Klaipėdos sukilimo dalyviai (iš kairės): pirmoje eilėje – antros grupės vadas Mykolas Bajoras (Kalmantas), vado pavaduotojas F. Butkeraitis (A. Gončerauskas), vadas Jonas Budrys (Polovinskas), štabo viršininkas Oksas (Juozas Tomkus). Antroje eilėje – štabo viršininko padėjėjas Juozapaitis (Juozas Šarauskas), adjutantas Endrikeitis (Andrius Pridotkas), specialusis adjutantas Martynas Lacytis. Klaipėda, 1923 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fotografija

Vytautas Stanislovas Pupšys, Ukmergė, www.voruta.lt

Žygdarbiai, kuriuos įvykdė atkaklusis žemaitis, patvirtina, kad tauta gali juo didžiuotis ir amžinai likti dėkinga už laisvę ir Nepriklausomybę, dėl kurios jis ir savosios gyvybės nepagailėjo. Palikęs ryškų pėdsaką, stiprinant Lietuvos valstybę, pats jos atmintyje neišliko.

Juozas Tomkus gimė 1896 m. kovo 25 d. ūkininko šeimoje Raseiniuose (Raseinių valsčius). Pirmąsias raides pažino prie mamos verpimo ratelio. Kaimo daraktorius išmokė pradžiamokslio, o baigęs pradinę mokyklą ir daugybos lentelę žinojo. Begalinis noras tęsti mokslus, atvedė į Veiverių mokytojų seminariją, ruošusią tuometinius Lietuvos šviesulius. Seminarija nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vienintelė Lietuvos mokytojų lietuvių rengimo įstaiga, kurioje dirbo Lietuvos mokytojų tėvu vadinamas Tomas Ferdinandas Žilinskas (1840–1925), dėstęs matematiką, gamtos mokslus ir lietuvių kalbą.

I pasaulinis karas ir mobilizacija į Rusijos kariuomenę

Kilus I pasauliniam karui, 1915 m. gegužės 21 d. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir paskirtas į 17-jį batalioną, o gruodžio 20 d. buvo perkeltas į raitelių gvardijos atskirąjį pulką. Pasiųstas ir 1916 m. gegužės 1 d. baigė Vilniaus karo mokyklą, kuri tuo metu jau buvo evakuota į Poltavą. Tuo pačiu metu jam suteiktas praporščiko laipsnis ir paskirtas į 149-jį pėstininkų atsargos pulką jaunesniuoju karininku. 1916 m. rugsėjo 20 d. buvo persiųstas į Oranienbaumo (į vakarus nuo Sankt Peterburgo prie Suomių įlankos) karininkų šaulių mokyklą, kur baigė kulkosvaidininkų kursus.

Nuo 1916 m. gruodžio mėn. tarnavo 310-jame Šacko (Ukraina, Voluinės apskr. šiaurės vakaruose) pėstininkų pulke. Dalyvavo kovose su vokiečiais ir autrais Rumunijos fronte, Karpatuose ir buvo apdovanotas. 1917 m. vasario 18 d. buvo suteiktas paporučikio laipsnis ir paskirtas kulkosvaidininkų komandos viršininku.

1917 m. Rusijoje prasidėjus bolševikiniam perversmui, kurį laiką tarnavo lietuvių batalione Vitebske (dab. Baltarusija), o atamano Aleksandro Dutovo armijoje kovėsi su bolševikais.

Už tarnybą Rusijos imperijos kariuomenėje buvo apdovanotas Šv.Anos ir Šv. Stanislovo trečio laipsnio ordinais.

Sibiro Vytauto Didžiojo vardo lietuvių bataliono kūrėjas

Per Rusijos pilietinį  karą lietuvių karininkai Kazys Navakas, Ignas Podgaiskis, Juozas Tomkus, Vytautas Kasakaitis ir Petras Linkevičius be Centrinio lietuvių biuro sankcijos, suderinusi klausimus su prancūzų ir lenkų karinėmis vadovybėmis, nutarė išskirti lietuvius iš lenkų kariuomenės į atskirą karinį vienetą –  lietuvių batalioną. Tokiam sumanymui pritarė Novo-Nikolajevsko (Novosibirsko) tautos taryba. Sutartis, palankiomis lietuviams sąlygomis buvo pasirašyta 1919 m. birželio 27 d. Leitenantas P. Linkevičius pradėjo formuoti pirmą atskirąjį lietuvių batalioną. Jis buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Penktosios Sibiro divizijos, į kurios sudėtį įėjo ir Sibiro lietuvių batalionas, vadas buvo plk. Kazimieras Rumša.

Į batalioną tarnauti atvyko šešiolika karininkų: adjutantas I. Podgaiskis, pirmos kuopos vadas Jonas Motiejūnas, pirmos kuopos būrio vadas Vincas Tribandis, antros kuopos vadas K. Navakas ir šios kuopos būrio vadas Jonas Stanionis, trečios kuopos vadas Pranas Klimaitis, trečio būrio vadas Jonas Malionis, kulkosvaidininkų kuopos vadas J. Tomkus ir šios kuopos būrio vadas Petras Černeckas, ryšių kuopos viršininkas Petras Kiaušas, nerikiuotės vadas Juozas Eidukas, ūkio dalies viršininkas Alfonsas Navikas, maitinimo viršininkas Bronius Šuškevičius, gydytojas Jonas Gasiūnas. Bataliono asmeninę sudėtį sudarė 460 kareivių.

Pagrindinis ir vienintelis bataliono organizatorių tikslas, buvo sutelkti į kovinį vienetą Sibiro platybėse išsibarsčiusius tautiečius, pasiruošusius sugrįžti ir ginti Tėvynę. Visos Sibiro lietuvių kolonijos kiek galėdamos stengėsi prisidėti prie bataliono kūrimo. J. Tomkus kartu su Pranu Klimaičiu paruošė pirmą lietuvišką rikiuotės statutą.

