Autorius – Mindaugas Lukošaitis.  Piešinių ciklas „Pasipriešinimas“, skirtas lietuvių pokario rezistencinei kovai atminti.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Daugelio tautų epuose randame herojų, kurie dėl savo genties, dėl savo tautos žmonių kovose yra paaukoję didžiausią savo amžiaus dalį, arba žuvę. Nereikia mums ieškoti savo tautos istorijoje panašių asmenybių. Jų daugelis buvo dabar, jie gyveno šalia mūsų, kuklūs, nematomi. Štai vienas iš jų -Vladas Dargužis, gimęs 1914 m. Kėdainių rajone, Ančiškių kaime, bežemių šeimoje. Tėvas – dvaro darbininkas, mirė anksti palikęs keturis vaikus ant siaurų motinos pečių, kuri taip pat dirbo tame pačiame Zižmelių dvare netoli Pagirių miestelio. Prakutę vaikai taip pat ėjo dirbti į dvarą. Niekas jų nelepino. Paaugęs Vladas tarnavo pas ūkininkus, dirbo pagalbiniu darbininku statybose, pats pramoko statyti gryčias. Dar prieš Lietuvos valstybės sugriovime jau buvo vedęs, turėjo du vaikus, išlaikė seną motiną ir jauniausią brolį.

Išvijus vokiečius ir rusams pradėjus gaudyti vyrus į savo kariuomenę, 1944 m., rudenėjant, Vladas su ginklu išėjo į mišką. Jam rodėsi, kad rusų okupacija pavojingesnė – jie sugriovė mūsų valstybę, šaudė, trėmė, terorizavo mūsų žmones. Taip jis su šautuvu nesiskyrė beveik devynerius metus,  nesitraukiant mirties pavojui nei vienai akimirkai iki 1953 m. birželio 19 d., kai naktį priešo agentai griebė už rankų, kojų, gyvą paėmė ir surišo.

1944 m. Pagirių apylinkėse kovotojų buvo gausūs būriai. 1953 m. liko jų tik du. Devynerius metus automatinis šautuvas  ant pečių, kurį jam davė Mykolas Šemežys, ir pistoletas prie šono, kurį gavo iš Vlado Karpavičiaus, gyvenančio Gegutgirio vienkiemyje. Ar žiema, ar vasara, pavasaris ar ruduo, diena ar naktis, su jais jis nesiskirdavo: jie saugojo jo gyvybę. Po kautynių laimingai pasibaigus bučiuodavo ginklą, glamonėdavo, glostydavo.

Giliai į atmintį įsrigo pirmosios išdavystės,nesekmės, draugų žūtis. Vėliau visa tai kartojosi.

    -Pradžioje mūsų būrys miško slėptuvėje turėjo visą sandėlį ginklų, – pasakojo Vladas. Jei ir prarasi ginklą, gausi kitą.Tačiau ištiko pirmoji nesekmė, pirmoji išdavyste. Sandėlio su ginklais neliko. Išdavė Petras Cinikas, kuris, dirbdamas Ukmergėje stomatologu, įvykdė kažkokį nusikaltimą ir atėjo į mišką. Jis buvo pažįstamas su Vyties apygardos vadu Danieliumi Vaiteliu, ir Vaitelis juo pasitikėjo. Tačiau jis, gavęs ginklą, tapo nedrausmingas, ėmė skriausti gyventojus, net plėšikauti. Savo elgesiu jis nuskriaudė ir tuos, kurie pažinojo D.Vaitelį. Jie pasiskundė D. Vaiteliui, kuris atvyko į būrį nubausti P.Činiką. Šis pajutęs, kad, atvykus apygardos vadui, geruoju nesibaigs, nes vadas labai griežtai elgėsi su drausmės laužytojais, ypač su savų žmonių skriaudėjais, palikęs šautuvą, tik su pistoletu, pabėgo. Po to, nerasdamas kito kelio, nuėjo pas priešus: Stasį Pamarnacką prašė nuvesti į stribų būstinę. Taip pat jis, ką žinojo, viską išdavė. Būrys ėmėsi atsargesnių priemonių, tačiau ginklų sandėlio nespėjo perkelti į kitą vietą. Jis vedžiojo enkavedistus, bet bunkeriai jau buvo tušti. Nukentėjo vienas kitas ryšininkas, kuriuos žinojo P.Činikas. Okupantai dovanojo jam, ką jis buvo pridaręs, ir vėl dirbo Ukmergėje dantų techniku. Vėliau mūsų būrys sužinojo, kad P.Činikas, būdamas kartu su mumis, nušovė nekaltai ne vieną žmogų, – pasakoja Vladas.

