In Memoriam. Leonas Ciunis (1932–2022)  

In Memoriam. Leonas Ciunis (1932–2022)  

Audronė Guigaitė, Rimantas Venckus, Irena Tumavičiūtė, Leono Ciunio mokiniai ir aktoriai

Eidamas 91-uosius metus gruodžio 1 d. paliko šį pasaulį Leonas Ciunis –  aktorius ir režisierius, įvairių renginių, poezijos ir muzikos vakarų organizatorius, lietuviškosios dramaturgijos puoselėtojas, naujam moderniam gyvenimui prikėlęs Vydūno, V. Krėvės, B. Sruogos, J. Baltušio, Just, Marcinkevičiaus kūrinius.

Kūrybos kelią Leonas. Ciunis pradėjo Marijampolės teatre. Iš šio periodo  išskirtinesni direktoriaus K. Binkio “Atžalyne”, klebono A. Vienuolio „Prieblandoje“  vaidmenys.  Aukšto stoto, griausmingo balso aktoriui itin pritikdavo kariškių vaidmenys (lietuvių ir baltarusių filmuose atliko ir  vokiečių karininkų vaidmenis). Po to sukurti vaidmenys Klaipėdos dramos teatre, apie dvidešimt vaidmenų sukurta Jaunimo teatre, dirbant su režisieriais Aurelija Ragauskaite,  Vytautu  Čibiru, Gintautu Žiliu, Kazimiera Kymantaite. Kaip ir daugelis aktorių, Leonas  Ciunis dirbo ir pedagoginį darbą . Kultūros švietimo technikume dėstė aktorinį meistriškumą, po Atgimimo dėstė režisūrą Klaipėdos universitete.

Tačiau ypatingas periodas jam prasidėjo,  kai  atėjo dirbti į Vilniaus universiteto teatrą. Jo vadovas, nuolat nerimstantis ieškotojas, tikras scenos maestro Vladas Limantas užkrėtė naująjį darbuotoją Kiemo teatro idėja.

Netruko paaiškėti, kad susitiko vienas kito verti entuziastai. Abu jie buvo tos nuomonės, jog universitetuose studijuoja  aktyviausieji, pažangiausieji jauni žmonės, kuriems rūpi savo Tėvynės aktualijos. Pasak Vl. Limanto, teatre dirba profesionalai, kurie į teatrą ateina kaip į darbą. O į Universiteto teatrą ateina išsilavinę jauni žmonės, kurie scenoje nori  nuoširdžiai, aistringai kalbėti apie tai, kas juos jaudina, dėl ko jie negali tylėti, apskritai apie  laikmečio aktualijas. Universiteto teatre L. Ciunis surengė  kelis vakarus-diskusijas, kuriuose dalyvavo miesto ir VU jaunieji poetai, ansambliai. Tačiau  reikšmingiausi jo darbai buvo spektakliai.

Pirmasis L. Ciunio režisuotas spektaklis buvo B. Sruogos  „Baisioji naktis“. Veiksmas vyksta Lietuvoje 1905 metų Rusijos revoliucijos metais. Jau repeticijų metu aktoriai supratome, jog režisieriui rūpėjo kalbėti apie dabartį, apie  okupaciją, spartėjančią rusifikaciją, baimę apie tai kalbėti garsiai. 1966 m. iš didžiulės VU aktų salės scenos suskambo tokie jauno lietuvio studento (akt. Gintautas Banaitis), kuris 1905 m. trumpam atvažiavo į gimtąjį kaimą, žodžiai, raginantys užguitus kaimiečius ginti savo teises ir  gimtąją kalbą: „Išvykim lauk burliokus iš mokyklos, geriau mokykloj savo žmogų pastatykim!“  Ko gero, analogiški žodžiai nesuskambo jokioje Lietuvos teatro scenoje per visus okupacijos dešimtmečius.

G. Hauptmano „Paskendęs varpas“ gvildeno menininko , meninės kūrybos problemas. Visa jėga šis spektaklis suskambo 1971 m., kai Kiemo teatro dienos vyko vandalų  nusiaubtoje Šv. Jonų bažnyčioje, naujoje erdvėje įgavęs nepaprastos įtaigos ir nūdieniškumo.

Algirdinės Maišiagaloje, 2011 m. spalis. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Visus likusius darbo universiteto teatre metus L. Ciunis skyrė tik  lietuvių autorių kūrybai. Ilgai buvo rodomos J. Baltušio „Novelės apie meilę“ (inscenizacijos aut. G. Žilys). L. Ciunis į studentišką sceną atvedė naujus dramaturgus – Juozą Marcinkevičių ir R. Samulavičių. R. Samulevičiaus spektakliai „Paukšti, ateik čia“ ir „Kaip vėjas laukuose“  buvo rodyti ir teatro salėje, ir kieme.

