išvadavus Vilnių J. Paleckis, M. Gedvilas ir A. Venclova jį aplankė archyve, dėkojo už žmonių gyvybių išsaugojimą. M.Gedvilas pasiūlė jam tapti profesoriumi VU istorijos katedroje, bet pasirodė, kad nei J. Stakausko – istoriko, rašytojo, recenzento – kompetencijos nieko nereiškė, nes, kad gautų minėtą gėrį jis turėjo viešai atsisakyti kunigystės, nes tai nederėjo sovietinėje valstybėje…

Ir vėl Kaišiadorių vyskupija

Bundantį J. Stakauske naują – kunigo –  pašaukimą vainikavo bedarbystė, nes pasikeitusi Kaišiadorių bažnytinė valdžia juo jau taip  pat nesirūpino. Reikėjo priimti kažkokį sprendimą. Buvo 1954 m. J. Stakauskas vėl pasuko link Kaišiadorių, Tuo metu ten dirbo jo Kauno dienų prietelius vysk. Teofilius Matulionis. Apsidžiaugęs, kad  atsirado kunigas, T.Matulionis jį įdarbino Gelvonuose. Nors ir klysdamas, savo pareigas jaunas mokslininkas stengėsi atlikti gerai. Kiek vėliau kunigo trūkstančioje Kazokiškio klebonijoje atliko sielovados darbus, o laisvomis valandomis per Vievį važiuodavo į savo didžiąją biblioteką Vilniuje. Straipsnį ruošiant su giminaičiais pavyko papildomai išsiaiškinti, kad šiuo sunkiu periodu (~1951-57 m.) jis buvo priglaudęs ir į mokslus tris meto leido brolio dukrą Marytę Stakauskaitę. Tai rodo jo prieraišumą giminei ir gimtoms vietoms.

Dr. J. Stakauskas pradėjo kalbėti apie senatvę. Jo kelius iki sukauptų knygų ir archyvų sutrumpino jaunas kolega kun. Petras Budrauskas, kuris pats norėjo dirbti Kazokiškyje. 1957 m. P. Budrauskas padėjo įgyvendinti kun. J. Stakausko norą ir padėjo jam lengvai įvairiu transportu pasiekiamuose Žasliuose įsigyti dvigalį namą, kuriame tilptų sukaupta dokumentika, būtų vietos gyventi ir rašyti, padėjo jam tapti pareigų bažnyčioje neslegiamu Žaslių altarista. Kartu su juo atkeliavo ir po karo pergyvenimų pas jį prisiglaudusi pusseserė Teresė. Nei buitis, nei pareigos bažnyčioje jam netrukdė nei studijuoti raštus, savaip sisteminti savo biblioteką, rašyti straipsnius, pamokslus ir knygas. Bičiulystė su Vilniaus arkivyskupijos valdytoju, garbės kanauninku Česlovu Krivaičiu padėjo gauti mišių intensijų Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tai buvo jo materialiosios pajamos pragyvenimui. Bažnytinės veiklos buvo ir atgaiva jo mokslo šviesos pasiilgusiai dvasiai: ir mišiose, ir rekolekcijose jis susitikdavo su išsilavinusia bendruomene, lengvai atlaikydavo davatkėlių padejavimus, kad jos nieko nesupranta… Šviesuliu jo aplinkoje tapo Žaslių klebonas kun. Jonas Kaušyla. Jis tapo dr. J. Stakausko literatūriniu bendraminčiu: jis rašė lituanistinius tekstus, o J. Kaušyla juos spausdindavo. Tai buvo jų abiejų auksiniai raštijos metai. Nuo tų metų Lietuvos katalikų bažnyčia iš šių žmonių gavo unikalias literatūrines – lituanistines dovanas.

Tuo metu Kaišiadorių vyskupijoje labai trūko kunigų. Tad jam iš naujo teko talkinti ir begalinėje Krivonių kaimo bendruomenėje. Čia jis patyrė didžiulę pagarbą, vėl sekmadieniais laikė mišias. Atgimė ir  Gelvonų laiko pomėgis – smuikuoti. Krivonyse jis subūrė chora, pats jam smuiku akomponavo. Tokia veikla jį labai džiugino ir įpareigojo būti geru sielovadininku. Net po jo pasitraukimo iš šios parapijos veiklos praėjus 20 metų koncertuodavo choras, susibūręs ant J. Stakausko suburtojo pamatų. Tai pirmoji parapija, kurioje J. Stakauskui patiko klebonauti.