Jau būdamas kalėjime Vladas sužinojo, kad P. Činikas vengdamas atpildo persikėlė į Ariogalą, vedė gydytoją, pasistatė namą, pasiturinčiai gyveno. Buvo medžiotojas ir, kai nieko nesumedžiodavo, eidamas namo nušaudavo šunį, katę, aviną ar net kiaulę. Kartą grįžęs namo rado žmonos bendradarbį atėjusį kažkokiais reikalais. Nusivedęs ant aukšto nušovė žmoną ir pats nusišovė.

P.Činiko išdavystė sekė viena po kitos. Ilgai triūsė, kasė patogius bunkerius su toliau nueinančiais užslėptais išėjimais ir vos užbaigus, dar neatsikėlus, vietovė buvo rusų apsupta. Jų pastangos nuėjo veltui, bet jie džiaugėsi, kad liko gyvi.

 Kitaip baigėsi Pauslojo miške, kur juos pastebėjo Tarybinio ūkio darbininkai, atvažiavę kirsti malkų. Kitą dieną jau buvo apsupti. Laimingai atsipalaidavo. Tačiau kitą kartą tame pat miške net nežinia, kas pastebėjo ir išdavė. Juos apsupo ir krėtė stambios rusų pajėgos. Nelygioje kovoje žuvo Pranas Kirdonis, Juozas Marijošius, Jonas Morozas. Būrys buvo gerai ginkluotas, turėjo du kulkosvaidžius ir gynėsi iki sutemų. Palaukėse buvo išstatyti stribai su komjaunuoliais, o į mišką lindo tik kareiviai.

Naktį,  šūviams nutilus, Vladas su būrio vadu Juozu Šemežiu ėjo į žvalgybą, pro kur galima būtų prasiveržti. Už išvirtusios eglės šaknų buvo užsimaskavęs rusų kareivis, kuris atidengė ugnį ir peršovė J. Šemežiui koją. Dargužis jį nutildė su savo dešimtuku. Sužeistas J. Šemežys grįžo į savo būrio stovėjimo vietą, o Vladas pasuko į kitą pusę ir pasimetė, nes pradėjo šaudyti  kareiviai, sujudo: dūmai, raketos. Nutilus šūviams, Vladas ėjo mišku, kol auštant priėjo miško pakraštį. Išėjęs iš miško nušliaužė į rugių laką, kur paslėpė šautuvą ir diržą su šoviniais. Pasiliko tik pistoletą. Atsistojo apsidairyti ant kalniuko, pamatė Šnipiškių kaimo Jono Bliuvo sodybą pilną rusų kareivių. Vladas, nebeturėdamas kur dingti, priėjo prie pririšto arklio, perkėlė jį ir ramiausiai nuėjo toliau per lauką, Juodžių miško link. Pakely sutiko ariantį lauką Sagaitį, kurį gerai pažinojo. Jis Vladą vos pažino: be ginklo, šlapias, nuvargęs. Juodis girdėjo, kad visą dieną miške vyko kautynės. Pas Juodį Vladas išbuvo tris dienas, kol rusai pasitraukė. Dar tris dienas jie krėtė Pauslojo miškus. Kiek rusų žuvo – nežinia. Bet žuvo. Dargi visai netoli Vlado, ant krūmo, kur buvo užsimaskavęs Kazys Kirdonis, užlipo kareivis. Nukovė jį Kirdonis. „Za čto, za čto“,/ Už ką,už ką/ – šaukė kareivis ir pamažu nutilo. K. Kirdonis peršoko į kitą krūmų kupstą. Gaila buvo ir kareivio – praėjęs frontą norėjo gyventi, nutęsė Vladas.

      Paprastai miškuose ilgai vienoje vietoje neužsibūdavo. Daugiausia dvi savaites. Priklausydavo nuo saugumo. Jei niekas nepastebėdavo juos esant, o maisto atsargų turėdavo atsinešę iš kitų vietovių, būdavo ilgiau. Palikdami stovyklos vietą nepalikdavo jokių žymių. Už gamtos nemylėjimą grėsdavo griežta bausmė. Taip nuolat keliaudavo pasižvalgydami, paklausydami, kad niekas nepastebėtų, kad nepakliūtų ant pasalos. Žiemą ar vasarą miegodavo palapinėse, kurios buvo dengtos tik iš viršaus. Drabužiai buvo lengvi, kad pavojui esant galima būtų toli nubėgti, atsipalaiduoti nuo gausaus priešo su šunimis. Esant lengvai aprangai, žiemą nuo šalčio naktimis pabusdavo, kūrendavo ugnį. Krūtinei šilta, nugarai šalta. Per šalčius milinė, su kuria užsiklodavo, pavirsdavo į skardą. Nežiūrinti tokių sąlygų, niekas nesirgdavo.

