Prezidentas Antanas Smetona prie darbo stalo savo kabinete. XX a. 4 deš. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune

Ingrida Jakubavičienė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune istorikė, istorijos žurnalas „Voruta“ Nr. 1 (887) 2025

Minint Antano Smetonos jubiliejinius metus, buvo daug kalbėta apie jį, kaip vieną svarbiausių valstybės kūrėjų, ilgametį Lietuvos Prezidentą, politiką ir visuomenės veikėją, tačiau dažnai pamirštami jo nuopelnai kultūros srityje, nors jis buvo ir antikinės filosofijos žinovas, filologas, publicistas ir vertėjas. Kas pastūmėjo jį į filologiją? Kaip sekėsi vertėjo darbas? Kodėl jį visą gyvenimą lydėjo knygos?

A. Smetona nuo vaikystės buvo labai kūrybiškas. Tyrinėtojai sutinka, kad sklandų, įdomų minties dėstymą jis paveldėjo iš motinos Julijonos Kartanaitės-Smetonienės. Ji buvo gera pasakotoja, pagarsėjusi raštų audėja, dainininkė. Ir motina, ir tėvas mokėjo daug liaudies dainų ir pasakų, vakarais vaikams pasakodavo, dainuodavo, o tėvas dažnai dar ir knygą paskaitydavo. Antanas nuo mažens buvo apsuptas lietuvišku žodžiu ir dvasia, todėl ir vėliau nepatyrė jokių tautinio apsisprendimo dvejonių, nuo mažens jautėsi esąs lietuvis. Iš tėvų išmoko jausti gimtojo žodžio grožį, ir, skirtingai nei daugelis bendraamžių, niekada nesigėdijo lietuviškai bendrauti.

Besimokydamas Palangos progimnazijoje, Antanas pradėjo skaityti slaptą lietuvišką spaudą, pamėgo Jono Mačiulio-Maironio eiles ir Adomo Mickevičiaus kūrinius. Didelį įspūdį jaunuoliui padarė Maironio parašyta Lietuvos istorija, iš kurios sužinojo apie didingą tautos praeitį. Per lietuvišką spaudą lietuviai buvo raginami laikytis savo tautybės ir katalikų tikėjimo, kovoti prieš rusinimą. Tai suformavo A. Smetonos tautinę tapatybę, jis tapo sąmoningu lietuviu.

Mintaujos gimnazijoje, kur mokėsi ir daugiau lietuvių, vėliau tapusių iškiliais Lietuvos politikais ir kūrėjais, A. Smetona dalyvavo slaptoje „Kūdikio“ draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorijos tyrinėjimais, ypač stengėsi išmokti taisyklingos lietuvių kalbos ir gramatikos. Gimnazijoje susižavėjo senovės graikų ir lotynų kalbomis ir jų noriai mokėsi. Gabus lotynų ir graikų kalboms A. Smetona greitai patraukė mokytojo Jono Jablonskio dėmesį. Prasidėjusi pagarbi draugystė su kalbininku J. Jablonskiu Antaną dar labiau įsuko į lietuvybės barus, kalbos tyrinėjimus. Kartu su J. Jablonskiu atlikti aukštaičių tarmės tyrinėjimai padėjo A. Smetonai susikurti savitą stilių ir tapti vienu iš originaliausių lietuvių kalbos stilistų. Ir šiandien kelia nuostabą jo turtinga ir žodinga raštų kalba. Apie tai, kokį svarbų vaidmenį jaunojo gimnazisto ir būsimo publicisto gyvenime suvaidino J. Jablonskis, galime suprasti iš jam skirtos dedikacijos knygoje „Šviesos takais“. A. Smetona įrašė: „Lietuvių dvasinės gėrybės, apie kurias kalbama šiame rinkinyje, yra ypatingai rūpėjusios J. Jablonskiui. Nemaža jo minčių yra man įkvėpta. „Šviesos keliais“ pagerbiu jo šviesų ir kilnų gyvenimą“.

Ar lietuviškos knygos ir jų skaitymas anuomet nekėlė jokio pavojaus? Anaiptol, už lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. A. Smetona buvo suimtas ir pasodintas į tvirtovės kalėjimą Sankt Peterburge. Po dviejų savaičių dėl įkalčių stokos iš kalėjimo buvo paleistas. Draudžiamos lietuviškos spaudos skaitymas ir laikymas išmokė to meto lietuvius daugybės konspiracinių gudrybių, tačiau ir žandarai tikrino kiekvieną gautą skundą ar įtarimą, todėl lietuvybės puoselėjimas buvo paženklintas nuolatinės rizikos ženklu. Gimtinėje, Užulėnyje, Prezidentas A. Smetona yra įamžintas prie seno skroblo, kurio drevėje buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda.

