Renginio organizatorių nuotr.

Evelina Kislych-Šochienė, istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 1 (887) 2025

Vasario 16-osios išvakarėse Tuskulėnų memorialo salėje istorijos pamoką vedė Lietuvos karo istorikas, LR Seimo narys, prof. Valdas Rakutis ir Užupio gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Robertas Ramanauskas. Istorijos pamokoje dalyvavo Pilaitės, Užupio gimnazijų, Saulėtekio mokyklos daugiafunkcinio centro  mokiniai, Vilniaus visuomenė. Mokinius į pamoką atlydėjo mokyklų vadovai, mokytojai. Renginį vedė Gaudentas Aukštikalnis.

Prieš prasidedant istorinei pamokai buvo sugiedotas Lietuvos himnas, tylos minute pagerbti žuvusieji už Lietuvos nepriklausomybę. Pamokos vedantieji priminė, jog mūsų tautos kartos atstovai buvo atkaklūs žmonės, suprantantys istorijos tėkmę, kuri dažnai buvo ir yra negailestinga, bet ir toje negailestingoje tėkmėje susidaro plyšiai. O kad pro tą istorinį plyšį išlįstum, turi būti pasiruošęs, nes tie atsivėrę akivarai greitai užsitraukia. Lietuvos valstybė buvo  lyg rūke, gyva, bet nematoma. Ir taip buvo ne kartą, bet ji lyg feniksas vėl pakildavo iš pelenų ir dabar mes gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, kaip teisinis nepriklausomas tarptautinis subjektas.

            Mokytojas R. Ramanauskas perskaitė visiems žinomas ir okupuotoje Lietuvoje deklamuojamas eilutes:

Geltona, žalia ir raudona –

Tai mūsų laisvės vėliava!

Sugrįš iš užsienio Smetona,

Ir vėl bus laisva Lietuva.

           Bet mūsų laisvės kelias prasidėjo daug anksčiau. Kalbant apie Pirmąją Lietuvos Respubliką pranešėjai priminė, kad Lietuvos nepriklausomybė XX a. buvo skelbta šešis kartus. 1949 m. vasario 16-osios Aktas negaliojantis, nes nebuvo paskelbtas.

           1914 m. Lietuva   buvo carinės Rusijos dalis. Prasidėjus I Pasauliniam karui 60000    Lietuvos vyrų buvo mobilizuota į Rusijos kariuomenę, 300 000 tūkstančių gyventojų buvo išvežti arba patys pasitraukė į Rusiją, buvo išvežtos įmonės, įrenginiai, buvo perkeltų mokyklų ir įstaigų. Miestai ir kaimai buvo sugriauti arba visiškai sunaikinti. O vokiečiams išstūmus caro kariuomenę nei ekonominė, nei politinė padėtis Lietuvoje nepagerėjo. Per visą I Pasaulinį karą Lietuva buvo okupuota vokiečių, nelaisvėje buvo apie 19 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Visą gyvenimą tvarkė karinės valdybos. Vokiečiai per 8 mėnesius pertvarkė rusiškas geležinkelio vėžes į vokiškas (o kiek metų dabar vargstama su tuo geležinkeliu, pavadintu „Rail Baltka“). Gyventojai buvo apdėti mokesčiais, taikytos rekvizicijos (kai atimamas derlius, gyvuliai, transportas ir t.t.). Buvo suvaržytas gyventojų judėjimas, visuomeninis gyvenimas. Fronto reikalams blogėjant, Vokietijos atstovai vis aiškiau rodė ženklus, kad Lietuva turėtų prisijungti prie Vokietijos. Esant tokiems ženklams, Lietuva turėjo kažką daryti, bet tam reikėjo įgaliojimų, kad galėtų kalbėti Lietuvos vardu. Todėl 1917 m. buvo sušaukta Vilniaus konferencija ir išrinkta Lietuvos taryba. 20 vyrų ėmėsi veiksmų. 1917 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleriui ir administracijai buvo pasiųstas memorandumas, kuriame buvo surašytos vokiečių daromos skriaudos lietuviams ir prašoma glaudesnių ryšių su Vokietijos imperijos administracija, kad būtų galima aptarti tuos reikalus tiesiogiai. Atsako į šį memorandumą negauta. 1917 m. gruodžio 3 d., prasidėjus Bresto deryboms dėl paliaubų, Lietuvos Taryba, siekdama pirmiausiai atsiskirti nuo Rusijos, 1917 m. gruodžio 11 d. po ilgų Tarybos narių ginčų pasirašo dviejų dalių nepriklausomybės aktą, kurio pirmoje dalyje buvo nepriklausomybės deklaracija, antroje dalyje minimas glaudus bendradarbiavimas su Vokietija, jei Vokietijos imperija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo. Šis aktas nebuvo viešai  paskelbtas. Reikia priminti, kad  ir užsienyje  veikė kitos lietuvių tarybos – tai Lietuvos Tautos Taryba Lozanoje (LTT(L), Vyriausioji Lietuvių Taryba Rusijoje (VLTR), Lietuvių tautos taryba JAV. Kol Lietuvos Taryba svarstė, kaip šį aktą paskelbti, LTT(L) gruodžio 25 d. Lozanoje paskelbė apie atsiskyrimą nuo Rusijos ir prašė užsienio valstybių pripažinti lietuvių tautos nepriklausomybę. Lietuvos Taryba  atsidūrė keblioje padėtyje, todėl pabrėžė, kad tai užsienio lietuvių nepriklausomybės deklaracija.