 Sunkiausi buvo miške paskutinieji trys metai, kai Vladas liko su Smetona dviese,  kartu buvo ir Vlado žmona. Ji neturėjo jokių dokumentų ir žmonės bijojo ją priimti. Neturėjo kur dėtis ir buvo kartu. Vargšė šaltą naktį miegodama apšalo kojas. Grupė liko maža, ne visuomet kūrendavosi ugnis, nes po giliu sniegu sunku rasti kuro, kurio daug reikėdavo.

– Kur užeidavome žmonės visur nuoširdžiai sutikdavo, žiūrėdavo į mus sužvarbusius su užuojauta tuojau siūlydavo  šilto viralo , užkasti, kepdavo kiaušinienę su lašiniais, kai kurios moterėlės, žiūrėdamos ant rankovių    trispalves trikampes net apsiverkdavo. Neteko matyti dygių akių. Gera valia padėdavo net kai kurių kolūkių pirmininkai. Atveždavo bekoną, miltų, cukraus maišą. Garsus, žinomas Šlapaberžės kolūkio pirmininkas Bložė, kuris neišeidavo iš laikraščių ir žurnalų, būdamas iš profesijos batsiuvys   siūdavo partizanams batus. Ilgai Vladas jo batais braidė po miškus

.Sunku šiandien Vladui prisiminti visus susitikimus su priešu per devynerius metus. Tik mano, kad reta kuri diena buvo be pavojaus. Pradžioje juos lydėjo sėkmė: stribus sumušdavo, paimdavo į nelaisvę, o kelyje Pagiriai-Vaiškonys ir dabar yra ženklas – okupantų pastatytas paminklas sumuštiems stribams, kuris apšepęs tebestovi iki šių dienų. Tai vis Vlado būrio veiklos palikimas. Stribai, matydami mūsų pergales pereidavo į mūsų puse. Vienu metu net aštuoniolika Pagirio stribų su ginklais atėjo pas partizanus.

Vėliau lydėjo dažnos draugų netektys, atsipalaidavimas nuo priešo. Per daug nelygios jėgos. Taip kartą susikovus žiemos metu buvo sužeistas ir į nelaisvę paimtas jo vienintelis jaunesnis brolis Petras, su kuriuo, motinai palydėjus, abu išėjo į mišką. Tą žiemos naktį dvejomis rogėmis, dviem vežimais dešimt vyrų vyko į Gumblių kaimą pailsėti pas žinomą žmogų. Vos priartėjus prie sodybos, netikėtai į juos atidengė ugnį. Petras metėsi į sodą, net nesuprato, kad sužeistas. Jam pasidarė silpna ir nugriuvo ant kelmo. Kada atgavo sąmonę, pamatė, kad jį užgulė stribas. Tą naktį išsiskyrę susitiko daugiau kaip po dešimties metų Mordovijos lageriuose.

