Alfonsas Tekorius. Vlado Tekoriaus nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. birželio 1 dieną, eidamas devyniasdešimt antruosius gyvenimo metus, mirė žymus vertėjas, kalbininkas Alfonsas Tekorius.

Alfonsas Tekorius gimė 1934 m. balandžio 3 d. Medingėnuose, Plungės rajone.
Vidurinę mokyklą baigė Varniuose, Telšių rajone. 1954–1959 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Iškart po studijų buvo paskirtas vokiečių kalbos dėstytoju Vilniaus universiteto Vokiečių kalbos katedroje. 1962–1965 m. studijavo aspirantūroje Kijevo T. Ševčenkos universitete, jo specializacija buvo fonetika ir fonologija. 1971 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitete apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. Vilniaus universiteto Vokiečių kalbos katedroje buvo paskirtas vedėju ir juo išdirbo iki 1981 metų. 1974 m. jam buvo suteiktas docento vardas. 1981–1984 m. universitete liko tik dėstyti, tuo metu pradėjo užsiimti vertimais. 1985–1997 m. buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslo reikalų prodekanas. 1997–2000 m. dėstė vokiečių kalbą, o 2000 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo tik vertimams. 1992 m. stažavosi Zalcburgo, 1995 m. – Miunsterio universitetuose. 1999 m. dalyvavo tarptautinėje Goethe’s vertėjų konferencijoje Erfurte. 2000 m. buvo gavęs Šveicarijos kultūros fondo „Pro Helvetia“ vertėjo stipendiją Walterio Niggo veikalo „Friedrich Nietzsche“ vertimui parengti.

Iš vokiečių kalbos Alfonsas Tekorius išvertė per 40 knygų. Tarp jų – Ludwigo Feuerbacho veikalą „Krikščionybės esmė“ (1985), Friedricho Nietzsche’s knygas „Linksmasis mokslas“ (1995), „Apie moralės genealogiją: poleminis veikalas“ (1996), „Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“ (1997), „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (2002, 2007, 2008, 2011, 2013, 2014), „Ryto žara: mintys apie moralės prietarus“ (2005, 2006), „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (2008, 2013), Johanno Wolfgango Goethe’s knygas „Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji“ (1996, 2014), „Pasakos“, (2009), „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ (2014), Arthuro Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmai“ (1994, 2007), „Parerga ir paralipomena: filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę“ (2001), Frydricho Kuršaičio knygas „Lietuvių kalbos gramatika“ (2013), „Lietuvių kalbos garsų ir kirčio mokslas, 1849“ (2013) ir daugybę kitų svarbių vokiečių literatūros, filosofijos ir istorijos veikalų.

Į Lietuvos rašytojų sąjungą Alfonsas Tekorius įstojo 2002 metais.

2022 m. Alfonsui Tekoriui buvo skirta Metų vertėjo krėslo premija už Danielio Kehlmanno romano „Tilis Ulenšpygelis“ („Alma littera“, 2021) vertimą, 2024 m. – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius už talentingus, profesionalius, aukšto meninio lygio vertimus į lietuvių kalbą, už suteiktą galimybę lietuviškai skaityti reikšmingiausius literatūros ir filosofijos klasikų tekstus.

Nuoširdžiai užjaučiame Alfonso Tekoriaus sūnus Valdą bei Dalių ir kitus artimuosius.

Atsisveikinti su velioniu galima birželio 3 dieną Vilniaus šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje (Šv. Jono g. 12) nuo 13 iki 16 valandos. Urna su Alfonso Tekoriaus palaikais bus palaidota Mažeikių kapinėse.