Valdovų rūmų muziejuje vykusiame prisiminimų vakare 95-erių metų jubiliejaus proga buvo pasveikintas žymus lietuvių architektas, restauratorius ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas. Deimantės Šuliauskaitės/Valdovų rūmai nuotr.

Birutė Kurgonienė, kultūros ir visuomenės veikėja, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos atsakingoji sekretorė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Tarybos narė

Gerbiamasis Solenizante, daktare Kazy Napaleonai Kitkauskai! Gerbiamoji Lietuvos kultūros ministre Vaida Aleknavičiene!

Gerbiamieji šio sukaktuvių vakaro organizatoriai – Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų ir asociacijos „Pilis“ atstovai!

Malonūs sukaktuvininko bendražygiai, bičiuliai, visuomenės organizacijų atstovai!

Ponios ir ponai!

Kartą išminčiaus paklausė: „Ar galėtum pasakyti, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas?“ –

„Negalėčiau“ – atsakė tasai. Tuomet jo paprašė: „Tai bent paaiškink, kokia yra gyvenimo

prasmė?“ – „Aš nežinau“ – atsakė senolis. – „Tai ką tuomet apie gyvenimą byloja tavoji

išmintis?“ – Išminčius nusišypsojo:

„Gyvenime ne tiek svarbūs tikslas ir prasmė. Svarbiausia jausti jo skonį. Juk ir pyragą maloniau valgyti, nei jį analizuoti? Gyvenimas duotas ne tam, kad gyventum, o tam, kad jaustum, jog gyveni…“

Tačiau visai kitaip mąstė koncentracijos lagerio siaubą išgyvenęs žymus austrų mąstytojas, psichiatras, logoterapijos pradininkas Viktoras Franklis. Jam atrodė, kad suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias dalykas yra prasmės siekimas. Tačiau, ar ne tą patį teigė Frydrichas Nyčė, sakydamas: „Kas žino dėl ko gyvena, tas gali iškęsti bet kokį kaip.“ Vadinasi, gali iškęsti bet kokį gyvenimą…

Šiandien švenčiame gražią, prasmingą labai gražaus žmogaus, įtraukto į Lietuvos tūkstantmečio 100 iškiliausių Lietuvos žmonių sąrašą, sukaktį. Viešpats apdovanojo jį ilgu, įdomiu, išbandymų ir prasmės ieškojimo kupinu gyvenimu. Architektas restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Žurnalistų draugijos, Donelaičio draugijos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys, Lietuvos katalikų mokslo akademijos tikrasis narys, Tautos fondo (JAV) atstovybės Lietuvoje įgaliotinis, labdaringą veiklą puoselėjęs ilgus 23-jus metus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, LDK Valdovų rūmų atstatymo mokslinis vadovas, neoficialiai vadinamas Vilniaus pilių riteriu, metraštininku, Valdovų rūmų krikštatėviu, katedros globėju, mūro istorijos tyrėju dr. Kazys Napaleonas KITKAUSKAS, gimė 1931 metų sausio 5 dieną Molėtų valsčiuje, Antadurių kaime. Šis turtingos biografijos žmogus, ištisus dešimtmečius atidavęs Žemutinės pilies pamatų tyrinėjimui bei Valdovų rūmų atstatymo darbams, ilgą laiką vadovavo pilių tyrimo centrui, arkikatedros bazilikos restauravimo darbams, Tolminkiemio bažnyčios ir Kristijono Donelaičio sodybos Lazdynėliuose atstatymui. Su kolegomis projektavo Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo, Vilniaus universiteto bibliotekos saugyklos konstrukcines dalis, parengė Biržų pilies XVII amžiaus tilto restauravimo projektą.

