Atrasti bajorų Goštautų ir didikų Oertelių kapai

Atrasti bajorų Goštautų ir didikų Oertelių kapai

Kapinaitėse stovi apleistas pastatas. Edvino Adukonio nuotr.

Mums parašė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos bakalauro studijų programos absolventas Edvinas Adukonis. Jis papasakojo apie praėjusių metų pavasarį istorikų absolventų savo lėšomis surengtą ekspediciją ir Radviliškio rajone atrastus bajorų Goštautų giminės kapus.

Pasak jo, kapai iki šiol nebuvo žinomi, todėl jų atradėjai planuoja kreiptis į KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, pateikti visą surinktą informaciją ir siūlyti kapus įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Kaip pasakojo E. Adukonis, jų dėmesį pirmiausia atkreipė Radviliškio rajone išlikusi Žitiškio dvarvietė, pradėjo ja domėtis, sužinojo, kad dvaras priklausė Goštautams. Kilo mintis surasti jų kapus. Taip Pašušvyje surado ne tik Goštautų, bet ir Oertelių kapus.

Publikuojame ekspedicijos aprašymą:

„Tarp žalių laukų ošia ąžuolai. Prie tų ąžuolų – ne šiaip sau kokia „truoba“, o XVIII–XIX a. Žitiškio dvarvietė su išlikusiu dvaro rūmų pagrindiniu pastatu ir keliais pagalbiniais pastatais. XIX a. dvaras priklausė Stanislovui Goštautui. Goštautai – gerai ir seniai Lietuvos istorijoje žinoma pavardė. Mūsų kraštų literatūroje skelbiama, kad pirmasis arba seniausias Goštautas paminėtas XIV amžiaus viduryje. Lenkų Goštautų genealogijoje teigiama, kad ši pavardė buvo minima dar 1215 metais (Dinamiczny Herbarz Rodzin Polskich). Goštautas joje minimas, kaip Lietuvos kariuomenės vadas – „hetman woijsk Litewskich“.

Stanislovo Goštauto antkapinis akmuo jau buvo išvirtęs. Edvino Adukonio nuotr.

Noras atrasti dvarininko Stanislovo Goštauto kapą paskatino VDU Istorijos studijų absolventus leistis į savo lėšomis finansuojamą ekspediciją. Pirmais paieškos taškais buvo pasirinktos visos žinomos apylinkių kapinaitės ir šventoriai. Grinkiškio apylinkėse paieškos atrodė bevaisės ir nieko gero nežadančios, nes nebuvo rasta XIX amžiui būdingų paminklų. Paieškos persikėlė į Pašušvio apylinkes, aplankytas šventorius, kuris taipogi nieko gero nežadėjo. Tiesa, pradžiugino kapas, priklausęs vėlesnių tarpukario Žitiškio dvaro savininkų Miežinių giminaičiui kunigui Matui Miežinui (1851–1929) šeimininkavusiam bene 51 metus mūrinėje Pašušvio bažnyčioje, statytoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais 1793–1798 m.

Sekantis ir paskutinis objektas buvo Pašušvio miestelio kapinės. Ne viena valanda vaikščiojimo nuo kapo iki kapo nedavė norimo rezultato. Galiausiai buvo beveik pasiduota, viskas atrodė beviltiška. Netikėtai į galvą šovė mintis: „vokiečiai!“. Tie Pirmojo pasaulinio karo metų skrupulingi topografai garsėja savo „Ordnung ist Ordnung“ (tvarka yra tvarka). Manėm, tikrai bus sužymėję viską apylinkėse ir net kapines. Visagalis internetas, keliasdešimt minučių paieškų ir išmaniajame telefone jau turėjome daugiau kaip šimtmečio vokiškus žemėlapius. Kitoje pusėje Žadikės upės (priešingame krante, nei Pašušvio bažnyčia), praktiškai vienos priešais kitą, už beveik 200 metrų – kapinaitės. „Turbūt ten!“ – kažkas viduje suspurdėjo ir patraukėme jų link.

Ekspedicijos dalyviai paryškino užrašą. Edvino Adukonio nuotr.

Už tilto dešinėje išvydome į statų kalną vinguriuojantį kelią, kurį praktiškai buvo apgulę iš šonų augantys medžiai ir krūmai. Palengva užkilę aukštyn kairėje išvydome statų, 90 laipsnių šlaitą, paveiktą grunto erozijos. Nuo slinkimo jį prilaikė senų medžių šaknys. Einant po kojomis kartais pasijusdavo kietas paviršius, vietomis pasimatydavo akmenys. Atidžiau apsidairę supratome, kad tai brukas – akmenimis grįstas kelias. Argi ne prabanga toks kelias į paprastas kapinaites? Užkilę ant kalno išvydome šiferiu dengtą ir tolium apkaltą vieno kambario namą su viduje kažkada buvusia krosnimi, iš kurios dabar belikusi plytų krūva. Kambaryje dar buvusi ir lentine siena, skyrusi kambarį į dvi dalis. Bet kaip gi taip?! Juk čia turi būti kapinės. Jokios sodybos senuose šimtmečio žemėlapiuose nėra.