Taip nuolatinės grėsmės akivaizdoje atėjo devintoji vasara: iš viso būrio liko tik dviese – jis pats ir Marijonas Smetona iš Užulėnų kaimo. Jis yra Antano Smetonos, Lietuvos Prezidento, giminaitis Su juo buvo kartu iki paskutinės akimirkos, kai paėmė jį gyvą, o Marijoną nukovė. Kaip vėliau čekistai tardant Vladą aiškino, taip buvo spręsta: Vladą, kaip seną partizaną, paimti gyvą, o M.Smetoną, partizanavusį tik trejus metus, nukauti. Jis buvo dar labai jaunas. Pradžioje buvo ryšininku, o vėliau, kai pašaukė į kariuomenę, atėjo į mišką. Tuo metu partizanų gretos jau buvo labai praretėjusios, iš jų būrio buvo tik jie du, o iš kaimyninio būrio taip pat du: Albinas Burbulis ir Henrikas Ivanauskas. Jie laikas nuo laiko susitikdavo. Žuvus Mykolui Šemežiui, A.Burbulis, kaip labiau raštingas, buvo laikomas Vyties apygardos vadu. 1953. m. pavasarį A.Burbulis atėjo pas ryšininką Raila, kur Vladas turėjo slėptuvę. Šeimininkas juos suvedė. Jie visi keturi, dalyvaujant Railai, ilgai kalbėjosi. Šeimininkas atnešė butelį degtinės. Tuo metu partizanus po daugelio įvairių išdavysčių buvo apėmęs visuotinis įtarumas, nepasitikėjimas.  Kaip vėliau, jau sėdint Vladui su A.Burbuliu saugumo kameroje, paaiškėjo, kad tuomet A.Burbulis buvo atėjęs su tikslu prašyti pritarimo bei pagalbos sudoroti H. Ivanauską, nes jį įtaria užmezgus ryšius su KGB. Bet kadangi besivaišinant A.Smetona metė Burbuliui repliką, kad jis nesutiks su jo valdžia, susilaikė su savo  pasiūlymu.

Gegužės ar birželio mėnesį Vladas gauna A.Burbulio laišką: nori pasimatyti svarbiu reikalu. Buvo gandai, kad A.Burbulis paimtas gyvas. Saugumas dažnai paskleisdavo gandus, kad toks ir toks partizanas pasidavė arba yra suimtas. Pats Vladas apie save daug kartų girdėjo einant gandus, kad jis suimtas. Tuo metu A.Burbulis po Danieliaus Vaitelio, Smetonos, Mykolo Šemežio buvo apygardos vadu.

Vladas su M.Smetona svarstė, ką daryti. Vlado žmona, kuri slapstėsi nuo arešto ir buvo tuo metu kartu, nepatarė eiti, bet motyvų nepateikė. Nutarė eiti, gal iš tikro svarbus reikalas. Paskutinę žiemą Vladas daugiausia laikėsi pas Railą, bet pavasariui atėjus išėjo į mišką ir Raila, žinoma, liko ryšininku. Tokiu būdu Vladas su žmona ir M.Smetona 1953 m. birželio 19 d. naktį, kaip buvo nurodyta, atėjo pas Railą. Netoli kaimynystėje Vladas susilaikė, o nuėjo pažiūrėti vienas M.Smetona. Smetonai bebūnant pas Railą, atėjo A.Burbulis su keturiais vyrais. Marijonas pasikalbėjo, kiek leido galimybės, ir išsiaiškino padėtį. Grįžęs Marijonas viską perdavė Vladui.

-Kur Dargužis? – buvo pirmas Burbulio klausimas.

-Kuo apsirengęs? – paklausė Vladas.

-Tais pačiais drabužiais, tais pačiais ginklais, – paaiškino Smetona.

Nors Vlado širdis ir jautė kažką, kažką įtarė, bet jie abu, ir jo žmona, nuėjo pas Railą. Buvo tyli, šviesi birželio naktis. Netoli Railos sodybos pastebėjo ant griovio krašto besėdinčius penkis žmones. Tai buvo Burbulis ir keturi čekistai. Vladas buvo ginkluotas rusišku automatiniu šautuvu „dešimtuku“ ir pistoletu. Vladui iškart per nugarą nuėjo pagaugais šiurpi nuojauta. Dar beeinant Smetona patarė:

-Paklausk apie sklindančius gandus dėl jo suėmimo.

-Bus per vėlu – kas iš to paklausimo, – atsakė Vladas.

Bet Vladui ši aplinkybė visgi buvo įdomi ir pasisveikinęs su Burbuliu pirmiausiai pasivedė jį tris žingsnius į šalį ir paklausė. Kai į jo tylų klausimą Burbulis tyčia garsiai, pabrėžtinai, kad visi girdėtų, suduodamas ranka per petį, Vladui atsakė, tapo aišku, kad nuojauta pasitvirtino. Išdavystės pritrenktas, mintimi nukrypo į susitikimo pasekmių tragiškumą, į viltį ir galimybę pergudrauti. Burbulis pareiškė Vlado žmonai likti pas Railą, o jiems eiti į mišką. Vladas palydėjo žmoną keliolika žingsnių, bet jai apie pavojų nieko nesakė. Nenorėjo jos jaudinti.

-Kada susitikome, mūsų ginklai buvo ant peties, jų — rankose. Kai sudavė per petį ir paneigė gandus apie jo suėmimą, nuimti ginklą nuo peties buvo per vėlu, – patikino Vladas.