Seminarijos profesorius

Pokario ambicijoms aprimus plėtėsi ir dr. J. Stakausko mokslinė veikla. Dvi dienas per savaitę jis Bažnyčios istoriją ir vokiečių kalbą dėstė Kauno kunigų seminarijoje, tapo jos profesoriumi. Surašė net du tomus paskaitų bažnyčios istorijos paskaitų. Bažnyčios istoriją skaitė labai įtaigiai, gyvai, moksliškai, kartu ir populiariai, su pavyzdžiais ir istorinėmis iliustracijomis. Rekolekcijas vedė ir dėstytojams, ir studentams. 1959 m. į Seminarą atvyko profesoriauti prel. dr. Juozapas Labukas. Nuo to laiko didžiam J. Stakausko skausmui jo pareigos buvo „siaurinamos“, liko tik Bažnyčios istorija… 1965 m. prel. dr. J. Labukas tapo Kauno vyskupu ir kartu Seminarijos didžiuoju kancleriu, tvarkė jos kadrų reikalus. 1970 m. be jokių padėkų už atiduotą laiką ir žinias vienišas dr. J. Stakauskas buvo atleistas.

1964 m. kurija J. Stakauską atleido nuo pareigų Krivonyse ir įdarbino Jiezno altaristu pas kleboną dekaną Stakliškių dekanate Vyt. Sidarą. J. Stakauskas liko gyventi Žasliuose, o į Jiezną vykdavo kartą per savaitę. 1970m. baigėsi ir tarnystė bažnyčioje, ir tarnystė mokslui. Iš didžiulio populiarumo aukštumų „nuristas“ dr. J. Stakauskas. Niekas neatsižvelgė nei į jo amžių, nei sveikatą, nei vienišumą, nei nuopelnus, kurie puošė Lietuvos katalikų bažnyčios karūną. Savo nieko nebereiškimą J. Stakauskui, mėgusiam girdėti apie save teigiamus atsiliepimus, suprasti tapo nepakeliamai sunku. Užtilo ir visa jo 10 smuikų kolekcija. Nemokėdamas kitaip save atrasti jis pasidavė ir, manydamas esąs visų pamirštas, nuolat kartojo „nullum usum“, t.y. niekam nereikalingas… Šią frazę kartodavo net atvykęs pas jį gerbusį kun. J. Kaušylą į atlaidus ir lyg pats save laidojo… Mirtis netruko ateiti, nes jis nuo pat prigimties nebuvo pilnas gyvybės jėgos ir nemokėjo poilsiauti, nekaupė turtų. Neturėjo ir žmogiškųjų silpnybių skaniai pavalgyti, išgerti, parūkyti, pasilepinti kurortuose… Vadino save gamtos vaiku, buvo savotiškas filosofas pats sau. Per savo gyvenimą sukaupė tik didžiulę biblioteką, mokslinį ir asmeninį archyvus. Jo bibliotekos tykojo ir VU, ir Seminarija, ir Mokslų akademija, asmeniniai kolekcionieriai ir t.t. Palikime jis parašė, kad palieka ją lietuviškai ir katalikiškai Lietuvos liaudies ateičiai… Kur tai yra realiame laike, kurioje vietoje?..

Liga. Atsisveikinimas.

Paprastas, geraširdis bažnyčios ir kunigų draugas Vilniaus fabriko darbininkas Juozas Bulka jau Žasliuose rūpinosi, kad J.Stakauskas turėtų kuro, reikalingų pirkinių, namų apyvokos daiktų. Jis rūpinosi ir J.Stakausko sveikata, prašė pasitikrinti pas gydytojus, bet 1972 m. vasario viduryje jis jau susirgusį J.Stakauską aprengė, gavo mašiną, pasodino ir iš Žaslių išvežė į Vilniaus klinikas. Monsinjoras prelatas Č. Krivaitis, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas rūpinosi jo buvimu ir priežiūra klinikose. J.Bulka išsiuntė telegramas jo draugams kunigams, giminaičiams. Lankė jį gausiai ir įvairiausių rangų bei religinės patirties žmonių, nuolat parengtyje buvo Č.Krivaitis. Nors J.Stakausko 72 m. amžius – garbingas, bet ne toks, kai mirštama nuo senatvės. Jokios ligos mokslingieji gydytojai jame nerado: jis tiesiog buvo išsekęs, pasak gydytojų „užsėdėtu“ organizmo noru kovoti. 1972 kovo 2 dieną 22 val. 15 min. prasidėjo garbiojo žmogaus mirtis. Mirė neatgavęs sąmonės, be skausmų, be vargo. Tyliai, ramiai. Prie jo budėjo Č. Krivaitis, J. Tunaitis, N. Šogžlys-Milžinas, J. Bulka, budėtoja medikė, seserys vienuolės, keletas giminaičių Stakauskų.