Dar giliau į knygų pasaulį jis įžengė baigęs teisės studijas ir atvykęs dirbti į Vilnių. A. Smetona greta tarnybos banke ėmėsi papildomų darbų – vertimų iš rusų kalbos. Pirmasis jo autorinis vertimas – Petro Vileišio užsakymas išversti knygelę „Kam, kada ir kaip reikia atbūti kaimenė (vaiskas)“. Už tai gavo solidų 100 rublių honorarą. Vėliau Užugiriečio slapyvardžiu parengė dar dvi knygeles: „Kas ir kiek gali pirktis žemės Lietuvoje“ ir „Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas“, kurias P. Vileišis išleido Tilžėje 1903–1904 metais.

Meilę knygoms A. Smetonai sustiprino ir jo darbas Lietuvių mokslo draugijoje. 1907 m. draugijai priklausė 47 nariai, o A. Smetona buvo išrinktas pirmininko Jono Basanavičiaus pavaduotoju bei atsakingu už draugijos biblioteką. Nors draugijos biblioteka lengvai tilpo Smetonos buto viename mažame kambarėlyje, tačiau svarbiausia, kad tokiu būdu jis turėjo galimybę bet kada prieiti prie visų jį dominančių knygų. Be to, A. Smetona dalyvavo draugijos filologijos sekcijoje ir dirbo prie atskirų knygų vertimų bei vadovėlių parengimo, tad biblioteka jam buvo labai reikalinga.

Vilniuje A. Smetona greitai pasižymėjo ir kaip talentingas publicistas. 1905 m. jį pakvietė dirbti į „Vilniaus žinias“, tačiau po poros metų, 1907 m., su Juozu Tumu-Vaižgantu jis įkūrė savo laikraštį ir pavadino „Viltis“. Redaguojant A. Smetonai, laikraštis išsiskyrė labai gražia lietuvių kalba. Vienintelis straipsnių autorius, kurio kalbos nereikėjo redaguoti, buvo pats A. Smetona. Jo kalba buvo graži, gyva, neužteršta svetimybėmis. Dirbdamas „Viltyje“ A. Smetona įtvirtino nemaža bendrinėje lietuvių kalboje prigijusių žodžių, perimtų iš jo gimtosios aukštaičių viduriečių patarmės (apdairus, atėjūnas, atkusti, gajus, įnagis ir kt.) ar jo paties sugalvotų (atžanga, dalininkas, dėsis, pradžiamokslis ir kt.). Laikraštyje jis stengėsi aprėpti visą lietuvišką kultūrinį gyvenimą, daug vietos skirdamas grožinei literatūrai. Šventiniuose dvigubuose „Vilties“ numeriuose buvo išspausdinti šiandien literatūros klasika virtę kūriniai: Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Šarūnas“, „Gilšė“, „Bobulės vargai“, Lazdynų Pelėdos „Ir pražuvo kaip sapnas“, „Motulė paviliojo“, Šatrijos Raganos „Į šviesą“ ir daugelis kitų. Nuo kitų tuomet leistų lietuviškų laikraščių „Viltis“ skyrėsi polinkiu į modernizmą. Redaktorių A. Smetonos ir J. Tumo-Vaižganto sprendimu „Viltis“ propagavo lietuvių kalbą ir tautinę kultūrą, būtent šis laikraštis aktyvino lietuvių literatūrinį gyvenimą, darė jį įdomesnį ir įvairesnį.

Filologai atkreipia dėmesį, kad A. Smetonos tekstuose ypač gausu iš tarmių pasidarytų veiksmažodžių, daug vaizdinės kalbos iš gamtos, iš lietuvių gyvenimo etnografijos. Tuo tarpu prasta laikraščių kalba jį tiesiog varė į neviltį. Dar 1911 m. „Viltyje“ jis rašė: „Dabarties lietuvio pamatas yra jo savita kultūra ir ypač jo gimtoji kalba, kuri jį skiria nuo sulenkėjusiųjų. Kalba yra viršuje regimas tautybės ženklas. Taigi, kas laiko save lietuviu, bet nemoka ir nerodo noro mokytis lietuviškai, tas nebe lietuvis, tas nesusipratęs.“ Apie tai, kad A. Smetonos širdis buvo skirta lietuvių kalbai, byloja jo mintys: „Mūsų gimtoji kalba – mūsų geroji motina auklėtoja. Per gimtąją kalbą reiškiasi juk tautos sąmonė, gimtoji kalba kuria savo mokslą ir meną. Ji turi tvirto pagrindo būti skambi, daili, taisyklinga, bendra, visiems įmanoma, nepametusi ryšių su praeitim“.

