Agnieška Uscilienė, Trakų viešosios bibliotekos Senųjų Trakų padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, plačiai žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena iškiliausių lietuvių rašytojų, demokratinių pažiūrų visuomenininkių ir švietėjų. Jos kūryba ne tik formavo tautinį sąmoningumą, bet ir išryškino valstiečių gyvenimo realybę, moterų padėtį bei socialines neteisybes. Žemaitės balsas tapo reikšmingu XIX a. pab.–XX a. pradžios Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje.

Žemaitė gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje, netoli Plungės. Nors buvo kilusi iš smulkios bajorijos, jos šeima gyveno arti valstietiško gyvenimo būdo. Tėvų požiūris į švietimą buvo konservatyvus – mergaitėms aukštesnio išsilavinimo nereikėjo. Tačiau Julija buvo smalsi, savarankiška, o skaitymas ir domėjimasis aplinkiniu pasauliu jai tapo savišvietos keliu.

Rašyti Žemaitė pradėjo tik apie 50-uosius savo gyvenimo metus, paskatinta šviesuolių Povilo Višinskio ir kitų „Varpo“ leidėjų. Jos debiutinis apsakymas „Rudens vakaras“ pasirodė 1895 m. laikraštyje „Ūkininkas“. Tai buvo tik pradžia – netrukus sekė tokie kūriniai kaip „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“ ir daugybė kitų, kuriuose ji su nepaprastu realizmu ir jautrumu vaizdavo valstiečių buitį, moterų priespaudą, šeimos santykius, moralinius konfliktus.

Vienas iš didžiausių Žemaitės nuopelnų lietuvių literatūrai – tai jos kalba. Ji rašė tarmiškai, artima liaudžiai kalba, be literatūrinių pagražinimų ar dirbtinumo. Tai darė jos kūrinius ypač tikroviškus, gyvus, atspindinčius autentišką kaimo gyvenimo pulsą. Tokia kalba buvo ir kultūrinis pasipriešinimas – prieštaravimas carinei rusifikacijai ir lenkiškajai bajorų įtakai.

Be literatūrinės kūrybos, Žemaitė aktyviai dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Ji rašė publicistiką, skaitė paskaitas, rėmė moterų teises, skatino mergaičių švietimą. Vėliau, jau būdama JAV, kur keliavo rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo Lietuvoje, Žemaitė dar aktyviau reiškėsi kaip tautos atstovė ir švietėja.

Žemaitė mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Vilniuje, tačiau jos atminimas gyvas iki šiol. Jos kūriniai įtraukti į mokyklines programas, jos vardu pavadintos gatvės, mokyklos, o Bukantės dvarelyje įkurtas memorialinis muziejus. Jos kūryba – tai ne tik meninis palikimas, bet ir autentiškas liudijimas apie lietuvių tautos išgyvenimus pereinant iš baudžiavos į laisvę, iš kaimo į modernią visuomenę.

Žemaitė paliko mums nepaprastai reikšmingą vertybę – tikėjimą žmogumi, teisingumu ir švietimo galia.

Paroda „Prie atvertos langinės“, skirta Žemaitės 180-osioms gimimo metinėms paminėti, Senųjų Trakų bibliotekoje veiks iki gegužės 31 d.