Žinia apie Sibire kuriamą batalioną pasiekė Anglijos lietuvius emigrantus. Atsiliepė net 2 tūkstančiai tautiečių. Į Rusijos šiaurę buvo atplukdyta pirmieji 300 bedarbių savanorių. Pusę jų bolševikų agitatoriai perviliojo pas raudonuosius, kur buvo apgauti. Svarbiausias agitatorius – Jonas Steponaitis, kuris su Vincu Mickevičiu-Kapsuku dar prieš I pasaulinį karą Anglijoje leido laikraštį „Rankpelnį“, skirtą lietuviams bedarbiams-emigrantams. J. Steponaitis netruko susirasti bolševikų agitatorius ir su užverbuotais tautiečiais vylėsi tapti raudonųjų vadu. Pakliuvo į admirolo Aleksandro Kolčiako nelaisvę, kurio įsivaizdavimu visos imperijos tautos privalėjo kovoti už vieningą Rusijos imperiją. J. Steponaitis pabėgo iš nelaisvės ir tapo lietuvių bataliono kovotoju, štabo raštininku – šiuo atveju vadai neįsigilino į kovotojo pažiūras, o vertino tik kovotojo lietuviškumą.

A.Kolčiakas netrukus pakliuvo ir pats į čekoslovakų korpuso nelaisvę, o vėliau buvo išduotas bolševikams ir „revoliucijos vardu“ 1920 m. vasario 7 d. sušaudytas Irkutske, o jo kūnas nuskandintas Angaros upės leduose. Taip bolševikai „atsiskaitė“ su apsišaukėliu monarchistu, kurio paslaugų šiai Rusijai nebereikėjo.

Tuo metu Sibire vis labiau įsigalint raudoniesiems komisarams tautų pasiuntiniai ryžtasi kelionei į savus namus. Pirmieji buvo čekai ir slovakai, kurie, gavę Antantės pritarimą, išvyko į Vladivostoką ir jūrų keliu paliko Rusiją. Savo eilės liko laukti lietuviai, lenkai, latviai, kitos nacionalinės mažumos. Lietuviams nepasisekė, nes jau minėtas J. Steponaitis apgaulės būdu perėmė čekoslovakų korpuso radiogramą ir tautiečiams paaiškino, kad nebėra galimybės pasitraukti per Vladivostoką. Teko keisti sugrįžimo būdą geležinkeliu ir patirti užpuolimus, plėšimus, kazokų smurtu.

Čerepanovo stotelėje išsodino iš vagonų. Po dviejų parų klaidžiojimo Bolšoj Kaltaj stotelėje užpuolė I. Gromovo partizanų gauja ir nuginklavo. Po to ilgesniam laikui buvo perkelti į Čeriomuškų kaimą. 1918 m. gruodžio 9 d. rytmetį iš štabo atėjo vyriškis su popieriaus lapu, kurį sekė būrys kazokų. Perskaičius kariškių pavardes, liepta jiems rikiuotis lauke. Čia apsupo sargyba ir grasindama nuogais kardais nuvarė į kaimo kapinaites, kur spaudžiant trisdešimties laipsnių šalčiui įsakė nusirengti nuogai ir žvėriškai užkapojo kardais. Buvo nukankinti poručikas Alfonsas Navikas, karužas Vytautas Kasakaitis, karininkas Jonas Maleris, karininkas Bronius Šukevičius, podporučikas Jonas Eidukas, eiliniai Tarskis, Kazys Norvilas, Jonas Silevičius ir trys rusų karininkai.

Gruodžio 24 d. bataliono likučiai bei karininkų žmonos su vaikais vieškeliu patraukė į Kuznecką (dab. Novokuzneckąs). Pakelės buvo nuklotos jaunų bei senų vyrų, moterų ir vaikų lavonais. Bolševikų retinamos bataliono gretos tirpo. Nelaukdami liūdno likimo dalis kovotojų pasišalino kas kur galėjo.

J. Tomkaus kelionė į Maskvą užtruko keletą mėnesių, o mirtis daug kartų žvelgė jam į akis – teko įveikti užkardas, keisti išvaizdą ir dokumentus. Galiausiai dalis bėglių pateko į Krasnojarsko ir Irkutsko kalėjimus. Abiejuose kalėjimuose 1919 m. devynis mėnesius kalėjo ir J. Tomkus. Išsilaisvinti iš kalėjimo padėjo latvis čekistas ir Lietuvos specialioji misija Maskvoje. Laimingai pasiekė Maskvą bei rašytojo ir diplomato Jurgio Baltrušaičio kabinetą, kuris 1920–1922 m. vadovavo Lietuvos specialiajai misijai.

Nepriklausomos Lietuvos specialiosios misijos Maskvoje II sekretorius

Misijos vadovas J. Baltrušaitis, išklausęs Sibiro epopėjos „laimės kūdikio“ pasakojimo, ryžosi J. Tomkų įdarbinti misijos II sekretoriumi. Deja, misijoje išbuvo ne visą pusmetį, nes jautė, kad buvo sekamas čekistų, bodėjosi klestinčia korupcija, kontrabanda ir čekistų persekiojimu.

Sugrįžimas į Lietuvą ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje

Kaip diplomatinis kurjeris, 1921 m. gegužės 2 d. sugrįžo į Lietuvą, o gegužės 19 d. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas 12-jo pėstininkų pulko 2-sios kulkosvaidininkų kuopos jaunesniuoju karininku. Tų pačių metų liepos 14 d. suteikiamas pėstininkų vyresniojo leitenanto laipsnis, liepos 19 d. paskiriamas kulkosvaidininkų kuopos vadu, vėliau ir pulko švietimo komisijos pirmininku.

1922 m. gegužės 1 d. suteiktas kapitono laipsnis, perkeltas į Generalinio kariuomenės štabo Žvalgybos skyrių. 1922 m. spalio 18 d. paskirtas žvalgų dalies karininku ypatingiems reikalams. Nuo 1922 m. lapkričio 1 d. iki 1922 m. gruodžio mėn. buvo 12-jo žvalgų punkto viršininku, o nuo 1923 m. sausio 7 d. buvo žvalgų dalies viršininku.

Klaipėdos krašto sukilimas ir Mažosios Lietuvos savanoriai

Jau būdamas Vilniaus karo mokyklos kursantas, J. Tomkus palaikė ryšius su aktyviais vietos lietuviais ir tapo neabejingu Lietuvos likimui. Kauno laikotarpiu buvusios pažintys atsinaujino, o lemiamos reikšmės turėjo susitikimas su būsimu Ypatingosios paskirties rinktinės vadu Jonu Polovinsku-Budriu (1889–1964), kuris tuo metu tarnavo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgybos dalies viršininku.