Tradicija sovietmečiu sunaikinti, o sunaikinus dar ir išniekinti kapus pastatant ant jų ką nors – dažna. Ant kapų buvo statomos mokyklos, vaikų darželiai, stadionai, santuokų rūmai, pavyzdžiui, evangelikų kapai Vilniuje, Kauno Karmelitų kapinės ir t.t. Tad nenustebino ir toks „cholchozinės architektūros“ namelis. Bet kodėl tie kapai galėjo užkliūti tuometei ideologijai, kodėl juos reikėjo sunaikinti? Atsakymas slypėjo čia pat už to paskutinius gyvavimo pavasarius skaičiuojančio namelio – bajorų ir didikų, kitaip sakant, ponų kapai, skirti tik to meto turtingiesiems.

Kaip bebūtų keista, bet už namo mus pasitiko nesunaikintas, apie  3–4 metrų aukščio, obeliską primenantis paminklas, ant kurio iškalta didikų Oertelių giminės pavardė (skirtas dviems žmonėms, gimusiems 1787 – 1858 ir 1797 – ?.). Medį apipjaustytomis šakomis primenantis paminklas su trimis simboliais – gyvate, pelėda ir rupūže. Gyvatė, kandanti sau į uodega arba ryjanti save – tai amžinybės simbolis, pelėda – išminties, na, o rupūžė – tamsybių bei raganavimo simbolis. Vietinių žmonių yra pasakojama legenda, kad ponas po palaidojimo naktimis kažkieno būdavo iškasamas ir su karstu padedamas šalia kapo duobės. Ir taip buvę net tris kartus. Galiausiai ramybę atrado tik pastačius ant kapo paminklą su minėtais simboliais.

Edvino Adukonio nuotr.

Nieko nelaukę nusprendėme pradėti paieškas. Paminklų buvo nedaug, beveik viskas išvartyta, vietomis iš žemės kyšojo paminklų liekanos ir sudaužytos raudonos plytos bei jų dalys. Plytos vėliau padėjo lokalizuoti po žeme esančias bent dvi kriptas – greičiausiai tai buvo skliautiniai rūsiai, kuriuose ant medinių stovų buvo sustatyti mirusiųjų karstai. Netoli jau minėto obelisko metalinio strypelio pagalba po žeme buvo atrastas Karolinos Oertel (186?-1870) paminklas. Bet tai ne tas, ko mes ieškojome… Komandai pasklidus po buvusių kapų teritoriją, dar keletas minučių paieškų ir toliausiame, niekada neprižiūrėtame, medžiais bei krūmais apaugusiame krašte pasigirdo džiaugsmingas „radau!“. Visi supuolėme žiūrėti, kaip gi tas ilgai ieškotas paminklas atrodo. Ir štai jis stovėjo prieš mus – parvirtęs, paniręs į žemę, viršuje prispaustas ir dar labiau į žemę spaudžiamas ant jo išaugusio jauno medžio. Aplink visur mėtėsi sudžiūvusios pernykščių vijoklių šakos. Turbūt kiekvienas ekspedicijos dalyvis pagalvojome: kaip gerai, kad buvo pasirinktas toks geras metų laikas – ankstyvas pavasaris, gamta dar nepabudusi, lapai nesuvešėję, tad daug lengviau buvo galima viską pastebėti.

Edvino Adukonio nuotr.

Pasibaigus atradimo džiaugsmams kibome į darbus. Nukirtome aplink esančius krūmus bei medžius, aptvarkėme aplinką, atkasėme ir vietoje pasigamintos svirties pagalba pastatėme paminklą, nuvalėme bei juodais dažais paryškinome užrašą ant paminklo. Šalia buvo ir nedidelė ketaus liejinio tvorelės liekana (vandalai greičiausiai sudaužė visus kapuose buvusius kryžius ir tvoreles, o metalus pridavė į supirktuvę…). Iš tvorelės liekanos galima spręsti, kad kapas galėjo būti atvertas XIX amžiui kapams būdinga ketaus liejinio tvorele. Šie kapai nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Edvino Adukonio nuotr.

2022 m. birželio 19 dieną prie šių kapų atvykome antrą kartą. Šįkart čia atvedė užsienyje vykęs aukcionas, kuriame buvo parduodama ir nupirkta legendinio keliautojo Balio Buračo nuo šio kapų kalnelio šlaito daryta fotografija. Nufotografuotas Pašušvio miestelis. Mus sudomino įdomus įrašas: „Prie upės Šušvės ir Zadikės. Bažnyčios varpinė ir miestelis. Kišivickis archeologas sako esą piliakalnis, čia matosi į dešinę nuo varpinės kalva medžiais apaugusi, tai šventorius, tai yra piliakalnio liekanos gal?“ Gavus fotografiją vedė smalsumas, na kaipgi dabar atrodo ta pati vieta, tie kapai, kuriuos 1923 m. gegužės 29 dieną lankė keliautojas. Galbūt buvo nufotografuoti ir kapai su dar neišvartytais paminklais? Gal tos kitos fotografijos kur nors dingo, o gal kur nors muziejų saugyklose saugomi tik negatyvai… Ši ekspedicija kelia daug mįslių, kurios kada nors galbūt bus įmintos.

kpd.lt inf.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.