1913 m. pabaigoje A. Smetonai teko palikti paties įkurtą laikraštį ir akcinę bendrovę „Viltį“. Laikraščio finansinius reikalus sprendė kiti, todėl teko sutikti su tam tikru pralaimėjimu. Nors po tokio smūgio buvo sunku atsigauti, tačiau noras rašyti buvo stipresnis už užgautas A. Smetonos ambicijas. Todėl 1914 m. sausį jis pradėjo leisti naują dvisavaitinį žurnalą „Vairas“. Tai buvo nepaprastai skoningai ir meniškai apipavidalintas literatūros, dailės, mokslo ir politikos leidinys. A. Smetona naujame žurnale kvietė bendradarbiauti visus, kurie ieško, kas vienija lietuvių inteligentus, o ne juos skiria. „Lietuvių literatūra dar jauna, ir menas jaunas, inteligentijos per maža, tad tikrai ne laikas skirstytis“, – rašė jis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. A. Smetona įsijungė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą. Karo frontui artėjant prie Vilniaus ir stiprėjant rusų administracijos nurodymams visiems evakuotis į Rusijos gilumą, dalis draugijos valdybos narių su pirmininku Martynu Yču išvyko, tačiau vicepirmininkas A. Smetona nutarė likti Vilniuje ir, kiek leis sąlygos, rūpintis lietuvių reikalais. Iš tiesų, A. Smetonos vadovaujama draugija atliko svarbų darbą šelpdama vilniečius: mieste išlaikė keletą vaikų prieglaudų ir valgyklų, senelių bendrabutį, kurpių ir šaltkalvių dirbtuves, globojo kelias lietuviškas mokyklas ir rengė lietuviškus vadovėlius.

Būtent karo metais A. Smetonai teko padirbėti su aritmetikos ir algebros terminais, nes vadovėlių leidybos komisija būtent jam pavedė atlikti aritmetikos ir algebros vadovėlių vertimus. 1916 m. buvo išleistas iš rusų kalbos A. Smetonos išverstas „Elementariosios algebros vadovėlis“, o 1918 m. – „Algebros uždavinynas“, „Algebros teorija“ ir „Aritmetikos teorija“. Dažnas matematikos terminas buvo sukurtas būtent A. Smetonos.

Ne tik vadovėlius vertė A. Smetona. Iš senosios graikų kalbos jis išvertė keletą klasikinių veikalų. Vienas iš jų Platono „Sokrato apologija; Kritonas“, kuris buvo išleistas 1927 m., o po to pakartotas 1935 ir 1995 metais. 1923–1927 m. A. Smetona dirbo Lietuvos universiteto Filosofijos katedroje ir dėstė etiką, antikinę filosofiją ir istoriją, lietuvių kalbos stilistiką. Dėstydamas universitete jis turėjo planų išversti visus Platono dialogus. Pirmasis A. Smetonos atliktas Platono dialogų vertimas išleistas 1925 m., tačiau vėliau, po to, kai 1926 m. gruodžio 19 d. jis sugrįžo į šalies prezidento pareigas, laiko filosofijos raštų vertimams nebeliko. Universitete prasidėjusi A. Smetonos ir kito antikinių filosofijos veikalų vertėjo Merkelio Račkausko konkurencija vertimų srityje nutrūko pastarojo naudai. Vis tik filosofinės knygos ir toliau liko svarbiu Prezidento A. Smetonos pomėgiu, todėl 1935 m. knygų leidybos komisija nutarė perleisti prieš dešimtmetį išverstą Platono veikalą, nurodant, kad šie vertimai Prezidento A. Smetonos atlikti jam dirbant universitete. Galime suprasti, jog Platono politinė filosofija A. Smetonai buvo artimiausia savo politine dvasia, todėl adjutantas Vaclovas Šliogeris savo atsiminimuose apie tarnybą Prezidentūroje pažymi, jog Prezidento miegamajame stovėjo geležinė lova, o šalia jos-staliukas su Platono raštais.