Pastarasis tuo metu rinko Mažosios Lietuvos savanorius (MLS) ir rengėsi būsimam Klaipėdos krašto sukilimui, nes susiklostė Lietuvai nepriimtina padėtis – Prancūzija siekė įgyvendinti Lenkijos siūlomą Klaipėdos laisvosios valstybės (vokiškai Freistaat) idėją, kuriai pritarė ir provokiška Klaipėdos krašto Direktorija.

Rinktinės vadas, gerai žinodamas J. Tomkaus dalykines savybes (dalyvavo kovose, buvo kuopos vadu, mokėjo skaityti karinius žemėlapius ir orientuotis vietovėje), pakviečia jį į sukilėlių štabo viršininko pareigas. Kapitonas J. Tomkus nedvejodamas priima pasiūlymą ir tampa Mažosios Lietuvos savanoriu Oksu. Jis turėjo galimybę pasirinkti padėjėją – juo buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris kapitonas Juozas Šarauskas-Juozapaitis (1894–1941).

Leitenantas Juozas Skaisgiris (1901–1977) paskirtas raitųjų žvalgų kuopos vadu, slapyvardžiu Adolfas Balsys. Beje, tai ir būsimasis XIX vyriausybės žemės ūkio ministras 1938–1939 m., žymus miškininkas, politinis tremtinys. Majoras Pranas Kaunas (1891–1954) buvo karo atstovu prie sukilėlių štabo, slapyvardžiu P. Šneideraitis. Pasibaigus aktyviems sukilimo veiksmams P. Kaunas Klaipėdos įsikūrė metams – buvo paskirtas 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko vadu. Pastarasis nuo 1923-ųjų kovo buvo įsikūręs tuometinėse kareivinėse (dabartinis Klaipėdos universiteto miestelis).

Į Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto (VMLGK), kurio pirmininkas buvo žymus krašto veikėjas, aušrininkas Martynas Jankus, atsišaukimą atsiliepė 300 vietos lietuvininkų, kurių prasidėjus sukilimui dar padaugėjo.

Atsakomybę dėl paramos sukilimui iš Lietuvos pusės prisiėmė Lietuvos šaulių sąjunga ir jos vadovas Vincas Krėvė-Mickevičius. Lietuvos savanoriai – jaunimas, degęs noru tarnauti Tėvynei, nors ne ką nutolęs nuo žagrės, bet ryžtingai stojęs į šaulius. Tai ūkininkaičiai, gimnazijų vyresniųjų klasių moksleiviai, Dotnuvos žemės ūkio technikumo mokiniai su mokytoju Viktoru Ruokiu priekyje ir kiti, iš viso – 457 šauliai. Žinoma, daugiausiai savanoriais užsirašė buvę nepriklausomybės kovų kariai (621) ir karininkai (41).

Savanoriai slapta pasikrovė ešeloną ginklų, kitos lengvos karinės technikos iš Kauno Šančių kareivinių, užplombavo jį, o ant vagonų užrašė, kad sąstatas su bekonų kroviniu keliauja į Mėmelio uostą. Toks Lietuvos „eksporto“ sąstatas keliavo į Šiaulius krovinio papildymui. Kadangi Lietuva tiesioginio susisiekimo su Klaipėda dar neturėjo, sąstatas į paskirties vietą važiavo aplinkiniu keliu per Latvijos Priekulę, Vainodę ir ją pasiekė sėkmingai. Latvijos pasieniečiai net ir neįtarė, kad šiuo sąstatu važiuoja savanoriai. Istorikai nurodo, kad buvo suformuoti du tokie vagonų sąstatai.

Žinia, Lietuva už dalį savosios teritorijos dar 1921 m. atgavo Palangą, ir sąstatas atvyko iš Latvijos pusės į Bajorų stotį, kur ir buvo iškrautas.

Pasiskirstę į tris grupes, sukilėliai iškeliavo į Klaipėdą. Mažosios Lietuvos savanorių štabas ir jo viršininkas kapitonas J. Tomkus-Oksas įsikūrė Klaipėdos apylinkėse esančiame Gindulių (Krucken Görgo) ūkyje. Iš ten savanorių vadas J. Polovinskas-Budrys pirmosios grupės vadui majorui J. Išlinskui-Aukštuoliui įsakė išskirstyti kuopas į joms numatytus veikimo barus ir prisidengiant tamsa priartėti kuo arčiau miesto, o vėliau užimti uostą.

Antrai grupei vadovavo 28 m. amžiaus karininkas Mykolas Kalmantas-Bajoras iš Mėčionių kaimo (Mielagėnų valsčius, Švenčionių apskr.). Sausio 10 d. užėmė Pagėgius, o vėliau ir visą kraštą, suvaidino lemiamą vaidmenį paimant Klaipėdą. Prie savanorių iš Lietuvos prisidėjo ir vietos šišioniškių būrys. „Sausio 10 d. kairiau nuo Lauksargių pereita per sieną į Klaipėdos kraštą. Lauksargiai ir Pagėgiai užimti be pasipriešinimo”, – savo to meto ataskaitoje rašė M. Kalmantas.

Mėginta taikiai susitarti su prancūzais Klaipėdoje. Sausio 13 d. apie 4 val. ryto du jaunuoliai klaipėdiškiai pasiuntiniai Kibelka (kitur –Kavolis) ir Gervinas, su balta vėliava sustojo ties spygliuotų vielų tvora, kuria gynėjai jau suspėjo aptraukti savo pozicijų silpnesnes vietas. Pasiuntiniams buvo nurodyta vieta ties tiltu per Danės upę, prie faneros fabriko, kur jie buvo įsileisti. Juos nuvedė į Naujamiestyje įsikūrusio vokiško dienraščio “Memeler Dampfboot” redakciją, kur atvyko Klaipėdos civilinis vyriausias komisaras Gabriel Jean Petisné (1881–1931) ir keli karininkai – pasiuntiniams nenorėta rodyti nei prefektūros, nei kareivinių, todėl juos atvedė į neutralią vietą.