A.a. kun. prof. Dr. Juozapą Stakauską pašarvojo Šv.Mikalojaus bažnyčios parapijos salėje. Karstą lankė mielagėniškiai, švenčioniškiai studentai, mokiniai, įvairių parapijų kunigai, klierikai, mokslo ir bažnyčios žmonės, žydų rabinas su pulku išgelbėtų ir prijaučiančių žydų (viena išgelbėtoji net pabučiavo jam kojas, rabinas ir kt. sakė prisiminimų kalbas) bei kt. Šv. Mikalojaus bažnyčia su juo atsisveikino kovo 4 d. Karstas į Žaslius išvyko lydimas kun. Švogžlio-Milžino, atvykus (4 ir 5 dienomis) suvažiavo apie 100 įvairių lygių bažnyčios tarnų ir net jį skriaudęs kun. dr. J.Labukas: vieni sakė kalbas, kiti atlikinėjo apeigas, giedojo ir jo numylėtas Krivonių bažnyčios choras. Bažnyčia buvo pilnutėlė. Kaišiadorių vyskupijos kurijos (Vievyje) kancleris kun. Bronius Bulika atsisveikinime sakė parodydamas, kad „velionis turėjo daug daugiau šviesos čia – savo galvoje, turėjo daug daugiau tvirtumo ir gerumo čia – savo širdyje.“. Velionio karsto kojūgalį puošė žydų vainikas „Brangiam ir neužmirštamam kunigui Juozapui  – jo išgelbėti nuo tikros mirties žydai“.

Perteikiau Jums garbiojo Mielagėnų krašto sūnaus Juozapo Stakausko portretą N. Švogžlio-Milžino surašytą ir jo sūnėno B. Stakausko įtrauktą į aptariamą knygą. Kun. N. Švogžlio-Milžino darbe, kuris jį parašė Katalikų bažnyčios kunigų prašomas kuomet tik 5 metai buvo likę iki jo paties mirties, kuomet visas jaunystės pasaulis jam atrodė kiek ryškesnis. Gal todėl jo ilgamečio draugo J. Stakausko portretas atrodo kiek „pakylėtas“ virš žemės rūpesčių. Svarbiausia: jame išsaugoti ne tik esminiai biografiniai faktai, bet ir Lietuvai reikšmingų jo darbų atsiradimas.

Gerbiamieji, detaliau ir iš skirtingų varpinių apie savo kraštietį sužinosite perskaitę puikaus leidimo, estetišką 310 psl. knygą Juozapas Stakauskas „Dievo ieškojau protu, suradau – širdimi“, sud. Benediktas Stakauskas, LĮ Kriventa, 2023. Greičiausiai jos teks ieškoti per tarpbibliotekinį abonementą pasinaudojus bibliotekų paslaugomis arba sutikus leidinio sudarytojui prašyti bažnyčios patriarchų bei savivaldybės klerkų inicijuoti leidimo papildymą, o gal bendruomenės, kad teiktų projektą kokiam Kultūros fondui.  Jus paintriguosiu parašydama J. Stakausko pamokslų pavadinimus (jie yra spausdinami) „Tikėjimas ir mokslas“, „Tvarka ir teisingumas gyvojoje gamtoje“, Dievo egzistavimas“, „Visatos didybė ir tvarka“, „Tikėjimo reikalingumas“, „Gyvybės pradžia“, „Tikėjimas ir netikėjimas“, „Sielos nemirtingumas“. Ši knyga tikinčiam ir abejojančiam, kraštiečiui ir Lietuvą gerbiančiam, mokslo ir istorijos žmogui, knygų vertintojui, kraštotyrininkui ir kultūrininkui ir net vietos šnekoriui, vietovę lankantiems gidams…

Naudota: Juozapas Stakauskas „Dievo ieškojau protu, suradau – širdimi“, sud. Benediktas Stakauskas, LĮ Kriventa, 2023