Vos pradėjus eiti į mišką, jų išsidėstymas Vlado ir M.Smetonos atžvilgiu dar kartą patvirtino nuojautą. Vladas ėjo pirmas, apsuptas čekistų iš šono, o Smetona iš paskos, taip pat saugomas. Vos paėjus 20 metrų, pasigirdo automato serija, Vladą griebė už rankų, kirto į kojas, partrenkė ant žemės. Vladas nepasidavė, siekė parabelį, ir jie grūmėsi. Burbulis stovėjo ir žiūrėjo, kol gavo pastabą ir pats užgulė savo buvusį kovos draugą. Vladui surišo rankas ir staiga juos apsupo kareiviai su šunimis.

Rankas surišus, kareiviai suvaidino mano pabėgimo farsą: pakėlė triukšmą, pradėjo serijom šaudyti, šaukti: „Pabėgo, pabėgo…..“

Be abejo, tikėjosi iš Vlado padaryti tokį patį provokatorių, kokį padarė iš A.Burbulio. Deja, Vladas nėjo Burbulio pėdomis.

Priėjusiam karininkui vienas jų atraportavo, kad Smetona nušautas, o Dargužis paimtas gyvas. Tik dabar Vladas pamatė, kad Smetona guli nukautas ir jau be batų. Jį nukovė tuo pačiu metu, kada Vladą griebė už rankų.

Kol atvažiavo mašinos, sėdėjo Vladas surištomis, pamėlyna­vusiomis rankomis ant griovio krašto, apsuptas čekistų ir vilkšunių. Sukiojosi stribai, tarp jų ir Burbulis, kaip nakties herojus.

-Ką tu, Albinai, padarei, – neiškentęs metė Vladas priekaištą, apdraskytu veidu, apvyniotas virvėmis. Jam tiesiog netilpo galvoje mintis, kad po tiek bendrų žygių, pavojų, jo kovos draugas staiga kitame poliuje, o mūsų baisūs priešai – jo draugai.

-Taip reikia, – drėbtelėjo atsakydamas ir nusisuko net nepažvelgęs į jį. Vladas prieš mėnesį sapnavo košmarišką sapną: Burbulis užgulęs jam ant krūtinės laikosi ir jis nebegalėdamas kvėpuoti šaukia per sapną jam: „Ką tu darai?“ Atsakymas buvo lygiai toks pat – „taip reikia“ – ir jis nubudo. Kaip norėjosi, kad dar kartą būtų toks pat sapnas. Bet, deja. Sėdi tikrovėje surištas ir be ginklo. Privažiavo automašina. Pirmiausiai kareiviai įmetė Marijona į kėbulą, po to šalia Marijono pasodino Vladą kraujo klane, kuris vis tekėjo iš Marijono suvarpytos krūtinės.

 Mašinų kolona pasuko Vilniaus link. Sudie žaliajam miškui, laisvam vėjui ir vasarai, krentu į bedugnę, prabėgo mintis. Privažiavo Ukmergę. Aušo. Pasuko prie Šventosios kranto. Pasistatė palapinę ir čia atšventė savo pergalę. Graži gamta, paukščių giesmė dar labiau suspaudė širdį. Čia išbuvo ilgokai. Valgė, gėrė. Atsivežė už Vlado ir Albino pinigus degtinės. Siūlė Vladui, bet jis nei lašo neėmė. Burbulis taip pat gėrė, laikas nuo laiko pažvelgdamas į Vladą. Čia pat, prie palapinės, kareiviai iškasė duobę, įmetė Marijoną ir užkasė.

-Amžinąjį atilsį, – mintimis palydėjo Vladas.

Kad nekiltų nusikaltimo žymių ir jokio kapo, keletą kartų pervažiavo su automašina. Išvažiuodami paliko lygią smėlėtą pievą. Dar kartą Vladas išvažiuodamas pažvelgė, norėdamas atsisveikinti su Marijonu ir gerai įsidėmėti tą vietą. Grįžęs iš kalėjimo po 15 metų Vladas pirmiausia ieškojo savo paskutinio kovos draugo, tačiau atvykęs toje vietoje rado pastatytą gamyklą. Ilgai stovėjo vienišas, be kepurės, prie gamyklos tvoros.

Nuvežė į Vilniaus saugumo rūsius. Du mėnesius viską nešė, ką norėjo valgyti ir gerti. Galėjo gerti bet negėrė…  Valgyti valgė, nors apetito labai neturėjo. Po dviejų mėnesių į jo kamerą įleido A.Burbulį.