Čia pasiuntiniai įteikė raštą, pasirašytą Budrio, Mažosios Lietuvos savanorių kariuomenės vado ir Okso, štabo viršininko:

“(…)VMLG pavedė man eiti Klaipėdos miestan ir atstatydinti direktoriją, kuri prarado piliečių pasitikėjimą. Jos vieton visame krašte jau veikia gyventojų valia pastatytoji laikinoji krašto vyriausybė ir netrukus ji pradės veikti Klaipėdoje.

(…) Mes sukilome tik nepakenčiamos direktorijos nuversti. Visa šalies tvarka pasilieka tokia, kaip ligi šiol yra buvusi, o su garbingąja Prancūzų kariuomene mes norime nustatyti širdingiausius santykius. Dėl to prašau Jūsų Ekscelencijos, Gerbiamasis Pone Ober-Komisare, atitraukti Prancūzų kariuomenę į jos būstines ir susilaikyti ją nuo karo veiksmų, o policijai įsakyti eiti savo tiesiogines pareigas, nekliudant man ramiai įžengti Klaipėdon. (…)” (KK, p.204–205)

Petisné paaiškino, kad prasidėjus kariniams veiksmams, visa valdžią perėmęs prancūzų dalinio vadas majoras H. Thibaut. Kitą dieną panašaus turinio raštas per pasiuntinius perduotas ir mjr. H. Thibaut. Žinodamas, kad į pagalbą jo daliniui siunčiami anglų ir prancūzų karo laivai, su pasiuntiniais elgėsi drąstiškai, vilkino laiką ir perdavė šiurkščiu tonu rašytą atsakymą be parašo, reikalaujantį, kad sukilėliai išsinešdintų iš Klaipėdos krašto.

Sausio 15 d. ankstų rytą antra ir trečia sukilėlių grupės atakavo bei 3 val. jau užėmė Sendvarį ir prasiveržė į miesto centrą. Apsupę prancūzų prefektūrą, pareikalavo nedelsiant pasiduoti. Nors įgulos vadas priešinosi, bet sukilėlių reikalavimą turėjo įvykdyti – civilinis vyriausias komisaras generolas Gabriel Jean Petisné pasirašė paliaubas ir buvo areštuotas, o vasario 19 d. su prancūzų batalionu Antantės karo laivais evakavosi.

Kitas sukilėlių objektas – Klaipėdos žiemos uostas, kurį pasiekė pirmosios grupės sukilėliai ir blokavo išrikiuodami lauko patrankėles. Kai sausio 16 d. prancūzams į pagalbą atskubėjo lenkų karo laivas Komendant Pilsudski, jam jau teko grįžti nieko nepešus – įsigaliojo paliaubos.

Klaipėdos krašto sukilime nuošalyje neliko ir Lietuvos išeiviai Amerikoje. Klaipėdoje veikęs Jungtinių Amerikos Valstijų verslininkas Antanas Ivaškevičius‑Aivas (1886–1975) 2 mln. markių auka parėmė M. Jankaus komiteto veiklą.

Klaipėdos prancūzų prefektūros apsuptyje dalyvavo visuomenės veikėjas,  VMLGK narys Andrius Martusevičius-Martus (1874–1923), kuris 1920 m. buvo sugrįžęs iš JAV į Lietuvą. Apsupties metu peršalo ir mirė Klaipėdoje 1923 m. vasario 19 d.

Legendinis lakūnas, o tuomet leitenantas Steponas Darius (1896–1933) sukilimo metu buvo sukilėlių trečios grupės, sausio 10 d. užėmusios Šilutę, vado Petro Jakšto-Kalvaičio pavaduotojas, vėliau dalyvavo užimant ir Klaipėdą.

Klaipėdos krašto atsiėmimo istorijoje yra svarbios trys 1923 metų datos.

Sausio 9 d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas M. Jankaus, paskelbė Deklaraciją, kad Klaipėdos krašte jis perima valdžią į savo rankas, lietuvių kalbai suteikia lygias teises su vokiečių kalba, sukilėlių Direktorijos pirmininku skiria Erdmoną Simonaitį. Deklaracija suteikė lemiamą postūmį likusiems įvykiams ir  veiksmams.

Sausio 15 d. Mažosios Lietuvos savanoriai užėmė Klaipėdą ir pergalingai baigė Klaipėdos krašto sukilimą.

Sausio 19 d. VMLGK Šilutėje sušaukė Klaipėdos krašto atstovų (apie 120 žmonių) suvažiavimą, vadinamąjį Šilutės seimą. Jis paskelbė Šilutės deklaraciją apie krašto jungimąsį prie Lietuvos Respublikos dalinės autonomijos teisėmis.

Europos politikai, o pirmiausia Prancūzijos, šį istorinį Lietuvai įvykį sutiko skeptiškai. Tačiau vokiečiai, palaikydami lietuvių siekius, nepageidavo, kad ir Klaipėdoje atsirastų Gardine jau įsitvirtinusi lenkų kariuomenė. Tuo pačiu buvo numanoma, kad vokiečiai po kurio laiko mėgins atgauti Klaipėdą ir kraštą, o tai jiems lengviau pasiekti prieš mažesnę Lietuvą nei Lenkiją. Šia situacija laiku ir sėkmingai išnaudojo Lietuva – sukilimą parėmė Mažosios Lietuvos savanoriai iš Lietuvos, kurie buvo ginkluoti vokiškais šautuvais.

Įsigalint naciams tikraisiais padėties šeimininkais Klaipėdos krašte save laikė vokiečiai ir jų suagituoti vietos gyventojai – aktyviai ir atvirai veikė iš Berlyno finansuojamos įvairios provokiškos organizacijos. Vokiečių nacionalistai su niekuo nesiskaitė, persekiojo vietos gyventojus šišioniškius bei jiems prijaučiančius.