Dr. Napaleonas Kitkauskas knygų „Vilniaus arkikatedra“, „Vilniaus pilys“, „Vilniaus arkikatedros požemiai“, „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“ autorius, 5 tomų leidinio „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ bendraautorius. Valdovų rūmai yra išleidę dr. K. N. Kitkausko dienoraščių ištraukų albumą. O apie savo tragišką politinio kalinio patirtį Mordovijos lageryje  mokslininkas yra vaizdingai aprašęs Aldonos Žemaitytės sudarytoje knygoje „Amžino įšalo žemėje“. Neįmanoma būtų suminėti dr. N. Kitkausko straipsnių paveldo ir restauracijos temomis, kurių  yra paskelbęs daugiau nei 300.

Likimo ženklai. Sakoma, kad per šventes gimsta ypatingi žmonės – pasionarijai, kūrėjai. Ir nors tiksli Napaleono Kitkausko gimimo data yra ginčytina, nes pats gimtuvininkas  mano, kad tikroji jo gimimo diena yra sausio 3-ioji, tik krikštatėviai Molėtų bažnyčioje kažkodėl užrašė sausio 5-ąją, didelio skirtumo nėra. Mūsų solenizantas gimė tarpušventyje, o tai reiškia, kad Kalėdų, Naujųjų metų ir Trijų Karalių šventės energija apdovanojo berniuką gausiomis dovanomis.

Tėvų namų įtaka. Mūsų sukaktuvininko tėveliai turėjo būti ganėtinai išprusę, juk šiaip jau kaime ne kiekvienas savo vaikams suteikdavo Napaleono ir Serapino vardus. Kai pirmagimiui sukako ketveri, šeima persikėlė į Kuktiškių valsčiaus Mažeikių kaimą. Napaliukas, būdamas smalsus, perskaitydavo visą tėvų namuose užsakytą spaudą: „Šaltinį“ su „Šaltinėlio“ ir „Artojo“ priedais, „Ūkininko patarėją“ su „Jaunojo ūkininko“, „Šeimininkės“, „Kaimo statybos“, „Ūkininko skaitymų“ priedais, kartą tėtis buvo užsakęs net „Jaunosios kartos“ prenumeratą. O kur dar krikščioniška spauda – „Lurdas“, „Saleziečių žinios“, „Žvaigždutė“… Beje, sykį, jau būdamas suaugęs,  Napalys sapnavo sapną, kad gavo laišką, ant kurio atpažįstama mamos rašysena buvo užrašytas keistas adresatas: Kun. Kaziui Kitkauskui. Taip netikėtai atsiskleidė mamos svajonė.

Tėvų namuose kelerius metus veikė Skudutiškio mokyklos filialas, tad būsimasis mokslininkas bent porą klasių baigė tėvų troboje. Nagingas tėtis buvo pasigaminęs detektorinį radijo imtuvą, tad per ausines pasiklausydavo žinių, per jį išgirdo, kad 1939 metų rudenį Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Tokie namai negalėjo neskatinti Napalio noro mokytis, todėl jis buvo stropus, pareigingas mokinys, natūraliai daug kuo domėjosi. Pirmasis susidomėjimas architektūros paminklais kilo, stebint į Vilniaus pasą klijuojamus Vilniaus vadavimo sąjungai skirtus ženkliukus, ant kurių buvo pavaizduoti gražiausi sostinės statiniai, bažnyčios. Literatūriniai Napalio gabumai, jo poetinis talentas atsiskleidė dėl pomėgio nuo pat vaikystės ypač daug skaityti ir, žinoma, dėl gerų mokytojų, sutiktų gyvenimo kelyje, ypač dėl jam imponavusio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Juozo Žiurlio, kuris, beje, savo įtaigiu, įspūdingu deklamavimu privertė gimnazistą susižavėti Kristijono Donelaičio „Metais“.