Publicistikos A. Smetona nemetė net ir eidamas valstybės vadovo pareigas. 1930 m. buvo išleistas pirmasis jo raštų tomas „Vienybės gairėmis“. Vėliau išleisti dar trys tomai: „Šviesos takais“, „Atgimstant“ ir „Lietuvių santykiai su lenkais“. Jau būdamas prezidentu ir ruošdamas spaudai keturis savo raštų tomus, pristigdavęs tam laiko, tad darbuodamasis  naktimis A. Smetona rūpestingai juos redagavo. Koregavo taisydamas kalbą, kuriai jautė didelę pagarbą, kiekvienam jos žodžiui, išsireiškimui. Pačia populiariausia A. Smetonos knyga tapo „Pasakyta parašyta“. Tai yra 1927–1934 m. pasakytų viešų Prezidento A. Smetonos kalbų rinkinys, išleistas 1935 metais.

Intelektualas A. Smetona visą gyvenimą kaupė turtingą asmeninę biblioteką. Jis labai išgyveno dėl prarasto buto ir, svarbiausia, daugybės knygų bute Vilnių okupavus bolševikams. Tik 1920 m., prasidėjus Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms, buvo sprendžiami finansiniai, turtiniai, piliečių teisių, sienų ir kiti klausimai. Po derybų A. Smetona ir daugelis kitų buvusių vilniečių galėjo atgauti savo nuosavybę. Iš Vilniaus nuo jaunystės kaupta A. Smetonos biblioteka buvo atvežta į Kauną. Iš pradžių ji buvo laikoma Smetonų bute Maironio namuose, o vėliau knygos kartu su Prezidentu tapusiu A. Smetona atsikraustė į Prezidentūrą. Dalį svarbiausių knygų Prezidentas pats susidėliojo į savo kabinete buvusias dvi talpias knygų spintas. Knygos buvo nuolat perkamos, gaunamos dovanų, todėl greitu metu kabinetas panašėjo į mokslininko, o ne valstybės vadovo darbo vietą. Amžininkai, apsilankę Prezidento A. Smetonos kabinete akcentavo, kad tai nedidelis ir kuklus kambarys, kuriame kur mesi žvilgsnį – visur knygos. Generolas Stasys Raštikis, prisiminęs vizitą pas Prezidentą A. Smetoną, atsiminimuose išreiškė nuostabą dėl tam tikros netvarkos kabinete ir gausybės knygų: „Bet knygų, knygų! Rašomasis stalas net lūžta nuo jų. Spintose, stalčiuose ir ant stalo joms jau neužtenka vietos, todėl viena jų krūva sukrauta ant kėdės, o kita net ant grindų prie stalo“.

Istorinėje Prezidentūroje Prezidento darbo kabinete ir šiandien galima pamatyti išlikusias autentiškas Prezidento A. Smetonos naudotas knygų spintas. Deja, visa buvusi A. Smetonos asmeninė biblioteka šiandien yra išblaškyta per keletą Lietuvos bibliotekų. Didžioji A. Smetonos bibliotekos dalis saugoma KTU bibliotekoje. Ką byloja A. Smetonos turėtos knygos? Apie tai platesnį tyrimą atliko Nijolė Lietuvninkaitė ir leidinyje „Knygotyra“ 2011 m. publikavo mokslinį straipsnį „Prezidento Antano Smetonos asmeninė biblioteka: paveldas ir tyrimai“. Jame autorė nurodo, kad 1941 m. iš Prezidentūros buvo perduota 913 A. Smetonos knygų. Dalis jų dingo, buvo sunaikintos, tačiau tarp išlikusių 800 knygų gausu filosofijos, psichologijos, kultūros istorijos, sociologijos, istorijos, teisės, ekonomikos, pasaulinės literatūros veikalų. O kur dar įvairių kalbų žodynai ir terminų žinynai. Dėmesį savo svarbiausiems antikos filosofams Platonui ir Aristoteliui liudija sukaupti gausūs jų raštų rinkiniai įvairiomis kalbomis: 33 knygos Platono ir 11 Aristotelio veikalų.

Filologija, publicistika, mokslas ir knygos buvo labai svarbi A. Smetonos dalis. Straipsnių rinkinio „Vienybės gairėmis“ įžangoje „Kam ir kodėl“ 1930 m. A. Smetona, gerai apmąstydamas ir savo indėlį į Lietuvos kultūros lauką, rašė: „Ką sukuria menininkas ar mokslininkas, tai eina iš kartos karton, tai niekuomet nesensta, tai lieka amžinai“. Todėl verta paminėti ir A. Smetonos svarų kultūrinį indėlį.