Nejaukiai pasijuto ir Klaipėdos gubernatorius Jonas Navakas, šias pareigas ėjęs 1933–1935 metais. Beje, Ukmergėje atšokęs vestuves su verslininko Kazimiero Deveikio dukterimi teisės istorike Jone Deveikyte, grįžo į Klaipėdą, o kartu jo žmonos rekomenduotas atvyko ir Genrikas Zimanas, Ukmergės žydų gimnazijos geografijos mokytoją. Įdarbino savo referentu, o vėliau išaiškėjo, kad slapta jis vykdė ir Maskvos informatoriaus funkcijas…

J. Navakas sustiprino Klaipėdos krašto lietuvių švietimo ir kultūros įstaigų darbą, lietuviškų organizacijų veiklą, su Klaipėdos krašto komendantu Raimundu Liormanu uždraudė nacių partijas, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetą, kad jam būtų suteikti papildomi įgaliojimai kovai su naciais, bet spaudžiant Vokietijai ir vietos vokiečiams, iš gubernatoriaus pareigų Lietuvos Respublikos prezidento buvo atleistas.

1940 sovietinės okupacinės valdžios suimtas, įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1941 m. Birželio sukilimo metu išlaisvintas. Nacių okupacijos metu slapstėsi, 1944 m. artėjant SSRS kariuomenei traukėsi į Vakarus, kurį laiką gyveno Lenkijoje, kur jį suėmė SSRS žvalgyba ir atvežė į Vilnių, ne kartą mėgino užverbuoti. Jam atsisakius 1951 01 15 suimtas ir už „tėvynės išdavimą“ nuteistas 10 m. kalėti Taišeto politinių kalinių Ozerlage Sosnovije Rodniki 1955 m. rugpjūtyje. Buvo visai išsekęs, mito ir lageryje surastomis silkių galvomis.

Tolimesnė Juozo Tomkaus tarnyba Kaune

Kapitonas J. Tomkus po sėkmingų kovų Klaipėdos krašte sugrįžo į Kauną – 1923 m. rugpjūčio 1 d. perkeliamas į Generalinį štabo 3-jį Operacijų skyrių ir paskiriamas 1-osios dalies viršininko padėjėju, o nuo 1924 m. sausio 1 d. paskirtas į 2-jį Informacijų skyrių karo cenzoriumi. Tuo metu išleista J. Tomkaus iš anglų kalbos versta Ferdinando Tuohy knyga „Špionažo paslaptys Didžiojo karo metu: 1914–18 m.“ (Kaunas: „Žaibo“ b-vė, 1924), skaitytojų tarpe turėjusi nemažo pasisekimo. Klausytojai pamėgo ir jo patriotinių temų paskaitas, transliuotas per Kauno radiją.

1925 m. liepos 29 d. suteiktas majoro laipsnis ir 1926 m. sausio mėn. buvo perkeltas į Karo mokslo valdybą. 1925–1926 m. daug rašė kariuomenės švietimo, mokymo, auklėjimo ir kitais klausimais į Vyriausiojo štabo karo mokslo skyriaus „Kario“ savaitraštį. Neatsitiktinai nuo 1926 m. sausio 21 d. paskiriamas šio savaitraščio redaktoriumi – pakeitė vyresnįjį leitenantą Antaną Majų. Redaktoriams pasikeitus savaitraštyje („Žodis mūsų bendradarbiams“ //„Karys“, 1926 m. vasario 4–10 d., nr. 6, p. 1–2) buvo pabrėžta: „(…) rašydami bet kurį rašinį, turime nuolatos atminti, jog rašome „Kariui“, kurio skaitytojas yra kareivis, puskarininkis – žmonės išėję maždaug pradžios mokyklą ir tai toli gražu ne visi.“

Prezidento Kazio Griniaus 1926 m. birželio 21 d. aktu Vyriausiojo štabo viršininku paskirtas pulkininkas leitenantas Kazys Škirpa. Įvyksta pokytis ir „Kario“ savaitraštyje – redaktoriumi nuo 1926 m. liepos 1 d. paskiriamas pulkininkas leitenantas Romualdas Burokas.

Įvyksta lūžis ir majoro J. Tomkaus tarnybinėje veikloje – 1926 m. rugpjūčio 30 d., pačiam prašant, buvo paleistas į pėstininkų karininkų atsargą.

Juozo Tomkaus darbai ir veikla atsargoje

1926 m. spalio 13 d. įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungos narius. Beje, nuo 1938 m. balandžio 6 d. buvo Lietuvos Šaulių sąjungos 1-sios Kauno rinktinės tarybos narys.

Studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Teisių skyriuje, kurį baigė 1929 m. gegužės 12 d. Universitete turėjo galimybę klausytis Lietuvos mokslo žiedo skaitomų paskaitų. Tai profesorių Stasio Šalkauskio, Mykolo Römerio, Jono Jablonskio, Levo Karsavino, Augustino Valdemaro, brolių Viktoro, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Kazio Griniaus, Mečislovo Reinio, Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Mykolaičio-Putino.

Dirbo Valstybės kontrolėje, kurioje 1932 m. buvo gautas anoniminis skundas, kad Pašto valdyboje ir Klaipėdos skyriuje grobstomos valstybės lėšos – ištisą dešimtmetį buvo gaminami ir realizuojami falsifikuoti pašto ženklai, t. y. išimami originalūs, o į jų vietą sandėlyje padedami netikri 3 ir 5 litų nominalo ženklai. Nusikalstamą veiką organizavo Pašto valdybos direktorius Adolfas Sruoga, rašytojo Balio Sruogos brolis. Pastarasis pasitelkė nemažą būrį pažįstamų specialistų – dailininkų, spaustuvininkų ir net užsienio verslininkų, perpardavinėtojų bei kurjerių (pvz. Vokietijos pašto ženklų pirklys Arnoldas Ebelis). Dalis jų net neįtarė į ką buvo įtraukti.

Bylos medžiagą nuo pradžios iki galo tyrė Valstybės kontrolės tyrėjai. Nustatant ženklų tikrumą ekspertu dirbo garsus tapytojas ir grafikas Adomas Varnas – nepavyko įrodyti, bet eksperto nuomone jie buvo pagaminti A. Sruogos privačioje spaustuvėje. Laikraščiai nuolatos skelbė sensacingas naujienas. Padarytos žalos suma siekė 2,86 mln. litų. Bylos tyrimas strigo ir užsitęsė – jo medžiaga į teismą perduota tik 1935 m. vasaryje. Tačiau ir bylą išnagrinėjus liko klaustukų, o tikrieji kaltininkai iki galo neišaiškinti. A. Sruoga dažnai keisdavo parodymus ir nepripažino savo kaltės. Liko neaiški pradinio kapitalo kilmė.