            Vokietijos kancleris dėl prasidedančių Bresto derybų, kuriose tiek Rusija, tiek Vokietija deklaravo tautų apsisprendimo teisę, pripažino  Lietuvai, Lenkijai ir Kuršui apsisprendimo teisę. Gruodžio 1d. Vokietijoje buvo pasirašyta sutartis ir Lietuva galėjo skelbti nepriklausomybės atkūrimą, tačiau gruodžio 10 d. Kaune Lietuvos Tarybos delegacijai vokiečiai pareiškė, kad  pareiškimo formuluotės jų netenkina, o vokiečių reikalavimai visiškai netenkino Lietuvos Tarybos. Lietuvos atstovai nebuvo pakviesti ir į Brest Litovsko taikos derybas. Dėl šių ir kitų aplinkybių buvo parengtas naujas nutarimas, kuriame nebebuvo sąjungos su Vokietija. 1918 m. vasario  pirmąją  Lietuvos Taryba kreipėsi į pasaulio tautas, prašydama pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Per visą tą laikotarpį buvo ieškoma kelių ir ryšių su aukščiausiais karinės ir civilinės valdžios atstovais Vokietijoje. Čia nemaži nuopelnai tenka vyskupui P. Karevičiui ir prelatui K. Olševskiui. 1918 m. vasarį nutrūkus Vokietijos ir Sovietų Rusijos deryboms, nuspręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Nederinant su Vokietija. Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas 1918 vasario 16 d. Kaip žinia, jis turėjo būti išspausdintas ,,Lietuvos aide“ vasario 19 d., tačiau laikraščio tiražą vokiečiai sunaikino. Bet apie 70 egzempliorių buvo išsaugota ir išplatinta Lietuvoje. Tai įvyko todėl, kad laikraščio redaktorius jį išspausdino anksčiau, prieš cenzoriui patvirtinant leidimą spausdinti leidinį. Redaktorius P. Klimas numatė tokį vokiečių cenzoriaus žingsnį ir tikėjosi represijų. Grėsė ir bauda, ir įkalinimas (keletas laikraščio egzempliorių saugoma bibliotekoje). Į Vokietiją tekstas buvo nugabentas slapta. Padėjo Jadvyga Chodakauskaitė ir vokiečių atstovas. Vasario 18 d., anksčiau nei Lietuvoje, aktas buvo išspausdintas keliuose Vokietijos laikraščiuose. Tai buvo vokiečių ,,neapsižiūrėjimas“ ir karinei cenzūrai akibrokštas sukėlė pyktį, bet žinios nebegalėjo sustabdyti.  Po keleto dienų Lietuvos Nepriklausomybė Aktas buvo perskaitytas  parlamente. Jį perskaitė Katalikų centro partijos atstovas A. Grioberis.

              Kovo 23 d. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II pasirašė manifestą, kuriuo pripažino Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, tačiau tvirtoje sąjungoje  su Vokietijos imperija (remiantis 1917 m. gruodžio 11 d. dokumentu).

              Padėtis Lietuvoje buvo sudėtinga. Visa valdžia tebepriklausė vokiečiams. Taryba buvo tik formali administracinė įstaiga, kuri galėjo rūpintis kultūros, švietimo ir kt. klausimais. Vokietija pasirašė aktą, bet nebuvo apsisprendusi, kaip ir prie kurios Vokietijos teritorijos prijungti mūsų valstybę. Lietuvai iškilo reali grėsmė tapti Vokietijos valdoma provincija. Taryba suvokė, jei Lietuva bus prijungta prie Prūsijos, čia atvyks Prūsijos valdininkai ir šalis taps jų valdoma. Siekiant išvengti prijungimo, atsiranda mintis skelbti monarchinę santvarką. Reikia paminėti, kad apie tai jau buvo galvota ir anksčiau. Vienoje iš Lozanoje vykusių konferencijų buvo balsuota už monarchinę santvarką. 1917 m. rudenį Reichstago Katalikų centro frakcijos vadovas M. Ercbergeris vokiečių-lietuvių draugijos narys atvykusiems lietuvių atstovams iš Šveicarijos rekomendavo Lietuvos karaliumi rinkti hercogą Vilhelmą fon Urachą (von Urach Wilhelm Karl), kuris buvo katalikas ir nepalaikė lenkų pretenzijų į Lietuvą. Nuo 1918 m. pradžios buvo slapta deramasi su hercogu. Iškilus realiai grėsmei, kad Lietuva taps Saksonijos dalimi, Tarybos narių dauguma pasiūlė kurti konstitucinę monarchiją ir kviesti vokiečių kunigaikštį. 1918 m. liepos 11 d. Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija ir išrinko hercogą Vilhelmą Karlą fon Ùrachą Mindaugu II. Popiežius suteikė palaiminimą ir atsiuntė sveikinimą.

            Vėliau sulaukiame A. Cveigo knygos ,,Mindaugas II“ apie Lietuvą I Pasalinio karo metais. Paskelbtasis karalius buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos, pasižadėjęs savo vaikus leisti į lietuvišką mokyklą ir t.t. Tačiau pasikeitus politinėms aplinkybėms karalius į Lietuvą neatvyko, o Vokietija spalio 20 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos  Valstybės Taryba atšaukė nutarimą dėl Lietuvos karaliaus išrinkimo ir priėmė laikinąją Konstituciją.

             Tai buvo istorijos pamoka, kuri atskleidė tik kai kurias Vasario 16-osios paskelbimo aplinkybes. Iki jos paskelbimo buvo dirbamas sunkus diplomatinis ir nematomas darbas. Mokiniai, paklausti apie istorijos pamoką, džiaugėsi ja ir sakė, kad istorija yra įdomus mokslas. Ir pamokos vedėjai ragino visus dalyvius domėtis istorija, be jos valstybės pilietis yra apyaklis.