Pilnutėlį Stuokos Gucevičiaus kiemą sutraukdavo L. Ciunio režisuota Vydūno drama „Probočių šešėliai“ . Režisierius, dailininkas G.Kličius ir kompozitorius O. Balakauskas, nevengdami satyrinių priemonių, išryškino vydūniškųjų idealų susidūrimą su tikrove, atskleidė veikalo humanistinę prasmę – žmogaus dvasinio tobulėjimo procesą.  Pasak literatūrologo J. Lankučio, režisierius veikalą perkėlė į sceną ne kaip muziejinę relikviją, o kaip gyvą, už savo laiko rėmų išeinančią idėjinę ir meninę vertybę.

1978  m. L. Ciunis pastatė Krėvės „Šarūną“ Trakų pilyje. Pakiliai ir romantiškai  tarp aukštų pilies sienų skambėjo personažų samprotavimai apie  žmogaus ir lietuvių tautos likimą, žmogaus atsakomybę už savo tautą. Buvo „prakalbintos“ visos natūralios dekoracijos – sunkios durys, laiptai,  balkonai, kuriuose lyg žvakės liepsna suboluodavo vėlių choro skraistės. Spektaklio vaizdinis išraiškingumas (dailininkas A. Dakinevičius) vykusiai derinosi su plačiu režisieriaus užmoju išryškinti asmenybės ir visuomenės konfliktą, siekiu atskleisti tautos gyvybingumo versmes.

Leono Ciunio entuziazmas įkvėpė ne tik VU teatro aktorius.  Kartu su jais repeticijų negandas važinėjant į Trakus, kai tekdavo laukti, kol išsiskirstys paskutinieji muziejaus lankytojai, po to repetuoti, o vėliau iki ryto ant medinių suolų laukti pirmųjų traukinių ar autobusų reisų, dalijosi Lietuvos teatro žvaigždės Kazimiera Kymantaitė ir Henrikas Kurauskas, atlikę spektaklyje pagrindinius vaidmenis.  Be abejo, „Šarūnas“ yra vienas reikšmingiausių ir originaliausių pastatymų Lietuvos teatro istorijoje.

Keliolika metų Leono Ciunio likimas ir kūryba buvo susiję su Lietuvos kariuomene. 1992 m. prie SKAT štabo suburiama aktorių trupė, kurioje vaidina ir L. Ciunis. Didžiulį darbą  L. Ciunis atliko rinkdamas ir publikuodamas medžiagą apie Pirmosios Respublikos metais egzistavusį Karių teatrą bei apie jo steigėją pulkininką Vladą Braziulevičių. Galbūt šis darbas paskatino atkurti Karių teatrą laisvoje Lietuvoje bei diegti jo kaip kultūros židinio reikšmę kariuomenėje.

2000 m., minint Karių teatro 80-metį, prie Vilniaus įgulos karininkų ramovės įkuriama Karių dramos mėgėjų kuopelė. Be aktorių, į ją buvo pakviesti ir kariūnai (kaip tarpukario Karių teatre). Šio jubiliejaus proga  L. Ciunis, pagerbdamas pirmojo Karių teatro įkūrėją  pulkininką Vladą Braziulevičių, pastatė 1928 m. jo parašytą komediją „Augila nebrendila“.  Šis  spektaklis apie 20 kartų buvo palydėtas  plojimais daugelyje Lietuvos karinių dalinių. Kiti  režisieriaus pastatymai taip pat buvo rodomi kariniuose daliniuose.

L. Ciunis ne tik dalyvavo kariuomenės renginiuose, bet ir atkūrė Karių teatrą-studiją.

2002 m. ją ėmė globoti Karo akademija. Karių teatre L. Ciunis pastatė V. Alanto dramą „Žodžiai iš anapus“, A. Čechovo vodevilį „Jubiliejus“, A. Škėmos dramą  „Živilė“.

Kelis spektaklius L. Ciunis pastatė Senamiesčio teatre, iš jų pats reikšmingiausias –  Trakų pilies kieme pastatyta Maironio drama „Kęstučio mirtis“.

Mes įsitikinę, kad gimtoji Aukštaitijos žemė mūsų mielam Mokytojui, režisieriui ir bičiuliui bus tikrai lengva ir atsisveikiname jo mokinio Rimanto Venckaus būtent jam 2021 m. parašytais posmais

Jis niekada nepasakė

„Aš tikrai myliu Lietuvą“

Jis niekad neklausinėjo kitų

„Ar mylit ją jūs?“

Jis tik Šarūną atvedė

Trakų pilin

Jis tik Vydūną vedžiojo

Universiteto kiemais

Jis tik Maironį pakėlė

Iš kapų milžinų

Už parankės su Lietuva vaikščiojo

Bet niekada nepasakė

„Aš tikrai myliu Lietuvą“

Nepasakė

Tačiau mes girdėjom

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.