Pašto ženklų bylos menkesnės „žuvelės“ buvo pašto Klaipėdos skyriaus viršininkas Jonas Augūnas ir kasininkas Adomas Vasiliauskas, Jonas Jurkšaitis (po karo pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į Kanadą), Jonas Šimanskis. Jie atsipirko smulkiomis bausmėmis ir, atbuvę kalėjime paskirtą terminą, buvo paleisti. Ne ką daugiau kalėjime išbuvo ir A. Sruoga, nors buvo gavęs 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo – turėjo aukšto lygio užtarėjų. Taip pat turėjo Pašto valdybai sumokėti beveik 3 mln. Lt civilinio ieškinio, o turtas buvo konfiskuotas.

A. Sruoga namuose neužsibuvo, o emigravo pas žmoną Tatjana Zavariną-Sruogienę į Paragvajų. Anuometinė spauda rašė, kad ten A. Sruogos žmona nusipirko didžiules kavos plantacijas iš jai anksčiau užrašyto vyro turto, kuris jau nebuvo konfiskuotas. Deja, A. Sruogos žmona jau buvo susiradusį kitą gerbėją ir jam nepavyko įsikurti Paragvajuje.

Į Kauną A. Sruoga sugrįžo sovietiniais metais. Jo paties prašymu byla buvo peržiūrėta ir laisvės atėmimo terminas ženkliai sumažintas, o likusią bausmės dalį nuo 1941 m. atliko Intos lageryje, kur 1942 m. mirė nuo distrofijos. Kapas nežinomas.

Čia minėtina Susisiekimo ministerijos Revizijos departamento tarnautoja Jadvyga Musteikytė (gim. 1926 m. Utenos r.), kuri buvo 1948 m. represuota ir patyrė Sibiro tremtį (Krasnojarsko kr.) kartu su savo mama. Grįžusi apsigyveno Birštone, ten ir mirė. Ji galėjo paaiškinti apie minėtos bylos tyrimo eigą, o taip pat apie asmenis, mėginusius daryti įtaką. Tuo nesusidomėjo ir filatelijos mėgėjai, nors ji susilaukė gilios senatvės. Ilgai susirašinėjo su buvusiomis bendradarbėmis JAV ir buvo jų remiama per BALF‘ą (Bendrasis Amerikos lietuvių fondas).

Tolimesnis J. Tomkaus darbas

Kaip rašoma jo biografijoje, nuo 1934 m. liepos 15 d. dirbo referentu Valstybės Taryboje, Pilietybės komisijos pirmininku. Buvo aktyvus Tautininkų sąjungos veikėjas, priklausė radikaliajam jos sparnui. Bendradarbiavo leidiniuose: „Karys“, „Akademikas“, „Lietuvos aidas“, „Kardas“, „Trimitas“, „Vairas“, „Židinys“ ir kituose.

Lietuvos apdovanojimai

Klaipėdos krašto 1923 metų sukilimo dalyvio Sidabro medakis (1924);

Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalis (1928 m.);

Lietuvos Savanorių medalis (1928 m.);

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-jo laipsnio ordinas (1930 m.);

Šaulių žvaigždės ordinas (1935 m.).

Epilogas

Pirmoji nelaimė J. Tomkaus šeimoje – mažametės dukrelės Birutės liga ir mirtis. Tuo metu J. Tomkus, kaip Vytauto Didžiojo bataliono kulkosvaidininkų kuopos organizatorius ir vadas, buvo įkalintas Sibire (Krasnojarsko ir Irkutsko kalėjimuose) ir kentė ne tik sunkias kalėjimų sąlygas, bet ir nežinios dėl savo ir šeimos likimo, niekuo negalėdamas jai padėti.

Žmona Valentina, kilminga Sibiro mergina, gimusi 1898 m. gruodžio 19 d. Šadrinske, Jekaterinburgo gimnazijos 1915 m. abiturientė ir Peterburgo universiteto gamtos mokslų studentė, pasirūpino, kad Lietuvos specialioji misiją Maskvoje padėtų išlaisvinti vyrą. Galiausiai tai pavyko ir J. Tomkus kurį laiką net galėjo dirbti minėtoje misijoje II sekretoriumi.

Neužilgo kovose patyręs pėstininkų karininkas J. Tomkus tapo Mažosios Lietuvos savanoriu ir buvo pakviestas į sukilimo štabą jo viršininku. Iškovota be galo svarbi istorinė pergalė – po I pasaulinio karo santarvininkų prancūzų valdomas Klaipėdos kraštas susijungė su Lietuva.

Majoras J. Tomkus redagavo Vyriausiojo štabo karo mokslo skyriaus „Kario“ savaitraštį, o vėliau išėjo į atsargą, tapo Vytauto Didžiojo universiteto teisės mokslų studentu.

Praktikavo advokatūroje, kopė karjeros laiptais, džiaugėsi šeimyniniu gyvenimu.

Liko voldemarininkų ideologu, aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, buvo aktyvus Tautininkų sąjungos veikėjas, priklausė radikaliajam jos sparnui.

Dirbdamas Valstybės kontrolėje, dalyvavo „Pašto ženklų bylos“ parengime, kuriuo įrodyta Pašto valdybos direktoriaus A. Sruogos nusikalstama veika, stambus valstybės lėšų grobstymas, nepasiduota aukštiems nusikaltėlio užtarėjams, o buvo dirbta principingai.

J. Tomkui, kaip patyrusiam teisininkui patikėtos atsakingos Valstybės Tarybos referento pareigos. Čia sutiko buvusį Klaipėdos gubernatorių J. Navaką. Darbas buvo sudėtingas, turėjęs daug svarbių valstybinių paslapčių.