Sovietinio lagerio Golgota. 1947 metų gruodžio 3 dieną Lietuvos partizanai likvidavo aršų sovietų valdžios pakaliką – Utenos gimnazijos direktorių Povilą Kuliešių. Enkavedistams paprasčiausia buvo kaltę suversti gimnazistams, tad buvo suimta per 10 berniukų gimnazijos mokinių, kurių keletą paleido, o septyniems buvo sufabrikuotos bylos dėl dalyvavimo pogrindinėje grupėje ir organizuoto gimnazijos direktoriaus nužudymo. Napalys tuomet buvo pavyzdingas šešiolikmetis 7 B klasės mokinys. Gąsdinami, kankinami nemiga ir mušami penki vaikinai, neatlaikę smurto, „prisipažino“ dėl nusikaltimo. Tuo tarpu Napalys ir Balys Grušeckas, būdami kaimo vaikai, sunkiai dirbę, nemažai vargo patyrę, o be to, Napalys buvo skaitęs Broniaus Daunoro knygą „Čekisto naguose“ bei Jono Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“ atlaikė tardymų baisumus. Tačiau vistik ir jie buvo nuteisti 10-čiai metų kalėti Mordovijos lageryje. Ten teko nuolat kęsti alkį, lagerio teritorijoje nė ženklo nebuvo žolės, ją visą suvalgydavo išbadėję kaliniai, reikėjo sunkiai dirbti  – durpyne arba poliruoti gaminamų radijo imtuvų futliarus, kur stiklo dulkės išėsdavo plaučius, o už menkiausią nusižengimą galėjai patekti į BUR‘ą (sustiprinto režimo baraką). Ant kalinio drabužių švietė išbalintas numeris. Napaliui buvo skirtas И-802. Vienintelis džiaugsmas buvo galimybė trumpo atokvėpio minutėmis Kultūros ir auklėjimo padalinyje (КВЧ) skaityti rusiškas knygas, o juk rusų kalbą išmoko tik lageryje… Ir vis dėlto Napalys neprarado ūpo, išmoko gyventi, už viską dėkodamas, nes turėjo svajonę  grįžti į Lietuvą ir būti jai reikalingas.  Jam, nepilnamečiui, ypač svarbus drauge kalėjusių vyresniųjų, šviesuomenės pavyzdys. tokių kaip kunigas Zigmas Neciunskas, Bronius Strazdas, senosios graikų ir lotynų kalbų profesorius Grobaueris iš Vienos, vokietis Hansas Šmitas, pradėjęs mokyti Napalį anglų kalbos pagrindų, buvęs Marijampolės gimnazijos direktorius Juozas Mačiulis, vengras Lajošas Komaromis.  Svarbi buvo ir susirašinėjimo, permetant laiškelius su akmenukais per tvorą,  pažintis su Moterų zonos gydytoja – Danute Stukaite, iš kurios Napalys mokėsi gražios, taisyklingos kalbos ir stiliaus. Stovyklos režimas gerokai sušvelnėjo po J. Stalino mirties. Neilgai trukus, kalinius ėmė leisti į laisvę. Iš pradžių užsieniečius, po to tuos, kurie suėmimo metu buvo nepilnamečiai, o vėliau ir visus kitus. Uždirbtų pinigų užteko bilietui iki Kauno nusipirkti. Sugrįžęs į Lietuvą, Napalys baigė Kauno antrąją darbo jaunimo vidurinę mokyklą Aleksote, kurios pažymėjime jau buvo įrašytas ir anglų kalbos pažymys. 1955 metais jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, Už poros metų iš tremties Krasnojarsko krašte sugrįžo ir „tėvynės išdaviko“ tėtis su broliu.  1960-aisiais studijos buvo baigtos, ir prasidėjo sunkus, tačiau įdomus ir prasmingas mūrų tyrinėjimas ir atkūrimas.

Katedros lobynas. Kazys Napoleonas Kitkauskas nuolat (1970, 1975, 1977, 1986, 2018) viešai skelbdavo Vilniaus arkikatedros tyrinėjimų, konservavimo duomenis. Nepamirštamas tas faktas,  kad 1985 metais jis drauge su iškiliais kultūros darbininkais – muziejininku Romualdu Budriu, paveldosaugininku Juozu Stasiulaičiu ir  LTSR Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros apsaugos valdybos viršininku Stasiu Čipkumi – surado II pasaulinio karo metais paslėptą Vilniaus katedros lobyną, sugebėjo išsaugoti šią – vieną didžiausių Lietuvos istorijoje – paslapčių. Tokiu būdu,  neįkainojama Lietuvos istorijos, kultūros ir meno vertybių kolekcija – vienas svarbiausių nacionalinio paveldo objektų – liko Lietuvoje.