-Negailėk, pasakyk viską, ką žinai, ir važiuojam į Palangą. Kitaip žūsi, – sakydavo jam. Išbuvo kartu dvi savaites. Daug buvo ginčų ir kalbų, iki išnaktų, bet Vladas nepasidavė. Pirmąją naktį abu nemiegojo. Bijojo vienas kito. Burbulis yra kilęs iš Steponavos kaimo, nepastovus, 1940 m. buvo komjaunuolis, vokiečių okupacijos metais stojo į Plechavičiaus armiją, o rusams okupavus kraštą, patraukė į miškus. Burbuliui nepaveikus Vlado, buvo pakeistas režimas, prasidėjo tardymas.

 Kai Vladą suėmė, atvyko jo pažiūrėti ir Ramygalos stribų vadas Junevičius, nes jis ilgai vargo jį gaudydamas ir jam vis nepavykdavo. Kur Vladas pasirodydavo, Junevičius verbavo šnipus ir išdavikus. Vienas tokių buvo Mikštimas iš Kunionių kaimo, kuriam Junevičius davė pistoletą, kad jis Vladą nukautų, nes tenai Vladas dažnai užeidavo.

-Nušauk tą senį, jis šnipas, – kartą užėjus siūlė Minkštimienė.

-Aš tau moterie kaip trauksiu lazdynu per nugarą, tai žinosi už tokias kalbas, – piktai atkirto Vladas.

Jos vyras labai gėrė, ją mušdavo ir jis manė, kad jo pagalba nori juo atsikratyti. Bet vėliau iš kitų kaimo gyventojų sužinojo, kad žmona sakė tiesą. Jis – senis, iš tikro vaikšto girtas su pistoletu, namuose nemiega, bijo. Karta Vladui į ausį šnipštelėjo, kad  senis, pasalauja ir girtas miega  klojimo pašalėje. Vladas jį rado miegantį girtą į. Apmušė, atėmė naganą, bet nenušovė.

– Verkia, šluostėsi nosį  man nekilo ranka. Kol jis pakels naganą, aš jį du kartus nušausiu, baigė Vladas.

– Matyt, Junevičiui, Ramygalos saugumui rimtesnių kadrų nepavyko užverbuoti, samprotavo Vladas

     Ši aplinkybė buvo teisme aiškinta ir jam padėjo, skiriant bausmę – jis nebuvo sušaudytas. Advokatas kėlė šią aplinkybę Teisė kartu su Henriku Ivanausku, Albinu Burbuliu ir ryšininku Raila. Railą kaip ryšininką nuteisė 10 metų, Vladą ir Ivanauską su Burbuliu — sušaudyti. Vladui vienam vietoje mirties bausmė buvo paskirta 25 metai. Vaiškonių mūšis su paimtais belaisviais nepaaiškėjo.  Po teismo nuosprendžio, kai uždėjo visiems antrankius, Vladas vėl paklausė A.Burbulį:trečią kartą : „Ką tu padarei?“. Šis tylėjo. :‘“taip reikia“nebeatsakė..

Nebuvo dovanota už paslaugas nei pačiam A.Burbuliui: į Palangą jis nenuvažiavo – jis kasė duobę H.Ivanauskui, iškasė visai grupei ir sau. Matyt, jis po ilgos nervinės įtampos ir įsivyravusių išdavysčių bei kai kurių prielaidų įtarė savo kovos draugą H.Ivanauską. Jis parašė laiškelį Ramygalos partizanų grupei, kad padėtų Ivanauską išaiškinti ir nubausti. Laiškelis iki šiol nenustatytais keliais pakliuvo pas Ramygalos stribus ir juos abu paėmė gyvus. Abu buvo sušaudyti, o Vladui prasidėjo ilgi golgotos metai. Penkiolika metų atkalėjo diena į dieną. Devyneri ir penkiolika paaukota, patys brandžiausi gyvenimo metai. Paprasčiausias kaimo bernas, samdinys, neturėjęs nei miško, nei pėdos žemės, nei savų namų. Jo žemė – visas Nemuno vingis.

Grįžus iš lagerio šeimoje santykiai nebuvo lengvi. Vargino priekaištai, kad dėl jo šeima braidė po vargą.

Ilsisi gimtojo Anciškių kaimo  kukliose kapinaitėse, kukliame kape.