Vilniuj 1939 m. tapus Lietuvos dalimi, vadovavo Pilietybės komisijai kaip pirmininkas. Palaikė tamprius ryšius su Lietuvos žvalgyba ir ten dirbančiais kolegomis. J. Tomkus žinojo apie Maskvos ypatingojo įgaliotinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo (tikroji pavardė – Dekanozišvili) misiją. Jis 1940 m. birželio 15 d. pakeitė Nikolajų Pozdniakovą ir ėmėsi vykdyti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymui bei „teisėto“ Lietuvos inkorporavimo į SSRS sudėtį regimybei. Jam talkino sovietų saugumo veikėjas Vsevolodas Merkulovas, prisidengęs „Petrov“ slapyvardžiu, kuris nuo 1940 liepos Kaune vadovavo SSRS kontržvalgybos padalinių agentūros tinklo kūrimui, ruošė Lietuvos patriotų (sovietų vertinimu „penktosios kolonos“) neutralizavimą, sunaikinimą, buvo vienas 1941 Lietuvos gyventojų trėmimų organizatorių ir vadovų (1941 m. gegužės 19 d. išleido direktyvą Nr. 77 dėl Latvijos, Lietuvos, Estijos gyventojų trėmimo).

Nežiūrint to J. Tomkus jautė pareigą tarnauti Lietuvai ir nesiruošė trauktis. Patriotiškai nusiteikę valstybės tarnautojai buvo pasmerkti myriop ir nedelsiant sunaikinti. Tą juodąjį darbą žaibiškai atliko jau minėto V. Merkulovo parankiniai, kurie vykdė specialių priemonių planą. Jį 1940 m. liepos 9 d. pasirašė Antanas Sniečkus, kuris 1940 m. birželyje buvo paskirtas VRM Saugumo departamento direktoriumi, o 1940 m. liepos mėnesį buvo ir Liaudies seimo atstovu, jos Mandatų komisijos pirmininku.

H. Korsakienė apie to meto A. Sniečkaus darbą taip rašė:

„Atsimenu, kaip vieną vėlų vakarą, visam miestui jau paskendus tamsoje, mudu su Kostu [Korsaku] išėjome pasivaikščioti, kaip jis sakė, „kiek pravėdinti smegenis“ po visų nesibaigiančių ir labai jį išvarginančių posėdžių… Nusileidę Parodos gatve, pasukome Laisvės alėjos link. Čia jis atkreipė mano dėmesį į vienintelį mieste apšviestą langelį – pačiame buvusio saugumo namo viršuje.

– Pažiūrėk – tas žiburėlis per visas naktis negęsta!

Paaiškino man, kad ten dieną naktį vyksta pasitarimai, svarstomi svarbiausi bėgamųjų dienų ir ateities klausimai. Gal visos Lietuvos likimas!Ten esąs komunistų partijos vadovų kabinetas – Sniečkaus ir Meskupo, pogrindyje turėjusio Adomo slapyvardį. Šį žmogų, sakė Kostas, jis mažai pažįstąs. Vos kelis kartus tekę su juo susidurti, sprendžiant reikalus. Jis pasirodęs jam geležinės valios žmogus.

– Visa bėda, – nuleidęs balsą pridūrė, – ne visus klausimus juodu ten patys ir sprendžia…

– O kas gi sprendžia?

– Atvykę iš Maskvos emisarai… Stalino pasiuntiniai!Visiems reikalams tvarkyti atsiųstas Dekanozovas!“ (H. Korsakienė. Namas, kuriame gyvenome: atsiminimai.–Vilnius, 1991.– p.98).

Grupei, atsakingai už šaulių, voldemarininkų partijos narių sąrašo parengimą vadovavo saugumietis komunistas Icikas Dembo. Į šį sąrašą buvo įtrauktas ir J. Tomkus. Areštuotas 1940 m. iš liepos 10 į 11 d. net aštuonių saugumiečių, kurie keletą valandų krėtė Tomkų butą, ieškodami „inkriminuojančios medžiagos“. Jis įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime A. Mickevičiaus gatvėje, o liepos 12 d. buvo nužudytas 139-joje kameroje.

Jo palaikai saugoti VDU Medicinos fakulteto Anatomikume, slėpti, o II pasaulinio karo pradžios pasikeitusiomis aplinkybėmis iškilmingai pašarvoti Vytauto Didžiojo karo muziejuje bei 1941 m. spalio 6 d., lydint tūkstantinėms kauniečių minioms, palaidoti Kauno Senosiose kapinėse karo lakūnų sklype, vėliau perlaidoti Kauno Šančių kapinėse. Virš velionio karsto pusiau nuleista kabėjo ir Sibiro Vytauto Didžiojo vardo lietuvių bataliono vėliava – ją į Lietuvą iš Sibiro buvo pargabenusi bataliono vado P. Linkevičiaus žmona Elžbieta Linkevičienė (1951 metais, keliant muziejaus eksponatus į Nemuno gatvę, vėliava dingo). Lieka nežinioje kas ir kaip rūpinosi palaikų slėpimu, išsaugojimu, perlaidojimu.

Kauno mieste sovietmečiu paskleistas melagingas gandas, kad J. Tomkus pats sau persipjovė kairės rankos kraujagysles. Tariamai, taip galėjo užbaigti kančias ir apsaugoti žmoną, vaikus nuo susidorojimo. Komisija, ištyrusi mirties aplinkybes, savo akte apie smūgį į galvą kietu buku daiktu, o taip pat peilio smūgiu perpjautą miego arteriją bei išlaužytus rankų pirštus net neužsiminė – lavonas buvo perrengtas, nepalikta jokių kraujo pėdsakų. Toks aktas surašytas po A. Sniečkaus telefoninio skambučio, palaikus perduodant VDU Medicinos fakulteto Anatomikumui.

Nežinia kodėl melagingam gandui apie J. Tomkaus savižudybę antrino ir teisininkas Matas Krygeris (1905–1997) savo  rašinyje „Savivalės replėse“ laisvėjančioje Sąjūdžio meto spaudoje (Kauno tiesa, 1989 m. liepos 14 d., nr. 162, p. 5). Amžinybėn išėjusio prisiminimų autoriaus to jau nebepaklausime.

Lietuvos karininkams ant broliškų kapų stovi stelos su jų vardais, pavardėmis, gimimo ir žūties datomis. Kapai prižiūrimi, bet linkėtina ir geresnė priežiūra. Įrengti ir QR kodai (greito atsakymo kodai), informuojantys apie čia palaidotų didvyrių žygdarbius. Tarp daugybės pavardžių – Juozas Tomkus (1896–1940).