Apdovanojimai. Suprantama, tokie didžiuliai K. N. Kitkausko darbai neliko neįvertinti. Norėčiau paminėti reikšmingiausius Kazio Napaleono Kitkausko apdovanojimus:

1990 metais  jam buvo suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija;

1995 metais  – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius;

 1999 metais – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius;

 2001 metais – Vilniaus miesto tarybos Žygimanto Augusto medalis (2021 metais šį medalį K. N. Kitkauskas padovanojo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams).

2018 metais – Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius.

Ar bereikia pridurti, kad, nepaisant šių valstybinių apdovanojimų, mūsų sukaktuvininkas išliko subtilus, paprastas, jautrus ir kuklus žmogus, vis dėlto pasižymintis didžiuliu savivertės jausmu, smalsumu ir pašnekovo vertinimu, visada išliekantis pagarbiu jaunesnių kolegų atžvilgiu?

Padėka. Taigi, Gerbiamasis  Solenizante,  leiskite iškilia Jūsų 95-ųjų gimimo metinių proga išreikšti Jums giliausią pagarbą ir nuoširdžiausią padėką. Leiskite žavėtis Jūsų jaunatviška dvasia, aiškiu, šviesiu  protu, gyvenimo džiaugsmu, atsidavimu mokslui, derinamam su dvasingumu, meile grožio pasauliui ir gilia empatija žmonėms ne tik džiaugsmo ir sėkmės situacijose, bet ir sielvarto, kančios ir netekties atvejais.

Esate unikali asmenybė! Jūsų unikalumas atsispindi ir dramatiškame, išbandymų kupiname, o drauge ir laimingame Jūsų likime. Esate vyriausias aktyvus architektas restauratorius iš didžiosios raidės, XXI amžiaus žmogus, išmintingai stebintis ir suvokiantis naujojo amžiaus peripetijas. Esate ypatingas žmogus, su savo netikėtais klausimais ir sprendimais, o kartais ir nenuspėjamomis išvadomis, savo gerumu Jus supančiam pasauliui.

Esate išmintingas žmogus, išgyvenęs ne vieną šalies politinio gyvenimo pokytį, ne vieną reformą, ne vieną pertvarką, bet filosofiškai priimantis ir džiaugsmus, ir vargus, taip ir neišmokęs ir nepradėjęs neapkęsti pasaulio. Nesavanaudiškumas, kurį demonstruojate daugybėje susitikimų, kalbų ir patarimų (juk ir šiandien dar daugelį aktyviai konsultuojate!)  maloniai stebina. Žodžiu,  esate nuostabus žmogus, visiškai atsidavęs savo pašaukimui, tikslui, kuriam tarnaujate visą savo gyvenimą, kaip darbštus ir atkaklus kultūros paveldo tyrėjas ir dokumentuotojas. Galiausiai, esate laimingas žmogus, nes turite didžiulę auditoriją žmonių, kurie jus myli, gerbia, dėkoja likimui, kad vienomis ar kitomis aplinkybėmis juos suvedė su Jumis.

Linkėjimai. Tad leiskite Jums palinkėti stiprios sveikatos, neblėstančios energijos, paprastos žmogiškos laimės, mokėjimo džiaugtis kiekvienu gyvenimo momentu, skanauti jį, jaučiant, kad kiekviena diena kupina laimės, meilės ir  džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės ir prasmės, gerumo mus supančiam pasauliui ir išminties!

Ir dar… linkime, kad išsipildytų kertinė Jūsų svajonė – pagaliau būtų surastas Vytauto Didžiojo kapas! Ir dar viena mažesnė – kad, pasikeistų politinė situacija rytuose ir atsirastų galimybė dar kartą aplankyti Karaliaučiaus kraštą – ypač Tolminkiemį ir Lazdynėlius,  – kur Jūsų visad laukia dėkinga ir išsiilgusi Kristijono dvasia…