J. Tomkaus našlė Valentina Tomkienė 1944 m. pasitraukė iš Tėvynės su vaikais Mindaugu ir Liucija, o 1949 m. emigravo į JAV. Kiek vėliau čia atvyko ir sūnus Vaidevutis-Ekspeditas (gim. 1921 m.). 1952 m. Mindaugas tarnavo JAV armijoje ir kovėsi Korėjos kare – nuo širdies ligos 1953 m. birželio 1 d. Great Necke mirus motinai V. Tomkienei nebuvo išleistas į laidotuves. Neatlaikiusi skaudžių likimo smūgių netrukus mirė Liucija Tomkutė. Vaidevučio likimas nežinomas.

Buvo nemaža ir graži, daugiau nei prieš šimtmetį, t. y. 1919 m. tolimame Sibire sukurta lietuviška šeima. Ligi šiol nepaskelbti ir neįvardinti šeimos galvos Lietuvos karinio ir politinio veikėjo, žurnalisto Juozo Tomkaus žūties kaltininkai. Neatlikta atgaila, o kaltininkai vis dangstomi melu ir išsigalvojimais, nejaučiant jokios atsakomybės.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Aleksa, Osvaldas. Kortų nameliai.–Vilnius, 1983.–195,[2]p.

Anušauskas, Arvydas. Išdavystė: Markulio dienoraščiai.–Vilnius, [2017].–191,[1]p.

Anušauskas, Arvydas, Sviderskytė, Gražina. XX amžiaus slaptieji archyvai: dvylika istorijos detektyvų.–Vilnius, 2008.–379,[1]p.

Budrys, Jonas. Kontržvalgyba Lietuvoje: Jono Budrio atsiminimai.–Fotogr. leid.–Vilnius, 1991.–226,[1]p.

Budrys, Jonas. Jono Budrio atsiminimai: Lietuvos kontržvalgyba 1922–1923. / [surinko] A. Žitkus.–Hartford, 1967.–[177]p.–Iškarpos iš „Darbininko“ 1966, nr.4–51.

Korsakienė, Halina. Namas, kuriame gyvenome: atsiminimai.– Vilnius, 1991.–300,[2] p.

Kovos keliais: Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas / redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis.–Klaipėda, 1938.–315 p.

Kremliaus klasta. 1939.10.10–1940.06.15 / spaudai paruošė A. Martinionis.–Vilnius, 1995.

Krėvė, Vincas. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė: atsiminimai (sp. parengė, įžangos žodį ir paaiškinimus parašė A. Zalatorius).–Vilnius, 1992.–130,[3]p.

Lietuvos aneksija: 1940 metų dokumentai / [Kazio Škirpos ir Mato Krygerio archyvinę medžiagą spaudai parengė Leonas Gudaitis]. – Vilnius, 1990.–116,[3]p.

Lietuvos liaudies seimas: stenogramos ir medžiaga / [redakcinė kolegija: K. Surblys (ats. redaktorius); [V. Kancevičius, J. Lazauskas (sudarytojai).–Vilnius, 1985.–232,[3]p.

Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998. / sudarė Izidorius Ignatavičius. –Vilnius, 1999.– P. 701,[2] p.

Musteikis, Kazys. Prisiminimų fragmentai.–2-as leid.–Vilnius, 1989.–61,[2]p.

                      Smetona, Antanas. Pro memoria: buv. Prezidento apmąstymai prie Šventaičio ežero (Vokietija) 1941 m. liepos 1–25 d. / [sudarė ir spaudai parengė A. Martinionis].–Vilnius, 2000.–103,[1]p.

                      Suokalbis: [Hitlerio-Stalino agresijos prieš Lietuvą dokumentai – tarptautinio banditizmo įteisinimas: dokumentų rinkinys / sudarytojas V. Kavaliauskas.–Vilnius, 1989.–42,[1]p.

                      Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940–1941 metais: dokumentų rinkinys / Archyvų valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos, Lietuvos TSR centrinis valstybinis archyvas; [redakcinė komisija: E. Jacovskis… [et al.].–Vilnius, 1965.–345,[3]p.

                      Visockas, Gintaras, Kaminskas, Kęstutis. Žvalgybų intrigos Lietuvoje, 1994–2006.–2-asis papild. leid.–Vilnius, [2007].–296 p.

                      Zabielskas, Vytautas. Lietuvos kariuomenės karininkai – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukos.–Vilnius, 2021.– 503,[1]p.

PUBLIKACIJOS PERIODIKOJE:

Adomaitis, Gediminas. Vytauto Didžiojo Sibiro lietuvių batalionas: kelias į tėvynę, paženklintas aukomis // XXI amžius. 2015 m. gruodžio 11 d., nr. 46(2 166). P. 6–7.

Budrys, Jonas. Klaipėdos miesto paėmimas 1923 m. // Karys. 1950 m. gruodis, nr. 2(1 261). P. 2–4.

J.M.K. Majorą Tomkų prisiminus // Karys. 1950 m. lapkričio 23 d., nr. 1(1 260). P. 10.

Krygeris, Matas. Savivalės replėse // Kauno tiesa. 1989 m. liepos 14 d., nr. 162(12 946). P. 5

Pupšys, Vytautas. Susitikimas po 40 metų // Voruta. 2019 m. birželio 29 d. Nr. 6(860). P. 14.

119. U. [Simas Urbonas] A. a. Valentina Tomkienė // Karys. 1953 m. birželis, nr. 6(1 288). P119.

PUBLIKACIJOS INTERNETE:

Adolfo Sruogos byla [elektroninis išteklius]: http://stamps.adie.lt/adolfosruogosbyla.html, (žiūrėta 2022-10-24).

Juozas Tomkus [elektroninis išteklius]: https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Tomkus (žiūrėta 2022-1024).

Klaipėdos krašto sukilimas [elektroninis išteklius]:  https://www.vle.lt/straipsnis/klaipedos-krasto-sukilimas/ (žiūrėta 2022-10-240

Spaudai parengė Vytautas A. Gocentas